Raseiniai pasiruošę atsikratyti „balvonų“, bet merui kyla klausimų: reikia valstybės balso – o kas toliau?

Savivaldybių atstovai sako esą pasirengę nukelti sovietinius paminklus, o kai kurie jau ir ėmėsi tai daryti. Visgi nukėlimas pažeria klausimų – o kas toliau? Merai sako, jog reikalingas valstybės lygio sprendimas, numatantis, koks bus nukeltų paminklų likimas, bet kol kas jo nėra.

„Galime žiūrėti į tai, kaip į Kremliaus paliktą propagandą, įrankį, kuris ypatingai karo laike Rusijos karo mašinos yra išnaudojamas labai aiškiai ir apibrėžtai. Dėl to gal atrodo, kad ta diskusija iškilo netikėtai, bet labai savalaikiškai“, – kalbėjo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkė Paulė Kuzmickienė.

Kultūros paveldo departamentas skaičiuoja, kad šiuo metu yra 160 sovietinių paminklų, įtrauktų į Kultūros vertybių registrą. Ketinama juos įvertinti ir priimti sprendimus, kad jų apsauga būtų panaikinta. Tuomet, kaip teigė kultūros viceministras, bus galima juos teisėtai nukelti.

Tiesa, kai kurios savivaldybės jau ėmėsi nukelti paminklus, kurie nebuvo įtraukti į saugomų objektų registrą. Tačiau ir nukėlus juos išlieka klausimų, kurių esminis – kur po nukėlimo dėti skulptūras, paminklus?

Raseiniai paminklus uždengė

Raseinių rajono meras Andrius Bautronis komisijos posėdyje žodžių į vatą nevyniojo ir sakė: „Raseiniai turi visą puokštę balvonų“. Jis sakė nesutinkantis su žmonėmis, kurie teigia, kad sovietinių paminklų nukėlimas yra tapatus kapų išniekinimui.

„Raseiniuose visi 5 monumentai turi vertingųjų savybių ir dabar diskutuojama, kuo tos vertybės tokios ypatingos – ar tai betonas su aukso dulkėmis, ar armatūra su pagerinta geležimi. Nežinome, kas tam daro įtaką“, – dėstė Raseinių meras.

Raseiniai turi visą puokštę balvonų.

A. Bautronis

Pasak jo, Raseiniai vieni iš pirmųjų kreipėsi dėl apsaugos tokiems paminklams panaikinimo, bet iki šiol nėra gavę atsakymo. Kol atsakymo laukiama, paminklai Raseinių rajone yra uždengti juodu audeklu, užtemptu ant karkaso.

„Esame išsiuntę Kultūros paveldo departamentui raštą, prašymą leisti bent laikinai nukelti skulptūras, kadangi artėja gegužės 9-oji ir bijome dėl tam tikrų išpuolių“, – sakė A. Bautronis.

Visgi, anot mero, kyla klausimas, ką su nukeltomis skulptūromis ir paminklais reikės daryti toliau. Jis kalbėjo, kad Raseiniai ras, kur jas padėti laikinai, tačiau reikia priimti sprendimą, kas galiausiai bus daroma su nukeltais monumentais. A. Bautronis sakė girdėjęs, kad Grūto parkas priimti visų nukeltų skulptūrų nesiruošia.

„Kas toliau? Praeis mėnuo, du ar trys. <...> Panaikinus vertingąsias savybes mes jas galima sunaikinti, sumalti, utilizuoti, skelbti aukcioną parduoti? Reikėtų valstybės žingsnio ir balso, o kas toliau, <...> ką rekomenduojama su jomis daryti“, – sakė Raseinių meras.

Savivaldybėms, kurios nieko dar nedarė, tai daryti bus gerokai lengviau.

T. Raulinavičius

Tauragės rajono valdžia jau ėmėsi nukelti sovietinius paminklus, tačiau, kaip ir A. Bautroniui, taip ir šio rajono vadovams kyla klausimų, ką daryti juos nukėlus. Tauragės administracijos direktoriaus pavaduotojas Tomas Raulinavičius teigė, kad šio rajono savivaldybė buvo viena pirmoji, kuri ėmėsi atsikratyti sovietiniais paminklais.

„Savivaldybėms, kurios nieko dar nedarė, tai daryti bus gerokai lengviau. Mes balandžio viduryje vieną nesaugotiną objektą demontavome. Kaip ir sakė Raseinių meras, kyla klausimų, kur dėti metalą, kas turi tai padaryti, tai sunki technika, ką daryti su tuo metalu, nes vertingųjų savybių ten labai mažai. Sprendžiame buitiškai, paprastuoju būdu, pasitardami viduje, bet norėtųsi tvarkos“, – sakė Tauragės savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas.

Ragina sulaukti sprendimų

Kultūros viceministras Rimantas Mikaitis komisijos posėdyje teigė, kad iki karo Ukrainoje ir ypač po žudynių Bučoje, Rusijos, kaip pasaulio išvaduotojos nuo nacizmo, mitas yra visiškai subliuškęs. Anot jo, akivaizdu, kad pokyčiai dėl sovietinių paminklų yra savailaikiai.

„Juolab, kad visuomenė, bendruomenės, savivaldybės, savivaldybių vadovai ėmė tą klausimą kelti. <...> Mes pabandėme atskirti laidojimo vietose esančius propagandinius simbolius, monumentus nuo kapų ir antkapių, kad laikytumėmės Ženevos konvencijos ir elgtumėmės civilizuotai“, – teigė R. Mikaitis, kalbėdamas apie patikslintą aprašą, kuriame numatoma, kokie simboliai ir monumentai nėra įtraukiami į saugomų objektų sąrašą.

Viceministras aiškino, kad žmones, kurie ragino sovietinius paminklus nukelti iki gegužės 9-osios, skatina elgtis atsakingai ir sulaukti, kol bus vertinimų ir sprendimų dėl paminklų, kurie vis dar yra saugomi.

„Kai bus sprendimai, viskas bus teisėta, nebebus teisinės apsaugos tiems monumentams, tada jie galės tuos darbus ir atlikti [nukelti]“, – sakė R. Mikaitis.

Kultūros paveldo departamento direktorius Vidmantas Bezaras teigė, kad 160 tokių paminklų yra įrašyta į Kultūros vertybių registrą. V. Bezaras teigė, kad yra daug skirtingų kelių, kuriais patenkama į šį registrą:

„Iš to 160 apie 114 turi vienokį ar kitokį atributą, <...> 46 turi tik reljefą arba želdinius. Kiekvienu atveju reikėtų vertinti atsižvelgiant į vietą, vietovę, istoriją ir pan. Turime visus objektus apsirašę, daugiau mažiau žinome visos Lietuvos situaciją.“

Šiuo metu į Kultūros paveldo departamentą jau kreipėsi apie 20 savivaldybių dėl 45 objektų.

Buvo atlikti tyrimai

Istorikas Norbertas Černiauskas komisijos posėdyje kalbėjo, kad 2015-2016 metais buvo atliktas tyrimas apie Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjungos karių palaidojimo vietas Lietuvoje ir atminties problemas.

„Dabar esančios palaidojimo vietos beveik visos Lietuvoje yra antrinės, kai kur yra ir tretinės. Tai reiškia, kad antrą kartą yra palaikai užkasti į tas antrines vietas ir didžioji dalis Lietuvos palaidojimo vietų būtent yra tokių. Tai reiškia, kad jos, daugeliu atveju, nėra tam tikrose autentiškose vietose, pavyzdžiui, mūšių“, – sakė N. Černiauskas.

Pasak istoriko, pats tokių memorialų kūrimo piktas buvo 1948-1950 metai. Nuo pat, kai buvo statomi tokie paminklai, anot N. Černiausko, tai buvo pasitelkiama kaip Didžiojo Tėvynės karo mito dalis.

„Per 30 metų tas mitas Lietuvoje yra devalvuotas ir buvo palaikomas tik per Rusijos tam tikrą propagandinę liniją. Kalbėdami su vietos bendruomenėmis, kurios gyvena prie šitų kapinių tai, bent prieš 5-6 metus, buvo akivaizdu, kad labai maža dalis apskritai vertina tas kapines kaip kažkokį išskirtinį objektą, vertą didžiulės pagarbos.

Taip pat buvo maždaug tokio paties dydžio bendruomenė, kuri nuolat kėlė klausimą, kad reikia spręsti kažkaip – ar iškelti kapines, ar nukelti paminklus, o didžioji dalis laikėsi tokio, pavadinkime, humanistinio požiūrio, kad prie kapų nereikėtų lįsti“, – dėstė N. Černiauskas.

Anot jo, lyginant su kitų šalių praktikomis, kaip yra tvarkomos tokios palaidojimo vietos, tai Lietuva išskirtinė tuo, kad jos yra prižiūrimos, tvarkomos ar reglamentuotos per paveldosauginę sistemą.

„Tai nėra nei kažkaip blogai, nei gerai, bet akivaizdu, kad Lietuvoje galbūt trūktų vieningos sistemos visų karų visoms palaidojimo vietoms, jų reglamentavimui. Aišku, reikia neužmiršti, kad yra ir Ženevos konvencija, kurios laikosi Lietuva, kad visų karų palaikų palaidojimai turi būti gerbiami ir atpažįstami, kad žmogus atpažintų, kokios tai kariuomenės, armijos ar kokio laikotarpio vieta“, – kalbėjo istorikas.

N. Černiauskas sakė, kad jau tuomet, kai buvo atliktas tyrimas, buvo rekomenduota, kad turi atsirasti tipiniai tvarkymo projektai, kad Lietuva imtųsi iniciatyvos: „Nes didžiausią propagandos poveikį šios vietos patyrė net ne dabar, sakyčiau, ir dabar tiek nepatiria, o patyrė prieš 10-15 metų, kai masiškai Lietuvoje vyko renovacija, finansuojama Rusijos Federacijos lėšomis.

Ten atsirasdavo naujos lentelės, užrašai kitokie ir būdavo bandoma telkti vietines bendruomenes, net politikai vietos prisidėdavo prie visokių organizacinių dalykų ir švenčių. Sakyčiau, kad ten buvo didysis pokytis. Mūsų buvo siūlymas, kad Lietuva imtųsi iniciatyvos ir ruoštų tipinius atnaujinimo projektus, kur būtų aiškūs užrašai, aiški konkretika, standartizuoti užrašai, galbūt kaip kur nuimami labai aiškūs propagandiniai užrašai ir t.t.“

Aišku, reikia neužmiršti, kad yra ir Ženevos konvencija, kurios laikosi Lietuva, kad visų karų palaikų palaidojimai turi būti gerbiami ir atpažįstami, kad žmogus atpažintų, kokios tai kariuomenės, armijos ar kokio laikotarpio vieta.

N. Černiauskas

Pasak istoriko, žvelgiant į dabartinį kontekstą, galbūt daroma klaida, kad visos palaidojimo vietos yra tarsi monolitinės ir juos niekuo neišsiskiria. Jo teigimu, kalbant apie sovietinius paminklus, reikia atsakyti į keturis klausimus.

Pirmiausia – ar prie jų yra palaidoti palaikai, nes ne visi tokie momumentai yra susiję su palaidojimais. Antra, anot N. Černiausko, ar tos palaidojimo vietos yra veikiančių kapinių teritorijoje, ar memorialai yra reprezentacinėse miestų ir miestelių erdvėse. Trečia – ar paminklai yra standartizuoti, ar tai yra autoriniai darbai. Galiausiai, kaip vardijo istorikas, reikia atsakyti į klausimą, ar yra atsakoma „o kas po to?“.

„Nes kartais, man atrodo, imamasi veiksmų dėl veiksmo, nežinant, kaip tos palaidojimo vietos atrodys ar gali atrodyti ateityje. Tai, tiesą sakant, kartais atrodo tiesiog neprofesionaliai“, – sakė N. Černiauskas.