Profesorė Ališauskienė: sutartis su Šventuoju Sostu išskiria vieną religinę bendriją – ji atsiduria virš kitų

„Šiuolaikinės Lietuvos religijos politikoje randame vis dar išliekančių sovietmečio religijos politikos praktikų, kurių poveikį tuo metu sustiprindavo antireliginės propagandos priemonėmis – kino filmais, istorijomis, knygomis, straipsniais spaudoje“, – Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) pranešime spaudai cituojama VDU profesorė, religijos sociologė Milda Ališauskienė.

Anot M. Ališauskienės, „vis dar matome gana neigiamas Lietuvos visuomenės nuostatas religinių mažumų atžvilgiu ir galime kelti klausimus, kiek šioms nuostatoms turi įtakos sovietmečio religijos politika bei antireliginės propagandos formuotas religinių mažumų bendruomenių įvaizdis“.

M. Ališauskienė atliko tyrimus ir jų pagrindu išleido monografiją „Religinės mažumos, visuomenė ir valstybė šiuolaikinėje Lietuvoje“. Religijos sociologės teigimu, šiandieninės Lietuvos kontekstas yra nuolat kintantis, tačiau pagrindinės institucijos visuomenėje – švietimas ir žiniasklaida – vis dar dažniau reprodukuoja stereotipus religinių mažumų atžvilgiu, negu juos keičia.

Pasak profesorės, tyrimo metu surinkta medžiaga leidžia diskutuoti, ar ir kaip šiuolaikinėje Lietuvoje matomas visuomenės santykis su religinėmis bendruomenėmis ir išliekanti šių bendruomenių stigmatizacija ir marginalizacija yra tęstinės praktikos, pasiekiančios mus iš sovietmečio.

VDU pranešime spaudai – interviu su sociologe prof. dr. M. Ališauskiene, kuri, analizuodama religinių mažumų padėtį sovietinėje ir šiuolaikinėje Lietuvoje, rėmėsi archyviniais dokumentais, pokalbiais su religinių mažumų nariais bei visuomenės apklausų duomenimis. Profesorės teigimu, tyrimo metu surinkta medžiaga leido pažvelgti į tai, kaip formuota ir vis dar tebeformuojama religijos politika, kokios taikytos ir taikomos šios politikos priemonės ir kokios buvo bei išlieka jos pasekmės religinių mažumų bendruomenėms.

– Kaip apibūdintumėte religinių mažumų padėtį sovietinėje Lietuvoje, remiantis monografijos rašymo metu atliktais tyrimais?

– Surinkta tyrimo medžiaga leidžia teigti, kad sovietiniu laikotarpiu religijos politika rėmėsi neigiama valstybės nuostata religijos atžvilgiu. Sovietinės religijos politikos tikslas buvo sekuliarizuoti visuomenę, tai yra atskirti valstybę ir mokyklą nuo religijos, sumažinti religijos vaidmenį viešajame gyvenime, redukuoti jį iki privataus gyvenimo.

Įgyvendindama religijos politiką, sovietinė valdžia siekė kontroliuoti religijos lauką. Ši kontrolė reiškėsi per religinių organizacijų registravimą arba neregistravimą, kartais ir išregistravimą, ar bendruomenių to paties tikėjimo ar net ir skirtingų tikėjimų sujungimą. Taip pat kontrolės priemonės taikytos dvasininkų veikloms. Dalis religinių mažumų sovietiniu laikotarpiu buvo registruotos ir galėjo veikti oficialiai, nors jų veikla buvo kontroliuojama, stebima valdžios institucijų bei specialiųjų tarnybų.

Tyrimo metu surinkta medžiaga leidžia teigti, kad sovietinės valdžios kontrolė ir jos priemonės keitėsi įvairiais sovietmečio laikotarpiais. Stalino valdymo laikotarpiu labiau siekta suvaržyti religijos lauką per religinių bendruomenių veiklos ribojimus, Chruščiovo laikotarpis pasižymėjo antireligine propaganda ir jos siekiais kurti stereotipinį religinių mažumų paveikslą visuomenei, Brežnevo laikotarpiu pradėjo formuotis valdžios ir legaliai veikusių religinių bendruomenių bendradarbiavimo modelis, o Gorbačiovo laikotarpiu pradėtas formuoti sąžinės ir religijos laisvės diskursas.

Apibendrinant sovietmečio religijos politiką, svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad ji pasižymėjo savotiška institucine hipokrizija, nes Sovietų Sąjungos konstitucija garantavo religijos laisvę, tačiau jos įgyvendinimo neužtikrino valstybės religijos politika bei jos priemonės.

– Kokių galėtumėte pateikti pavyzdžių iš tyrimo, kurie atskleistų, kaip religinės mažumos buvo kontroliuojamos sovietmečiu?

– Pavyzdžiui, sovietinės valdžios sprendimu evangelikai sekmininkai buvo prijungti prie Visasąjunginės evangelikų baptistų krikščionių sąjungos, nors šios religinės organizacijos turi savitas teologijas ir religines praktikas.

Stalino laikotarpiu valdžios institucijos stebėjo, kad visos religinės bendruomenės turėtų 20 narių sąrašą, o jeigu žmonių skaičius sumažėdavo, siekta išregistruoti bendruomenę arba ją prijungti prie kitos, taip pat nacionalizuojant ir jos turtą. Be to, sovietmečiu veikė ir neregistruotos religinės bendruomenės, kurios dėl įvairių priežasčių neturėjo registracijos ir veikė pogrindyje. Tarp tokių bendruomenių buvo tiek baptistų, tiek ir sekmininkų bendruomenės, atsidūrusios šio tyrimo akiratyje.

Kita religinė bendruomenė, patekusi į tyrimo akiratį, yra Jehovos liudytojai, kurie buvo kriminalizuojami nuo sovietmečio pradžios. Jehovos liudytojai nebuvo registruojami ir buvo nuolat stebimi specialiųjų tarnybų. Sovietinei valdžiai įtarimų kėlė faktas, kad Jehovos liudytojų organizacijos centrinė būstinė veikia Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Įtarimų sovietinei valdžiai kėlė ir bendruomenės teologija bei santykis su valstybe, jie vertinti kaip nelojalūs piliečiai. Galima išskirti mažiausiai tris sovietinės valdžios organizuotas atakas prieš Jehovos liudytojus: tai 1950–1951 ir 1961 m. vykę tikinčiųjų suėmimai ir įkalinimai bei 1951 m. kovo mėnesį vykusi Jehovos liudytojų tremties operacija pavadinimu „Šiaurė“, kuomet iš Baltijos valstybių, Ukrainos, Baltarusijos buvo ištremti keli tūkstančiai Jehovos liudytojų. Iš Lietuvos ištremta 150 žmonių.

– Kokiais būdais religinės mažumos buvo stigmatizuojamos ir marginalizuojamos sovietinėje Lietuvoje?

– Sovietmečiu sektos etiketę religinių mažumų bendruomenėms, o jų nariams – sektantų – klijavo valdžios institucijos, tą galima matyti iš įvairių sovietmečio laikotarpių archyvinių dokumentų. Chruščiovo laikotarpio antireliginė propaganda taip pat prisidėjo prie tokio etikečių klijavimo religinių mažumų bendruomenėms ir jų nariams populiarinimo visuomenėje.

Stigmatizacijos ir marginalizacijos procesus lėmė sovietinė religijos politika ir jos priemonės. Sovietinė valdžia ribojo religinių bendruomenių gyvenimą, jos buvo priverstos trauktis į visuomenės gyvenimo paraštes. Nors registruotų religinių bendruomenių susitikimai ir vykdavo, bet taip pat buvo žinoma, kad nuolatos yra vykdomas stebėjimas.

Marginalizacija taip pat reiškėsi neregistruotų religinių bendruomenių gyvenime, nes šioms bendruomenėms teko slapstytis ir jų susibūrimai vykdavo dar sudėtingesnėmis sąlygomis. Be to, susidūrimas su neigiamomis valdžios nuostatomis ir antireligine propaganda sovietmečiu persidavė ir į santykius tarp individų, ką mini ir mano tyrimo pašnekovai, kurie ir mokykloje susidurdavo su stigmatizacija, marginalizacija ir, galima sakyti, diskriminacija dėl jų tikėjimo.

– Kaip valstybės požiūris į religines mažumas keitėsi pasibaigus sovietmečiui?

– Pasibaigus sovietmečiui, Lietuvos valstybės atkūrimo procese išryškėja kitas požiūris į religiją. Visų pirma, atsiranda teigiama nuostata, kad religija yra dalis visuomenės viešojo gyvenimo ir valstybė iš esmės yra linkusi kurti pozityvius santykius su religija.

Taip pat siekiama kompensuoti sovietmečio religijos politikos padarytą žalą bendruomenėms, deklaruojama, kad valstybė nebedalyvaus religinių bendruomenių gyvenime. Atkurtojoje Lietuvos valstybėje, kaip ir daugelyje demokratinių valstybių, sukuriamas religijų įvairovės valdysenos mechanizmas, kuris remiasi tam tikra religinio pliuralizmo ideologija.

Galima teigti, kad praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje Lietuvoje sukuriama hierarchinė religinio pliuralizmo ideologija bei jos įgyvendinimo politika, kurioje visos šalyje veikiančios religinės bendrijos kategorizuojamos į tradicines ir kitas religines bendrijas.

Tokios religinio pliuralizmo ideologijos nuostatos aptinkamos 1992 m. Konstitucijoje, o 1995 m. priėmus religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymą suformuojama keturių religinių bendruomenių kategorijų sistema, apimanti tradicines, valstybės pripažintas, registruotas ir neregistruotas religines bendrijas.

Na, o 2000 m. buvo pasirašyta tarptautinė sutartis su Šventuoju Sostu, kuri reglamentavo Katalikų Bažnyčios veiklą Lietuvoje. Žvelgiant sociologiniu požiūriu, galima teigti, jog taip buvo sukurta penkių pakopų religinio pliuralizmo ideologija, nes tarptautinę sutartį, reglamentuojančią Romos Katalikų Bažnyčios santykius su valstybe, turinti religinė bendrija išsiskiriama ir iš tradicinių religinių bendrijų sąrašo, galima sakyti, atsiduria virš jo ir jame esančių kitų bendrijų.

– Su kokiais iššūkiais religinės mažumos vis dar susiduria šiandieninėje Lietuvoje?

– Tyrimas atskleidė, kad religinės mažumos pasibaigus sovietmečiui taip pat turėjo lūkesčių atsikuriančiai Lietuvos valstybei, tačiau tik dalis jų sulaukė atsako. Buvo tikimasi, viena vertus, kad bus galima veikti be suvaržymų, legaliai, įgyvendinant religijos laisvės principą tiek individams, tiek bendruomenėms.

Antra vertus, buvo tikimasi, kad kuriamuose santykiuose tarp valstybės ir religinių bendruomenių susiformuos labiau tolygus religijos laukas ir nehierarchinė religinio pliuralizmo ideologija bei jos įgyvendinimo politika. Šių lūkesčių išpildymui iškilo kliūčių dėl religijos politikos įgyvendinimo telkiantis į religinę daugumą.

Galima teigti, kad religinių mažumų bendruomenės jau išmoko gyventi religinės daugumos šešėlyje, bet iš valstybės pasigendama socialinio teisingumo. Išlieka lūkesčiai, kad religinių mažumų bendruomenės nebūtų vertinamos pagal jų dydį arba turimas galios pozicijas ir kad formuotųsi supratimas iš valstybės politikos bei institucijų pusės, atliepiantis požiūrį, kad žmonės, priklausantys religinėms mažumoms, yra Lietuvos piliečiai ir taip pat yra šitos valstybės kūrėjai, atnešantys savo indėlį į jos gyvenimą.

Tyrimo dalyvių manymu, tai, kad jų tikėjimas kitoks nei religinės daugumos, nekeičia religinių mažumų bendruomenių narių santykio su valstybe iš esmės, jeigu pati valstybė nestruktūruoja tų santykių kažkaip kitaip.

Tyrimo metu surinkti religinių mažumų bendruomenių narių pasakojimai liudija išliekantį neteisingumo jausmą įvairiose srityse tiek santykiuose tarp valstybės ir religijų, tiek švietime bei žiniasklaidoje. Tokiems jausmams atsirasti davė pagrindo Konstitucijos bei Religinių bendruomenių įstatymo kūrimo viešos ir ne tik diskusijos.

2017–2019 m. valstybės pripažinimo nesuteikimo „Romuvai“ procesas taip pat parodė, kad tos diskusijos apie religinių mažumų gyvenimą šiuolaikinėje Lietuvoje yra labai fragmentuotos ir atsiduriančios religinės daugumos šešėlyje bei jos palaikomo viešojo diskurso rėmuose. Nors atkūrus Lietuvos valstybę buvo siekiama sukurti ir kokybiškai kitokius nei sovietmečio valstybės ir religijų santykius, tačiau tarptautinės teisės normų įtvirtinimas ir vėl šiek tiek primena institucinę hipokriziją, nes jų taikymas kasdienybėje vis dar stringa.

Balandžio 25 d. 17.30 val. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje (Valstybingumo erdvėje II a.) vyks prof. dr. Mildos Ališauskienės monografijos „Religinės mažumos, visuomenė ir valstybė šiuolaikinėje Lietuvoje“ pristatymas.

Pristatyme dalyvaus monografijos autorė prof. dr. Milda Ališauskienė (Vytauto Didžiojo universitetas), dr. Regina Laukaitytė (Lietuvos istorijos institutas), prof. dr. Egdūnas Račius (Vytauto Didžiojo universitetas) ir doc. dr. Rūta Žiliukaitė (Vilniaus universitetas).

Renginį moderuos Nacionalinės bibliotekos Valstybingumo centro vadovė dr. Ilona Strumickienė.