Raskevičius apie tai, ar Vilnius pasiruošęs turėti merą gėjų: mane išrinkus, ir BBC, ir CNN parašys nemokamai

Laisvės partijos kandidatas į Vilniaus merus Tomas Vytautas Raskevičius įsitikinęs, kad didžiausia sostinės problema yra susijusi su judumo vizija mieste. Interviu LRT.lt politikas leido suprasti, kad jis būtų pasirengęs tęsti dabartinio mero Remigijaus Šimašiaus gatvių tvarkymo politiką, siekdamas, kad sostinėje būtų kuo mažiau magistralinio tipo gatvių, kuriose automobiliai važinėja 70 kilometrų per valandą greičiu.

– Į Seimo rinkimus ėjote su žmogaus teisių gynimo vėliava, buvote išrinktas į parlamentą, tapote Žmogaus teisių komiteto pirmininku. Seime su kolegomis siekiate vienokia ar kitokia forma įteisinti partnerystę, o dabar kandidatuojate į Vilniaus merus. Negalvojate, kad dalis rinkėjų pastarąjį jūsų sprendimą gali palaikyti jų išdavyste?

– Man atrodo, kad didžiausia vertė, kurią Laisvės partija ir Laisvės frakcija atnešė į parlamentą, yra tai, kad žmogaus teisių klausimai tapo politinės darbotvarkės dalimi. Visi apie tai kalba, visi apie tai turi nuomonę ir tai yra žmonių virtuvių pokalbių tema. Gal ateidami į Seimą buvome naivūs, nes manėme, kad tuos pokyčius pavyks įgyvendinti labai greitai, tai yra per 100 dienų, bet akivaizdu, kad žmogaus teisės yra ne greiti sprendimai, o kelionė, kad visuomenė sprendimams pasiruoštų, juos išdiskutuotų ir tada priimtų tvarius sprendimus, o jie, pasikeitus politinei valdžiai, nebūtų atsukinėjami atgal. Jaučiu, kad prie to prisidėjau labai smarkiai, tie klausimai paruošti ir dabar Seimo nariai turi dėl jų apsispręsti. Esu vienas Seimo narys, Laisvės frakcijos narių yra 11 ir mes negalime priimti tokių sprendimų, kurie mums atrodo reikalingi, tol, kol neturime reikalingos politinės daugumos ir paramos.

Kai klausiate, ar nuvyliau rinkėjus, tai ne, nenuvyliau, nes padariau viską, kad ateitume prie to taško, kai Seimas turės politiškai apsispręsti, tačiau jei klausiate, ar galiu garantuoti, kad Seimo sprendimas bus vienoks ar kitoks, tai ne, negaliu. Tai priklauso ne tik nuo manęs vieno.

– Taigi, manote, kad diskusijos apie žmogaus teises aktualizavimo Seime užtenka ir jau galite ramia sąžine eiti į savivaldos rinkimus?

– Taip. Ir aš net neabejoju, kad Laisvės frakcija tiek šioje, tiek kitoje kadencijoje šią kryptį išlaikys, nes mes kalbame apie tai, kokia trajektorija Lietuva turi judėti, mes kalbame apie vakarietišką, demokratinę visuomenę. Tai svarbu, ypač dabar, kai geopolitiniame kontekste žmogaus teisių darbotvarkė yra kaip niekad svarbi ir aktuali, nors kai kurie oponentai sako, kad žmogaus teisių klausimus per karą apskritai yra ne laikas svarstyti, bet Ukrainos pavyzdys labai aiškiai rodo, kad žmogaus teisės yra tai, kas mus vertybiškai skiria nuo Rytų despotijos, o Lietuva yra labai aiškiai integravusis į Vakarus ekonomine, geopolitine, nacionalinio saugumo prasme. Atėjo metas orientuotis kultūriškai, vertybiškai ten pat ir nesižvalgyti per petį, neužsiimti vadinamųjų tradicinių vertybių gynimu, nes žmogaus teisės yra pati didžiausia tradicinė vertybė, kuri egzistuoja demokratinėje visuomenėje.

– Kalbant apie darbus Seime, sunku nepastebėti, kad dalis svarbiausių Laisvės partijos klausimų – partnerystės įteisinimas, nedidelio kiekio narkotikų dekriminalizavimas – stringa, o opozicija nemažai kritikos nukreipia ne tik į šias idėjas, bet ir į Jus asmeniškai. Galbūt pavargote nuo to? Gal visa tai turėjo įtakos jūsų sprendimui kandidatuoti į Vilniaus merus?

– Nejaučiu nuovargio. Galbūt veikiau priešingai, jaučiu dar didesnį azartą. Pamenu, kad kai tik mane išrinko į Seimą, pačioje kadencijos pradžioje prasidėjo garsioji parašų rinkimo akcija, kad būčiau pašalintas iš komiteto pirmininko pareigų dėl savo orientacijos. Man daugelis žmonių po to epizodo sakė: „Tomai, tu viešojoje erdvėje po to epizodo atrodei toks ramus.“ Tai aš nebuvau ramus, aš buvau apstulbęs, nesupratau, kas vyksta ir kaip įmanoma iš tokios juokingos iniciatyvos sukurti nacionalinę naujieną.

Aš labai tikiuosi, kad mano buvimas politikoje, mano kolegų, kurie yra jauni konkrečių sričių ekspertai, buvimas politikoje puikiai rodo, kaip visuomenė keičiasi. Kiekvienas šitą kelią pasirinkome savarankiškai, niekas su bizūnu į parlamentą neginė. Aišku, jeigu kas nors būtų pasakęs, kaip bus, tai būtum pamąstęs apie tai papildomais pjūviais, bet žinote, jeigu apibendrinčiau tą orientacijos temą, jaučiu, kad kai kuriems kolegoms Seime yra neįprasta savo aplinkoje turėti atvirai homoseksualų žmogų. Jie iš manęs, aišku, tikėjosi performansų, kostiumų ir panašių dalykų, ir man jie paskui sakydavo: „Oi, bet jūs toks protingas ir išsilavinęs.“ Tai ką jūs norite pasakyti? Kad visi homoseksualūs žmonės yra neišsilavinę. Tai šiuo atveju atlikta švietėjiška misija. Kitas dalykas, kuris svarbus man, kaip homoseksualiam žmogui: jeigu būdamas paauglys būčiau pamatęs tokį žmogų viešojoje erdvėje, kuris didžiuojasi tuo, kas jis yra, būtų buvę lengviau. Tai šitą misiją galiu atlikti šiandien dėl kitų jaunų žmonių, kurie ieško savęs.

– Jūs ir dabartinis Vilniaus meras: partija – ta pati, politinės pažiūros – tos pačios. Kuo skirtumėtės nuo R. Šimašiaus?

– Kai Remigijus atėjo į Vilnių 2015 metais, tai rado miestą griuvėsiuose ir jam reikėjo praktiškai visą pirmą kadenciją atkurti miestą, panaikinti skolą, padaryti taip, kad į Narbuto kalną važiuojantys autobusai neužsidegtų ir panašiai. Iš esmės reikėjo prikelti miestą naujam gyvenimui. Antroje kadencijoje buvo nustatyta labai aiški vakarietiška kryptis, kaip mes planuojame, kaip vystome miestą, norime, kad Vilnius būtų panašus ne į Rytų Europos miestus, o į Vakarų Europos miestus. Atrodo, ateinančioje kadencijoje man tektų misija padaryti taip, kad tų pokyčių nauda visi vilniečiai patikėtų ir tuos teigiamus pokyčius Vilniuje pajustų, apie ką mes bekalbėtume, ar apie naujus architektūros ir miesto planavimo principus, ar apie judumo strategiją Vilniaus mieste, ar apie kitus dalykus. Atėjo laikas, kad Vilniaus augimo kryptį vilniečiai pajustų ir visi aiškiai įsisąmonintume, kad ne kiti miestai Europoje yra puikūs, o Vilnius yra pats puikiausias miestas.

Jie iš manęs, aišku, tikėjosi performansų, kostiumų ir panašių dalykų, ir man jie paskui sakydavo: „Oi, bet jūs toks protingas ir išsilavinęs.“

T. V. Raskevičius

– Pagal naująjį Vietos savivaldos įstatymą, meras teiktų savivaldybės tarybai vicemerų kandidatūras. Ar jau apmąstėte, kas galėtų būti jūsų pavaduotojais? Ar vienu jų galėtų būti R. Šimašius?

– Apie vicemerų kandidatūras galima bus kalbėti, kai žinosime rinkimų rezultatus, kai žinosime, kaip frakcijos bus pasiskirsčiusios taryboje, kokį turės svorį, įtaką. Čia vis tiek kalbame apie koalicinį valdymą, tai yra normali demokratinė praktika.

Merui galbūt svarbiausias žmogus savivaldybėje yra administracijos direktorius. Esu jau turėjęs keletą pokalbių su žmonėmis, kuriuos matyčiau šitoje pozicijoje. Aišku, dabar nesu jų atsiklausęs, ar galiu viešai tą komunikuoti, tai tikriausiai to ir nedarysiu. Manau, kad tai artimiausiais mėnesiais paaiškės.

Kalbant apie Remigijų, dažnai klausiama apie tai, kokią įtaką man Remigijus turėtų, jei būčiau meru, o jis – tarybos nariu. Remigijus yra davęs pažadą, kad padės tiek, kiek reikės padėti, ir nepadės tiek, kiek nereikės. Aš tą pažadą labai vertinu, branginu ir galbūt kada nors jam reikės jį priminti.

– Paklausiu kitaip. Ar matote R. Šimašių kaip eilinį savivaldybės tarybos narį, ar jis turėtų turėti daugiau atsakomybių?

– Klausiate taip, lyg galėčiau ką Remigijui liepti. Jis yra padaręs tam tikrų sprendimų ir šiaip manau, kad tas sprendimas nebesiekti trečią kartą Vilniaus miesto mero posto yra labai sveikintinas demokratinėje visuomenėje, nes turime daug savivaldybių, kuriose merai valdo jau daug kadencijų iš eilės ir nenori niekur trauktis. Taip, dabar įstatyminiai pakeitimai įveda tas trijų kadencijų lubas, bet jos skaičiuojamos nuo balandžio 1 d., tai yra nuo ateinančių rinkimų, tai dar drąsiai 15 metų į priekį. Taigi, R. Šimašius, manau, pats priima sprendimus ir nuo jo priklauso, kaip jis nori save matyti politinėje veikloje.

– Kokių klaidų yra padaręs R. Šimašius?

– Reikia neprarasti ūpo ir vilties nuolatos komunikuoti savo viziją ir ambiciją Vilniui. Aš manau, kad Vilniuje buvo padaryti teisingi sprendimai ir buvo manoma, kad miestiečiai, pamatę tuos įgyvendintus sprendimus, įvertins jų naudą. Taip tikriausiai ir bus ilgojoje perspektyvoje, bet pagrindinė politiko priedermė ir pareiga yra ne tik laukti, kol žmonės patys supras ir įvertins, bet ir aiškiai komunikuoti savo poziciją ir ją pagrindžiančius argumentus. Tai aš manau, kad to labai trūko pastaruosius keletą metų, todėl ir mano kampanija yra apie pokalbius su vilniečiais, vilniečių lūkesčių išklausymą, nes klausytis politikoje vis dar yra retenybė, mes, politikai, pripratę kalbėti.

Kritikuočiau dar dėl to, kad nepavyko [R. Šimašiui] tos visuomeninės, politinės veiklos atriboti nuo tam tikrų asmeninių aplinkybių ir jos galimai metė tam tikrą šešėlį, pasipiktino visuomenė. Tai aš tik galiu pajuokauti, kad jei vilniečiai mane išrinks Vilniaus miesto meru, tai mano atveju netikėtų vestuvių ar skyrybų nebus, teks pirmiausia palaukti, kol piliečiai leis man tą legaliai padaryti.

Trečias dalykas – norėčiau mieste skirti daugiau dėmesio kokybei. Buvo vystyta daug projektų, norėčiau, kad jei mes ką nors statome, tai statinio kokybė tenkintų ateinantį dešimtmetį. Norėčiau, kad darbai savivaldybėje būtų priimami tokie, kokius mes priimtume, jei juos darytume ar vystytume savo namų kieme.

– Nei buvusiems Vilniaus miesto merams, nei dabartiniam merui R. Šimašiui, kuris sostinei vadovavo aštuonerius metus, nepavyko vieno – pasiekti, kad Vilniuje būtų pastatytas nacionalinis stadionas. Kaip tai vertinate? Ir iš viso – ar Jums būtų aktualus šis siekis?

– Šis klausimas vienareikšmiškai bus aktualus, nes naujajam merui reikės kirpti mėlyną ar raudoną juostelę, atidarant nacionalinį stadioną. Aišku, nėra taip, kad savivaldybė sugalvoja ir pastato stadioną, tai yra ir glaudaus bendradarbiavimo su nacionaline valdžia rezultatas, o nacionalinio stadiono atveju – ir europinių lėšų įsisavinimas. Jei dabar stadiono kaina yra 153,4 milijono eurų, tai 100 milijonų yra savivaldybės lėšos, 53,4 milijono eurų – nacionalinės valdžios lėšos. Dar prisiminkime, kaip per praėjusią kadenciją R. Šimašius rengė spaudos konferenciją prie Sauliaus Skvernelio Vyriausybės dėl Viešųjų pirkimų tarnybos sprendimo blokuoti stadiono pirkimų procesus, tai akivaizdu, kad tos sinchronijos nebuvo. Natūralu, kad tokie projektai užtrunka, bet aš tikiuosi, kad kitoje kadencijoje šis procesas bus baigtas. Jau dabar nebėra tas laikas, kai reikia diskutuoti, ar reikia stadiono, kokio stadiono. Jis tiesiog turi būti užbaigtas, atidarytas ir atiduotas vilniečiams ir Lietuvos gyventojams naudotis. Kai girdžiu, kai kiti kandidatai vėl kalba apie papildomas vietas stadione, tai noriu pasakyti – liaukimės, nes jei tą ir darysime, tas stadionas niekada neužsibus.

Tačiau šitą klausimą galima projektuoti ir kitų strateginių projektų vystymo linkme, pavyzdžiui, nacionalinės koncertų salės statyba ant Tauro kalno. Šis projektas irgi turės panašių iššūkių, nes bus reikalingos ne tik savivaldybės lėšos, reikės ir nacionalinės valdžios dalyvavimo. Apie šio projekto pridėtinę vertę reikia kalbėti, Vilnius tam pasiruošęs, išduotas statybų leidimas, taigi projektą reikia pradėti vystyti.

Kritikuočiau dar dėl to, kad nepavyko [R. Šimašiui] tos visuomeninės, politinės veiklos atriboti nuo tam tikrų asmeninių aplinkybių ir jos galimai metė tam tikrą šešėlį, pasipiktino visuomenė.

T. V. Raskevičius

– Kas, Jūsų manymu, yra didžiausia Vilniaus problema?

– Judumo vizija mieste. Manau, kad ši tema struktūruos ateinančius kandidatų į Vilniaus mero postą debatus, nes žmonės apie tai turi labai skirtingų nuomonių.

Mano pagrindinė mintis ir užduotis – kad Vilnius būtų patogus mieste judantiems skirtingais būdais. Vilnius yra retas pavyzdys Europos kontekste, kai absoliuti dauguma Vilniaus gyventojų gyvena ne didesniu nei 15 kilometrų atstumu nuo tos vietos, į kurią jiems reikia nuvykti kiekvieną rytą. Praktiškai tai reiškia, kad Vilniuje galima judėti visais įmanomais būdais, pradedant automobiliu, viešuoju transportu ir baigiant pėsčiomis, dviratėmis transporto priemonėmis ir kitaip. Klausimas apie vadinamąjį gatvių siaurinimą yra ne karas prieš automobilius, o viešųjų miesto erdvių, gatvių pritaikymas skirtingai jose judantiems žmonėms.

Kalbant apie vadinamąjį gatvių siaurinimą, tai suprantu, kaip tam tikri klausimai tampa politiniais simboliais viešojoje erdvėje. Per praėjusias dvi kadencijas iš daugiau negu 1 100 kilometrų asfaltuotų Vilniaus gatvių kaip nors modifikuota važiuojamoji dalis buvo 2 procentuose gatvių, o per aštuonerius R. Šimašiaus kadencijos metus iš visų tvarkytų gatvių važiuojamoji dalis buvo keista 8 procentuose gatvių. Skaičiai yra nedideli, gatvių humanizacija vyksta tik tose gatvėse, kurios yra gyvenamuosiuose rajonuose, o ne pagrindinėse miesto arterijose. Tiesą sakant, kai mes kalbame apie masinį gatvių siaurinimą, tai pasakyčiau, kad tai yra dirbtinai sukurtas klausimas.

Mano principinė pozicija – turime ir toliau tvarkyti šaligatvius, pėsčiųjų takus, toliau turime tiesti dviračių takus, gatvės turi būti švarios, nuvalytos, higieniškai sutvarkytos ir sulopytos, kad tiems žmonėms, kurie važiuoja automobiliu, būtų patogu. Ir turime galvoti ne apie naują viešojo transporto rūšį ar kryptį, kuri vėl apsipintų įvairiais interesais ir dešimtmečiais užstrigusiais projektais, o apie tokią viešojo transporto sistemą, kuri ant dabartinių bėgių veiktų kaip laikrodis.

– Kitaip tariant, jei būtumėte išrinktas Vilniaus meru, tikėtina, kad dalis sostinės gatvių toliau būtų siaurinamos?

– Nei plačios, nei siauros gatvės nėra savaime vertybė. Sprendimai daromi tam, kad žmonėms būtų patogu gatvėmis naudotis. Atrodo, kad gatvių siaurinimas yra ūkiškas klausimas. Tai iš tikrųjų yra susiję su tuo, kaip mes įsivaizduojame miestą po 10 metų. Ar mes norime miesto, kuriame egzistuoja plačios, magistralinio tipo gatvės, kur važiuoja automobilis 70 kilometrų per valandą greičiu, bet išeiti į gatvę baisu, nes žmogų gali nutrenkti? Ar mes įsivaizduojame miestą su gyvomis, vaikštomomis gatvėmis, pirmuose aukštuose įsikūrusios komercinės patalpos, šaligatviais vaikšto žmonės, automobiliai juda 30 kilometrų per valandą greičiu ir visiems tose gatvėse komfortiška būti, nes tai yra ne tik judėjimo arterija, bet ir viešoji miesto erdvė? Kai važiuoju per Vakarų Europos miestus ir matau, pavyzdžiui, Barselonos gatvėse žmones, tai noriu, kad taip būtų ir Vilniuje. Jei bus magistralinio tipo gatvių mieste, tai tokio efekto neturėsime.

Jeigu manęs klaustų, ar aš palaikau gatvių humanizavimą, tai taip, palaikau, nes turiu sau aiškų idėjinį, vertybinį atsakymą, kokią pridėtinę vertę miestui tai atneš. Kiti kandidatai siūlo miesto centre pastatyti 10 antžeminių automobilių stovėjimo aikštelių, visus į centrą atvežti automobiliais ir automobiliais juos išvežti, bet o kur tada žmonės vaikščios, kur kursis miestiečių bendruomenė?

– O kokių priemonių imtumėtės dėl senamiesčio? Gal siūlytumėte iš viso uždrausti ten automobilių eismą?

– Šitą sprendimą padiktuos politinė realybė. Dabar kilpinis eismas yra vienas iš tų tarpinių sprendimų, kaip riboti automobilių eismą ar jį nukreipti senamiestyje, bet, pagal nacionalinį reguliavimą, savivaldybės iki sausio 1 dienos turėjo įsteigti mažos taršos zonas. Tai dar nėra padaryta, nes nepatvirtintos rekomendacijos ir gairės, tad tai bus vieni pirmųjų politinių sprendimų, su kuriais susidurs naujos kadencijos Vilniaus taryba. Tai, aišku, bus susiję su Vilniaus senamiesčiu, nes mūsų senamiestis ir miesto centras yra geografinėje dauboje ir ten oro tarša didžiausia. Taigi, mes turėsime politiškai apsispręsti, ką su tuo darome.

Vieniems kilpinis eismas senamiestyje patinka, kitiems jis nepatinka, bet geras pavyzdys yra Islandijos gatvė: ji nebuvo niekaip pakeista, nebuvo siaurinta, tik ten atsirado tam tikras planavimas, atsirado dviračių takas, yra viešojo gyvenimo, ypač naktinio gyvenimo, epicentras. Ji pasikeitė dramatiškai per keletą metų ne dėl kokių nors kardinalių infrastruktūrinių sprendimų, o dėl tam tikros vizijos, kuri buvo pritaikyta konkrečiose srityse. Jeigu mes matysime platesniame senamiesčio kontekste, kad mums ta vizija reikalinga, tai dėl to reikės apsispręsti, bet čia ne meras turės pasakyti, čia reikės miestiečiams tartis, kokio miesto centro norime.

– Vilniuje tebėra daug nerenovuotų būstų. Ne paslaptis, kad dalis vyresnio amžiaus gyventojų, kuriems jau anksčiau baimės buvo įvariusios sąskaitos už šildymą, mano, kad ir už renovaciją gali tekti daug mokėti. Ar žadate išjudinti tai, jei žadate, tai kaip?

– Esame įtraukę renovaciją į mūsų komandos programą. Šiuo metu Vilniuje yra per 5 tūkst. daugiabučių ir tik 11 procentų iš jų yra arba renovuoti, arba renovuojami. Negalime pažadėti gyventojams, kad mes apmokėsime jų renovacijos kaštus, nes jau dabar valstybė finansuoja apie 30 proc. renovacijos projekto įgyvendinimo išlaidų, bet turime gyventojams padėti tai padaryti ir aiškiai iškomunikuoti apie pridėtinę to vertę. Čia visų pirma, man atrodo, reikia akcentuoti energinio efektyvumo klausimus. Jeigu būtų galima tą biurokratinę naštą supaprastinti, jeigu būtų galima parengti standartizuotus renovacijos projektus, kad tiesiog gyventojai galėtų greičiau apsispręsti dėl paties projekto ir galėtų jį iš karto perduoti vystytojui, rangovui, kad tai neužtruktų ilgus metus, nes dėl to kyla projekto įgyvendinimo kaina, tai būtų tai, ką miestas gali padaryti. Dabar kartais tie sprendimai yra tiesiog blokuojami, nes, tarkime, namas apsisprendžia renovuotis, bet yra vienas ar keli butai, kurie dėl ekonominių priežasčių nesutinka, ir sustoja procesas. Tai savivaldybė galėtų turėti paskatų sistemą tą daryti, bet tai būtų ne per kompensavimą, bet galbūt per kokias nors lengvatinių paskolų schemas, kad gyventojai, susiduriantys su ekonominiais iššūkiais, galėtų renovacijos proceso nestabdyti.

Jeigu manęs klaustų, ar aš palaikau gatvių humanizavimą, tai taip, palaikau, nes turiu sau aiškų idėjinį, vertybinį atsakymą, kokią pridėtinę vertę miestui tai atneš.

T. V. Raskevičius

– Kodėl nebuvote aktyvesnis per Vilniaus viešojo transporto darbuotojų streiką? Šiuo atveju labiau susilaikėte nuo kritikos dėl to, kad sostinės meras yra jūsų partijos kolega, ar nematėte reikalo kritikuoti susidariusios situacijos?

– Kai kurie kandidatai į Vilniaus mero postą, prasidėjus viešojo transporto profesinės sąjungos streikui, labai aktyviai sušoko į šitą traukinį: fotografavosi, darė tiesiogines transliacijas, net ir kandidatais kai kas pasiskelbė per streiką. Aš nusprendžiau, kad ant šito aukuro nešildysiu savo politinio kapitalo. Per streiką buvau susitikęs su profesinės sąjungos vadovu, buvau profesinės sąjungos darbuotojų proteste, kuris vyko savivaldybėje, bet sąmoningai to nerodžiau ir nekomunikavau, nes, kaip matėme, kiti kandidatai siūlė greitai išspręsti situaciją, kurios neįmanoma išspręsti lengvai ir paprastai.

Kalbant apie Vilniaus miesto politinės vadovybės laikyseną per streiką, galiu pasakyti, kad ironiška, jog streikas išsisprendė tada, kai miesto politinė vadovybė įsitraukė. Tą reikėjo padaryti anksčiau, bet man atrodo, svarbiausia streiko žinutė yra ta, kad niekas negali savo politinių ambicijų ar derybų įkaitais laikyti Vilniaus miesto gyventojų. Ką, valdydamas streiką, būčiau daręs kitaip? Tarp besiderančių šalių atstovų buvo tam tikrų stiprių asmeninių antipatijų ir tai man buvo aišku iš karto. Jei tie žmonės jaučia vienas kitam antipatiją, tai gal padarykime taip, kad tie žmonės tarpusavyje nesiderėtų? Reikia deleguoti derėtis kitus atstovus. Tai buvo padaryta, bet per vėlai, streikas truko tris savaites.

Pats streikas parodė sisteminę problemą – Vilniaus viešasis transportas aptarnauja per didelį procentą Vilniaus viešojo transporto sistemos, tai yra apie 70 procentų. Tai vienas iš mano politinės programos tikslų – sudaryti sąlygas ateiti privatiems vežėjams koncesijos būdu į viešojo transporto sistemą, tą dalį didinti, diversifikuoti. Tai padėtų amortizuoti tam tikrus netikėtus dalykus. Beje, lyginant vieno kilometro kainą, kuri mokama Vilniaus viešajam transportui, ir tai, kiek mokėtume privačiam vežėjui, pastarojo paslaugos yra tiesiog pigesnės.

– Ar Jūs pats naudojatės viešuoju transportu Vilniuje? Gal pastebite konkrečių problemų?

– Taip, pats važinėju viešuoju transportu. Sakyčiau, didžiausios Vilniaus viešojo transporto problemos susijusios su reprezentatyvumu ir malonumu, o kita problema – jo efektyvumas. Pokalbiuose su vilniečiais man viena inteligentė pasakė: „Aš noriu atsisėsti į tokį autobusą, kad apsirengusi su dirbtiniais kailiniais ir aukštakulniais atvažiuočiau į miesto centrą kaip ponia.“ Ir aš ją suprantu, nes mūsų autobusuose, troleibusuose neretai per liūtis laša ant galvos. Taip negali būti. Taip, kitąmet ateis 91 naujas troleibusas, bet dabar važinėjamės ne kaip Europos Sąjungos sostinėje, o kaip kažkurioje kitoje. Bet čia reikia pasakyti, kad mes labai greitai priprantame prie to, ką turime, ir neįsivaizduojame, kaip galėtų būti kitaip. Priminsiu, kad 2015 m. būdavo taip, kad autobusai ar troleibusai, važiuodami į kalną, užsidegdavo, tai dabar tokios situacijos nėra, troleibusų ir autobusų parkas yra labai atsinaujinęs, tą kryptį reikia išlaikyti, kalbant ir apie transporto priemones, kurios varomos ne dyzelinu, o alternatyviais degalais.

Kalbant apie viešojo transporto efektyvumą, tai kas pakvies vilniečius naudotis viešuoju transportu? Negali būti tokia strategija, kad padarykime miestą nepatogų automobiliams, kad visi persėstų į viešąjį transportą. Tiesiog viešasis transportas turi važiuoti greičiau ir geriau, negu tau reikėtų važiuoti automobiliu. Tikrai nepasisakysiu apie kokių nors naujų transporto priemonių diegimą, tiesiog turime gerinti dabartinį viešąjį transportą, didindami maršrutų skaičių, plėsdami autobusų juostų tinklą, įsigydami didesnės talpos autobusų.

– Kalbant apie eismą Vilniuje, priminčiau vieną R. Šimašiaus mintį, pateiktą Dienos be automobilio proga. Jis sakė: „Aš realiame gyvenime pasirinkau negyventi priemiestyje ir neleisti savo laiko priemiestiniams rūpesčiams. Ir labai džiaugiuosi tuo.“ Kaip vertinate tokią mintį? Ar dabartinis meras jautriai ir tinkamai reaguoja į susisiekimo iššūkius, su kuriais susiduria miesto pakraščiuose, priemiesčiuose gyvenantys žmonės?

– Ne, jautrumo nepakanka, nes vilniečiai yra skirtingi, su skirtingais poreikiais ir su skirtinga gyvenimo realybe. Jeigu mes galvotume apie Vilniaus istorinę tėkmę, tai miestas prasidėjo nuo centro, tada sovietiniu laikotarpiu atsirado nutolusių nuo miesto centro miegamųjų rajonų, o nepriklausomybės pradžioje žmonės, kurie sovietmečiu buvo įkalinti savo butų dėžutėse, norėjo daugiau erdvės, daugiau privatumo, ėmė keltis į priemiesčius. Tada atsirado tokie rajonai, kaip Balsiai, Tarandė. Tai yra integrali miesto dalis, realybė, kurioje mes gyvename.

Mano prioritetas yra tai, kad ten, kur miestas šiandien yra, turi būti būtina infrastruktūra, ar mes kalbėtume apie šaligatvius, ar apie gatvių apšvietimą. Galimybė atvykti į centrą viešuoju transportu ar automobiliu turi būti užtikrinta, bet miesto kryptis turi būti tokia, kad miestiečiai grįžtų į miestą. Yra vystomos naujos miesto teritorijos, tarkime, Vilkpėdė, stoties rajonas, Verkių autobusų parkas. Gyvenimas mieste tuo ir skiriasi nuo gyvenimo kaime, kad gyvename tarp žmonių, su žmonėmis ir miesto politika turi būti į tai orientuota. Tam yra užduotas geras tonas – pirmą kartą po daugelio metų gyventojų tankumas miesto centre auga, o ne mažėja.

– Reaguodamas į viešus ginčus dėl sprendimo Vilniuje statyti paminklą Antanui Smetonai, feisbuke rašėte, kad reikėtų paminklo ne tik pirmajam Lietuvos prezidentui, bet ir jo žmonai Sofijai Smetonienei. Tikrai tokią idėją siūlytumėte? Čia nėra ironijos?

– Ne, aš labai rimtai. Man atrodo, istorinė atmintis pirmiausia yra ne įpaminklinimo politika, o edukacinė, arba švietimo, politika. Norėtųsi, kad tie simboliai, įprasminantys mūsų tautos istorinę atmintį, turėtų ir labai aiškią žinutę, ir mokomąją funkciją. Geras pavyzdys yra Jono Basanavičiaus paminklas prie filharmonijos. Kai buvo vystomas projektas, buvo įvairių pasiūlymų, tarkime, statyti J. Basanavičių ant postamento, bet dabar J. Basanavičius stovi kartu su vilniečiais tarp kavinių staliukų ir yra miesto auros dalis.

Kalbant apie buvusį prezidentą A. Smetoną, puikiai suprantu, kad yra labai skirtingų požiūrių. Vieni akcentuoja jo politinės veiklos pozityvias puses, kiti akcentuoja jo politinės veiklos tam tikrus probleminius aspektus. Manau, kad paminklas A. Smetonai Vilniuje tikrai gali atsirasti, bet aš norėčiau, kad jis būtų įveiklintas mūsų dabartinės politinės, socialinės situacijos kontekste, kad turėtume ne tik simbolius kaip stabus, bet kad ir jie mums padėtų tą istorinę atmintį apmąstyti ir iš jos pasidaryti tam tikras išvadas.

– Užsibrėžėte tikslą per rinkimų kampaniją pasikalbėti bent su 120 tūkst. vilniečių. Kaip sekasi? Su kiek žmonių jau pavyko pakalbėti?

– Skaitliukas sukasi ir skaičiuojame. Einame į įvairius susitikimus su įvairiomis bendruomenėmis, verslais, kultūrinėmis įstaigomis. Per kampaniją labai atsigaunu, nes po dvejų metų išeinu iš Seimo ir pamatau, kiek visko gyvenime vyksta, kaip žmonės gyvena. Kai būni toje politikoje, su politika susijusioje viešojoje erdvėje, tai atrodo, kad visi yra labai nepatenkinti, bet taip nėra, žmonėms mažai rūpi, kas čia tam Seime vyksta, jie gyvena savo gyvenimus. Tai smagu, kad galiu prisiliesti prie to pulso. Pasikalbėjimas su vilniečiais nėra tai, kad noriu akis parodyti ar ranką paspausti. Labiausiai norėčiau iš jų išgirsti jų lūkesčius Vilniui ir tuos lūkesčius susirašyti sau į lūkesčių laišką, kurį per ateinančius ketverius metus, eidamas Vilniaus mero pareigas, turėsiu įgyvendinti.

Galimybė atvykti į centrą viešuoju transportu ar automobiliu turi būti užtikrinta, bet miesto kryptis turi būti tokia, kad miestiečiai grįžtų į miestą.

T. V. Raskevičius

– Ar per šiuos pokalbius išgirdote pasakojimų, pastabų, istorijų, kurios nustebino?

– Pamenu, kalbėjau su vyresnio amžiaus vilniečių pora ir šnekėjomės apie tai, ką reikia padaryti, kad vyresnio amžiaus žmonės aktyviau dalyvautų viešame socialiniame, kultūriniame miesto gyvenime. Tie žmonės man pasakė: „Mes tai visur eitume, bet kai pasninga, pašąla ir ledo atsiranda, mes neiname, nes bijome ant šaligatvio paslysti, susilaužyti koją ar ranką.“ Susimąstai, kad mes kalbame apie aukštas materijas, didelius tikslus, o tos priežastys, kurios užkerta kelią juos įgyvendinti, kartais būna labai paprastos, ūkinės. Tai aš dabar pasisakau už labai gerai nuvalytus šaligatvius.

– Žvelgiant į dabartinius kandidatus į Vilniaus merus, kuris Jums būtų stipriausias konkurentas?

– Man kiti kandidatai yra ne tik konkurentai, jie yra ir vilniečiai. Jie, aišku, turės savo Vilniaus viziją, esu įsipareigojęs per rinkimų kampaniją klausytis visų vilniečių, tai klausysiuosi ir jų, o kai mane išrinks Vilniaus miesto meru, dėsiu visas pastangas, kad būtų atsižvelgta ir į jų lūkesčius.

– Jūs ir pokalbio pradžioje apie tai kalbėjote, o ir apskritai savo viešoje veikloje ne kartą atvirai deklaravote esantis homoseksualios orientacijos. Ar Vilnius pasiruošęs turėti pirmą merą is LGBT bendruomenės?

– Aš norėčiau, kad rinkėjai vertintų mane ne pagal mano seksualinę orientaciją, bet pagal tai, ką man pavyko politikoje per pastaruosius kelerius metus nuveikti, ir pagal tai, ką dabar siūlau Vilniui.

Toks atsakymas, o juokaudamas atsakysiu taip: nors reikėjo Lietuvai užpirkti straipsnius „Financial Times“, kad rašytų apie mūsų nerealius nacionalinės politikos pasiekimus, mane išrinkus meru, ir BBC, ir CNN, ir „Financial Times“ parašys nemokamai.

– Anksčiau esate viešai minėjęs, kad gaudavote grasinančių žinučių. Galbūt tokio nemalonaus dėmesio dabar jau gaunate mažiau?

– Daugelis žmonių, būdami viešojoje erdvėje, prie to viešumo pripranta arba su juo susitaiko. Matau tam tikrą tendenciją, kad žmonės, priklausantys tam tikroms socialinėms grupėms ir kurie negali tos priklausomybės kaip nors paslėpti ar užmaskuoti, dažnai yra vertinami pirmiausia ne pagal savo kompetenciją, bet pagal tai, kas jie yra. Kalbu ne tik apie homoseksualius žmones, ne tik apie kitos rasės žmones, bet ir apie kur kas platesnes socialines grupes, pavyzdžiui, žmones, turinčius fizinę ar psichointelektinę negalią. Galiausiai galime kalbėti apie moteris. Aš pats, būdamas jaunas politikas, savo akimis Seime matau, kad kartais bet kas, ką aš pasakau, yra vertinama rimčiau negu tai, ką pasako jauna moteris, ekspertė, tos srities profesionalė, ir taip yra vien todėl, kad ji yra moteris. Manau, kad šiuo klausimu mūsų visuomenė labai smarkiai pasikeitė, nes situacija prieš 10 metų buvo dar prastesnė, bet aš labiausiai norėčiau, kad žmonės būtų vertinami ne pagal tai, kas jie yra, o pagal tai, ką jie atneša ant stalo, ir tai, ką jie siūlo.