Prieš 1 metus
57
Nors stigma mažėja ir vis daugiau žmonių pagalbos kreipiasi į psichikos sveikatos specialistus, ne visi išgali tai padaryti ir turi laukti ilgose eilėse. Taip pumpuojame socialinę atskirtį, kuri visada atsisuka kitu galu, ir sumokame labai didelę kainą – ir ekonomiškai, ir morališkai. Nesikreipiant pagalbos į specialistus, iškyla ir kitų problemų – su kylančiais sunkumais kovojama alkoholiu ir raminamaisiais vaistais.
Apie tai kalbėta Nacionalinio žmogaus teisių forumo diskusijoje „Kokių reikia pokyčių, kad Lietuvos psichikos sveikatos sistema paklustų šiuolaikiniams žmogaus teisių apsaugos principams?“
Prioritetas – psichikos sveikata
Psichologė, teisių ir psichikos sveikatos ekspertė, organizacijos „Psichikos sveikatos perspektyvos“ vadovė Karilė Levickaitė aiškino, kad psichikos sveikata yra geros savijautos būsena, kuri leidžia žmogui naudotis savo potencialu, veikti, realizuoti save ir kurti prasmingus santykius bei socialinius ryšius.
Pasak K. Levickaitės, nors neretai manome, kad psichikos sveikata reiškia siekiamybę, jog visi nuolat jaustųsi labai gerai, tai nėra nuolatinio pasitenkinimo būsena.
„Psichikos sveikata apima ir gebėjimą atlaikyti kasdienius stresus, sudėtingas situacijas. Kita vertus, tai dinamiška būsena, ji kinta“, – pažymėjo psichologė.
Vizijos „Lietuva 2050“ kūrimo koordinatorė Vyriausybės kanceliarijoje, socialinių projektų kūrėja Modesta Kairytė pasakojo, kad, atlikdama tyrimus, įvairių susitikimų su žmonėmis metu išgirdo, jog, kalbėdami apie ateitį, žmonės pabrėžia psichikos sveikatos klausimus.
„Jaunimas pabrėžia, kad jaučiasi nelaimingi, labiau atskirti, jiems sunku socializuotis, pasitikėjimas savimi ir savivertė yra kritę, jie akcentuoja, kad jiems svarbu per socializaciją stiprinti psichikos sveikatą ir bendrą saugumą“, – vardijo M. Kairytė.
Nemokame tvarkytis su krizėmis, griebiamės vaistų
Žmogaus teisių aktyvistė, „Psichikos sveikatos perspektyvos“ tarybos narė Indrė Giedrė Gegeckaitė diskusijos metu atkreipė dėmesį, kad žmonės dažniausiai reaguoja ir rūpinasi savo psichikos sveikata. Vis dėlto pridūrė, kad dažniau žmonės kreipiasi tuomet, kai jau susiduria su sunkumais ir jaučia, kad reikia specialistų pagalbos.
Pasak aktyvistės, kreiptis į psichologus tampa normalu, nebelieka stigmos, tačiau vis dar jaučiama socialinė atskirtis, ypač pastiprėjusi po kovido pandemijos, kai sumažėjo psichikos sveikatos paslaugų prieinamumas.
„Eilės išaugo, visko buvo labai daug, išėjo taip, kad žmonės, kurie gali sau tai leisti, galbūt labiau prieina prie kitų paslaugų, prie privačių psichologų, psichiatrų, kitų specialistų, psichoterapeutų. (...) Kiti eilėse laukia mėnesius“, – pasakojo I. G. Gegeckaitė.
„Psichikos sveikatos perspektyvos“ tarybos narė taip pat sakė, kad daugėja psichikos sveikatos diagnozių. Kai kuriais atvejais toks pokytis yra teigiamas, aiškino specialistė, nes didesnė dalis žmonių gauna pagalbą, tačiau egzistuoja didelė priklausomybė nuo paslaugų.
I. G. Gegeckaitės vertinimu, neretai besikreipiantiems žmonėms skiriami vaistai – tai nebūtinai blogai, tačiau dažnai jiems nesuteikiama kitų galimybių, o vaistai tampa „gyvybiniu palaikymo procesu, saugumo tinklu“.
„Nesiūloma kompleksinė gerovė. Tai neturi vienas kito kompensuoti – gali gerti vaistus ir kartu mokytis gyventi, tvarkytis su stresu. To labai trūksta. Matau žmonių, kurie kiekvieną kartą griebiasi vaistų. (...) Žmonės nemoka tvarkytis su krizėmis, nes jiems niekas nepasiūlė tokio varianto“, – kritikavo I. G. Gegeckaitė.
Vyrai gydėsi alkoholiu, moterys – raminamaisiais
Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Psichiatrijos klinikos profesorius dr. Dainius Pūras pabrėžė, kad iki šiol psichikos sveikatos srityje Lietuva buvo ikifroidinėje stadijoje.
„Mes dar nebuvome pradėję reflektuoti savęs kaip individai, kaip šeimos, bendruomenės. Dominavo gynyba – neaiškink, kad turiu problemų. Primityvi gynyba, kuri labai brangiai kainavo, ypač vyrams, nes vyrai ypač neigė tas problemas“, – svarstė D. Pūras.
Profesorius taip pat sakė, kad stebimi ženklai, jog po pandemijos išaugo psichikos sveikatos paslaugų poreikis – beveik neįmanoma patekti pas privačius psichoterapeutus.
„Iš dalies taip yra gal dėl to, kad daugiau problemų, bet man atrodo, kad jų visada buvo, tik nedaug kas kreipdavosi. Vyrai gal alkoholiu gydydavosi, moterys – raminamaisiais. Labai neefektyvūs tokie būdai, o kaina didelė“, – įspėjo Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius.
D. Pūras sakė šiuo metu matantis teigiamų pokyčių šioje srityje, tačiau antrino, kad pagalbos ieškantiems žmonėms per dažnai skiriami vaistai, kurie ne visada padeda.
Pumpuojame socialinę atskirtį
Kalbėdama apie dabartinę situaciją, „Psichikos sveikatos perspektyvos“ vadovė K. Levickaitė pastebėjo, kad įvairios organizacijos jau siūlo remtis teisėmis grįstu požiūriu į psichikos sveikatą ir aiškina, kad žmogus visų pirma yra teisių subjektas, o ne objektas, kurį reikėtų pataisyti.
Anot K. Levickaitės, turime kalbėti ir apie įvairių paslaugų prieinamumą – tyrimai rodo, kad Lietuvoje psichoterapijos paslaugos iš esmės prieinamos tik privačiame sektoriuje. Tai reiškia, sakė ekspertė, kad paprastai 50–60 eurų už vizitą galintys sumokėti klientai paslaugas gauna, tačiau kitais atvejais yra sudėtingiau.
„Bet kokia pagalba, net gydymas vaistais, yra geriau nei nieko, bet klausimas, ar mes patenkiname kartais sudėtingus poreikius. Yra šeimų, kurios neturi daug pinigų, vienišų tėvų, jie turi vaikų, turinčių sunkumų. Mes jiems pasiūlome susimokėti už svarbiausius poreikius.
Tokiu būdu labai aiškiai pumpuojame socialinę atskirtį. Socialinė atskirtis visada atsisuka kitu galu, ji visada generuoja klientus, pacientus, globos įstaigų gyventojus, socialinių tarnybų vartotojus ir panašiai. Mes susimokame labai didelę kainą plačiąja prasme – ne tik ekonomiškai, bet ir morališkai“, – akcentavo K. Levickaitė.
Taigi, jos teigimu, turime didinti psichikos sveikatos paslaugų prieinamumą ir užtikrinti, kad paslaugos telktųsi žmogaus teisių srityje.
„Mes“ ir „jie“ atskyrimas
Pagrindinė priežastis, kodėl žmonės nesikreipia pagalbos, yra savivertės neturėjimas ir baimė, ką pagalvos kiti, aiškino vizijos „Lietuva 2050“ kūrimo koordinatorė Vyriausybės kanceliarijoje M. Kairytė.
Kalbėdama apie kitus sunkumus, „Psichikos sveikatos perspektyvos“ tarybos narė I. G. Gegeckaitė atkreipė dėmesį, kad visuomenėje neretai iškyla „mes – jie“ atskyrimas.
„Šis efektas yra stigma, tai yra skirstymas, ypač atsižvelgiant į faktą, kad psichikos sveikatos sunkumų ir apskritai tam tikrų tiek ilgalaikių, tiek trumpalaikių negalių turi labai dažnas žmogus.
Kai kalbame apie sunkumus ir negalias, galime lygiai taip pat kalbėti apie žmones, kurie persirgo kovidu ir turi smegenų rūką. Beveik kiekvienas tam tikru laiku gyvenime atsiduriame tokioje situacijoje, kai tampame „jie“ arba pažįstame žmonių, kurie yra „jie“, – apie visuomenėje dar egzistuojančią stigmą pasakojo I. G. Gegeckaitė.
Pasak jos, ne tik kad nemokame priimti su psichikos sunkumais susiduriančių žmonių, bet kartais ir nenorime to daryti, vadovaujamės paternalistiniu požiūriu, kai, pavyzdžiui, globos įstaigose esantys žmonės yra kontroliuojami kaip vaikai.
Lietuvoje – 6 tūkst. žmonių, uždarytų globos įstaigose
Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius D. Pūras sakė, kad su psichikos sunkumais susiduriantys žmonės ne visada nori priimti specialistų pagalbą, todėl turi būti užtikrinama gera paslaugų kokybė, motyvuojanti žmones.
„Valdiškoje sistemoje yra daug konvejerio, žmonės tai jaučia, – teigė D. Pūras. – Jei paslaugų kokybė pagerėtų, (...) tada daugiau žmonių ir kreiptųsi“.
Profesorius akcentavo ir globos įstaigų problemą – anot jo, Lietuvoje dar yra maždaug 6 tūkst. žmonių, „uždarytų tose įstaigose“.
„Tokie patys žmonės kitoje valstybėje gyventų laisvėje, gautų paslaugas. Mes juos nurašome įtikindami vieni kitus, kad „juos baisi liga užpuolė“, o tai yra bendras susitarimas juos nurašyti“, – kritikavo D. Pūras.
Jo teigimu, matomas klasikinis užburtas ratas – visuomenė politikų ne tik nespaudžia imtis pokyčių, bet atvirkščiai – politikai susilauktų kritikos, jei imtųsi tai daryti.
„Jei politikas prieš rinkimus važinės ir sakys, kad integruosiu visus tokius kaip Žiežmariuose, tai jis rizikuos. Tada visi prisiderina, psichiatrų bendruomenė irgi nemato problemų – jie nori perspektyvius gydyti, o neperspektyvius atiduoti socialinei sistemai, kad juos tik globotų“, – sakė profesorius.
Dar taikomas priverstinis gydymas
Vis dėlto psichologė, „Psichikos sveikatos perspektyvos“ vadovė K. Levickaitė tvirtino esanti optimistė – palyginti su tuo, kokia situacija buvo prieš 10 ar 20 metų, jau yra pokyčių.
„Yra gerų ženklų, ar jų užtenka, klausimas. (...) Atsiranda daug atskirties, mitų, stigmos žmonių su negalia atžvilgiu, žmonių, kurie turi kažkokių sudėtingų patirčių, atžvilgiu. (...) Labai reikia išprusimo ir vertybinių dalykų politiniu lygmeniu, kad nebūtų ariamos tos pačios vagos, kurios artos prieš 30 metų Lietuvoje“, – vylėsi K. Levickaitė.
Žinoma, pridūrė psichologė, nors išprusimas ir vertybinė pozicija yra labai svarbu, tai nėra vienerių ar dvejų metų klausimas – nekalbama apie tai, kad būtina čia ir dabar į gatvę paleisti 6 tūkst. žmonių, gyvenančių globos įstaigose: „Turime sukurti adekvačią pagalbos sistemą.“
Kaip antrino D. Pūras, dabartinę situaciją veikia ir sovietų okupacija – nors stalininį represijų laikotarpį esame neblogai išanalizavę, sudėtingiau su Brežnevo laikotarpiu.
„Lietuvos psichiatrija buvo be galo prisirišusi prie Maskvos mokyklos, kuri pasaulyje blogai vertinta. (...) Pokyčių yra, jaunoji karta žino, kas vyksta pasaulyje. (...) Dabar atsiranda galimybė, ypač po kovido, kad proveržis gali įvykti“, – teigė profesorius.
Tačiau jis pažymėjo, kad turime keisti ir prievartinį gydymo modelį: „Jei onkologinis pacientas atsisakys chemoterapijos, jo niekas neprivers tęsti gydymo, bet, jei psichikos sutrikimų diagnozę turintis žmogus atsisakys vykdyti psichiatrų rekomendacijas, psichiatrai turi teisę taikyti prievartą. Visame pasaulyje iki šiol yra įstatymų, kurie leidžia daryti išimtį ir nepaisyti šių žmonių teisių“, – kritikavo D. Pūras.
English (US) ·