Požiūrio į šeimą kaita: nuo neliečiamos bažnytinės santuokos iki saugumo inkaru laikomų vedybų ar emociniu ryšiu grįstų santykių

Visuomenėje vis diskutuojant apie šeimos apibrėžimą, ekspertai sako, kad dar 19 a. „tradicinė“ bažnytinė santuoka būdavo savavališkai išardoma, o kaimo bendruomenė tokias šeimas priimdavo, taip pat pažymima, kad sovietmečiu santuoka grįsta šeima tapo kolektyviniu inkaru, daliai žmonių užtikrinančiu saugumą.

Mūsų visuomenėje šeimos teisės ir laisvės yra politikų, nevyriausybinių organizacijų ir teisininkų diskusijų objektas, o šeimos samprata susiaurinama iki santuokos pagrindu atsirandančių šeimos santykių, teigia Nacionalinio žmogaus teisių forumo diskusijos „Šeimos samprata ir šeimos santykių įvairovė nediskriminavimo kontekste“ organizatoriai.

Tokiu atveju už šios sampratos ribų lieka alternatyvios šeimos gyvenimo formos: paremtos partneryste, vieno tėvo ar vienos motinos šeimos, partneriai, gyvenantys be vaikų, homoseksualios šeimos ir kt.

Savavališkai išardydavo santuokas

Jungtinių Tautų konvencijos dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims (CEDAW) komiteto pirmininkė, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorė dr. Dalia Leinartė pažymėjo, kad sovietmečiu įtvirtintas mentalitetas niekur nedingo ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę.

Kalbėdama apie tai, kaip Lietuvoje šeima buvo suvokiama anksčiau, 18 ar 19 a., D. Leinartė sakė, kad bažnytinė santuoka turėjo būti neliečiama, tačiau kartais ji būdavo savavališkai išardoma.

„Bylose užfiksuota labai daug šeimų, kuriose vyro pavardė – viena, jo žmonos, su kuria gyvena 15 metų, pavardė kita, o jų bendri keturi vaikai registruoti kaip pavainikiai, mat santuoka buvo neįmanoma, nes motina ir tėvas atėjo iš kitų registruotų santuokų“, – pasakojo profesorė.

Pasak jos, 19 a. lietuvių bendruomenė tokias šeimas priėmė: „Visa kaimo bendruomenė priėmė tokias neformalias, nelegalias šeimas.“ D. Leinartės teigimu, Lietuvoje, be Klaipėdos ir Vilniaus krašto, buvo registruota apie 30 tūkst. tokių „nelegalių“ santuokų.

Profesorė sako, kad „mūsų DNR yra didžiulė tolerancija“ įvairioms šeimoms, tačiau dėl šiandieninės situacijos, kai nesibaigia diskusijos dėl šeimos sampratos, atsakymo turime ieškoti sovietmetyje.

Santuoka grįsta šeima – kolektyvinis inkaras

Parlamentaras, Žmogaus teisių komiteto narys dr. Andrius Navickas kalbėjo, kad „tradicinės šeimos konceptas yra absoliučiai išgalvotas“. Anot jo, šiuo metu išgyvename perėjimą iš komunistinės valstybės į europietišką, o tam būdingos įvairios baimės.

„Seimas nesugeba padaryti elementaraus dalyko – pasakyti, kad įteisinsime civilinę sąjungą. Tai absoliutus kompromisas, bijome pasakyti, kad tai panašu į šeimą“, – teigė A. Navickas.

Tačiau VDU profesorė, Demografinių ir šeimos tyrimų centro vadovė dr. Aušra Maslauskaitė tvirtino, kad dėl dabartinės situacijos neturėtume kaltinti tik sovietmečio. Pasak jos, šeimos kaip santuokiniais ryšiais grįstos privataus gyvenimo dalies suvokimas stipriai susijęs su nacionalizmu ir nacijos gimimu.

„Valstybės savo apibrėžtį siejo su šeima. Dėsninga, kad dominuojanti šeima buvo grįsta santuokiniais ryšiais“, – aiškino A. Maslauskaitė.

Profesorė svarstė, kad net ir jaunesnės kartos dažnai mano, jog šeima su tam tikrais lyčių vaidmenimis primena tradicinę šeimą.

„Manau, kad mes, kaip visuomenė, per 30 metų patyrėme didelių socialinių kultūrinių traumų, perėjimas buvo labai sunkus daugeliui žmonių, kėlė daug neapibrėžtumo, streso. (...)

Mūsų visuomenėje santuoka grįsta šeima tapo kolektyviniu inkaru, daliai žmonių užtikrinančiu saugumą, kad kas nors liks nepakitę, tai atrodo kaip saugumo garantas. Dėl to visuomenėje yra tokia didelė rezistencija“, – kalbėjo A. Maslauskaitė.

Baudimo kultūra

Šeimos santykių instituto šeimos mediatorė, sociologė dr. Živilė Kėrytė akcentavo, kad realybėje įvairios šeimos formos jau yra priimamos ir egzistuoja – daug šeimų yra išsiskyrusios, vienišos, daugėja tėvų, kurie kreipiasi dėl paauglių lytinio identiteto ir tapatumo.

„Negalime sakyti, kad tai neegzistuoja ir kad to nepriima visuomenė“, – sakė Ž. Kėrytė.

Jos vertinimu, šeimos savo įvairovę priima ir ieško būdų, kaip išgyventi įvairius pokyčius, ieško pagalbos.

Anot Lietuvos socialinių mokslų centro vyresniojo mokslo darbuotojo dr. Daumanto Stumbrio, esame linkę nuo „fasadinės“ pusės patraukti kitokius žmones, kurie nukrypsta nuo kokių nors normų, o tai galime matyti įvairiose srityse.

Kaip sakė D. Stumbrys, tokio nepriėmimo indikatorius – savižudybių lygis, o baudimo kultūrą atspindi ir didelis skaičius kalinių 100 tūkst. gyventojų.

„Mūsų tikslas yra juos pašalinti, kad jų nematytume. Tokia baudimo kultūra“, – svarstė D. Stumbrys.

Šeima – visuomenės ląstelė

Seimo narys A. Navickas per diskusiją atkreipė dėmesį, kad neretai žmonės labiau rūpinasi tuo, kaip gyvena ne savos šeimos, o svetimos, ir taip gina savo sugalvotą idėją. Politiko teigimu, darna ir socialinė gerovė yra pasiekiama tada, kai yra daugiau lygybės ir labiau saugomos žmogaus teisės.

VDU profesorė A. Maslauskaitė pastebėjo, kad esame visuomenė, kuri šeimą mato kaip visuomenės ląstelę, ir daug visuomenės ydų aiškiname šeima.

„Jei įvyko koks nors rezonansinis nusikaltimas, pagrindinė diskusija – šeima nesužiūrėjo, blogai išauklėjo. Jei paaugliai daro vienus ar kitus dalykus, tai yra šeimos bėda.

Mes, kaip bendruomenė, save suvokiame ne kaip individus, o pagal tai, kad esame bendruomenė, atrodo, kad jei šeima bus tokia, neturėsime socialinių problemų, visi bus darbštūs, užauginsime gerus vaikus. Kaip visuomenei, mums būdingas toks savęs suvokimas“, – mano A. Maslauskaitė.

Pamiršome totalitarinę sovietmečio ideologiją

D. Leinartė sakė, kad 1989–1990 metais sovietmetį įvertinome kaip represinį, didžiules finansines ir intelektualines pajėgas skyrėme įvairiems tyrimams, tačiau pamiršome kalbėti apie totalitarinę ideologiją.

„Per keletą dešimtmečių įgyvendinome represinę atmintį, turime istorinę atmintį. (...) Mes visi, kaip visuomenė, sutariame dėl to. (...) Bet sovietinis režimas buvo ne tik represinis, sovietinis režimas turėjo antrą pusę – totalitarinę ideologiją.

Apie totalitarinę ideologiją, kuri labiausiai buvo nukreipta į šeimą ir į moterį, mes nekalbėjome. Nesukūrėme istorinės atminties, valstybė neskyrė lėšų, kad įvardytume, ką jis su mumis padarė ideologiškai, ypač šeimai. Neturime kalbėjimo formos, nežinome, kaip kalbėti, dėl to ir kalbame kaip gegutės, nes 30 metų pavėlavome įsivertinti, kad sovietinis režimas turėjo dvi puses“, – tvirtino D. Leinartė.

Šeima – ne geležinis kaltas, o emociniai ryšiai

Kalbėdama apie šeimą, A. Maslauskaitė priminė, kad neretai girdime požiūrį, jog „sočios, vakarietiškos ir išpuikusios“ visuomenės šeimos skiriasi ir santykių nevertina, o „vakarietiška pandemija“ ateina į Lietuvą ir griauna šeimos pamatus.

Vis dėlto, žiūrint į skaičius, sakė profesorė, taip nėra. Pasak jos, iš tiesų matoma visiškai kitokia situacija – Vakarų visuomenėse stabilūs asmeninio gyvenimo santykiai (santuokiniai ar kitokie) žmonėms yra vis labiau svarbūs.

D. Leinartė pridūrė, kad tose visuomenėse, kurios šeimą pradeda suvokti ne kaip geležinį kaltą ar įstatymą, o kaip emocinį ryšį, rezultatas yra šeiminių santykių įvairovė.

Lietuvos socialinių mokslų centro vyresnysis mokslo darbuotojas D. Stumbrys taip pat sakė, kad šeimos kokybė nėra susijusi su formaliaisiais ryšiais, ją veikia tarpusavio meilė.

„Žmogui, kuris negali vaikui paaiškinti, kad yra du tėčiai, nereikėtų rūpintis kitų šeimomis, jei jis tokio paprasto dalyko negali paaiškinti, gal savimi reikia pasirūpinti“, – svarstė D. Stumbrys.

Pasak jo, mūsų visuomenė susiduria su didžiule demografine kaita, o šaliai, kuri susiduria su didžiulėmis problemomis, yra prabanga kitokius žmones nurašyti kaip ko nors neatitinkančius.

Tokiai nuomonei pritarė ir A. Maslauskaitė, anot jos, vaikams nesvarbu, ar jų tėvai susituokę, ar tiesiog gyvena kartu, vaikams reikia stabilios aplinkos ir stabilių, kokybiškų santykių.