Vaikai ne trukdis, o brandesnių sprendimų variklis: namų šeimininkės vaidmenį jauna mama iš Kėdainių iškeitė į saldų verslo sėkmės receptą

„Kai dabar laukiausi dukros Austėjos, dirbau visą laiką, dar prieš pat gimdymą laksčiau su vestuviniais tortais. Pamenu, kad gimdyti turėjau paskutinėmis rugsėjo dienomis, tai 24 dienai turėjau dar kelis užsakymus“, – LRT.lt pasakojo Indrė Samukėnienė – du vaikus auginanti ir desertinę Kėdainiuose įkūrusi mama. Šeimininkavimą namuose į verslą iškeitusi mergina įsitikinusi, kad siekti svajonių vaikai netrukdo, o priešingai, skatina priimti brandesnius sprendimus. Apie tai, kaip derinti darbą ir motinystę bei tai, kas jai padėjo įsitvirtinti mažame mieste, su ja ir kalbėjomės. 

Netikėtai užgimusi verslo idėja susilaukė ir kritikos

Retas jaunuolis po studijų didmiestyje sugrįžta į gimtinę – mažesnį miestą ar kaimą, tačiau LRT.lt kalbinta Indrė šiandien džiaugiasi, kad Kaune baigusi agronomijos mokslus su šeima įsikūrė būtent Šėtoje. 28-erių metų pašnekovė augina du mažus vaikus ir vadovauja Kėdainių centre įsikūrusiai desertinei. Anot jos, verslo idėja gimė visai netikėtai, o keisčiausia, kad apie saldėsių gamybą ji nė svajoti nesvajojo. Kaip pati sako, konditerija atrodė kaip raketų mokslas, tačiau viskas apsivertė į pasaulį atėjus pirmagimiui Danieliui.

„Su vyru daug metų buvome kartu ir savo bendrą gyvenimą nusprendėme pradėti susilaukdami vaikučio, pagimdžiau paskutiniame kurse. Gimęs Danielius dieną daug miegodavo, man pradėjo trūkti veiklos. Ir anksčiau mėgau gaminti viską, tik ne desertus. Gal kokį trupininį obuolių pyragą ir galėdavau iškepti, bet daugiau nieko“, – pasakojo ji.

Vienąkart sūnui užmigus jauna mama sumanė iškepti tortą, tačiau tada nė neįtarė, kad ši veikla išaugs iki sėkmingo verslo.

„Susiradau receptą, padariau vieną tortą ir pavyko. Vėliau nusivežiau pas giminaičius, draugus, visi paragavę labai gyrė. Vieną rytą tiesiog atsibudau ir susikūriau feisbuko puslapį, kad darau tortus pardavimui“, – prisiminė Indrė.

Pasak pašnekovės, pirmoji jos klientė buvo kaimynė, tortų užsakydavo ir pažįstami, tačiau žinia apie gardžius desertus pasklido gana greitai, o į Šėtą, kur tuo metu su vyru ir sūnumi gyveno Indrė, atvykdavo daug kėdainiečių. Prisiminusi, kad savo „Facebook“ puslapį pavadino niekuo neišsiskiriančiu pavadinimu „Naminis pyragas“, šiandien ji juokiasi.

Kartais, būdavo, net susigėsdavau, kad man patinka tokia veikla.

I. Samukėnienė

Bėgant laikui Indrė vis labiau domėjosi pasaulinėmis konditerijos tendencijomis, o tradicinius gaminius pakeitė vizitine kortele tapusi „Pavlova“. Tiesa, pasakojo ji, ne viskas buvo rožėmis klota, būta ir įvairių apkalbų, o kai kas iš tokio jaunos mamos užsiėmimo ir pasišaipydavo. „Pasijuokdavo, kad gaminu tortus namie, kad tai kažkoks bobučių verslas. Kartais, būdavo, net susigėsdavau, kad man patinka tokia veikla“, – atviravo ji.

Anot LRT.lt pašnekovės, skeptikai sakydavo, esą Indrei nieko doro iš to nepavyks, tačiau šiandien ji džiaugiasi nepasidavusi kritikai ir yra dėkinga artimiesiems, kurie sunkiausiomis akimirkomis ją palaikė.

Taigi, pamažu apkalbos ir kritika nutilo, o klientų ratas sparčiai plėtėsi, augo ir verslo lūkesčiai, Indrė nedrąsiai pasvajodavo apie kavinukę. Pasak jos, maždaug po dviejų metų tortų gamybos namuose, dėmesį patraukė nedidelės, nenaudojamas patalpos pačiame Kėdainių centre. Po kurio laiko mergina atsitiktinai sužinojo, kad kaip tik skelbiamas nuomos konkursas.

„Susitariau atvažiuot apžiūrėt, visa spirgėjau, kaip norėjau, bet buvo ir baisu, juk ir vaikas dar mažas, jokios patirties versle neturėjau, nežinojau, kaip viskas bus. Prisimenu, atvažiavau, o man sako, kad čia lyg nori kažkokia tinklinė kavinė ateiti, todėl greičiausiai nuomos kaina bus labai užkelta. Taip ir nusiteikiau, daug vilčių nedėjau“, – LRT.lt sakė ji.

Atėjus konkurso dienai Indrė jau buvo susitaikiusi su tuo, kad išsvajotų patalpų negaus, tačiau likimas jai buvo paruošęs malonią staigmeną – paaiškėjo, kad konkurse dalyvavo tik ji, tad nerimas nepasiteisino. Indrės desertinė duris atvėrė prieš beveik dvejus metus, verslas sekasi puikiai, klientų netrūksta, o netrukus kėdainiečiams planuojama pasiūlyti ne tik konditerijos gaminių, bet ir naminių ledų. Verslui įsisukus pašnekovė su šeima – ūkininkaujančiu vyru ir dviem vaikais, vyresnėliu Danieliumi ir mažąją Austėja – persikėlė į Kėdainius.

Pirmieji metai buvo sunkūs visai šeimai: gyvenimas pasikeitė iš esmės

LRT.lt Indrė pasakojo iš prigimties esanti optimistė, tai ir padeda įveikti kliūtis. Pasak jos, svarbiausia gebėti perteikti savo idėją, tačiau taip pat reaguoti į klientų poreikius.

„Pradžioje galvojau, kad bus tik taip, kaip aš įsivaizduoju, bet greitai supratau, kad galbūt auditorijai reikia ne visai to. Prisitaikom. Pavyzdžiui, matėm, kad vien desertų žmonėms neužtenka, todėl apie pusryčių metu pradėjom galvoti. Svarbiausia žmonėms duoti tai, ko jie nori“, – kalbėjo ji.

Šiandien Indrei talkina 4 darbuotojos, su kuriomis, kaip pati sako, ji puikiai sutaria ir jaučia palaikymą. Pašnekovė svarstė, kad sunkiausia šiame darbe laviruoti tarp draugo ir vadovo vaidmenų, o paklausta, ar verčiau rinktųsi didelį ir tik į pelną orientuotą, ar mažą, tačiau idėjinį verslą, atsakė nedvejodama – svarbiausia idėja.

„Tik pagalvočiau, kaip išnaudoti potencialą, nes ilgai laimingas irgi nebūsi, jeigu nieko neuždirbsi. Bet tikrai smagiau mažas verslas, masinės gamybos pradėti nenorėčiau, nors šiokią tokią plėtrą ir planuojame – virtuvę iškelsim į didesnes patalpas“, – pridūrė LRT.lt pašnekovė.

Pasak jos, verslo mažame mieste privalumas – mažesnė konkurencija. Be to, anot jos, bendruomenė nedidelė, tad su klientais gera bendrauti, visi vieni kitus pažįsta ir jaučiasi kaip šeimos nariai.

Mintimis sugrįžusi į verslo pradžią pašnekovė prisiminė įsivaizdavusi, kad bus sunkiau. Tiesa, pasakojo ji, pirmaisiais mėnesiais jautė tokį adrenalino plūstelėjimą, kad net išsimiegoti būdavo sunku, vis neapleisdavo mintys apie darbą, tačiau dabar viskas jau paprasčiau.

Verslu tapęs hobis aukštyn kojomis apvertė ne tik Indrės, bet ir jos vyro gyvenimą, tačiau, jos teigimu, tai šeimą tik sustiprino.

Vyras buvo įpratęs, kad esu šeimos moteris.

I. Samukėnienė

„Pirmi metai, kai tik atsidariau kavinę, buvo sunkūs ne tik man, bet ir visai šeimai. Vyras buvo įpratęs, kad esu šeimos moteris – namai sutvarkyti, pusryčiai, pietūs ir vakarienė paruošti, namo aplinka prižiūrėta. Kai nusprendžiau, kad noriu save realizuoti veikloje, kuri duotų apčiuopiamą rezultatą, tai buvo sunku, nes pokytis staigus. Bet viską gražiai išsprendėm“, – teigė ji, pridūrusi, kad visą laiką jautė vyro palaikymą, o pamokos, išmoktos šeimoje – pačios svarbiausios.

„Aš sakau, kad jau geriau namuose bus dulkės mažiau nuvalytos, bet aš kažką padarysiu tokio, kas iš tiesų apčiuopiama“, – kalbėjo pašnekovė.

Saldžios sėkmės receptas – kantrus darbas ir atsidavimas

LRT.lt paklausta, kaip pavyksta derinti motinystę ir verslą, Indrė atsiduso, tačiau linksmai nusišypsojo ir pasakojo, kad jai pasisekė, jog pirmagimis sūnus turi stiprų imunitetą, tad serga retai, lanko darželį, tačiau ir mamos kavinėje mielai apsilanko. O auginti dukrą, kuri mums kalbantis miegojo netoliese, padeda auklė.

Neretai klaidingai įsivaizduojama, kad dirbdamas sau gali daryti ką nori ir ilsėtis tiek, kiek nori, tačiau realybė, sakė pašnekovė, kitokia. Dukros Indrė susilaukė jau vadovaudama verslui, tačiau priešingai negu mamos, dirbančios kitiems, į motinystės atostogas ji neišėjo, o plušėjo iki paskutinių nėštumo dienų. Kai turi verslą, pabrėžė ji, ilsėtis nėra kada, negali nė akimirkai atsitraukti.

„Kai dabar laukiausi dukros Austėjos, dirbau visą laiką, dar prieš pat gimdymą laksčiau su vestuviniais tortais. Pamenu, kad gimdyti turėjau paskutinėmis rugsėjo dienomis, tai 24 dienai turėjau dar kelis užsakymus“, – patirtimi dalijosi ji.

Paklausta apie sėkmę Indrė svarstė, kad jokio paslaptingo recepto nėra, tą lemią kantrus darbas ir atsidavimas. Svarbiausia, pasak jos, suprasti, kad vaikai nėra kliūtis siekti svajonių.

„Aš visada sakiau, kad vaikai viską kaip tik sudėlioja į vietas, paskatina priimti brandesnius sprendimus“, – paaiškino ji ir pridūrė pastebinti mamas, kurios labai savęs gaili ir nesiryžta siekti svajonių, pavyzdžiui, imtis verslo.

„Kiek įdėsi pastangų ir darbo, tiek ir turėsi. Jeigu dirbi, stengiesi, darai savo ir nežiūrinėji į šonus, o eini tikslo link, jį pasieksi. Kiek aš matau, tai visi, kurie dirba, kurie nemeta per anksti ir nenueina lengvesniu keliu, tie ir pasiekia. Sėkmė priklauso nuo pasiryžimo.“