Prieš 1 metus
54
Kilus skandalui dėl buvusiam Seimo nariui Kristijonui Bartoševičiui pateiktų įtarimų nepilnamečių tvirkinimu ir prievartavimu, o Vilniuje dingus paaugliui ir pasirodžius pranešimams apie puolamus nepilnamečius, tėvai sako esantys sunerimę dėl to, kaip bendrauti su vaikais ir jiems paaiškinti apie galimus pavojus.
Bijojo eiti į troleibuso stotelę
Vilnietė Kotryna pasakoja, jog namuose stengiamasi, kad vaikai negirdėtų žinių, mažiau žiūrėtų televiziją – taip mažiau galimybių, kad negatyvios naujienos sujaudins vaikus ir sukels nerimą. Tačiau galiausiai antrokė dukra sužinojo, jog visai netoli jos lankomos mokyklos besimokęs vilnietis paauglys Mykolas Davidonis dingo be žinios, vyksta paieškos.
„Dukra labai susijaudino. <...> Nežinau, ar mokykloje kokia nors mokytoja pakalbėjo, ar ji išgirdo pokalbį. Ji be galo įsibaimino. Tema virė kelias dienas: ji nuolat klausdavo, kalbėdavo, prašydavo patikrinti naujienas. Emociškai, nepamenu, kad taip būtų buvę“, – pasakojo Kotryna.
Anot jos, dukrą sukrėtė, kad nelaimė nutiko kitam vaikui, ji įtikėjo, kad taip nutikti bet kuriuo metu gali ir jai. Mergaitė pati tik neseniai pradėjo savarankiškai keliauti iš mokyklos troleibusu namo, nors buvimo vietą tėvai mato telefonuose, yra kalbėję apie saugumą.
„Jai reikia pačiai nueiti iki stotelės, [ir] visi nepažįstami žmonės jai atrodė kaip potenciali grėsmė – tai buvo didžiausia bėda“, – sakė mama.
Anot Kotrynos, tėvai stengėsi paaiškinti, kad nelaimės nenutinka netikėtai, kad pavojingoje situacijoje galima pasielgti teisingai ir apsisaugoti. Pavyzdžiui, galima neimti vaišių iš nepažįstamų žmonių, nekalbėti su jais.
„Kad dažniausiai viskas nebūna iš niekur nieko, kad vaikas daug sprendimų priima pats: pavyzdžiui, eina į nepažįstamas vietas. Aš užsikabinau už fakto, kad dingęs vaikas nesiorientavo aplinkoje. Mūsų antrokės neveikia raminimas, kad viskas bus gerai, jei nepasitelki faktų. Jie turi būti realūs, nes ji vis tiek juos iš kur nors sužino. Manau, ir su klasės draugais jie daug kalbėjosi. <...> Aiškinome, kad dingęs vaikas padarė sprendimų, kurių ji gali nepadaryti, tai priklauso tik nuo jos. Tai ją nuramino“, – kalbėjo mama.
Anot Kotrynos, mokykla greitai reagavo, suteikė informacijos apie vaikų saugumą. Tačiau neseniai mokytoja kalbėjo, kaip vienas vaikas esą susižalojo, paskatintas susirašinėjimo draugų internete, pasakojo apie žaidimą „Mėlynasis banginis“ (nors nėra patvirtintų duomenų apie šio žaidimo realų egzistavimą, manoma, kad jis gali prisidėti prie vaikų savižalos – LRT.lt). Tai irgi sustiprino dukros baimes.
„Kalbėjo apie galimus pavojus [internete], o jai viskas susidėjo į vieną vietą“, – sakė antrokės mama.
Psichologė: svarbiausia išmokyti atskirti, kas saugu, o kas ne
„Kai kurie tėvai įsivaizduoja, kad visur nuvesdami ir parvesdami savo vaiką jį apsaugos. Tačiau pamiršta, kad mes vaikus auginame tam, kad jie būtų savarankiški. Toks vaizdas, kad mes visąlaik su jais gyvensime ir būsime. Taip nebus. Mes gimdome vaiką ne sau, o išėjimui į platųjį pasaulį. Tai ir turime tam jį paruošti. Išmokyti ne tik nagus nusikirpti, bet ir mokėti atsakyti nepažįstamam žmogui, kad „ne, aš niekur neisiu su tavimi“, – sako psichologė dr. Agnė Laskytė.
Pasak LRT.lt pašnekovės, kalbėti su vaikais apie tai, kas yra saugu, o kas ne, reikėtų nuo mažens ir nuolat.
„Tokias temas tėvai su vaikais turėtų būti aptarę iki to laiko, kol jis išeina vienas (į mokyklą ar kt.)“, – mano psichologė.
Pasak jos, dar mokyklos nelankančiam vaikui svarbu iš tėvų išgirsti informaciją apie saugumą, savo kūną, jo ribas. „Apskritai – kas tai yra saugi aplinka, nes dažniausiai tas vaikiškas naivumas ir pakiša koją: atsiranda pasitikėjimas visais žmonėmis, nes tiki tėvais, mama, močiute, tada ir kiti žmonės atrodo verti pasitikėjimo. Vaikas iki tam tikro amžiaus iš principo pasitiki visais suaugusiais žmonėmis, iki kol jie padaro kažką, kas priverčia vaiką nebepasitikėti. Kuo tas vaikas naivesnis ir iš tokios, vadinkime, šiltnamiškos aplinkos, tuo jis labiau atviras visiems. Tai nereiškia, kad mes turėtume pradėti vaiką gąsdinti, laužti. Priešingai – reikia savo pokalbiuose, pavyzdžiais nubrėžti ribas: aiškinti, kad yra savi ir svetimi žmonės, kaip su pastaraisiais kalbėtis“, – patarė psichologė.
LRT.lt pašnekovė atkreipė dėmesį, kad vaikams svarbu paaiškinti, kaip bendrauti su pareigūnais, mokytojais, gydytojais, t. y. žmonėmis, kurie paprastai neturėtų kelti vaikui grėsmės.
„Taip pat reikėtų atskirti pašalinius žmones, su kuriais reikėtų apsiriboti mandagumo frazėmis. Aišku, jeigu kažkokia močiutė paprašys pažymėti bilietą ar kitos informacijos, vaikui nereikėtų jaudintis. Svarbu, kad jis atskirtų, kokia informacija, kurios prašo suaugęs žmogus, yra saugi, o kokia – nesaugi“, – kalbėjo dr. A. Laskytė.
Anot jos, nesaugi informacija – kai vaiką kviečia kažkur eiti, sėsti į transporto priemonę ir pan.
„Apie tai vaikui, kuris pradėjęs savarankiškai eiti į mokyklą (būrelį, stotelę ir kt.), jau reikėtų papasakoti“, – sakė pašnekovė.
Savo darbe tiek su vaikais, paaugliais, tiek ir jų tėvais susidurianti psichologė įsitikinusi, kad riboti informacijos nereikia. Svarbiausias tėvų darbas – išmokyti vaikus ją kritiškai vertinti ir atsirinkti.
„Aš pasikartosiu, jog viso ko pradžia – pokalbiai su vaikais apie jų kūną, saugumą, ribas. Jei ši dalis (pokalbiai apie tai) praleisti, reikia grįžti ir nuo to pradėti. Nes jeigu nekalbame apie tai, kas saugu, mes negalime kalbėti apie tai, kas nesaugu. Kita vertus, jeigu vaikas jau išgirdo kažkokią informaciją, jau paklausė: mama, tėti, apie ką jūs čia kalbatės, reikia jam atsakyti, apie ką buvo pokalbis. Nes tai, ko mes (taip pat ir vaikai) nesuprantame ir nežinome, yra baisu, kelia nesaugumo jausmą. Juolab kad vaikai tokiais atvejais (negavę paaiškinimo namuose) jo ieškos kitur, nuo to jie vis tiek nebus apsaugoti“, – atkreipė dėmesį dr. A. Laskytė.
Šiuolaikiniai vaikai ir paaugliai, anot pašnekovės, auga didžiuliame kiekyje informacijos. Tėvų pareiga ne uždrausti, sukontroliuoti jos vartojimą, bet padėti vaikams susigaudyti.
„Atsirinkti, ar ji patikima, žinoti, iš kokių šaltinių ją imti, sisteminti, analizuoti. Čia kalbama ne tik apie vaikų išnaudojimą ar prievartos atvejus. Vaikas turi mokėti atsirinkti, kur tiesa, o kur melas, į ką verta reaguoti, o kam nereikia skirti dėmesio. Mamos, tėčio ar mokytojo užduotis ir yra padėti vaikui susigaudyti. Būti tuo pavyzdžiu, kuris nukreipia (ne draudžia!), parodo“, – kalbėjo psichologė.
Siūlo negąsdinti, bet ir neatriboti nuo informacijos
Teisininko, Vilniaus universiteto (VU) kriminologo Gintauto Sakalausko teigimu, visuomenėje stebima įtampa dėl nusikaltimų prieš vaikus yra nepagrįsta, nes reali situacija nerodo nusikaltimų skaičiaus augimo.
„Rezonansas yra sąvoka, kurios kriminologijoje nėra. Tai yra procesas, sukuriamas žiniasklaidos arba medijų. Tai, ką dabar matome, yra to pavyzdys, nes nei registruota statistika, nei <...> tyrimai nerodo, kad būtų nusikalstamo elgesio prieš vaikus padidėjimas: ar tai būtų seksualinė prievarta, ar užpuolimai. Tokių įvykių nutinka, bet jų pastaraisiais mėnesiais nėra daugiau“, – atkreipė dėmesį kriminologas ir priminė, kad pagal nusikaltimų statistiką Lietuva laikoma viena saugiausių ES šalių, registruotų nusikaltimų skaičius kelis kartus mažesnis nei ES vidurkis.
Kilusį ažiotažą jis siūlo vertinti kaip kartais viešojoje erdvėje kylantį nerimą, ryškiausias jo suaktyvėjimas kilo vadinamojo Garliavos skandalo metu, kai aukštų pareigūnų kaltinimai vaikų prievartavimu virto politinėmis kovomis. Tokios panikos bangos, pasak G. Sakalausko, neatspindi realios grėsmės.
Tačiau informacija apie nusikaltimus neišvengiamai pasiekia vaikus – kaip tuomet tėvams ir mokytojams vaikus supažindinti su pavojais? Anot kriminologo, netinkama strategija yra tiek blokuoti neigiamą informaciją, tiek pernelyg vaikus gąsdinti.
„Kaip sakoma, visos nelaimės kyla iš per didelio išsiblaškymo arba iš per didelio susirūpinimo. Žinoma, kad yra grėsmių, žinoma, kad reikia apie tai kalbėti, kad jie mokėtų atpažinti tam tikras situacijas, grėsmes, kad galvotų ne tik apie save, bet ir kitus. Galbūt kitas vaikas buvo užkalbintas, įsodintas į automobilį: kaip tokiu atveju elgtis?“ – patarė pašnekovas.
Anot jo, svarbu vaikus užtikrinti, kad nėra gėda pranešti apie patirtus ar pamatytus nusikaltimus, kad vaikai žinotų, kur gali kreiptis, turėtų autoritetus, kuriais pasitiki.
„Gąsdinti, drausti kur nors eiti – per didelis susirūpinimas lemia blogesnį santykį su vaikais, didesnį nepasitikėjimą suaugusiaisiais. Tada kyla problema, kad vaikai tėvams apskritai nieko nesakys. Jie esą kelia paniką, nieko neleidžia, tai geriau nieko nesakyti“, – atkreipė dėmesį G. Sakalauskas.
Jis taip pat pabrėžė, kad tyrimai rodo, jog vaikai ir paaugliai daugiausiai su nusikalstama veikla susiduria ne gatvėje, o artimoje aplinkoje: patiria šeimos narių, bendraamžių prievartą.
„Užpuolimai gatvėje nutinka labai retai. Jei žiūrėtume makrolygmeniu, didžioji dalis [nusikaltimų] nutinka ne gatvėje, o iš artimųjų, pažįstamų. Tarp tų pačių nepilnamečių turime daug didesnę problemą, patyčių, kurias patiria 30 proc. nepilnamečių. Tai didžiausias rodiklis Vakarų Europos šalyse. Tai yra ta grėsmė, o ne ta grėsmė, kurią patiria iš kažkokių keistų, sergančių žmonių“, – sako jis.
Socialiniuose tinkluose ir iš savivaldos institucijų pasigirdo rekomendacijų burtis į savisaugos grupes, rakinti mokyklas, baiminamasi vadinamojo linčo teismo. Antradienį pasirodė informacija, kad Kaune buvo sumuštas vyras, jau teistas už nepilnamečių tvirkinimą, kai praeivis pamatė jį su nepilnamete.
„Tikrai veikia kalbėjimasis bendruomenėse: ar tai būtų mokykla, ar klasė, ar dienos centrai, rajonai. Kad nešauktų, nekaltintų, o bandytų suprasti, kas vyksta. Taip galima ir ramybės atmosferą sukurti. <...> Kad nebūtų imtasi trumpalaikių, emocijomis grįstų sprendimų, kurie greičiausiai nieko nepakeis“, – apie tai, kaip reaguoti mokykloms ir institucijoms, sakė G. Sakalauskas.
Anot kriminologo, panika dėl vaikams kylančio pavojaus rodo nepasitikėjimą kitais bendruomenės nariais, institucijomis, teisėsauga.
„Tai yra ir didelis įrankis įaudrinti žmonių vaizduotę, sudedant labai skirtingus dalykus. Paauglio dingimas, K. Bartoševičiaus skandalas, du užpuolimai, kurie neturi nieko bendro tarpusavyje. Tai suvedama į vieną krūvą ir auga toks debesis. Tai pavojinga. <...> Matome, iki ko tai privedė Garliavos istorijoje: prie žmonių mirčių ir prie politinių procesų, kažkas iš to sukrovė politinį kapitalą. Mes turime policiją, ji daro, ką gali, tačiau reikia ir pasitikėjimo oficialiąja valdžia“, – sakė kriminologas.
English (US) ·