Prieš 1 metus
84
Kalbant apie karą, daugiausiai dėmesio skiriame diplomatijai, kariniams veiksmams, logistikai, ginkluotei. Tačiau neretai pamirštama, kad nuo karo labiausiai kenčia civiliai. Jiems itin svarbu jausti karinių veiksmų dinamiką, nes nuo to priklauso jų gyvybė. Kitas svarbus aspektas – kaip civilis gali prisidėti prie savo šalies kovos, kai ji jau vyksta?
Šios savaitės Locked N‘ Loaded „Patrulio bazės“ tinklalaidės viešnia – nuo 2014-ųjų Ukrainos ginkluotąsias pajėgas remianti ukrainietė Inna Ermakova, savanoriaujanti siuvimo ceche, tiekiančiame paramą Ukrainos kariuomenei.
Moteris sutiko pasidalinti savo savanorystės patirtimi bei papasakojo, kaip karo veiksmai pakeitė jos ir visos ukrainiečių tautos gyvenimą. Pašnekovės teigimu, karo veiksmai 2014 ir 2022-aisiais civilius pakeitė labai skirtingai – jei 2014-aisiais karas buvo suvokiamas lokaliai Kryme ir Donbaso regione, vasario 24-ąją visa Ukraina tapo vienu dideliu karo lauku. Prasidėjęs karas paskatino daugelį ukrainiečių pradėti savanoriauti ir tapti neginkluoto pasipriešinimo dalimi, tačiau pasitaiko ir kolaboravimo su okupantu bei išdavysčių atvejų. Moteris tikina, kad civiliui efektyviausias būdas pasiruošti karui – ne tik „išgyvenimo kuprinė“ su būtiniausiais daiktais, bet ir aiškus, iš anksto apgalvotas veiksmų planas.
– Pradžioje papasakokite mūsų klausytojams savo istoriją, kaip šis karas palietė jus. Ką jūs veikėte 2014 metais?
Gimiau Donecko srityje, bet 11 metų iki karo gyvenau ir dirbau Luhansko mieste. Luhanskas, kaip ir Krymas, okupuotas nuo kovo mėnesio, tada buvo užimti pastatai, vaikščiojo ginkluoti rusai. Jie buvo be atpažinimo ženklų, bet, aišku, jie išsiskyrė. Mes su šeima pasilikome savo namuose iki liepos 8 dienos, nors tai buvo pavojinga. Todėl, kad okupantų technologijos – užimti svetimas žemes, demonstratyviai kažką sušaudyti, pakarti arba pririšti prie stulpo. Jie visą tai pradėjo taikyti. Aš tuo metu dirbau Kultūros ir menų akademijoje.
Dažnai vaikščiojau su siuvinėtais marškinėliais, („višivanka“ – aut. past.) ne todėl, kad buvau tokia nacionalistė, o todėl, kad mano vyro pomėgis, turbūt keistas kitiems, siuvinėjo. Išsiuvinėti marškiniai tapo „savi-svetimi“ indikatoriumi. Tuo metu man paskambino kolega, jis buvo užkietėjęs „rusų pasaulio“ šlovintojas, ir perspėjo, kad tau reikia išvykti iš miesto, nes esi įtraukta į sušaudymo sąrašus.
– Jūsų kolegos jus įrašė į sušaudymo sąrašus?
– Taip, tai mano Kultūros ir menų akademijos gretimos katedros kolegos.
– Dar ir akademikai?
– Taip, dar buvo viltis, kad šie žmonės yra išsilavinę... Mums su šeima teko 2014 metais išvykti. Išvykome į Vinycią. <...>
– Ką jūs darėte? Kai vasario 24 dieną prasidėjo karas Ukrainoje ir man, kaip kariui, žmonės skambino, klausinėjo, kaip civiliams: mamoms, vaikams, kurie nekariauja, pasiruošti karui, jei jis vyks ir Lietuvoje.
– Kai mes 2014 metais rinkome taip vadinamą “išgyvenimo lagaminą“, neturėjome supratimo. Supratome, kad dokumentai, pinigai, vaistai turi būti, bet kaip aš galiu nepasiimti ir savo kitų mylimų daiktų? Kiek besiruoštum kritinėms situacijoms, jeigu tu pirmą kartą su jomis susiduri, visada padarysi klaidų. Kiti žmonės, išvažiuodami iš Luhansko su mašina, atsidūrę Charkive ir atsitokėję, suprato, kad pasiėmė puodą su kotletais. Griebė viską, kas po ranka pasitaikydavo, nereikalingus daiktus. Streso būsenoje, vis dėl to tai chemija, hormonai, žmogus mąsto nelogiškai. Yra išleista Ukrainoje daug rekomendacijų, kaip pasiruošti išgyvenimo lagaminą. Jame turi būti dokumentai, pinigai, medikamentai ir 2014-ųjų metų patirtis rodo, kad labiausiai man trūko ir turbūt dabar iš anksto skaitmenizuočiau ir įsikelčiau į skaitmeninį debesį visus šeimos albumus. Mūsų butas po išvykimo ne kartą buvo apvogtas, gyveno visai svetimi žmonės ir, manau, šeimyniniai albumai neišliko. Patikėkite, dokumentus galima atkurti, susirasti darbą, užgyventi materialines vertybes, o yra tai, ko negalima atkurti. Šeimyninės relikvijos, fotografijos – visa tai, ką aš dabar tikrai gelbėčiau.
– Gal galite išsamiau paaiškinti, kaip civiliai, ar civiliai, kurie savanoriauja, gali padėti ginkluotosioms pajėgomis? Kokie geriausi metodai, priemonės? Kaip atrasti save šiame darbe?
– Jeigu jūs nepasiruošęs, neplanuojate padėti ar dalyvauti kariniuose veiksmuose, turite mažus vaikus, pirma rekomendacija – netrukdyti kariškiams ir išvykti iš zonos, kurioje vyksta aktyvūs kariniai veiksmai. Todėl, kad tai infrastuktūros, medicinos apkrova, reikalingi maisto produktai, o viso to reikia kariškiams, kurie gina. Eikvojami jų resursai, nes civilius reikia evakuoti, reikia gydyti. Jeigu suplanavote išvykti, savanoriauti galite ir svetur. Yra daug pavyzdžių, kaip mano tėvynainės užsienyje praveda akcijas, pasakoja apie tai, kas dedasi Ukrainoje, ieško finansų, perka amuniciją, ieško kanalų, kaip tą perduoti Ukrainai. Net jeigu jūs išvykote, galite padėti mūsų gynėjams.
O jeigu jūs nusprendėte pasilikti, yra įvairios aplinkybės, ir daug žmonių pasilieka, ir didžioji jų dalis nusprendžia „pridengti užnugarį“. Čia jau daug variantų, kaip civiliai gali būti naudingi. Vasario mėnesį sustojo dauguma gamyklų, sutriko logistika, žaliavų tiekimas, dėl įvairių priežasčių gamyklos sustabdė savo veiklą. IT sfera, programuotojai buvo vieninteliai, kurie, mums, savanoriams galėjo padėti pervesti dideles pinigines sumas kariškiams. Mes kalbame ir apie mediciną, daug mano draugių skirtingose miestuose savanoriauja ligoninėse. <...> Kita didelė moterų dalis slaugo kariškius ir reanimacijoje, ir paprastuose skyriuose. Ir jeigu tu paprasta kirpėja, kaip mano draugė Ina, ji eina į ligonines kelias dienas per savaitę kirpti sužeistųjų. Merginos, kurios moka siūti, siuva sužeistiesiems specifinį apatinį trikotažą. Kitos ieško medikamentų, pinigų medikamentams, visa tai, kas liečia mediciną. Kas liečia gamybą, nauja savanorystės banga – siuvimo cechai. Nors aštuonerius metus ruošėmės ir gyvenome karo būsenoje, vasario mėnuo parodė, kad neužtenka išteklių, neužtenka apatinio trikotažo, šarvinių liemenių, medicininių krepšių ir laukti, kol valstybė tuo aprūpins, laiko nebuvo. Todėl dauguma moterų nuėjo savanoriauti į siuvimo cechus.
– Ar reikalingas koks nors pasiruošimas savanoriui? Gal reikalingos kokios ypatingos žinios? Ar viską išmokstate praktikos metu?
– Turbūt tai ir mūsų pasididžiavimas, ir bėda. Kodėl pasididžiavimas – didelė dalis žmonių pasiruošę važiuoti, nebijo, pasiruošę rizikuoti, važiuoti, padėti. Ir tai šaunu. Kodėl sakau, kad tai mūsų bėda? Kalbant apie savanorystę gamyboje, didelio noro neužtenka. Reikia būti atliekamo darbo profesionalu. Neslėpsiu, šiuo metu Ukrainoje savanorių gaminami turniketai ir šarvuotos liemenės nėra kokybiški. Šie gaminiai turi būti sertifikuoti, todėl, kad jie atsakingi už kareivių ir ne tik jų sveikatą ir gyvybes. <...> Siuvant palengvintų šarvuotų liemenių kišenes, į kurias įsistato šarvinės plokštelės, turi būti pasiūtos iš specialios medžiagos pagal specialią technologiją. O siuva savanoriai. Žinomas atvejis, kai plokštelė apačioje pratrynė liemenę, iškrito ir nukirto kareiviui pirštus. Nes pasiūta pažeidžiant gamybos technologiją. Tai bėda.
–Manau visur yra, net ir Ukrainoje, tokių žmonių, kurie taikos metu dedasi didžiais patriotais, daug kalbėdami, mušdamiesi į krūtinę sakėsi kovosiantys už Ukrainą, o kai prasidėjo karas, „pasiplovė“ arba, neslėpkime, kiekviename kare tai yra – kolaboravo, nors jie Ukrainoje gyvena, ir yra jos piliečiai, net ir kalba ukrainietiškai, bet vis tiek palaiko kitą konflikto pusę. Kaip elgtis su kolaborantais?
– Visiškai aišku, kad ne kiekvienas bet kokios šalies pilietis gali būti kariu dėl įvairių priežasčių. Net ir mūsų kariai, kai jų klausia, kodėl net ir Ukrainos centre pramogauja vyrai, sėdi baruose, sako, kad yra žmonių, kurie negali būti kariais, bet jis geras IT specialistas, puikus vairuotojas, jis gali padėti, o jeigu tu nemotyvuotas, tau gal nereikia eiti į frontą, gali pavesti kitus, neatliksi skirtų užduočių. Tai viena medalio pusė – tu nekariauji, bet nesi išdavikas, ne kolaborantas.
Kita medalio pusė – dabartinė situacija parodė, kiek pas mus slaptų kolaborantų. Kada mes kalbame apie miestelį Vinycią, kuriame dirbau, buvo nemažai diversantų, kurie žymėdavo objektus. Juos sugavus, Ukrainos saugumo tarnybos atidarė jų susirašinėjimus pokalbių svetainėse. Susirašinėjimai vyko 5-7 mėnesius, žmonės tam buvo ruošiami.
Tie, kurie gyvena miestuose, veikia skirtingai. Kiek žinau, Vinycioje žmones, kurie žymėdavo dažais įstaigas, karo metu pakeitusias savo veiklą, daugumą sugavo. <...> Jie pažymėdavo, kad matytųsi nakties metu arba juos apšvietus. Kiti žmonės kenkia gyvendami užsienyje. Pavyzdžiui, bendraujant su savo drauge, kuri Kyjive savanoriauja organizacijoje, tiekiančioje medicininę aparatūrą ligoninėms, paaiškėja: susitaria su draugais užsienyje, draugai nuperka, perduoda, bet kažkokiame etape, vežant iš Europos į Ukrainą, į šią aparatūrą patenka elektroninės blakės, kurias randa jau Ukrainoje.
– Savanoriai kolaborantai? Pasienyje?
– Ne. Kalbant apie šį mano minimą atvejį, patikimi žmonės perduodavo. <...> Buvo atvejų, kai elektronines blakes radome beretėse, kareiviškuose batuose, kurios paslėptos, užkištos. Suprantama, jei vežama didelė partija kareiviškų batų, tai ji pateks į karinį dalinį, kariškiams. Ir ten rasdavo elektronines blakes. <...>
Tų rajonų, kurie yra arti karinių veiksmų, viena dalis piliečių palaiko, buvo siužetas, kai 15-os metų jaunuolis, drono operatorius, perduodavo informaciją mūsų žvalgybai, yra ir kita dalis piliečių, kuri išduoda, atveda prie karinio dalinio. Džiugu, kad tai pasitaiko retai, bet tokie faktai irgi yra. Manau, kiekvienoje šalyje taip bus, visada yra pasislėpusi penktoji kolona. Ir yra agentų tinklas, kurie paperka žmones. Pas mus už žymos piešimą, kuri rusams būtų matoma, mokėdavo nuo 5 iki 25 dolerių ar eurų. Yra nustatytas mokestis ir dauguma žmonių žymėdami taip uždarbiaudavo.
– Šiek tiek pakalbėjome apie kolaborantus. O kaip žvalgyba? Civiliai padeda Ukrainos žvalgybai arba kariškiams? Ne per vieną televizijos kanalą transliuojama nuoroda, gali pranešti apie rusišką karinę techniką, siunčiamos ir fotografijos, lokacinės nuorodos, apie tai kalbama per nacionalinę televiziją.
– Aišku, padeda, perduoda duomenis. Kartais tai baigiasi kuriozinėmis situacijomis. Vinycioje vasarį-kovą daug sugaudydavo ir perduodavo diversantų, kurie žymėdavo pastatus. Mes laiptinėje sudarėme sąrašus žmonių, kurie pasiliko, kurie evakavosi, kur gyvena svetimi. Vieną dieną atvyko dvi jaunos 23 ir 25-erių metų merginos, jos buvo manikiūro meistrės. Mūsų laiptinėje buvo keli vyresnio amžiaus vyrai, Ukrainos saugumo tarnybos dirbo su jais, jie tikrindavo kas įeina, kas išeina. Tie vyrai sekdavo šias merginas, vaikščiodavo joms iš paskos. Jos buvo paprastos, geros vinycietės. Nepasitikėjimo jausmas buvo pas visus. Daug kas skambindavo į karštą liniją. Mūsų ceche dirbanti mergina, važiuodama taksi, pasisakė esanti iš Chersono. Taksistas pradėjo klausinėti: „Kaip jūs išvykote iš Chersono, kur dabar gyvenate?“ Buvo visuotinis nepasitikėjimo jausmas. Ukrainos saugumo tarnybai buvo daug darbo, kadangi atsakingi piliečiai skambindavo, perduodavo duomenis. Manau, dauguma nepasitvirtino. Toliau, mes užpaišydavome visas žymas. Patys gyventojai, net mes savo laiptinėje budėdavome, vaikščiodavome aplink namus ir tikrinome, kad nebūtų žymų ant mokyklų, gamyklų. Mūsų atsakingi pensininkai užpaišė net maitinimo kabelių žymėjimus, esančius ant stulpų, jie viską užpaišė, ir kas reikalinga, ir kas nereikalinga. Tai rodo gyventojų norą padėti Ukrainos saugumo tarnybai. Kartais net per daug.
– Patarkite, kaip greitai suburti savanorius. Kaip pasiruošti? Kokios rekomendacijos? Skambinti savo draugams? Gerai, kada pasiruošiamieji darbai atlikti, sudaryti sąrašai. Pavyzdžiui, teritorinė gynyba. Kaip suprantu jos užuomazgos buvo jau 2014 metais?
– Praktiškai tada jos nebuvo.
– Pas mus yra Šaulių sąjunga.
– Tai teisinga struktūra. Šią patirtį mes norėjome iš jūsų perimti. Gaila, mes tai darome jau karo metu. Reikia suprasti, kariškiai, profesionalūs kariškiai vyks į karo lauką. Mūsų miestai bus palikti, kaip ir jūsų, neduok Dieve, bet būkime realistai. Miestus gali apšaudyti, vyks diversijos, turi būti kokia nors grupė, kuri perims dalį kariškų funkcijų. Teritorinė gynyba arba jūsų Šaulių sąjunga, kaip mano moters protas ir mano savanorystės patirtis rodo, kad tai gali padėti. Apgalvoti, kuo konkreti gyvenvietė gali dominti priešą: ar yra pramoniniai resursai, ar yra karinis dalinys, ar yra chemijos gamykla. Konkrečiai, ar ši gyvenvietė gali būti taikinys, ar ne. Jeigu ji gali būti taikiniu, ką mes galime padaryti, kad tai neįvyktų.
Jei išvengti neįmanoma, ką mes darysime. Mūsų, paprastų žmonių, patirtis – suardyta logistika, nėra informacijos apie transporto judėjimą. Mes jau vasario 25 d buvome pasiruošusios siūti, bet buvo neįmanoma: viskas uždaryta, nedirbo parduotuvės, gamyklos, neįmanoma nusipirkti audinių, siūlų, maisto produktų ar dar ko. <...> Suprantama, verslas karo metu savo veiklą pristabdo, sumažina gamybos apimtis. Manau, pozityvus Ukrainos pavyzdys, kaip per trumpą laiką mūsų valdžia paprašė visų dirbti toliau.
Kilo ir tokie klausimai: kas garantuos mūsų saugumą, kaip dirbsime, bet jei oro pavojus, yra slėptuvės. Dirbdami žmonės užtikrino ekonomikos šiokį tokį stabilumą. Profesionaliai atlikdami savo pareigas, pavyzdžiui, transporto kompanijos, garantavo stabilumą. Mes neatsidūrėme dugne, nes priverstinis išėjimas į darbą, man atrodo, sprendžiu iš savo praktinės patirties siuvimo ceche, mes sugebėjome daug ką realizuoti. Vinycioje daug kavinių ir restoranų nemokamai gamino maistą, maitino teritorinės gynybos žmones arba savanorius. Mūsų siuvimo cechą viena kavinė maitino 3 mėnesius. Atveždavo vieną kartą į dieną karštus pietus. Nemokamai.
– Planas, buvo planas.
Tikslus suplanuotas mechanizmas. Kiek besiruoštum ekstremaliai situacijai, jos metu pradeda veikti hormonai, suveikia chemija, neįmanoma sukontroliuoti, jeigu nesi specialiai tam paruoštas, o, kaip paprastai, civiliai neparuošti tam. Tikslus suplanuotas mechanizmas, kurį vykdysi žingsnis po žingsnio nesusimąstęs. Ji reikia apgalvoti iš anksto. Gerai būtų, kad savivaldybėse būtų planai. Nežinau, kas ir kaip tai turi padaryti. Jūsų Šaulių sąjunga geras pavyzdys, kaip sutelktai dirbti COVID metu ir karo metu. Yra ko pasimokyti.
English (US) ·