Per Rusijos ataką sužalotas ir Lietuvoje sveikstantis Ukrainos gynėjas: nuo ko rusai mus nori išlaisvinti? Juk jie patys belaisviai, jie vergai

„Jei reikės, mirsime, bet laimėsime karą“, – tuo, kad Ukraina suduos Rusijai neatremiamą atkirtį, neabejoja Lietuvoje po patirtų sužalojimų sveikstantis Ukrainos karo medikas Nikolajus. Per agresorės ataką išgyvenęs, tačiau smarkiai sužeistas Ukrainos gynėjas neslepia, kad vos tik medikai leis, jis grįš į savo šalį ir vėl stos į kovą. Tą naktį, kai Nikolajus pasiekė Lietuvą, okupantai smogė jo gimtajam miestui Vinyciai, jaunas vyras neslepia – ši žinia akimirksniu pažadino norą nedelsiant imti ginklą į rankas ir grįžti į frontą. Apie tai, kaip agresorės kariai elgiasi įžengę į taikios šalies miestus ir ką kasdien teko išvysti ginant savo šalį bei gelbstint bendražygius, Nikolajus papasakojo LRT.lt.

Prieš kelias dienas Palangoje veikiantį poilsio ir reabilitacijos centrą „Pušynas“ pasiekė neeiliniai pacientai – čia šiuo metu sveiksta 9 Ukrainos gynėjai.

Visi jie buvo sužeisti kovodami už savo šalies laisvę – per sprogimus į jų kūnus smigo skeveldros, sužalojo sprogimo banga ir pan.

Ir nors per okupantų atakas patirti sužalojimai dar neišnykę, o ant kūnų matyti randai bei justi kitos traumų pasekmės, vyrų kasdien nepalieka noras kuo greičiau grįžti į savo šalį ir vėl stoti į mūšį.

Kurorte reabilitaciją atliekančių karių ir vidaus reikalų sistemos darbuotojų mintys – herojiškai nuo okupantų besiginančioje tėvynėje, nedyla ir mūšiuose jau matyti vaizdai: sunkiai sužaloti ar žuvę bičiuliai ir bendražygiai, smarkiai sugriauti miestai, nukankinti civiliai, antžmogiški Rusijos karių veiksmai.

„Jų nuotaikos kardinaliai skiriasi nuo kitų mūsų pacientų. Jauni vyrukai, pilni ryžto ir labai sunkiai suvokia, kad pas mus čia – taika, žmonės šypsosi ir visiems gerai. Jiems tai gal ir sunku suvokti. Bet mes jiems tikrai norime padėti ir jie po truputį tai pradeda suprasti, bet šiaip jie visi pasiryžę kuo greičiau grįžti į savo tėvynę ir vėl imtis ginklo. Ten jau tikrai yra amžiams nubrėžta linija tarp Rusijos ir Ukrainos tautų. Jokių nuolaidų ir susitarimų“, – LRT.lt teigė kasdien su sveikstančiais Ukrainos gynėjais bendraujantis „Pušyno“ direktorius Julius Tomas Žulkus.

Sanatorijos vadovas pasakojo, kad praėjus kelioms dienoms nuo atvykimo, Ukrainos gynėjai vis atviriau dalijasi savo patirtimis mūšio lauke.

„Rodo nuotraukas – prieš kelias minutes stovi dalinyje visi kartu, staiga smūgis ir po penkių minučių pusės tų draugų jau nebėra gyvų. Tikrai sunku suvokti“, – sakė J. T. Žulkus.

„Parodysime, kas buvo kaltas“

Ukrainos karo medikas Nikolajus savo darbo mūšių teritorijose negalėjo tęsti dėl vienos iš Rusijos atakų metu patirtų sužalojimų.

Nikolajus į vasarišku ritmu gyvenančią Palangą atvyko tą naktį, kai Rusija smogė jo gimtajam miestui Vinyciai, o pasaulį apskriejo nauja sukrečiančių žinių ir vaizdų dozė, kuriuose – sunkiai sužaloti civiliai ir okupantų barbariškų žudynių ir aukų simboliu tapusi per ataką žuvusi keturmetė Liza.

Jaunas vyras sunkiai galėjo tverti toli nuo tėvynės, ramybės nedavė ir tai, jog ilgai negalėjo susisiekti su Vinycioje likusiais artimaisiais. Laimė, po maždaug paros paaiškėjo, kad šeima per puolimą nenukentėjo.

Kalbėdamas apie žiaurumus tėvynėje, Nikolajus, kaip įprasta kariams, išlieka tvirtas, nedaugžodžiauja ir, atrodo, pasveria kiekvieną žodį, tačiau jauno vyro veide ir balse neįmanoma nepastebėti didelio skausmo, persipynusio su ryžtu apginti savo šalį bei nė menkiausios abejonės, kad kiekvienas iš nekviestų „išvaduotojų“ sulauks deramos bausmės.

Nikolajus neabejoja – Ukraina laimės šią paskutinę agresorės Rusijos pradėtą kovą.

„Pakovosime ir nugalėsime. Parodysime, kas buvo kaltas“, – neabejoja Nikolajus.

Kai tik medikai leis, Nikolajus sako bemat grįšiantis ginti tėvynės bei gelbėti bendražygių gyvybių, todėl susitikimo metu Palangoje prašė jo nefotografuoti, neatskleisti pavardės bei kitos informacijos, kuria galėtų pasinaudoti priešas.

– Jei teisingai girdėjau, Jūs atvykote iš Vinycios?

– Taip, atvykau iš Vinycios.

– Tą dieną, kai atvykote, rusai puolė jūsų gimtąjį miestą.

– Taip, atlėkė trys raketos. Žuvo 25 žmonės, 112 atsidūrė ligoninėse. 47 iš jų yra sunkios būklės. Šiandien (liepos 19 d. – LRT.lt) mirė mergina. Ten, kur nukrito raketa, buvo gyvenamasis kompleksas, biuro patalpos, parduotuvės, diagnostikos centras. Pirmoji raketa lėkė tiesiai į diagnostikos centrą. Iš ten buvo ir šiandien mirusi mergina. Jai buvo 25 metai. Ji dirbo gydytoja neuropatologe.

– Kaip laikotės patys? Juk esate čia, o širdis, greičiausiai, liko Ukrainoje.

– Taip, atvykau gydytis. Tikiu ir žinau, kad kiekvienas bus nubaustas. Nebūna taip, jog kažkas šiaip sau ateina ir praeina. Ateisime ir kiekvieną nubausime.

Jei kas nors mano, kad išvengs bausmės kitoje valstybėje, kažkur Europoje, Amerikoje ar kitame pasaulio krašte, rasime jį ir nubausime.

Visi artilerijos kariai, pilotai, kurie vykdė nusikalstamus nurodymus, – visi bus surasti ir nubausti.

– Kokie Jūsų tolimesni planai? Grįšite į Ukrainą, į karo lauką?

– Nesu karininkas, aš – karo medikas. Mano užduotis – ne kovoti, o išgelbėti kuo daugiau mūsų vaikinų. Taip pat ir civilių. Tačiau kariauti irgi ketinu.

– Kaip karo medikas turbūt susidurdavote su baisiomis situacijomis ir teko matyti kraupius dalykus?

– Buvo tokių dienų, kai tekdavo apžiūrėti apie 70 sunkiai sužeistų karių: amputuotų, kai iš žmogaus nieko nelikdavo.

– Tai turėtų būti sunku ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai.

– Sunkiausia – psichologiškai. Fiziškai to praktiškai nejutau.

Juk visa tai matai ir prisimeni. Tokių dalykų atleisti negalima, jie tiesiog neatleistini.

Civiliai nekalti. Kariuomenė turi kovoti su kariuomene. Kuo nusikalto taikūs gyventojai? Kodėl turėdamas automatinį ginklą šaudai beginkliam į nugarą – seneliui, merginai, vaikui šaudyti į nugarą, prievartauti?

Mane kovai motyvuoja tai, kad žmogus negali taip pasielgti. Taip, karas yra karas ir jame gali būti asmeninis požiūris. Jis gali būti mums nesuprantamas.

Kokios reakcijos norite, jei negalima pateisinti jūsų veiksmų? Kuo nusikalto 3 mėnesių amžiaus kūdikis, juk jis nieko nespėjo padaryti... Jis net neturi savo nuomonės, netgi nemoka kalbėti. Kam tai darote, kuo jis nusikalto?

Juk šaudote į karinius objektus, tada kam taikytis į kvartalus, kuriuose gyvena taikūs žmonės? Ten nėra kariškių. Šaudote į miesto centrą. Juk žinote, kad ten gyvena vaikai, moterys, pensininkai. Kam viso to reikia?

– Kaip suprantu iš pokalbio, Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio pareiškimų, Ukraina kovos iki galo. Ryžto šiai šaliai nestinga, tiesa?

– Jei reikės, mirsime, bet laimėsime karą.

Kol nebuvo karo, niekas nenorėjo tarnauti kariuomenėje. Po vasario 24 d. prie priėmimo punktų nusitęsė 4–5 km eilės. Nepriklausomai nuo to, ar teko anksčiau tarnauti, visi vyksta ginti tėvynės.

Nuo ko siekiama mus išlaisvinti, jei visi jauni ir sveiki piliečiai eina kariauti? Ką ketinate išlaisvinti?

Pusė jūsų kariuomenės tiesiog vagiliauja: grobia unitazus, nes nežino, kas tai yra. Jei pamato interneto maršrutizatorių ir sumąsto, kad verta jį pasiimti, nes turės namuose internetą. Nesupranta, kad tam reikia laidų. Mano, kad jei tą daiktą tiesiog pastatys ant stalo, wi-fi ryšys veiks. Ką taip ketina išlaisvinti? Galime palyginti net mūsų karinę uniformą ir jų.

Aš to tiesiog nesuprantu. Juk jų pragyvenimo lygis 10 kartų mažesnis nei mūsų. Ką reikia išlaisvinti? Juk jie patys belaisviai, jie vergai. Jei vienas avių ganytojas pasakė bandai, kad reikia kažką daryti, tą ir darys.

Mūsų žmonės taip nedarys. Nė vienas mūsų tautietis nevykdys nusikalstamų veikų, nebombarduos taikių gyventojų net po to, ką mums teko patirti. To neleidžia daryti paprasčiausias žmogiškumas.

Kareivių atveju, tai yra karas. Jei nežudysi jų, jie nužudys tave. Juk jie bando mus užgrobti. Mes nieko neužgauliojome. Rusija yra šalis agresorė.

Mūsų tik 40 mln. gyventojų, ne 140 mln. gyventojų. Juk į mus skrendančios raketos kažkada buvo mūsų. Mes jas atidavėme, nes mums buvo garantuota, kad pavojaus atveju mus gins. Atidavėme ginkluotę, kuri dabar mus naikina. Jei Ukraina turėtų atominio potencialo, karas baigtųsi labai greitai.

Jei nežudysi jų, jie nužudys tave.

Nikolajus

Tačiau esu tikras – tai jų paskutinis karas. Mano kuklia nuomone, galima buvo užpulti bet kurią šalį, išskyrus mūsų.

Mūsų visame pasaulyje žinomi protėviai sukūrė žodžius, kuriuos gali kartoti tik ukrainiečiai: „Paguldysime sielą ir kūną už mūsų laisvę.“ Taigi, pakovosime ir nugalėsime. Parodysime, kas buvo kaltas.