Prieš 1 metus
73
Žodis „pranešėjas“ pastarąsias kelias savaites viešojoje erdvėje skambėjo dešimtis, o gal ir šimtus kartų. Nuo 2019-ųjų, kai atsirado pranešėjo institutas, dėl šio statuso suteikimo kreiptasi 266 kartus. Dabar kalbama apie pranešėjo statuso ateitį, tačiau tie, kurie jį gavo anksčiau, baksnoja į akis badančias sistemos spragas.
„Mano atvejis, turbūt, buvo pirmas“, – portalui LRT.lt kalbėjo Olga Vėbrienė. Ji – viena iš maždaug dviejų su puse šimto asmenų, kuriems Lietuvoje buvo suteiktas pranešėjo statusas.
Tiesa, nors įstatymai numato pranešėjų apsaugą, Aplinkos apsaugos departamentui (AAD) vadovavusi O. Vėbrienė iš darbo buvo atleista. Jos atleidimas iš darbo grindžiamas su pranešėjo statusu nesusijusiomis priežastimis, tačiau O. Vėbrienė įsitikinusi, kad tam pagrindo nebuvo.
Nuo 2019-ųjų sausio žmonės, matantys korupciją ar kitų nusikalstamų veikų apraiškų, keliančių grėsmę viešajam interesui, gali apie tai pranešti teisėsaugai.
Tokiems asmenims suteikiamas pranešėjo statusas, turintis garantuoti apsaugą nuo, pavyzdžiui, mobingo darbo vietoje ar atleidimo iš darbo vien todėl, kad asmuo pranešė apie galimas neteisėtas veikas. Tiesa, statistika rodo, kad pastaruosius porą metų besikreipiančių dėl pranešėjo statuso skaičius mažėja.
Tačiau dabar sprendžiasi pranešėjo instituto ateitis. Taip dar prieš kelias savaites kalbėjo Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, vertindama reakcijas pasirodžius žurnalistų Birutės Davidonytės ir Dovydo Pancerovo knygai „Pranešėjas ir prezidentas“.
Tuo metu šioje knygoje minimas prezidentas Gitanas Nausėda sakė matantis galimybių svarstymams Seime dėl stipresnės pranešėjų apsaugos.
„Kaip įtvirtinti, kad šitas žmogus, kuris ėmėsi pranešėjo funkcijos, būtų saugus, tikrai yra galimas objektas pasvarstyti Seime“, – kovo pradžioje kalbėjo šalies vadovas.
O stiprinti asmenų, pranešusių apie korupciją ar kitus nusikaltimus, darančius žalą viešajam interesui, apsaugą, anot O. Vėbrienės, reikia. Buvusi AAD vadovė portalui LRT.lt kalbėjo, kad ji ne tik buvo atleista iš pareigų, bet po to vykusiuose teisminiuose ginčuose Generalinės prokuratūros atstovai net nepasirodė.
„Šis institutas neveikia“, – tvirtino O. Vėbrienė.
„Kas norės savo gyvenimą aukoti?“
Iš Aplinkos apsaugos departamento vadovės pareigų O. Vėbrienė buvo atleista prieš dvejus metus – 2021-ųjų balandį. Kaip tuomet skelbė Aplinkos ministerija, AAD direktorė atleista, nes paaiškėjo, jog jos vadovaujamo darbo patirtis neatitinka pareigybei keliamų reikalavimų.
Kaip skelbta tuomet, įvertinęs pateiktas aplinkybes ir vadovaudamasis bendruoju teisės principu, kad iš neteisės teisė nekyla, aplinkos ministras priėmė sprendimą atleisti AAD direktorę.
Nurodyta, kad jis rėmėsi Valstybės tarnybos įstatymu, kuriame numatyta, kad „valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai paaiškėja, kad stodamas į valstybės tarnybą jis pateikė suklastotus dokumentus arba nuslėpė ar pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, dėl kurių negalėjo būti priimtas į valstybės tarnautojo pareigas“.
Tuo metu O. Vėbrienei jau buvo suteiktas pranešėjo statusas ir buvo taikoma pranešėjo apsauga. Todėl, kaip portalui LRT.lt kalbėjo buvusi AAD vadovė, ji iš pareigų neturėjo būti atleista.
„Mano atvejis, turbūt, buvo pirmas, kai pranešėją atleido iš darbo. Pagal Pranešėjų apsaugos įstatymą numatyta, kad kai žmogus tampa pranešėju, gauna tą statusą, kai Generalinė prokuratūra įvertina gautą informaciją dėl viešojo intereso, tada pradedama taikyti apsaugos priemones.
Tų apsaugos priemonių yra įvairių – nuo mobingo ir viešo, ir ne viešo, nuo atleidimo iš darbo. Negalima net darbo grafiko keisti ar atlyginimo mažinti. Yra visas sąrašas taikomų priemonių, bet mane vis dėlto atleido“, – portalui LRT.lt dėstė buvusi AAD vadovė.
Ji sakė, kad jei pranešėjo statusą turintis asmuo visgi atleidžiamas iš pareigų, valstybė jam garantuoja teisinę pagalbą. Be to, anot O. Vėbrienės, pagal teisės aktus darbdavys turi įrodyti, kad žmogus atleidžiamas ne dėl to, kad yra pranešėjas.
Mano atvejis, turbūt, buvo pirmas, kai pranešėją atleido iš darbo.
O. Vėbrienė
„Mano atveju darbdaviui užteko vieną sakinį pasakyti, kad atleido dėl visai kitų dalykų. O prokuratūra šiuo atveju kaip tretieji suinteresuoti asmenys nedalyvavo, tik parašė raštą, kad kaip teismas priims sprendimą, taip ir bus“, – teigė O. Vėbrienė.
Ji svarstė, kad suformavus tokią teisinę praktiką informacijos apie galimas nusikalstamas veikas turinys žmonės tiesiog bijos ja dalintis.
„Jie dešimt kartų pagalvos ir atsisakys šitos idėjos. <...> Kas norės savo gyvenimą aukoti?“ – portalui LRT.lt sakė O. Vėbrienė.
Įstatymas buvo taisomas
Teisingumo ministrė Ewelina Dobrowolska portalui LRT.lt komentavo, kad tai, jog Lietuvos pranešėjų įstatyme buvo tam tikrų netikslumų, susijusių su instituto tvarumu, buvo galima įžvelgti Europos Parlamentui ir Tarybai ėmus svarstyti direktyvą dėl asmenų, pranešančių apie ES teisės pažeidimus, apsaugos nuostatas.
„Šios nuostatos įtvirtino platesnius standartus, kuriais užtikrinama, kad pranešėjai būtų veiksmingai apsaugoti, nei iki tol taikyti Lietuvoje. Priėmus šios direktyvos nuostatas, Teisingumo ministerija inicijavo jų perkėlimą į Lietuvos nacionalinę teisę.
Dėl to 2021 m. gruodžio 16 d. priimtas naujos redakcijos Lietuvos Respublikos pranešėjų apsaugos įstatymas išplėtė nacionalinių nuostatų taikymą, siekiant užtikrinti išsamią ir nuoseklią pranešėjų apsaugos sistemą nacionaliniu lygmeniu“, – raštu perduotame komentare dėstė ministrė.
Pasak E. Dobrowolskos, pagrindiniai priimti pokyčiai įteisino apsaugą ne tik pranešėjui, bet ir jam padėjusiems asmenims, taip pat platesnį pažeidimų sąrašą, greitesnę galimybę kreiptis tiesiai į kompetentingą instituciją bei didesnę konfidencialumo apsaugą.
Sulaukia skundų
Pranešėjų apsaugos institutu rūpinasi Lietuvos prokuratūra. Kaip dėstoma jos atstovų portalui LRT.lt perduotame komentare, tiek 2021-aisiais, tiek 2022-aisiais dėl neigiamo poveikio priemonių taikymo kreipėsi 10 asmenų. Kitaip tariant, tapę pranešėjais šie asmenys galimai sulaukė neigiamų pasekmių savo darbovietėse.
„Nustačius, kad pranešėjui daromas neigiamas poveikis, prokuratūra kreipiasi į atitinkamą įstaigą, nurodydama apie pranešėjams taikomas garantijas bei galimą atsakomybę už neigiamo poveikio priemonių taikymą pranešėjui.
Šis kreipimasis į instituciją būna išsiunčiamas tik gavus raštišką pranešėjo pritarimą arba jo prašymą. Praktika rodo, kad tokio prokuratūros nurodymo dažniausiai pakanka, kad neigiamas poveikis pranešėjui būtų nutrauktas“, – rašoma prokuratūros komentare.
Po įstatymo pakeitimo, įsigaliojusio šių metų vasario 15-ąją, prokuratūra, gindama pranešėją nuo neigiamo poveikio, taip pat įgijo teisę nurodyti įstaigos vadovui ir konkretų terminą, per kurį turi būti pašalinti neigiamo poveikio priemonių nulemti padariniai.
Be to, apsauga nuo neigiamo poveikio taikoma ne tik tiems asmenims, kurie gavo pranešėjo statusą, bet ir tiems, kurie pranešėjo statuso neįgijo, tačiau buvo pateikę pranešimą dėl tokio statuso suteikimo.
„Apsauga nuo neigiamo poveikio taikoma ir informaciją apie pažeidimą pateikusio asmens ar pranešėjo šeimos nariams, giminaičiams, kolegoms, dirbantiems įstaigoje arba kitame su įstaiga subordinaciniais ryšiais susijusiame juridiniame asmenyje, kuriame informaciją apie pažeidimą pateikusio asmens šeimos narys, giminaitis, kolega dėl informacijos apie pažeidimą pateikimo gali patirti neigiamų padarinių.
Pranešėjas turi teisę į kompensaciją dėl patiriamo neigiamo poveikio ar galimų padarinių dėl jo pateikto pranešimo ir į atlyginimą už vertingą informaciją.
Prokuratūra
Pabrėžtina, kad ginčo atveju būtent darbdavys ar kita sutartinių santykių šalis turi pareigą įrodyti, kad pranešėjo atžvilgiu priimti jo sprendimai yra nesusiję su tuo, kad pranešėjas pateikė informaciją apie pažeidimą ar pan.“, – portalui LRT.lt komentare aiškino prokuratūra.
Tiesa, jame taip pat dėstoma, kad prokuratūra neturi teisės panaikinti kitų institucijų priimtų administracinių sprendimų, todėl pranešėjas dėl pasekmių, kilusių taikant jo atžvilgiu neigiamo poveikio priemones, pvz., atleidimo iš darbo, atostogų nesuteikimo prašomu metu ir pan., gali kreiptis į teismą. Generalinės prokuratūros atstovai tokiais atvejais nėra įpareigoti dalyvauti teismo posėdžiuose.
„Pranešėjas turi teisę į kompensaciją dėl patiriamo neigiamo poveikio ar galimų padarinių dėl jo pateikto pranešimo ir į atlyginimą už vertingą informaciją.
Kompetentinga institucija pranešimo tyrimo metu gali motyvuotu pranešėjo prašymu skirti jam iki 50 bazinių socialinių išmokų dydžio (apie 2,5 tūkst. eurų – LRT.lt) kompensaciją, siekdama kompensuoti pranešėjo patiriamą neigiamą poveikį ar galimus padarinius dėl jo pateikto pranešimo“, – komentavo prokuratūra.
Be to, savo komentare prokuratūros atstovai dėstė, kad pranešėjo instituto situaciją Lietuvoje galima vertinti teigiamai, o įsigaliojusio Pranešėjų apsaugos įstatymo taikymo praktiką bei pasiektus rezultatus mūsų šalyje labai teigiamai vertina ir užsienio partneriai, ekspertai bei kitų šalių teisėsaugos institucijos.
„Kalbant apie įgyvendintą pranešėjų apsaugą, Lietuva labai dažnai įvardijama kaip šios srities lyderė ir sektinas pavyzdys“, – komentare portalui LRT.lt dėstė prokuratūra.
English (US) ·