Sunkiai sakinius lietuvių kalba rezganti kandidatė į merus pažadino diskusijas: tai nepagarba Lietuvai ir viskam, kas lietuviška

33-iaisiais atkurtos nepriklausomybės metais svarstyti, ar turi valdžios žmonės kalbėti valstybine kalba, yra nonsensas, sako politikos apžvalgininkas Rimvydas Valatka. Taip jis reagavo į situaciją Visagine – tapti šio miesto mere panorusi Nataliya Rukosueva sunkiai kalba lietuvių kalba. Tiesa, pagal įstatymus merui neprivalu mokėti valstybinę kalbą, nors, žmogiškai žvelgiant, jis turėtų ją mokėti, sakė Valstybinės kalbos inspekcijos (VKI) viršininkas Audrius Valotka.   

Šią savaitę su N. Rukosueva susisiekusiam naujienų portalui 15min.lt susikalbėti lietuviškai sekėsi sunkiai. Paklausta, ar planuoja kandidatuoti į Visagino merus, ji atsakė „kol kas nėra“. Paprašyta patikslinti, ko nėra, ji atsakė „kandidato mero“. Suprasti buvo sunku ir kitus visaginietės atsakymus.

LRT.lt taip pat paskambino N. Rukosuevai, bet ji pasakė kalbėti tuo metu negalinti. Paklausta, kada galėtų, atsakė, kad vakare, bet sutartu laiku su ja susisiekti nepavyko.

Kandidatės į merus valstybinės kalbos mokėjimo lygis sukėlė diskusijų viešojoje erdvėje: ar gali miestui, šaliai vadovauti žmonės, nemokantys lietuvių kalbos?

Kandidatę kelia Tautos ir teisingumo sąjunga

N. Rukosueva yra buvusi Visagino savivaldybės tarybos nare.

Kaip rodo 2020-ųjų rinkimų į Seimą Vyriausiosios rinkimų komisijos duomenys, N. Rukosueva baigė inžinerijos studijas Krasnojarsko technikos institute, iki 1992 metų šiame institute dirbo inžiniere. Vėliau ji dirbo „Visagino energijoje“ inspektore, įmonėje „Lesto“ – namo bendrijos pirmininke. N. Rukosueva nurodė priklausanti Centro partijai-tautininkams, kalbanti rusų ir anglų kalbomis.

Kaip LRT.lt patvirtino VRK, N. Rukosueva yra Tautos ir teisingumo sąjungos (centristų, tautininkų) keliama kandidatė į Visagino rajono merus. VRK gavo jos pareiškinius dokumentus, bet ji dar nėra registruota kandidate oficialiai, mat kandidatai registruojami bus ne vėliau kaip likus mėnesiui iki rinkimų, t. y. vasario 3 d. Per sausio mėnesį kandidatai dar gali atšaukti pareiškinius dokumentus ir atsisakyti kandidatuoti.

Valatka: ta ponia negerbia Lietuvos, o mes ją toleruojame

Politikos apžvalgininkas R. Valatka yra griežtas. Jis sako, kad yra nenormalu ir nemokėti valstybinės kalbos šalyje išgyvenus daug metų, ir svarstyti apie tai, ieškoti paaiškinimų.

„Yra labai daug keistenybių, jeigu įvertintume faktą, kad netrukus švęsime 33-iąsias valstybės nepriklausomybės metines. Štai du tokie dalykai: kandidatė į merus nemoka lietuviškai, o dauguma lietuvių savo vaikus verčia mokytis rusų kalbos, ir dauguma mokyklų verčia. Ir Švietimo ministerija kaip ir neprieštarauja, kad 75 procentai mūsų vaikų mokėtų rusų kalbą.

Tai aš pasakysiu taip: nėra nė vienos priežasties 33-iaisiais nepriklausomybės metais, kad lietuvis mokėtų rusų kalbą, ir nėra nė vienos priežasties, kad Lietuvos pilietis galėtų nemokėti lietuvių kalbos“, – kalbėjo Nepriklausomybės Akto signataras.

Jis pabrėžė, kad kol mes su šiomis keistenybėmis nesusidorosime, tol kova su dezinformacija, propaganda, siekiai būti atspariems priešo propagandai bus beviltiški.

Ir ta ponia, kuri lietuviškai nesurezga sakinio, Lietuvoje gyvena mažiausiai tris dešimtmečius, ji negerbia Lietuvos, negerbia nieko, kas yra lietuviška, o mes ją toleruojame. Visais lygiais.

R. Valatka

„Ar reikia mokėti lietuvių kalbą Lietuvoje? Šis klausimas yra nonsensas. Trisdešimt treji metai laisvės. Ir šį klausimą svarstome?

Tokių klausimų mums kils tol, kol mes tolerantiškai vertinsime ir carinės, ir sovietinės Rusijos okupacijos palikimą, tol, kol mes tolerantiškai žiūrėsime į žmones, kurie negerbia Lietuvos, negerbia Lietuvos įstatymų, kalbos, istorijos ir t. t. Kol sakysime: oi, ten, Visagine, sudėtinga, problemos. Visaginas yra tokia pat Lietuva, kaip ir kita Lietuvos dalis. Ar Naujojoje Akmenėje buvo lengviau? Ar Didžiasalyje buvo lengviau? Visur buvo sunku, visur reikėjo persiorientuoti.

Taigi jeigu tie žmonės ir toliau žiūri rusiškus kanalus, vadinasi, jie nenori persiorientuoti, jie įsivaizduoja, kad ta Lietuva yra laikina, o mes šitai toleruojame“, – kalbėjo Nepriklausomybės Akto signataras.

Jis pabrėžė, kad ukrainiečiai, ilgai tai toleravę, per karą liovėsi tai darę – Kyjive rusų kalbos mokyklose nebebus nuo rugsėjo.

„Kai smulkiam niekšeliui parodai jo vietą, smulkus niekšelis turi apsispręsti, ar jam keistis ir gyventi taip, kaip visi žmonės gyvena, ar palikti taip, kaip buvo. Kol kas mes jiems leidome palikti taip, kaip buvo. Ir ta ponia, kuri lietuviškai nesurezga sakinio, Lietuvoje gyvena mažiausiai tris dešimtmečius, ji negerbia Lietuvos, negerbia nieko, kas yra lietuviška, o mes ją toleruojame. Visais lygiais“, – kalbėjo R. Valatka.

Jeigu tavo kalbėjimas yra toks kaip pono Uspaskicho, tu galų gale tampi „Dviračio žinių“ personažu ir iš tavęs šaiposi.

A. Valotka

Jis rėmėsi praeities pavyzdžiais, kai į Lietuvą atvykę ir kalbos nemokėję žmonės rodė pagarbą mūsų valstybei ir išmoko lietuviškai.

Valotka: jei kalbi kaip ponas Uspaskichas, tampi „Dviračio žinių“ personažu

Įstatymai leidžia merui nemokėti valstybinės kalbos, jis gali pasitelkti vertėją, nors, žvelgiant žmogiškai, savivaldos vadovui derėtų būti pavyzdžiu, t. y. kalbėti taisyklingai ir raiškiai. Šitaip paaiškino Valstybinės kalbos inspekcijos (VKI) viršininkas A. Valotka. Jis sakė, kad inspekcijai ne kartą teko nagrinėti panašius klausimus. Tarkime, VKI yra sulaukusi nuogąstavimų, kad vienas Visagino tarybos narys kategoriškai atsisako kalbėti lietuviškai.

Nors esu Kalbos inspekcijos viršininkas, vis dėlto sakau: šiuo požiūriu rinkimų laisvė yra svarbiau.

A. Valotka

– Kaip žiūrite į situaciją, kai į merus kandidatuoja ir galimai juo taps žmogus, prastai mokantis valstybinę kalbą?

– Į tai žiūriu, viena vertus, kaip biurokratas. Taip jau yra teisės aktuose parašyta. Jeigu renkama į pareigas, tai kalbos reikalavimų nėra, nes turbūt traktuojama, kad tai būtų pilietinių teisių siaurinimas. Ir netgi tokiais, sakyčiau, abejotinais atvejais Kalbos inspekcija visada laikosi pozicijos, palankios piliečiui arba organizacijai.

Pavyzdžiui, prieš porą metų mes gavome štai kokį skundą: Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga iškėlė transparantus virš gatvės, kur vienoje pusėje parašyta lietuviškai, kitoje pusėje – lenkiškai. Skundo esmė tokia, kad ta informacija turi būti vienoje vizualinėje erdvėje – ir lietuviška, ir lenkiška, o lietuviška – aukščiau, didesniu šriftu. Bet mes įvertinome tai, kad vis dėlto demokratinėje visuomenėje rinkimų teisės, galimybės ir pan. yra svarbesnės negu toks visiškai menkutis kalbos priežiūros niuansas.

Tai į klausimą atsakau taip: meras neprivalo mokėti valstybinės kalbos. Be to, inspekcijos pozicija yra tokia, kad mes jau geriau plačiau praversime šituos vartus negu ką nors griežčiau drausime.

Kita vertus, kadangi Lietuvoje galioja vienos valstybinės kalbos doktrina, visada norėtume, ir dauguma Lietuvos žmonių norėtų, kad valstybinės lietuvių kalbos viešojoje erdvėje būtų kiek galima daugiau.

Meras, be jokios abejonės, yra viešas asmuo, ir tam tikru požiūriu jis turėtų būti pavyzdys įvairiais klausimais, įvairiais aspektais. Visada noriu, kad viešoje erdvėje kalbantys žmonės kalbėtų retoriškai, kad jų kalbėjimas būtų stilingas ir, be jokios abejonės, taisyklingas.

Tai normalus žmogiškas pageidavimas.

– O kaip dėl valdžios posėdžių, kitų oficialių renginių? Jie turi vykti valstybine kalba?

– Mes jau čia pereiname prie komunikacinės kalbos funkcijos, ir iš tiesų meras, kuris prastai arba labai prastai moka lietuvių kalbą, gali patirti tam tikrų sunkumų. Visų pirma pas merą turbūt ateis rinkėjų, miesto gyventojų. Miesto gyventojai turi teisę su meru kalbėti tik lietuviškai. Tai yra neabejotina Lietuvos piliečių, Lietuvos gyventojų teisė. Meras privalo su jais kalbėti lietuviškai arba pasitelkti vertėją. Vertėjas turi būti samdomas savivaldybės lėšomis. Tai vienas dalykas. Antras – jeigu savivaldybėje dirba lietuviškai kalbantys žmonės, jie neturi prievolės bendraudami su meru laužyti liežuvį rusiškai arba lenkiškai. Jis turi šimtaprocentinę pilietinę lingvistinę teisę kalbėti lietuviškai. Ar prastai valstybine kalba kalbančiam merui tai nesukeltų sunkumų?

Trečias dalykas – dokumentų suvokimas. Ar tikrai lietuvių kalbą silpnai mokantis meras ar merė galės adekvačiai suvokti dokumentus, siūlyti savo pataisymus, savo formuluotes ir panašius dalykus?

Ir, na, dar nepamirškime: vis dėlto viešieji ryšiai yra labai svarbūs. Jeigu žmogus kalba netaisyklingai, mes gerai žinome, kad dažnai Lietuvoje toks žmogus tampa pašaipos objektu. „Dviračio žinias“ užtenka pasižiūrėti, ar ne? Nemažai tam skiriama vietos. Šiuo požiūriu esama tam tikros rizikos.

Taip, posėdžiai turi būti lietuviški. Mes pernai esame gavę ir skundą dėl vienos iš savivaldybių posėdžio, nes ten buvo, nors ir nedidelis, gal minutės kitos, lenkiškas intarpas. Savivaldybė įsipareigojo, kad tokių dalykų daugiau nebebus. Bet tarybos posėdžiuose, pavyzdžiui, Visagine, kiek mums pasakojo Visagino savivaldybė, yra vienas tarybos narys, kuris atsisako kalbėti lietuviškai. Jis yra rusas ir jis, suprask, nepajėgia pasakyti, išreikšti savo minčių lietuviškai, savivaldybė jam samdo vertėją. Manau, tai yra tik pozavimas.

Techninių sprendimų yra, o vertybiniai klausimai, žinoma, visada yra lietuvių kalbos pusėje.

– O parlamentarai Seime ar Europos Parlamente? Ar turėtumėte jiems priekaištų dėl valstybinės kalbos mokėjimo?

– Žinote, kaip yra? Gal ir norėtume, kad tie reikalavimai būtų aukštesni, bet reikalauti to negalime, sankcijų taikyti negalime, tai yra tiesiog reputacijos dalykas. Jeigu tavo kalbėjimas yra toks kaip pono Uspaskicho, tu galų gale tampi „Dviračio žinių“ personažu ir iš tavęs šaiposi. Tai yra retoriniai įgūdžiai ir jie demokratinėje visuomenėje yra labai svarbūs. Tiesiog mūsų renkamieji atstovai, kad ir kur jie sėdėtų, kur dirbtų, į tai turėtų atsižvelgti.

– Noriu prisiminti vienos bibliotekos darbuotojų istoriją, kai jie turėjo išlaikyti valstybinės kalbos egzaminą, kad galėtų dirbti toliau. Ar nėra taikomi dvejopi standartai – jiems ir politikams?

– Nemanyčiau, kad tai yra dvejopi standartai, nes pas mus vis dėlto yra visuotinė rinkimų teisė, mes norime, mes tikimės, kad mus valdys, mums atstovaus žmonės, kurių mes neapribosime nei turto cenzu, nei išsilavinimo cenzu, turbūt nei kalbos mokėjimo cenzu ar ypač kalbos mokėjimo kokybės cenzu.

Nors esu Kalbos inspekcijos viršininkas, vis dėlto sakau: šiuo požiūriu rinkimų laisvė yra svarbiau.

– Pereikime prie tų žmonių, kurie turi leidimą gyventi ir dirbti Lietuvoje. Kokiu atveju, kada jie turi išlaikyti valstybinės kalbos egzaminą?

– Priklauso nuo to, kas tie žmonės yra. Išimtis yra taikoma vienu atveju. Tai yra karo pabėgėliai iš Ukrainos, kuriems yra suteiktas laikinasis prieglobstis. Nuo laikino prieglobsčio suteikimo datos 24 mėnesius Kalbos inspekcija jų nejudins, bet po 24 mėnesių jiems pradės galioti tie patys reikalavimai.

Pagal dabartinį teisinį reglamentavimą, jeigu žmogus dirba pagal darbo sutartį, toks žmogus tam tikrose pozicijose, kur nuolatos, tarkime, teikia paslaugas, nuolat bendrauja su klientais, su lankytojais, su pacientais, jis privalo mokėti kalbą pagal nustatytus tris lygius. Tai čia ir yra tas garsusis atvejis su bibliotekininkėmis. Tai šie reikalavimai yra ir, tikėkimės, bus visada.

– Pastaruoju metu viešojoje erdvėje skambėjo nemažai pasipiktinimų, kad neretai pavežėjai, kurjeriai nemoka valstybinės kalbos. Kaip jūs tai vertinate?

– Vertinu labai blogai. Kalbos inspekcija jau prieš trejus metus atkreipė į tai dėmesį. Bėda yra štai kokia. Valstybinės kalbos įstatyme šitie dalykai reglamentuojami tik tiems asmenims, kurie dirba pagal darbo sutartis. Valstybinės kalbos įstatymas buvo rengiamas 1992–1994 metais, kai darbo santykių spektras buvo ribotas.

Pavežėjai dirba ne pagal darbo sutartis. Ir jeigu griežtai žiūrėsime į teisės aktus, jiems valstybinės kalbos reikalavimas yra netaikomas. Tai yra didelė spraga ir apskritai mūsų teisinio mentaliteto spraga, nes pirmoje vietoje turėtų būti lingvistinės Lietuvos gyventojų teisės. Lingvistinės teisės yra paminėtos ir Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje. Pavyzdžiui, keleiviui, kuris važiuoja, arba žmogui, kuris perka picą, arba vaikui, kurį po pamokų įsodino į pavežėjo automobilį, neturėtų būti svarbu, kokie darbo santykiai tarp to žmogaus ir pavežėjų įmonės. Jis turi teisę, kad su juo būtų bendraujama valstybine kalba. Deja, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai šis klausimas nepasirodė svarbus. Nors užpernai Kalbos inspekcija kreipėsi dėl šito dalyko, ministerija negirdomis nuleido visą šitą klausimą ir Valstybinės kalbos įstatymas nebuvo pakeistas.