Vilniuje studijuojanti charkivietė Kateryna: per Rusijos karą netekau namų ir išmokau smarkiai nekęsti

„Per karą supratau, kad mano šalis – nuostabi, kad mano tėvynę ginantys vyrai – nuostabūs. Ir dar smarkiai išaugo mano neapykanta Rusijai“, – sieloje sumišusius jausmus apibūdino Charkivo Jaroslavo Išmintingojo teisės universiteto ir Lietuvos Mykolo Romerio universiteto magistrantė Kateryna Varava. Neapykanta – slegiantis jausmas, tačiau dabar kitaip ji negalinti. Priešui, niokojančiam gimtinę, žudančiam jos žmones, gali jausti tik tai, sakė Vilniuje studijuojanti mergina.

„Kai taip akivaizdu, kas kaltas dėl karo, neapykanta yra natūralu. Kai kažko smarkiai nekenti, vadinasi, kažką kita labai stipriai myli. Myli tai, ką iš tavęs bando atimti. Tavo šalį, tavo namus, tavo laisvę“, – sakė ukrainietė Kateryna.

Studijas Vilniuje ji turėjo baigti birželį ir grįžti namo į Charkivą. Dabar 23 metų mergina, būsima teisininkė, nežino, ar tuomet bus saugu keliauti į gimtąją Ukrainą. O ir namų greičiausiai nebėra – sviedinys pataikė į jos šeimos daugiabutį. Tai ji sužinojo iš internete paskelbtų suniokotų pastatų sąrašų ir fotografijų. Jos šeima, kai bombardavo, jau buvo kitoje vietoje.

Pirmą karo dieną iš baimės ir nerimo dėl artimųjų Charkive – mamos, tėtės, dviejų vyresnių brolių ir dviejų jaunesnių seserų – jai smarkiai trankėsi širdis, su kitais bendramoksliais iš gimtojo miesto gaudė bet kokią žinią apie karą tėvynėje, gerklėje strigo kąsnis, nebepavyko naktį sumerkti akių, neberūpėjo dziudo treniruotės.

Dabar Katerynai šiek tiek ramiau – mama matematikos ir fizikos mokytoja su seserimis, penkiolikos ir aštuoniolikos metų, jau saugios Vokietijoje. Jos, kai kirto Ukrainos ir Lenkijos sieną, nesirinkdamos sėdo į tą autobusą, kuriame buvo laisvų vietų. Taip jos išriedėjo į Vokietiją. Pasak Katerynos, dabar ramiau ir tėvui su broliais, kai jie žino, kad šeimos moterys yra bombų neapmėtomose vietose.

Vienas brolis išėjo į krašto apsaugą, kitas su tėčiu savanoriauja.

Planavo skristi į tėčio gimtadienį

Kateryna jau turėjo bilietą į Charkivą – ketino namo skristi kovo 21 dieną ir ten atšvęsti tėčio gimtadienį.

„Aš gimiau, užaugau Charkive, ten gyveno visa mano šeima. O dabar Charkivas sugriautas. Rajonas, kuriame aš gyvenau, – Saltivka, taip pat sugriautas. Į mūsų daugiabutį pataikė sviedinys, mačiau namą nuotraukose, mano šeima, ačiūdie, tuomet jau buvo persikrausčiusi pas močiutę į kitą Charkivo mikrorajoną“, – pasakojo mergina.

Saltivka – miegamasis mikrorajonas, esantis miesto pakraštyje, arčiausiai prie Rusijos.

„Pas mus vien gyvenamieji namai, vaikų darželiai, mokyklos, parduotuvės, jokių karinių objektų. Rusijos kariai jau pirmą dieną buvo prie mūsų miesto, ir jis smarkiai nukentėjo jau pirmomis karo dienomis. Dabar į mūsų miestą baisu žiūrėti“, – pasakojo K. Varava.

Nukentėjo ir jos universitetas Charkive. Tai istorinio paveldo pastatas. Kateryna pasakojo, kad yra pastatų, kurie atlaikė Antrąjį pasaulinį karą, o dabar juos sunaikino Vladimiras Putinas ir Rusijos armija.

„Savo miesto, toks, koks buvo, jau niekada nebepamatysiu. Matysiu tai, kas sugriauta. Žiūrėsiu ir galvosiu: čia vaikščiodavome, čia autobusas sustodavo, čia gyveno tas ir tas, čia eidavau į treniruotes. Kai sugrįšiu, mes atstatysime savo miestą“, – graudindamasi, bet ryžtingai kalbėjo Kateryna.

Jos šeima Charkive gyveno iki penkioliktos karo dienos. Kai tapo nebesaugu ir atokesnėje nuo Rusijos sienos vietoje, tėvas ir broliai paliepė mamai su Katerynos seserimis išvykti.

Karo žinia pasiekė naktį mokantis

Kateryna sako, kad karo nuojauta pradėjo tvyroti, kai V. Putinas paskelbė separatistinių Donecko ir Luhansko „respublikų nepriklausomybę“, o netrukus pasiuntė karius „užtikrinti taiką“ regione.

Vasario 24 dieną Kateryna turėjo laikyti valstybinį egzaminą Charkivo universitete nuotoliniu būdu. Studentė visą naktį mokėsi. Telefonas nuolat pypsėjo nuo galybės ateinančių pranešimų. Kai Kateryna paryčiais, apie penktą ryto, atsiplėšė nuo rengimosi egzaminui, perskaitė žinias, kurios akimoju pakirto kojas. Ji išsyk paskambino namo.

Kai kažko smarkiai nekenti, vadinasi, kažką kita labai stipriai myli.

K. Varava

„Aš juk mokausi tarptautinės teisės. Man tai yra nepajudinamas dalykas. 21 amžiuje negalima pažeisti tarptautinės teisės. Jei vyksta karas, negalima liesti civilių, negalima taikytis į miestus. Todėl netikėjau, kad Rusija nueis tiek toli, kad šaudys į paprastus žmones. Aš tikėjau tarptautine teise“, – kalbėjo K. Varava.

Ji su bendramoksliais iš gimtojo miesto nebepaleido iš rankų telefono, kad visais įmanomais būdais galėtų sulaukti guodžiančios žinutės iš artimųjų, kad išgirstų, jog jie gyvi.

„To niekada nebuvau jautusi. Tai taip baisu. Drauge esi visiškas bejėgis, nes tu esi čia, o jie – ten, kur bombarduoja. Norėjau iškart važiuoti namo. Mes nustojome iš nervų valgyti, nebeužmigdavome, vienas kito klausinėdavome, o ką tau pasakė, parašė šeima?“ – apie ramybę pasiglemžusį karą pasakojo Kateryna.

Stingdantis šaltis apimdavo, kai paskambinusi išgirsdavo automato įrašą, kad šiuo metu susisiekti su adresatu neįmanoma. Ji iškvėpdavo tik tuomet, kai sulaukdavo žinutės, kad buvo dingęs ryšys ar išjungta elektra, tad nepavyko įkrauti telefono baterijos.

„Kartais mes daugiau žinodavome, kas kuriame Charkivo mikrorajone vyksta, nes turėdami elektrą ir ryšį žiūrėdavome žinias. O kai esi mieste, kai nėra ryšio, gali orientuotis tik pagal garsus“, – sakė Kateryna.

Per vaizdo skambutį išvydo subyrantį gretimą namą

Kai Kateryna skambina tėčiui ar broliams, kartais tenka nutilti, nes balsus nustelbia sprogimai. Tuomet, sakė mergina, tos sekundės prilygsta amžinybei, kai ji meldžiasi, kad, nutilus sprogimams, vėl išgirstų artimųjų balsą.

„Kartą paskambinau su vaizdu, šeima dar gyveno namie, buvo balkone, paprašiau, kad parodytų man vaizdą iš mūsų balkono, tiesiog kad prisiminčiau, kaip viskas atrodo. Kaip tik tada buvo numesta bomba, ji pataikė į daugiabutį, kuris vos per vieną namą nuo mūsiškio. Man buvo taip baisu.

Tėtis visuomet sakydavo ir sako, kad viskas bus gerai. Mane tai guodžia. Ukrainos vyrai yra mūsų šalies pasididžiavimas“, – sakė Kateryna.

Apie kruviną Rusijos karą ji pasakoja savo bendramoksliams iš kitų šalių. Jiems, anot merginos, sunku suvokti, kad visa tai vyksta.

„Kaip galima apšaudyti gimdymo namus? Kas suskaičiuos, kiek žuvo žmonių, kiek vaikų neišvydo pasaulio? Kiek žiauriai išprievartautų moterų! Sudeginti ištisi miestai. Mes bendrabutyje bendraujame su studentais, atvykusiais iš įvairių šalių. Tarkime, ispanams parodau nuotraukas, vaizdo įrašus. Jie negali patikėti, kad tai vyksta. Jie, išauklėti demokratijos principais, paisant žmogaus teisių, negali suvokti, kad tai gali vykti 21 amžiuje“, – kalbėjo Kateryna.

Pirmas įspūdis – grynas oras ir kuklūs žmonės

Kadangi karas išmušė iš įprastinio ritmo, tėvai neteko darbo, mergina skubiai susirado darbą Vilniuje. Jau porą savaičių ji dirba teisininkų kontoroje, kuri atvėrė duris ukrainiečiams. Katerynai studijos nekainuoja, ji pelnė stipendiją, tad išgyventų, bet nori uždirbti, kad galėtų siųsti artimiesiems pinigų į Ukrainą.

K. Varava nežino, kas bus vasarą, kai baigsis mokslai.

„Planai žlugo per vieną naktį“, – sakė mergina.

Kadangi Lietuva, ypač pastaruoju metu, jai jau tapo sava, ji galbūt liks čia. Kateryna negaili gerų žodžių mūsų šaliai.

Kaip tik tada buvo numesta bomba, ji pataikė į daugiabutį, kuris vos per vieną namą nuo mūsiškio. Man buvo taip baisu.

K. Varava

Vykti metams magistro studijų į Vilnių ji pasirinko todėl, kad pasiekdavo geri atsiliepimai apie studijų programą.

„Be to, su Lietuva turime bendrų istorijos momentų, todėl buvau tikra, kad čia jausiuosi nesvetima. Be to, girdėjau, kad studentai čia įgyja naudingų žinių, o paskui gali pretenduoti į geras darbo vietas Ukrainoje. Be to, patraukli atrodė pati šalis“, – pasakojo Kateryna.

Pirmas įspūdis, kuris ją aplankė vos atvykus į Vinių, – grynas oras ir mažai žmonių, palyginti su Charkivu.

„Čia nėra sumaišties, niekas nelekia, nesistumdo, žmonės – ramūs, jie jaučia balansą tarp darbo ir poilsio. Lietuviai man pasirodė kuklūs, išsilavinę“, – dalijosi K. Varava.

Tačiau jos didžiausias troškimas – gyventi tėvynėje, dirbti teisininke privačiame sektoriuje ar valstybiniame sektoriuje.

„Mes, ukrainiečiai studentai, dabar norime dar daugiau įgyti žinių. Kad grįžtume namo būdami tokie stiprūs specialistai, kad tėvynė iš mūsų gautų kuo didesnės naudos. Mes čia įgysime gerą išsilavinimą, gausime diplomą ir dirbsime kuo nuoširdžiausiai“, – sakė Kateryna.