Prieš 1 metus
103
Jei lankantis Lukšiuose kiltų noras ieškoti galerijos, be Adelės Liepos Kaunaitės ir jos tėčio sodybų, artimiausią tokią įstaigą žemėlapis parodytų Kaune. Ne istorijos ar amatų muziejų – taip pat. Tačiau klausantis menininkės pasakojimo, kodėl gyvena ne ten, kur jaunam kūrybinės profesijos atstovui gyventi tarsi ir dera, tai yra didmiestyje, atrodo, kad į miestą grįžti tik savaitgaliais – nebloga mintis.
Jau ketvirtus metus iš eilės portalo LRT.lt žurnalistai ir fotografai vasarą iškeliauja į žurnalistinę ekspediciją „Aplink Lietuvą“. Šiose įdomiose kelionėse atrandama unikalių žmonių ir išskirtinių jų istorijų, kūrybiškų verslų ir aukštyn kojomis apverstų gyvenimų, įspūdingų muziejų ir gamtos perlų. Visomis šiomis istorijomis dalijamės su skaitytojais portale LRT.lt! Žinote vietą ar žmones, kuriuos turėtų aplankyti mūsų komanda? Rašykite pasiūlymus el. pašto adresu pasidalink@lrt.lt!
Per ankštas Vilnius
„Iš pradžių žmonės nelabai eidavo į tas parodas ir aš klausdavau, kodėl. Sako: „Mes bijome, nežinome, kaip elgtis. Ar mums reikės mokėti, ar reikės pirkti paveikslą, kas čia vyks?“ Paskutinė paroda Zyplių dvare buvo su filmukais, kur reikia paaiškinti, kas vyksta, yra performansai. Bet pamažu matyti, kad susirenka“, – apie tai, kaip atrodė galerijos atsidarymas, pasakojo pašnekovė. Ji ir iš vyresnių kolegų yra sulaukusi pastebėjimų – gerai, kad yra žmogus, kurio dėka menas pasiekia ir galerijų nelankančius žmones.
Tapytoja į Lukšius, močiutės namą, atsikraustė baigusi studijas Vilniaus dailės akademijoje. Namelyje, kuris šiaip jau primintų bet kurią kitą seną ir paprastą Lietuvos sodybą, Adelės ranka pridėjo savo, sakytum, miestietiškų akcentų: teptuku užrašytų šūkių, kailių, receptų, buteliukų ir gėlių.
Pasak Adelės, tokie sodybos pagyvinimai atsiranda „ten, kur randa skylę“.
Prie namo stovi ir nedidelis autobusas: namelis Lukšiuose, kaip sako pašnekovė, yra kaip bazė, iš čia darbai keliauja po parodas Lietuvoje ir užsienyje. Autobuse netgi yra lova ir vietos šuniui, katei ir išskirtiniam Adelės augintiniui – varnui.
Vilniuje, sako menininkė, jai tiesiog ankšta.
„Dabar kaip ir nėra atstumų. Labai gerai ši ramybė – grįžti į Vilnių savaitgalį, į parodas. Ir to savaitgalio visiškai užtenka. Be to, nereikia nuomoti studijos, o tai gerai finansiškai. Ir dvasiškai gerai, nes kaimynai neleidžia technuškės. <...> Tapau su dideliu sluoksniu aliejaus, tai net per plaučius pajutau, per inkstus, kokia maža studija Vilniuje“, – apie išsikraustymą iš sostinės pasakoja ji.
Gyvūnus gelbėjanti ranka
Pirmas dalykas, kurį Adelė padarė, kai atsikraustė į Lukšius, – aptvėrė tvorą, kad čia laisvai galėtų klajoti gyvūnai, kurių būrys yra neatsiejama Adelės mito dalis. Pašnekovė suskaičiuoja auginanti vištų, kalakutą, triušių, 5 kates. Mums kalbantis, girdėti egzotiškas čiulbėjimas – gali būti, kad sąraše augintinių dar daugiau.
Ypatingiausias yra Adelės kovas, į varną panašus paukštis, užaugintas po to, kai jį rado išmestą iš lizdo. Kovas moka sakyti kelis žodžius – kai būna tam nusiteikęs. Galima įsivaizduoti, kiek kalbantis juodas paukštis sukėlė nuostabos, kai kartą ištrūko į miestelį.
„Visi gyvūnai atsirado netyčia, vištos sergančios, kalakutas irgi sergantis. Nuvažiavau į fermą, pardavinėjo paskutines po sezono likusias vištas. Pasiėmiau tris ir pagailo: pasakė, kad aš paskutinė pirkėja, na, tai pasiėmiau penkiolika. Taip gyvūnai kaupėsi, kaupėsi. Pasiėmiau gydyti vieną, kitą, ir paskui jų niekam nereikia“, – sako pašnekovė.
Kartą Adelė rado keturis per tvorą permestus kalakutus. Galbūt žmonės jau žino Adelės namus kaip tuos, kuriuose bus pasirūpinta gyvūnais?
„Kaip gamtininkai sako, jei paukštį radai, jo toks likimas. Bet gal mano likimas rasti tą gyvūną? Kaip ir mums kartais padeda kas nors išgyventi kokias nors situacijas, taip ir jį galbūt kokia nors ranka atskyrė nuo kirminų? Tikiuosi tik, kad jų nesikaups“, – teigia ji.
Mėnulio galerija ir mėsmalė prie Seimo
Jei ieškosite, kaip atrodo Adelės darbai, dalį nuotraukų pamatysite ne steriliose galerijose, o lauko fone. Tapydama menininkė juos sako nuolat fotografuojanti.
„Kartą ieškojau ekspozicijai vietų ir atradau, kad savo pozicijai išsakyti tinka nusinešti paveikslą prie Seimo. Buvo du dvimetriniai paveikslai „Meilės mašina“ – gamtos fone nutapyta senovinė mėsmalė.
Atėjo krūvos apsaugininkų, klausia, ką aš čia darau? Sakau, nieko prieš jus neturiu, fotografuoju paveikslą prie Seimo. Sako, tai ką tas tavo... plakatas, ne plakatas? Sakau, tapyba, ekspozicija, keliaujanti paroda.
Palaukite, šalia stovi vestuvininkai, fotografuojasi, aš tik su paveikslu, o iki 5 žmonių net nesankcionuotas mitingas gali būti“, – vis dėlto pašnekovė nutarė su Seimo apsauga nesiginčyti.
Paveikslus nusifotografavo ir išėjo.
„Tema buvo – dėl koronos uždarytos visos įstaigos, bet nebuvo sukonkretinta, kad dėl to, tiesiog paprasčiausiai nebuvo vietų ekspozicijai. Mano pozicija buvo, kad jei atveriame maksimas, atverkime ir galerijas, kur žmonių srautai minimalūs. Nes kitaip visa Lietuva virsime kaimu. Kultūra gelbsti žmogų nuo depresijos, nuo visko“, – apie sprendimą eiti prie Seimo pasakojo pašnekovė.
Kaip ir daugybė menininkų, Adelė mokslus baigė Vilniaus dailės akademijoje, yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Ar šiandien kūrėjams reikalingos institucijos?
Menininkės teigimu, jai jau stojamųjų egzaminų pakako, kad nenorėtų mokytis Tapybos katedroje – toje pačioje, kurioje vėliau kilo visą Lietuvą sudrebinę skandalai dėl įtarto seksualinio priekabiavimo ir slogios studijų atmosferos. Anot jos, menų studentams Lietuvoje tenka laviruoti tarp to, kad dėstytojai gali būti gyvenimo autoritetai, kurių žodžiais vadovausiesi visą gyvenimą, bet ir tokie, kurie paliks psichologinių traumų.
„Bet reikia gerbti dėstytojus. Girdėjau, kad studentams nelabai rūpi, ką jie daro. Aš tapydavau ir per Kūčias su dėstytoju Artūru Joniku. Kas norėjo, labai daug dirbo, ir dieną, ir naktį.
Realiai gyvenimą turi susitvarkyti jau stodamas į bakalaurą. Turi įstoti į Dailininkų sąjungą, nors to akademijoje nesako. Turi mąstyti apie pirmąsias parodas“, – apie tai, ko reikia jaunam menininkui, kalbėjo ji.
Žolės pjovimas ir žmonių poreikis
Pasak Adelės, nėra taip, kad mieste gyvenimas verda, o provincijoje jis nuobodus. Į jos darbus gali patekti ir motyvas iš kieme susipynusių žolių, ir iš to, kokia poza prisėdo lankytojas. Tai didelio formato abstrakcijos, kuriose, kaip sako autorė, atsiranda ir figūros ieškojimas: žmogaus arba mistinės būtybės.
„Grūstys, žmonės dažniausiai pikti, socialinė padėtis įvairi, troleibuse visko matai, apkrauna tave emocijomis, – prisimena ji miesto gyvenimą. – Man jos sunkios. Žmogus turi nuo visko atsiriboti ir kaip robočiukas eiti, o aš pamatau, pašneku nuo širdies, žiūrėk, ir išeikvoju energiją, aišku, tai žavu, bet...“
Ji pastebi, kad kaime daugiau ramybės, čia kraustosi vis daugiau jaunų žmonių.
„Reikia priprasti gyventi vienam, ne taip lengva. Jei atsikraustai su šeima, tai vėl kitaip. Jei viena, išmoksti viena būti. Bet irgi pajauti, kad žmonių reikia, tik gal labiau juos atsirenki. Nėra tokio masinio kaip Vilniuje – eini visur, o dabar tiesiog atsirenki, kur eiti, kur važiuoti, į kurias parodas“, – sako Adelė.
Pašnekovės diena dėliojasi taip: apie aštuntą ryto reikia keltis, pasirūpinti augintiniais. Tada pramaišiui tapyba, buitis, kūrėjo biurokratija, kartais kelionės autobusu. Gyvūnija tada lieka namie – turi net specialias duris, lepieji ir dėmesio reikalaujantieji, pavyzdžiui, kovas, keliauja kartu.
„Vilniuje realiai tu dirbi: kabini paveikslus, bendrauji. Pastarąjį kartą grįžau iš tokio nelabai pasisekusio renginio: kaip gera pjauti žolę! O šiaip būna toks: „Ir vėl žolė!“. [Kaime] daugiau darbo: žolė, augalai atima laiko, visi sodinimai. Bet irgi, negali nuolat tapyti. Aš ir pailsėti, ir kartais susinervinusi į sodą einu: atsiplėši nuo tapybos, paskui eini tapyti. Toks ratas“, – sako Adelė.
Jos artimiausias planas – dar vieną seną Lukšių pastatą paversti galerija.
„Dabar to visko dar tik griaučiai, nupirktas pastatas Lukšiuose, prieš tai ten gyveno girininkas. Tai, sakykime, turiu labai didelį pastatą, kurį reikia labai gerai pamaitinti parduotais paveikslais, kad pasaulis taptų gražesnis“, – apie tai, ko dar laukti Lukšiuose, pasakoja kūrėja.
English (US) ·