Senuose žemėlapiuose rado kitokį Kleboniškio pavadinimą: kada ir kodėl jis pakeistas?

Socialiniame tinkle ketvirtadienį užvirė diskusija apie alternatyvų Kleboniškio vietovardį. Pasirodo, dabartinio Kauno šiaurinė dalis prieš gerą šimtmetį vadinosi kiek kitaip, o variaciją lėmė šiose apylinkėse gyvenę šlėktos – didikai, pirmenybę teikę lenkų kalbai.

„Vartydamas prieškarinius, smetoninius Kauno žemėlapius, pastebėjau, kad dabartinis Kleboniškis buvo vadinamas Pleboniškiu. Tiek lenkiškuose, tiek vokiškuose ar rusiškuose žemėlapiuose tas pats. Nerandu informacijos, kada ir kodėl pakeistas pavadinimas į Kleboniškį“, – ketvirtadienio rytą „Facebook“ grupėje „Nesi iš Kauno jei ne“ įžvalgomis dalijosi vienas Kauno gyventojas.

Grupės nariai jam paaiškino, kad pleban lenkiškai reiškia klebonas, o lietuvinant vietovardžius, XX a. pradžioje šios Kauno apylinkės virto Kleboniškiu. Panašiai tame pačiame žemėlapyje esą matosi Lopie, kurie virto Lapėmis, tokių permainymų galima atrasti ir daugiau.

„Nuo Lapių tolyn netgi lietuviškai niekas nekalbėjo – tik lenkų kalba. <...> 1939 m. dauguma gyventojų buvo šlėktos ir net Lapių bažnyčioj pamaldos vyko lenkiškai kas antrą savaitę. Lietuviškas šlėktos ignoravo ir neidavo. Taip rašo kun. Antanas Pauliukas savo dienoraštyje“, – komentavo diskusijos dalyviai.

Lenkiškos darybos Kleboniškio pavadinimas figūruoja ir XIX-XX a. sandūros rusiškuose, ir, žinoma, – lenkiškuose žemėlapiuose / „Nesi iš Kauno jei ne“ nario Viktoro nuotr.

Kiek išsamiau situaciją nušvietė buvęs Lietuvos radijo diktorius ir televizijos laidų vedėjas, žinomas kaunietis Vilius Kaminskas:

„Tai cariniai, lenkiški, vokiški, ne smetoniniai žemėlapiai. Tuo metu lietuviškos administracijos nebuvo. Rašė pagal lenkišką madą… Pleban – klebonas. Kleboniškis – Plebaniszki. Rusiška administracija perėmė ne lietuviškus, bet sulenkintus pavadinimus. XIX a. lietuviškų administracinių žemėlapių nebuvo. Buvo lenkiški, kuriuose Lietuvos vietovardžiai buvo rašomi sulenkintai.

Rusijos administracija pavadinimus persikėlė į savus nesigilindama. Tuo metu net Lietuvos pavadinimo nebuvo. Vokiečiai buitinėje kalboje iki šiol Vilnių vadina Vilna. Kauno savivaldybė iki 1925 m. raštus rašė rusiškai. Savos valstybės kūrimas nėra paprastas reikalas…“

Kauniečiams į akis taip pat krito apkasai ir duobės abipus A1 magistralės. Tai, pasak praėjusį amžių menančių gyventojų – Eiguliuose ir Kalniečiuose pokariu veikusio artilerijos poligono reliktai.

„Aš gimusi ir užaugusi Muravoje, dabar ten buvęs Kauno teatras. Žeimenos gatvėje buvo artilerijos poligonas. Naktimis labai gerai matydavosi pratybos poligone su pašvaistėmis ir visais tratėjimais. Nuo Savanorių prospekto iki Žeimenos gatvės namų nebuvo, tik plynas laukas, o priešais Čečėnijos aikštę, kur dabar tvenkiniai, buvo pelkė. <...> Daug žmonių kasė durpes iš tos pelkės“, – 7-ojo dešimtmečio pradžios Kauną piešė moteris.

V. Kaminskas patikslino, kad 1969-1972 m. minėtoje vietoje tyvuliavo ilgas meldais apaugęs ežeras, kuriame būdavo galima sužvejoti karosų. Vienas telkinio galas buvo dabartinėje Čečėnijos aikštėje, kitas – netoli „Kauno švaros“. Prasidėjus tarybinei rajono urbanizacijai, didžioji dalis ežero užversta žemėmis, liko vidurys – dabartinis Kalniečių parko tvenkinys.