Dainius Matijošaitis: skubotas pasitraukimas iš Rusijos sužlugdytų visą „Vičiūnų grupę“

Prieš 2 mėnesius 974

Vienos didžiausių Lietuvos maisto gamybos grupių „Vičiūnų grupės“ valdybos narys Dainius Matijošaitis teigia, kad dėl Rusijos karo prieš Ukrainą grupė apsisprendė parduoti savo verslą Rusijoje, tačiau skubotas pasitraukimas iš šios rinkos sužlugdytų visą „Vičiūnų grupę“ – kreditoriai ir tiekėjai jos nebelaikytų patikima partnere.

D. Matijošaitis pripažįsta, jog dėl pasitraukimo iš Rusijos grupė sureagavo per vėlai. Vis dėlto investiciją Rusijoje jis sako tik emociškai laikantis klaida, nes būtent rusiškoji „Vičiūnų grupės“ atšaka sukūrė pagrindus visai dabartinei grupei.

37-erių D. Matijošaitis teigia, kad pesimistiniu scenarijumi už verslo Rusijoje, kurį sudaro gamykla Karaliaučiaus srityje ir pardavimų padaliniai visoje Rusijoje su 2 tūkst. darbuotojų, pardavimą grupė gaus apie 100 mln. eurų mažiau nei parduodant normaliomis rinkos sąlygomis.

Prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą ir Lietuvos bei kitų Vakarų šalių verslams masiškai traukiantis iš Rusijos, „Vičiūnų grupė“ tik po 10 dienų pranešė stabdanti gamybą fabrike Tilžėje, o vėliau, sulaukusi kritikos patikslino, jog gamybą tęs, kol turės žaliavų, ir per kelis mėnesius parduos verslą. Jos produkcija iki šiol parduodama Rusijoje ir kitose Rytų rinkose.

Dėl tokio „Vičiūnų grupės“ elgesio žmonės protestavo prie Kauno savivaldybės – meras Visvaldas Matijošaitis netiesiogiai valdo 50 proc. „Vičiūnų grupės“ akcijų. Jis kritikams aiškino, jog sprendimai dėl pasitraukimo iš Rusijos priimti, tačiau neįmanoma numatyti konkrečių terminų, kada grupės veikla ten bus sustabdyta.

Be to, kai kuriose šalies parduotuvėse „Vičiūnų“ produkcija buvo apklijuota antikariniais lipdukais, socialiniuose tinkluose įmonės veikla Rusijoje tiesiogiai sieta su karo finansavimu.

D. Matijošaitis atsakė į BNS klausimus.

– Beveik du mėnesius vykstant karui Ukrainoje „Vičiūnų grupė“ kritikuojama dėl to, kad iškart neatsisakiusi savo verslų Rusijoje remia karą, nes finansuoja agresorių. Kodėl „Vičiūnų grupės“ įmonės iki šiol nepalieka Rusijos?

– Techniškai taip imti ir viską mesti, bėgti arba, kaip kažkas sako, meskit gamyklos raktelius ir taip mes suduosim ekonominį smūgį Rusijai, tiesiog neįmanoma. Numesti gamybą su likusiu atsargų likučiu, su darbuotojais, su krūva sutarčių, kur viskas įkeista tarptautinėms kredito įstaigoms, sudarytos sutartys su tarptautiniais žaliavų tiekėjais, kurie mums yra dar svarbesni dėl Lietuvos gamybos, nes pastaroji yra daug didesnė nei Rusijos, tai tokie dalykai taip nenusimeta ir taip greitai nepasidaro.

Lygiai taip, kaip to iki šiol nepadarė šimtus ar daugiau kartų už mus didesnės Rusijoje veikiančios tarptautinės kompanijos. Jei taip padarytume – tai būtų tobula, bet neadekvati dovana Rusijai: pastatas, brangūs įrengimai, žaliavos, darbuotojų organizacija – visas šitas veikiantis gyvas daiktas būtų atiduotas už dyka. Taip pat tai būtų dirbtinio bankroto kėlimas, kas yra ne tik Rusijoje, bet ir bet kurioje kitoje šalyje nusikalstama. Be to, niekas mums iš Rusijos neleistų išsivežti nei žaliavų, nei įrengimų. Todėl visų pirma turime atsiskaityti su tiekėjais, kredito įstaigomis, kad pasekmės neateitų į lietuvišką įmonės dalį.

– Kaip jūsų tarptautiniai tiekėjai ir bankai reaguotų, jeigu jūs dabar pasitrauktumėte iš Rusijos?

– Jokiame normaliame tarptautiniame versle to niekas nedaro ir tas yra nepriimtina.

– Netgi karo atveju?

– Netgi karo atveju tu negali pasakyti bankui, kad mes iš ten bėgam. Sorry, bet ten lieka jūsų įkeistas turtas. Jeigu norite, patys eikit jį ir pasiimkite. Taip niekur, netgi, kaip sakote, karo atveju, nėra daroma ir ypač maisto sektoriuje. Per tuos 3-4 mėnesius, kai mes su visais atsiskaitysime ir jeigu žaliavoms pasibaigus sustos gamyba, o mes dar neturėsime gamyklos pirkėjo, tai išdalinsim darbuotojams atleidimo lapelius, o tas daiktas liks toliau stovėti, o mes galvosime, ką su juo daryti.

– Ar teisingai Jus suprantu, kad jeigu „Vičiūnai“ dabar, nelaukdami fabriko pardavimo, išeitų iš Rusijos, tai galimai sužlugdytų visą „Vičiūnų grupę“, nes tiekėjai ir bankai laikytų grupę nepatikima partnere?

– Jeigu trumpai – taip, nes tai būtų neadekvataus verslo elgesys. Ir nei globalūs tiekėjai, nei banko įstaigos su tokiomis chaotiškai veikiančiomis organizacijomis nebenorės turėti nieko bendra. Prasidėtų reikalavimai mūsų lietuviškai verslo daliai ir natūralu, kad tokių milžiniškų turbulencijų ji galėtų nebeatlaikyti. Nors rusiškos ir lietuviškos įmonės yra savarankiškos, bet santykiai per kredito įstaigas, per pagrindinius žaliavų tiekėjus yra iš vienos vietos: visas įmones aprūpiname iš Lietuvos.

– Koks tada būtų konkretus „Vičiūnų grupės“ verslo pasitraukimo iš Rusijos scenarijus?

– Yra keli scenarijai. Pirmas – neadekvačiausias – metam, bėgam – krūva baudžiamųjų bylų, nuostolių, griūna ir Lietuvos įmonė, bet tada į Karaliaučiaus gamyklą ateina rusai, kurie skiria savo administratorių ir jis bando kažkaip ją vairuoti. 95 proc., kad tas administratorius gamyklą išvogs ir per pusmetį užlenks. Bet tokiu elgesiu rusams mes tikrai neįgelsime. Mes gamyklos už dyka jiems neatiduosime, o kitas kelias yra maksimaliai tą investuotą Rusijoje kapitalą parduodant gamyklą parvežti į Lietuvą, o pinigus agresyviau nukreipti Vakarų kryptimi.

– Ar Rusijai pradėjus karą prieš Ukrainą „Vičiūnų grupėje“ buvo svarstytas variantas uždaryti gamyklą Karaliaučiuje ir, pavyzdžiui, išsigabenti iš jos įrenginius?

– Toks variantas buvo pirmas atėjęs į galvą, tačiau nespėjome to padaryti, nes visas dėmesys prasidėjus karui buvo nukreiptas į Ukrainą, kur irgi turime didelį, daugiausia logistikos ir pardavimų verslą. Prisipažinsiu, jog su reakcijomis dėl Rusijoje esančio verslo tikrai kelias savaites pavėlavome, tačiau tik dėl to, kad visas dėmesys buvo Ukrainai, nes ten irgi dirba apie 800 mūsų darbuotojų.

O Rusija jau pirmosiomis karo dienomis išleido įsakymus, kad jos teritorijoje esančiose gamyklose negalima judinti jokio kilnojamojo turto. Taip, gamyklos pastatas brangus, bet viduje esantys įrengimai dar brangesni. Jie – svarbiausia dalis. Mes tiesiog tapome įkaitais. Supratome, kad neleis įrangos per sieną išsivežti, o per Nemuną, kaip kontrabandinių cigarečių, jų nepermesi. Taip pat kaip ir žaliavų, nes joms Rusijoje yra taikoma daug veterinarinių reikalavimų, atskiras sertifikavimas, todėl jų neįmanoma nei išvežti, nei parduoti.

Ką mes padarėme, tai per pirmas dvi karo savaites apgręžėme į Rusiją laivais gabenamus dviejų mėnesių žaliavų likučius – apie 200 konteinerių. Ką dabar galime padaryti, tai išnaudoti gamykloje esančias žaliavas ir parduoti gamyklą su platinimo tinklu. Dėl pardavimo irgi skubame – įprastai jis užtrunka nuo pusės iki metų.

Gamykla su dabartinėmis žaliavomis turėtų sustoti iki vasaros pabaigos, nes nebebus iš ko gaminti, nes nieko jai nebeperkame nuo vasario 24 dienos. Tai norime iki to laiko ją parduoti. Rinkos vertės mes už ją negausime, tą suprantame. Patys prieš kelias savaites inicijavome derybas dėl pardavimo. Dabar turime raudoną ragelį ir rankų mišką – ir tai ne tik rusiški, bet ir šio verslo pirkimu besidomintys Azijos verslai.

– Patikslinkite, su kiek potencialių pirkėjų ir iš kur vedamos derybos?

– Be jokių konsultantų, kuriuos tik dabar samdomės, esame pradėję derybas su penkiomis didelėmis maisto gamybos įmonėmis iš Rusijos, o tikiu, kad jų bus virš 10 ir daugiau. Natūralu, kad atkris po vieną eurą siūlantys oportunistai, bet yra ir realiai mąstančių. Esame susitaikę, kad parduosime diskontuotą turtą, bet tai yra adekvačiausias ir greičiausias kelias.

– Kokių finansinių nuostolių patirs „Vičiūnai“, pardavę verslą Rusijoje?

– Ta turto vertė nustatoma ne taip paprastai. Parduosime tiek gamybą, tiek vilkikų parką, tiek prekybos ofisus. Tą darome tiek dėl nepateisinamai žiauraus karo Ukrainoje, tiek dėl dabar Rusijoje suintensyvėjusio grasinimų fono, kai valdžia perima gatvės banditų leksiką. Ji mums nepriimtina. Mūsų grupėje Rusijoje dirba apie du tūkstančių žmonių, iš jų pusantro tūkstančio gamykloje.

Pesimistiniu variantu, kuriuo nelabai tikiu, „Vičiūnų grupė“ už šį verslą gaus 100 mln. eurų mažiau nei parduodant normaliomis rinkos sąlygomis. Beje, mums taip pat siūlo nusipirkti ne tik rusišką, bet ir visą mūsų verslą, tačiau kol kas apie tai nenorime galvoti.

– Ar ateityje, tarkime, pasikeitus valdžiai Rusijoje ir Vakarams atšaukus visas sankcijas, „Vičiūnai“ svarstytų sugrįžti į Rusiją?

– Ne. Netikiu. Nei aš, nei valdyba, nei akcininkai, nei mūsų darbuotojai netiki, kad pasikeitus tai aukščiausiai Rusijos galvai ten kas nors pasikeistų.

– Kodėl toks supratimas apie Rusiją atėjo tik dabar, o ne anksčiau per tuos dvidešimt metų, kai „Vičiūnai“ veikia Rusijoje?

– Būkime nuoširdūs – jeigu visi taip gerai numatytume ateitį, dirbtume paprastesnius darbus. Kai prieš 20 metų buvo daroma investicija Rusijoje, ji atrodė patraukli ir turiu nuoširdžiai pasakyti – ta Rusijos gamykla sukūrė stiprų pagrindą visam dabartiniam mūsų lietuviškam verslui. Dabar ji sukuria per 30 proc. grupės pajamų, o prieš dešimt metų jos sudarė per 80 proc. Aišku, mes per tą laikotarpį investavome ir į pačią gamyklą, tačiau kasmet po keliolika milijonų eurų partempdavome ir į motininę, lietuvišką kompaniją: dividendų, ženklo, mokesčių ir kitais pavidalais.

– O kiek esate investavę Ukrainoje ir ar planuojate joje likti?

– Ukrainoje, kaip ir Rusijoje, esame irgi apie 20 metų, tik čia neturime gamybos. Čia vystome du savarankiškus verslus – „Vičiūnų grupės“ ir kitų produktų platinimą bei atšaldytų produktų logistikos verslą. Mūsų produkcija pastarojoje logistikos kompanijoje užima vos keliolika procentų. Iki karo ji vežiojo net ir mūsų konkurentų produkciją. Kai susprogdino tą pagarsėjusį mūsų nuomotą sandėlį Ukrainoje, tai tik dalis iš tų 3,5 tūkst. tonų ten buvusių produktų buvo mūsų. Bet vis tiek mūsų nuostoliai buvo žvėriški – apie 5 mln. eurų.

Kad ir kaip ten būtų, dedame visas pastangas, kad Ukrainoje išliktume. Logistine prasme čia esame labai svarbus žaidėjas – ne be reikalo Ukrainos kariuomenė tų automobilių iš mūsų paprašė. Ukrainoje esame numeris vienas, kuriems skambina, kai reikia šaldytuvų. Beje, toje plačiai aptarinėjamoje nuotraukoje su furgonu ir lavonmaišiais yra vienas iš mūsų šaldytuvų, kurių Ukrainos kariuomenė paprašė jau pirmosiomis karo dienomis. Buvome kariuomenei automobilių davę ir 2014 metais. Nors kai kam tos nuotraukos atgrasios, mes savotiškai didžiuojamės, kad esame taip arti ukrainiečių ir padedame jiems, kuo galime, o reklamų nulupinėjimas kare turbūt nėra prioritetas. Kare apskritai gražių nuotraukų nebūna.

– Žiniasklaidai esate teigęs, kad iš lietuviškų organizacijų Ukrainoje „Vičiūnai“ patyrė didžiausių nuostolių ir finansiškai bene daugiausia prisidėjo prie paramos. Kiek ir kaip bendrovė prisidėjo, remdama Ukrainą?

– Nors niekam neįdomūs geri darbai ir šiuo metu mus maišo su krauju, vis dėlto esame įvairia forma paramos Ukrainai išdalinę už pusę milijono eurų. Iš pradžių vežėme produktus iš Lietuvos, o paraleliai iš centrinio sandėlio šalia Kijevo smulkiems tiekėjams dalindavome, kol jo nesubombardavo.

Dar turime 6-7, bet mažesnius sandėlius Ukrainoje, tai iš jų, kiek dar liko produkcijos, irgi daliname. Prekyba tose Ukrainos dalyse, kur nevyksta aktyvūs karo veiksmai, dabar pasiekė apie 20 proc. ikikarinių pajėgumų. Pirmosiomis karo dienomis, natūralu, mūsų darbuotojams ne darbas buvo galvoje, tačiau dabar logistikos grandinė pamažu pradeda atsistatinėti, aišku, stipriai sumažintomis apimtimis. Pesimistiniu variantu, Ukrainoje dėl karo patirsime apie 15 mln. eurų nuostolių, bet noriu tikėti, kad to nebus. Ir galiausiai ne mes čia šiuo atveju svarbiausi.

– Ar dėl visuomenės spaudimo, raginimų boikotuoti „Vičiūnų“ produkciją Lietuvoje patiriate ne tik reputacinių, bet ir finansinių nuostolių?

– Ne, tikrai ne. Reputacine prasme, taip, nuo vasario 24 dienos esame linčiuojami ir apdrabstyti purvais ir tą nusiplauti tikrai užtruks, o finansine prasme nuostolių nėra, nes parduotuvėse protesto atvejai – pavieniai. Galima suprasti tokią pilietinę išraišką, nes čia toks lyg priminimas mums, kad jūs iš Rusijos neišeinate, nors mes aiškiai pasakėme, kad mes išeiname, tik tam strategiškai reikia kelių mėnesių, kad mes Lietuvos ekonomikos nespardytume.

– Kas „Vičiūnų grupės“ verslo įkūrėjui, jūsų tėvui Visvaldui Matijošaičiui šiuo metu yra svarbiau: galimas šios krizės poveikis politinei jo karjerai, reputacijai ar tikėtini finansiniai praradimai?

– Nuoširdžiai manau, kad dėl kompanijos jis pergyvena labiau nei dėl reputacijos ar poveikio politikai. Aišku, tas fonas dabar nėra geras. Dalis jo rinkėjų tikrai atsisuko prieš jį, bet kad jis dėl to labai stresuotų – nepasakyčiau. Jis tikrai jautriau reaguoja į įvykius Ukrainoje, nes ten pradėjo verslus nuo nulio, nuo darbuotojų atradimo ir įdarbinimo – nemažai ir šiandien jų dirba kompanijoje – į tą jis labiau reaguoja negu į politinių oponentų drabstymus.

– Ar dabar įvertinant visą jūsų buvimo Rusijoje istoriją nemanote, kad investuoti ten buvo klaida?

– Iki vasario 24 dienos finansiškai tai buvo labai teisingas prieš 20 metų padarytas sprendimas – tik dėl to „Vičiūnų“ gamyba Lietuvoje ir atsirado. O emociškai šiandien atrodo, kad taip, tai buvo klaida: galbūt prieš 20 metų galėjome pasirinkti kitą kryptį arba, kaip ironizuoju, galbūt mes prieš 10 metų galėjome bitkoinų po vieną dolerį prisipirkti.

Turbūt čia labiau filosofinis klausimas. Mano pagrindinė mintis paprasta – mums yra šlykštūs Rusijos valdžios sprendimai, mes taip pat matome, kaip ten yra užliūliuota tauta, tačiau mes nesame tie, kurie gali paveikti jų propagandos mašinos dūmų pūtimą, taip pat ir jų ekonomiką. Kad ir ką apie mus sako, kad mes prisidedame (prie karo finansavimo – BNS) – tikrai ne iš maisto sektoriaus, ne iš mūsų gamybos laikosi tos šalies ekonomika.

– Dėkui už pokalbį.

Visą pranešimą galite skaityti ČIA