Radvilė Vilnių mato kitokį: iš kabinetų vejamas sovietizmas, o ugdymas bus toks, kai vaikai mokomi ne „excelio“, o siekia rezultato

„Esu vilnietė, kuri nori sukurti geresnį Vilnių“, – taip prisistato „Liberalų sąjūdžio“ kandidatė į Vilniaus merus Eglė Radvilė. Interviu portalui LRT.lt ji pasakoja, kokį Vilnių mato po 17 metų, kokių problemų pastebi šiandieniniame Vilniuje ir kodėl svarbu integruoti technologijas į politiką.

– Kai buvo paskelbta Jūsų kandidatūra, daugelis Jūsų nepažinojo ir nežinojo, ką Jūs veikiate. Tai kaip trumpai pristatytumėte save vilniečiams?

– Esu vilnietė, kuri nori sukurti geresnį Vilnių. Esu informacinių technologijų srities mokslų daktarė. Dirbu su inovacijomis, turiu valdymo patirties, visuomeninės veiklos patirties. Žinios, įgytos valstybėje, versle ir visuomeninėje veikloje leis man padaryti Vilnių patogesnį, lengvesnį ir tai padaryti daug greičiau. Nereikės mokytis visko iš naujo. Ir svarbiausias aspektas – mes labai aiškiai galime pasiruošti eiti į ateitį, nes tam turiu ir Harvardo politikos skaitmenizacijos išsilavinimą, ir praktikos tą daryti.

– Jūs pati esate vilnietė. Kaip supratau, čia gimusi ir augusi?

– Taip, aš gimiau Lazdynuose, užaugau Lazdynuose ir Savanorių prospekte. Šiuo metu gyvenu Žirmūnų ir Šnipiškių sankirtoje.

– O kaip prisimenate Lazdynų rajoną iš vaikystės, kokie prisiminimai apie Vilnių? Jūs matėte, kad jis keičiasi metams bėgant?

– Lazdynai man atrodė kaip nuostabus žalias rajonas, bet jis buvo labai nesaugus. Mano namas stovėjo miške, tėvai labai jaudinosi, kad aš einu per tą miškelį. Buvo tikrai daug nusikaltimų, prievartavimų, mano mamą buvo užpuolę. Įvykiai tą grožį truputėlį nustelbia. Į mišką man net neleisdavo eiti šuns vedžioti, nes tai buvo nesaugu <...>.

Tada buvo daug slidinėjimo Pilaitėje, žibučių rinkimo ir karstymosi ant tų paliktų betoninių niekam nereikalingų daiktų. <...> Keliavimas į Savanorių prospektą – net automobilio nerakindavau, nes išlauždavo visada. Statyti nebuvo kur. Pajuokausiu, kad išmokau taip statyti automobilius, kad kai Kyjive stačiau, plojo visas viešbučio personalas. Taigi buvo nesaugu, netvarkinga, apleista.

Savanorių prospekte iki šiol gyvena mano mama, visa aplinka ten yra baisiai netvarkinga. Per Kalėdas važiavau aplankyti, tai degė kaimynų rūsys, žmonės buvo pikti. Epizodiškai rajonas plėtojamas, bet sistemiškai ne. <...> Sisteminiame požiūryje nėra asmeninės atsakomybės. Vilnių matau kaip gražėjantį, bet mes tikrai įjungę labai žemą pavarą, nors turime tiek galimybių augti.

– Apie galimybes pakalbėsime šiek tiek vėliau, dabar norėčiau grįžti prie Jūsų kandidatūros klausimo. Kam kilo mintis iškelti Jus kaip kandidatę – ar tai buvo Jūsų idėja, ar tai buvo Liberalų sąjūdžio planas? Ir į kokią rinkėjų auditoriją taikotės?

– Aš tikrai daug visuomeninių dalykų darau ir žmonės aplink mato rezultatus. Užsimezgė pokalbis, kad tai, ką aš darau, galiu daryti platesniu mastu, o su gera komanda ir pasiekti nuostabių rezultatų. Aš pati nesiprašiau, man pasiūlė ir supratau, kad su pagalba, su partijos parėmimu tikrai galima pasiekti kandidato poziciją.

– O ilgai įkalbinėjo partija kandidatuoti?

– Porą mėnesių.

– Ir ilgai turbūt svarstėte – galbūt taip, galbūt ne, kaip Jūsų svarstymo kelionė atrodė?

– Reikėjo pasirinkti, pradėti naują gyvenimo etapą. Aš viduje jaučiau, kad jau išaugau esamą. Netiko tai, kas buvo aplinkui. Ir kovidas, ir karas Ukrainoje parodė, kad tikrai galiu nuveikti daug daugiau su tinkamais žmonėmis.

Labai ilgai nesvarsčiau, bet turėjau suvokti, kad jeigu sutinku, tai atveriu savo privatų gyvenimą ir veiklos keičiasi – atsiduriu pozicijoje, kuri iš esmės niekada nebuvo bandyta, kad daug reikės mokytis, reikės priimti daug patarimų – ir gerų, ir blogų. Turėjau pasverti, ar aš to noriu, ar šeima to nori ir kaip čia tas gyvenimas atrodys. Viską apsvarsčius, pasirodė, kad viskas labai laiku.

– Vienas iš aktualiausių šių rinkimų Vilniuje klausimų yra susisiekimas. Skundžiamasi, kad jis nepatogus, vilniečiai nepatenkinti ir gatvių siaurinimu. Kaip automobilių alternatyva siūloma naudotis viešuoju transportu, bet vilniečiai ir čia įžvelgia problemų: susisiekimas nepatogus, troleibusai seni, o tyrimai rodo, kad naudojimasis viešuoju transportu nuosekliai mažėja. Koks būtų jūsų, kaip merės, šių problemų sprendimo būdas?

– Aš visada žiūriu dviem linijomis: viena kryptimi, bet dviem linijomis. Tai reiškia, kad yra tolimas planas. Matau 2040-us metus, kai Vilnius turi požeminį Vilnių, su požemine ekosistema ir ekonomika, kuriame yra greitasis transportas, aprūpinantis šimtą puikiai išsivysčiusių bendruomenių. Tam reikalingas labai tvirtas žingsnis, analizė ir aiškinimasis, kaip padaryti, kad tas požeminis Vilnius plėtotųsi po vienos, antros, trečios kiekvieno skirtingo mero kadencijos. Tai čia yra strateginis požiūris į tai, kad mes turime ypač seno planavimo viešojo transporto sistemą. Mes kalbame apie ekologišką [viešąjį transportą], gal apie tramvajų, gal apie metro, bet nežiūrime sistemiškai ir perspektyviai į priekį.

Čia būtų strateginė dalis. Tačiau vilniečiui reikia gyventi kasdien, jam turi būti lengva ir patogu. <...> Aš pati prisidėjau prie analitinių duomenų, judumo žemėlapio, kuriame realiu laiku galima būtų analizuoti, kiek reikia papildomai maršrutų iš vieno miesto taško į kitą. <...> Mes turime [autobusų] parką, kurį norime naujinti. Estų pavyzdys rodo, kad jie neperka autobusų, bet naudojasi nuomos paslauga, kad neatsitiktų tai, kas atsitiko dabar – kad viską nupirkus po kažkiek laiko vėl viskas sugrius ir vėl problema pasikartos. Aš mąstau apie kasdieninį viešąjį transportą taip – jį reikia sutaisyti iki tokio lygio, kad žmonėms būtų patogu ir kad jis patenkintų poreikius, bet būtina žiūrėti į ateitį.

Reikia paminėti, kad mes negalime užsiimti socialiniu programavimu: „Visi minkite dviračius, visi važiuokite viešuoju transportu.“ Žmogus pats turi suprasti, kad jam taip yra daug patogiau, vadinasi, miestas turi teikti tokią paslaugą, kad ji iš tikrųjų būtų patogesnė. Ir tam reikia nuolatinės analizės, tam reikia nuolatinės priežiūros ir kartais net tvirtų sprendimų, tarkime, vieną maršrutą pakeisti kitu.

– Gatvės, kaip jau minėjau, yra jautrus klausimas daugeliui vilniečių. Ar tęstumėte Remigijaus Šimašiaus gatvių siaurinimo politiką, ar vis dėlto įžvelgiate alternatyvų jas platinti, galbūt yra visai kitoks sprendimo būdas?

– Padaryta labai daug skaičiavimų, analizių ir pats metodas siaurinti nebuvo sugalvotas Remigijaus, jis yra paimtas iš užsienio, bet kažkodėl suprastas visiškai ne taip. Yra atskirų kategorijų gatvių, kurias galima siaurinti. Reikia tartis su bendruomenėmis, ar jiems to reikia. Vienas iš argumentų buvo didinti automobilių stovėjimų vietas, bet tada reikia praktiškai žiūrėti, ar tos vietos netrukdo išvežti šiukšlių, ar galima išvairuoti.

Aš vis dėlto manau, kad miestą keičiant, siaurinant ar platinant gatves, reikia turėti labai aiškiai pamatuotus ir išstudijuotus duomenis, kalbėti su bendruomenėmis. Tai ne taip suprastas metodas. Kai kur jis suveikė – tikrai kalbėjau su Algirdo gatvės žmonėmis, sakė, viskas gerai, bet kalbant su kitais paaiškėjo, kad tai tikrai nėra tinkamas metodas.

Dar man ne iki galo aišku, ar tai kai kur nebuvo padaryta vien dėl nekilnojamojo turto plėtojimo, infrastruktūros, ar ten nėra interesų, bet turbūt ne tuo aš turiu užsiiminėti ir tai ne mano klausimai. Tikrai negalima naudoti visos situacijos taip, kaip ji yra palikta. Gatvės yra tipiškai tranzitinės ir skirstomosios, todėl nereikia išradinėti kažkokių naujų teorijų.

<...> Aiškinamasi dėl dviračio takų, medžių – jeigu jau norime žalių teritorijų, tai sutvarkykime tas apleistas zonas, kurių mieste tikrai labai daug, ir ten sodinkime medžius, o gatves palikime susisiekimui. Susisiekimo dalyviai yra ir dviratininkai, ir riedutininkai, ir visi kiti, bet, jeigu jau tas susisiekimas yra skirtas automobiliams važiuoti mieste, tai ten jį ir palikime. Galų gale, tiesiog padarykime darbus per devynerius metus.

– Nuo gruodžio pabaigos palikote patarėjos pareigas Vilniaus savivaldybėje, o vienas iš motyvų – viešojo transporto vairuotojų streikas, kurį atvirai palaikėte. Kaip pati teigėte, nebuvote „patogi“ savivaldybėje. Kur matėte pagrindines miesto valdžios (R. Šimašiaus ir jo administracijos) klaidas būtent šio streiko kontekste?

– Nesikalbėjimą. Asmeninės, kaip Vilniaus vado, atsakomybės neprisiėmimą. Nebuvo tokios komunikacijos, kad visi galėtų išsakyti savo poreikius. Aš mačiau šiokį tokį kaltinimą dėl darbo sąlygų, kurios žmogiškai atrodo būtinos. Tokia diskomunikacija tokiame sunkiame streike – aš tiesiog negalėjau patikėti, kad taip yra.

Jeigu turi komandą ir su ja dirbi, nesvarbu, partija ar ne, bet yra ir vicemerai, valdyba, valdybos pirmininkas – grandžių yra gana daug. Kai vyksta streikas ir akivaizdžiai matai, kad vadovas nesusitvarko, pirmą kalbini valdybos pirmininką. Jam nesusitvarkius, tiesiog įsikiši ir sprendi klausimus.

Ir net jeigu čia galėčiau būti sukritikuota, kad kišimasis nėra teisingas, miesto situacija buvo tragiška: žmonės laukė lauke, jiems ir taip po visų kovidų ir karų yra subjurusi nuotaika, jie šąla. <...> Tai šiame kontekste, jeigu miesto gyventojai susiduria su tokia problema, o ji tikrai buvo didelė, miesto vadas turi imtis iniciatyvos visomis priemonėmis ją spręsti.

– Kiekvienais metais Vilniuje ypač opi energetikos situacija, pradedant šildymo sezonais ir baigiant gatvių apšvietimu ir elektros kainomis. Ypač tai aktualu šiandieniniame kontekste, kai paprastas vartotojas griebiasi už galvos, sulaukęs sąskaitų. Kokių matote ateities šildymo perspektyvų sostinėje, kaip galima sąskaitas mažinti, kokių alternatyvų ieškoti? Kaip planuojama tvarkytis su Vilniaus energetikos iššūkiais?

– <...> Reikia, kad mokslas, verslas, įskaitant ne tik šilumininkus, ne tik energetikos ekspertus, bet ir tam tikra prasme teisininkus, IT žmones, galėtų sėdėti prie vieno stalo ir dalintis idėjomis. Pradedant nuo bendrų saulės energetinių bendruomeninių miestelių, kurie vienareikšmiškai turėtų būti iškomunikuoti kaip alternatyva; arba vėjo panaudojimas – pati dariau tyrimus apie vėjo ir saulės bendras jungtis, kur Vilniuj už kurio kampo, ant kurio stogo galėtų tai būti. Kaip galėtų veikti bendri sprendimai: vienas turi perteklinę šilumą, tai gal ją galima panaudoti, atiduoti, sujungti elektros tinklus tarpusavyje. <...> Aš už inovacijas, už ėjimą į priekį, tariantis ne su kabineto atstovais, o su bendruomene, ir šiuo atveju pasitelkiant geriausius protus.

Bet niekada nereikia pamiršti, kad mes turime tą paliktą situaciją, kuri yra duobėta ir, švelniai tariant, skylėta. Reikia sutvarkyti kasdienį Vilnių, reikia labai aiškiai žinoti, kad 2030-aisiais metais mes esame įsipareigoję būti klimatui neutralus miestas. Kas dabar padaryta? Įkurta viešoji įstaiga „Klimatui neutralus Vilnius“ – labai puiki pradžia kabutėse. <...> Sprendimai jau yra išrasti ir atrasti mūsų kaimynų, mūsų partnerių kitose šalyse, kituose miestuose, juos tiesiog reikia analizuoti ir bandyti taikyti Vilniuje.

– Esate užsiminusi ir apie sveikatos priežiūrą, kad žmonėms tenka laukti kelias valandas, kol sulaukiama pirminės sveikatos priežiūros pagalbos. Kaip spręstumėte šią problemą, ką keistumėte?

– Mano vienas iš pagrindinių programos akcentų yra Vilnius viename delne, tiesiogine to žodžio prasme. Informacija, kuri turi pasiekti vilniečius, turi būti pasiekiama per vienus vartus. Tiems, kas naudojasi telefonais, telefone turi būti vienas paslaugos centras, kuriame galima rasti reikiamą informaciją. O geriausia būtų, kad ji būtų pasiekiama vilniečiui dar prieš tai, kai jos jam prireiks. Tai, grįžtant prie sveikatos klausimų, <...> yra nuostabių dalykų, kaip galima būtų žmonėms teikti informaciją, pavyzdžiui, kurie augalai kelia alergiją, o jų dabar tikrai labai daug bus pavasarį. <...>

Yra informacijos apie poliklinikų ir ligoninių darbo rezultatus, kaip, kur, kas užtrunka ir, visų pirma, reikia gelbėti tą valdymą, nes tikrai vienos poliklinikos tvarkosi geriau, kitos blogiau, tada reikia aiškintis, kodėl gi žmonės vienur laukia ilgiau, kitur – trumpiau.

Bet svarbiausia, kad žmogus galėtų turėti ir prevencinę informaciją, ir žinoti, pavyzdžiui, kiek skiepų jam priklauso, jeigu jis nori skiepytis, kiek jam kokių nors tyrimų priklauso. Aš neabejoju, kad jaunas ir vyresnis žmogus tiesiog nežino, kad jam miestas ar valstybė yra suteikę tokias sąlygas <...> Ir, be abejo, aš labai noriu sutvarkyti patį ėjimą iš kabineto į kabinetą. <...> Lauki vieno parašo vien dėl parašo, tu to parašo lauki, eini iš vieno kabineto į kitą. Toks atgyvenęs sovietizmas, net nežinau, ar ten nebuvo greičiau viskas padaroma. <...> Reikia sutvarkyti, švelninti, patoginti procesus, suaktyvinti juos.

– Dar viena galvos skausmą kelianti problema – darželiai. Vilnius plečiasi, gyventojų skaičius auga, tačiau ikimokyklinio ugdymo įstaigų daugėja vangiai, gyventojai nuolat apiberia savivaldybę skundais ir tai tęsiasi metai po metų. Pagrindinis jų skundas – nepatogu, toli, gauti darželį gyvenamajame rajone – kone neįmanoma. Jūs pati esate dviejų vaikų mama – su kokiomis problemomis dėl darželių ar mokyklų teko susidurti jums asmeniškai? Kokią matote pagrindinę problemą ir galbūt sprendimo būdą?

– <...> Aš už tai, kad miestas būtų plėtojamas su prognoze, o ne tada, kai skundžiamasi savivaldybei. Tikrai ne visi vilniečiai skundžiasi, jie tiesiog susitaiko su situacija. Reikia planuoti <...>, pavyzdžiui, Neries pakrantėje dabar kyla daug daugiaaukščių. Rajonas gražės, bet pusė tų daugiabučių virs verslo centru, pusė bus gyvenamųjų butų ir nėra jokių minčių apie tai, kur bus darželiai ir kiek atsiras šeimų. Ta pati strateginė linija su planavimu: reikia planuoti ir statyti nepolitikuojant, galvoti, kad darželiai turi atsirasti ten, kur jų labiausiai reikia, iš anksto.

Nepamirškim ir darželio kokybės – neturime vien kalbėti apie tai, kad vaikai patektų į tuos darželius. Kodėl gi susidaro kamščiai pas mus? Viena iš priežasčių, kad nevedame vaiko į mokyklą už namo, ar kiemo, nes ten ji yra negera. Arba reitinguose negera, arba žmonės sakė, kad negera. Vežame vaiką mažiausiai 6 kilometrus į kitą mokyklą. Jeigu visos mokyklos būtų bent plius minus vienodo lygio, mes išvengtume tų važinėjimų. <...>

Aš nesu tikra, ar gera sistema yra priimti pagal registracijos vietą, nes visi tiesiog juokiasi iš tų registracijos adresų. Jeigu mes visi suprantame, kad ta sistema yra apeinama, tai kodėl jos netvarkome? Galbūt reikia smarkiai pagalvoti apie apklausas, kur jūs norėtumėte eiti, kokios galimybės, ir tada galvoti. <...>

Vaikai ne „Excelio“ turėtų būti mokomi, o kaip sukurti kokį nors rezultatą. Kad SMS’u būtų galima palaistyti gėlytę. Čia būtų rezultatas, o ne metų projektas, kad išmoko 7 langelius peršokti iš dešinės į kairę ir lygybės ženklą parašyti. Juolab, grįžtant prie technologijų, visi mokiniai vyresnėse klasėse naudoja dirbtinį intelektą rašinėliams rašyti, o mes vis dar prašom, kad jie skaitytų ir rašytų knygas. Tai kažkas yra negerai, bet čia jau turinys ir nacionalinė politika.

– Pastaruoju metu vilniečių skundų sulaukė ir NT plėtra mieste. Spraudžiami namai tarp senų sovietinių daugiabučių, automobilių stovėjimo vietų nedaugėja, statybos ir projektai neaiškūs, neatitinka realybės, bet tie namai vis tiek pastatomi. Taip pat infrastruktūros kai kuriose kvartaluose trūksta. Ar pati matote tokias bėdas?

– Viena strateginė linija – yra Vilniaus bendrasis planas, kuris yra sudaromas ir sakoma, kad bus čia taip, vienaip arba kitaip. Aš jau ne pirmus metus kalbu apie tai, kad turėtų būti interaktyvus Vilniaus miesto planas. Ne ta prasme, kad aš nueisiu ir pamatysiu, kad čia bus namas ir tai kažkas jau nusprendė, bet jis turėtų būti koreguotinas, atsižvelgiant į esamą situaciją. Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad reikėtų keisti jį labai dažnai, nes tada nebus nei statybų planavimo, nei kažkokio nuoseklumo. Bet, manau, reikia pradėti peržiūrinėti pagal realiai esančią situaciją, nes Vilniaus miesto planas dabar pas mus yra numatytas kaip pastatų miestas. Tačiau yra žmonių, yra dirbančių, yra mažųjų, smulkiųjų verslų, yra poreikis.

Aš pati daug kalbu apie bendruomenes, kurias reikia plėtoti, o bendruomenė – tai yra pastatai, ėjimas pasivaikščioti, žemės plotai. Aš kvestionuoju požiūrį, kad Vilniaus bendrasis planas ir jo plėtra yra vien tik apie pastatus. Reikia žiūrėti kompleksiškai ir tą požiūrį būtinai skatinsiu ir darysiu, kad jis atsirastų.

<...> Statybų leidimo išdavimo kelias yra beveik „aukštasis mokslas“ ir tik tam tikri žmonės žino, kaip ten elgtis, kuriuose koridoriuose pastovėti, ko paklausti. Visiems kitiems yra atsakoma, kad kažkokie vis nepadaryti reikalai, kažkokios bėdos, keblumai, yra tempiama ir nutempiama.

Manau, kad Vilniaus mieste nekilnojamasis turtas – ir tas, kuris statomas, ir tas, kuris bus statomas, – iš esmės turi turėti naują strateginį požiūrį ir kalbėjimąsį, kad pastatai nėra Vilnius. Visų pirma, žmonės yra Vilnius.

– Jūs esate savanorius vienijančios asociacijos „Gedimino legionas“ vadovė. Asociacija specializuojasi informacinių technologijų srityje, kaip kibernetika, daiktų internetas, dronai ir panašiai. Pati taip pat daug kalbate apie IT sritį, apie technologijas ir turite daug patirties šiame sektoriuje. Jeigu būtumėte išrinkta mere, kaip tos technologijos būtų integruotos į jūsų politiką?

– Aš sukūriau Vilniaus skaitmenizacijos strategiją. Tai yra miestas, kuris pažangus paslaugomis, pažangus projektais, kurie yra apskaičiuoti ekonomiškai, ar jie atsipirks, ar ne, o po jais ant žemės guli technologijos. Visos technologijos, kurios gali būti miestui naudingos, turi būti ne vien dėl technologijų.

Centre, visų pirma, turi būti vilnietis ir technologija, jeigu ji padeda žmogui gauti greičiau informaciją, jeigu mes galime gauti duomenis, pagal kuriuos galima planuoti, kad ten reikės daugiau darželių, mokyklų; jeigu mes galime dronais stebėti Vilniaus zonas ir sakyti, kad štai čia yra neišvežtos šiukšlės aplinkui, o štai čia yra kiauras stogas, kurį reikia kuo greičiau taisyti, – tai visos šitos technologijos bet kokiu atveju turi padėti miestui greičiau susitvarkyti su kylančiomis kasdieninėmis problemomis ir planuoti miestą <...>.

Ir su savo, ir su komandos projektais mes laimėjome Vilniaus kaip trečiojo inovatyviausio miesto titulą. Tai tokie projektai kaip „Energy lab“, „Keturios IT kalbos“ ir kitos iniciatyvos. Tos iniciatyvos buvo pasveikintos kaip labai stiprios ir inovatyvios ir aš labai tikiu, kad jos bus reikalingos ateityje ir jokiu būdu jų negalima sustabdyti, nes tai yra progresas.

– Vilniuje nemažai kyla ir kultūrinių diskusijų, pvz., apie generolo Vėtros lentelę ant bibliotekos sienos, paminklą Antanui Smetonai, ar reikia palikti Salomėjos Nėries mokyklos vardą, ar jį keisti. Kokia jūsų pozicija?

– Aš manau, kad kultūra, saugumas ir žmonių pasitenkinimas yra trys pagrindiniai poliai, ant kurių statomas miestas. Politinėje programoje daug dėmesio yra teikiama kultūrai, bendruomenių kultūrai, bendruomenių identitetui. Vyksta tikrai daug diskusijų apie kultūros LEZ’ą (laisvąją ekonominę zoną), kad kūrybinių industrijų ir kitų kultūrinių atstovų žmonėms būtų suteiktos tam tikros paramos, kad jie galėtų tą kultūrą tiesiog plėtoti.

Manau, kad Vilnius yra puiki geografinė vieta. <...> Kultūra yra labai reikšminga ir kalbėti apie lentelę arba kokį nors pavadinimą tikrai reikia, jos yra sudedamosios dalys. Bet reikia turėti labai aiškią kryptį, kur mes norime nueiti, kalbėtis su kultūros bendruomenėmis, kur jos nori nueiti, visą tai integruoti į kasdieninį gyvenimą ir kultūrą suprasti ne vien kaip ėjimą į teatrą ar miesto šviesų šou, bet kaip kasdienį, nuolatinį žmogaus tobulėjimą.