Vytautas Landsbergis. Antano Terlecko palikimas

Mirė Antanas Terleckas. Nuo tos valandos – jis jau istorija ir palikimas. Lieka atmintis, vaizdas – tribūno portretas, įtaka, o lieka ir jo raštai.

Man regis, Antanas Terleckas rašė daug ir dažnai; ir skelbė, platino visiems norintiems kaip alternatyviąją politinę publicistiką, už kurią, bent jau mano prisimenamu laikotarpiu, negrėsė nuožmūs persekiojimai. Nors Nijolę Sadūnaitę persekiodavo. Keistoki laikai. Gal komuna žiūrėjo į Lietuvos Laisvės Lygą kaip mažiau pavojingą radikalų sektą, kurią prireikus lengvai susodins. Kitaip nei katalikų eucharistininkus ar „Persitvarkymo“ sąjūdį. Šie būtų pernelyg gausūs, o LLL – tartum tik saujelė.

Bet ji tikėjo savo teisumu (net klysdama dėl demokratinių galimybių), o tikėjimas irgi jėga. Dar svarbesnė. Antano Terlecko kalbėjimas Lietuvai didžiajame vadavimosi renginy – Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime, kurį mums priminė Sergejaus Loznicos filmas, – jėga, kaip dabar sakoma.

Net stebėtina, kaip režisierius istorikas, žvilgsniu tartum iš šalies, įžvelgė ir iškėlė Terlecko reikšmę 1988-aisiais metais.

Matydavome ir pasitikėjimo stoką, bet siųsdavo man savo manifestus, brošiūras. Galbūt savaip auklėdamas, kaip ir aš siuntinėdavau ne tokius radikalius tekstus apie kultūrą, o vis tiek nespausdinamus, kad nors redakcijos žmonės pasiskaitytų. Tai priešsąjūdinis laikotarpis. Todėl spėju, kad gal ir Antanas laikėsi panašaus požiūrio. Skaitykit, kam teko, ir galvokit.

Tos jo neoficialiai skelbtos ir platintos publicistikos – kartais ir su broliu Vladu Terlecku – turėtų būti gausiai, ir norėtųsi ją matyti viename rinkiny. Gal imsis koks Genocido centras (trumpinu senąjį pavadinimą), tai būtų kilnus ir reikalingas darbas. Su istorikų komentarais, kurie ir skleistų vadavimosi epochos panoramą. O jeigu dar sudėtume Antano Terlecko kalbas!..

Galvokim, paveldėjusi šalis. Dėkinga kovotojui.