Populistinės jėgos Lietuvoje – pirma kibirkščiuoja, paskui greitai išsikvepia: kaip Pakso apkalta padėjo išvengti Vengrijos likimo?

Populizmo ištakos Lietuvoje siekia giliai – apkaltos sulaukusio prezidento Rolando Pakso politinė jėga, jei nebūtų pažabota, galėtų apversti politinę padėtį aukštyn kojomis. Tuomet Lietuva šiandien gyventų kaip Vengrija ar Lenkija, mano sociologas, mokslų daktaras Karolis Jonutis. Jis teigia, kad viešojoje erdvėje žodis „populizmas“ ilgai vartotas it keiksmažodis, be to, šis reiškinys gausiai apipintas mitais.

Norėdamas praskleisti mitų šydą, mokslininkas paaiškina, kad populizmas paprastai būdingas liberaliai demokratijai. „Tai nėra visiškai neigiamas reiškinys, K. Jonutis jį priskiria sustabarėjusios politikos „atnaujinimui“. Tačiau kartu įspėja: „Jeigu atsiranda yra didelis vado kultas, populizmas gali pradėti prieštarauti demokratinei santvarkai, kaip vyksta Vengrijoje.“

Populizmą K. Jonutis paaiškina kaip priemonę mobilizuoti žmones. „Kai populistų pasakojimas pasidaro labai įtikinamas, jis gali griauti demokratinę sistemą“, – sako pašnekovas.

„Praktiškai visos politinės partijos demokratinėje sistemoje yra bent iš dalies populistinės. Jos bando savo ideologinį pasakojimą supaprastinti žmonėms pritraukti. Kalbama apie priešus, valdančiuosius arba opoziciją. Bandoma kalbėti žmonių vardu“, – taip populizmo reiškinį apibendrina jis.

Paklaustas apie ryškius populizmo pavyzdžius Lietuvoje, mokslininkas prisiminė Drąsos kelio partijos atvejį, Šeimų sąjūdžio šalyje sukeltus atgarsius.

Drąsos kelio partijos atvejį jis vadina archetipiniu, t. y. idealiu populizmo pavyzdžiu.

„Galima matyti, kaip ši partija išsikvėpė ir dingo iš mūsų politinio lauko. Sunku grynosioms populistinėms partijoms jau būnant valdžioje kalbėti apie grynąsias sistemines oligarchijas. Ypač kai valdžioje partijos jau ne pirmą kartą“, – komentuoja K. Jonutis.

Apskritai populizmas gali turėti kairiąsias, dešiniąsias tendencijas. Štai Europoje dominuoja dešinysis populizmas, mini pašnekovas. Populizmo kryptis kinta priklausomai nuo geopolitinės padėties, pavyzdžiui, dėl COVID-19, karo Ukrainoje konteksto. Įtaką daro ir socialiniai tinklai – jie priartina gyventojus prie politikų, mano pašnekovas.

„Mediatizuotoje politikoje labiau svarbus įvaizdis. <...> Dabar politikams lengviau save išreikšti, lengviau save transliuoti, pasiekti auditoriją“, – šneka jis.

„Kai žmonės jaučia nestabilumą, nežino, kas bus rytoj, tai padeda populistinei mobilizacijai. Per krizes visada atsiranda „gelbėtojų“, – teigia K. Jonutis. Užtat kuo solidaresnė visuomenė, tuo ji atsparesnė populistinėms vilionėms.

Jis išskyrė kertinį lūžį Lietuvos politikoje. Pasak mokslininko, tai padėjo šaliai išvengti radikalaus populizmo srovių atsiradimo. Tai – buvusio prezidento Rolando Pakso apkaltos atvejis, dėl kurio jam 2004 m. teko palikti šalies vadovo postą.

„Politinę situaciją Pakso apkalta labai pas mus iškraipė. Jeigu nebūtų buvę Pakso apkaltos, tai galėjome turėti panašią situaciją kaip Vengrijoje arba Lenkijoje. Tai buvo labai didelį potencialą mobilizuoti žmones turinti populistinė jėga“, – mini K. Jonutis.

Kalbėdamas apie Lietuvos Seimo rinkimus, sociologas minėjo, kad kartojasi „kaleidoskopinė“ situacija. „Ketverius metus pabūna vieni valdžioje, tada beveik 100 proc. valdžioje nebebūna tie patys politikai. Nežinau, ar pas mus buvo nors kartą du kartus iš eilės ta pati partija laimėjusi“, – komentuoja K. Jonutis.

Kalbėdamas apie savivaldos rinkimus, jis įžvelgia populistinius pažadus į sostinės savivaldybės valdžią pretendavusių partijų kampanijose.

„Man kaip vilniečiui, buvo juokinga, kad pagrindinė Vilniaus rinkimų tema – siaurinamos gatvės. Lyg daugiau jokių problemų mes neturime. Visi, kaip vienas, išskyrus iniciatorę Laisvės partiją, užsirašė didžiulėmis raidėmis: užkirsime kelią gatvių siaurinimui. <...> Pasigedau politikų bandymo įtraukti vilniečius į miesto veiklą, kad jie pasijaustų tikraisiais miesto šeimininkai“, – dalijasi K. Jonutis.