Paveldėjusi namą, Jurgita jame įžvelgė ne pinigus, o galimybę padėti – name steigs vaikų dienos centrą

Nuosavame name – vaikų dienos centras. Tokia Jurgitos Sinkevičiūtės idėja virsta realybe. Name vaikų dienos centrą nusprendusi įkurti Kalvarijos gyventoja atvira – pastate matė ne pinigus, o galimybę padėti kitoms šeimoms. Nors iš pradžių aplinkiniams tokia mintis galėjo pasirodyti utopinė, dabar J. Sinkevičiūtė džiaugiasi, kad žmonės patiki gražia idėja ir noriai padeda.

Jau ketvirtus metus iš eilės portalo LRT.lt žurnalistai ir fotografai vasarą iškeliauja į žurnalistinę ekspediciją „Aplink Lietuvą“. Šiose įdomiose kelionėse atrandama unikalių žmonių ir išskirtinių jų istorijų, kūrybiškų verslų ir aukštyn kojomis apverstų gyvenimų, įspūdingų muziejų ir gamtos perlų. Visomis šiomis istorijomis dalijamės su skaitytojais portale LRT.lt! Žinote vietą ar žmones, kuriuos turėtų aplankyti mūsų komanda? Rašykite pasiūlymus el. pašto adresu pasidalink@lrt.lt!

Norėjo išsaugoti vaikystės namą, padaryti gera

Idėja įkurti vaikų dienos centrą kilo susiduriant su savo kasdienybe, portalui LRT.lt pasakoja organizacijos „Aš ypatingas“ steigėja J. Sinkevičiūtė, kuri augina sūnų su autizmo spektro sutrikimu, vaikas turi didelių specialiųjų poreikių.

„Šiems vaikams reikalingas struktūruotas mokymas, jiems reikalinga daug ką paaiškinti, daug ką parodyti, jiems reikia daug ką pačiupinėti, pajusti. Šie vaikai yra be galo jautrūs“, – apie priežastis, kodėl reikalingas toks dienos centras, kalba J. Sinkevičiūtė.

Ji dienos centrą kuria nuosavame name: „Paveldėjau namą iš auklės, kuri mane su seserimi labai mylėjo. Tame name po santuokos gyveno mano tėvai, kol pasistatė namą sau ir mums. Parduoti namą visada galime, bet norėjosi išsaugoti tai, kur augau, padaryti kažką gero.“

Minčių apie dienos centrą Jurgitai kilo jau kiek anksčiau – prieš maždaug aštuonerius metus. Praėjusiais metais atsiradus namui, buvo galima pereiti prie darbų, tačiau didžiausia motyvacija Jurgitai – noras padėti kitoms šeimoms.

„Vaikų su autizmo spektro sutrikimu šeimos susiduria su įvairiausiomis problemomis. Iš pradžių klausiame, kodėl tai nutiko, tada pradedame kaltinti, nesusitaikome su esama realybe, o iš tikrųjų reikėtų pamilti vaiką tokį, koks jis yra. Kaip sakoma, pamilk savo ligą arba susidraugauk su ja ir eik koja kojon pirmyn“, – šypsosi Jurgita.

Tikslas – suteikti vaikui pagrindus, užimti veikla

Pirmame namo aukšte vyks vykdoma dienos centro veikla – čia yra žaidimų kambarys, įvairių interaktyvių užsiėmimų, jaukiai įrengtų kampelių, apšviestų spalvotomis švieselėmis.

Antrame aukšte J. Sinkevičiūtė planuoja įrengti kelis kabinetus, kuriuose vėliau su dienos centro lankytojais ir kitais vaikais galės dirbti specialistai. Dar kiti kambariai turėtų būti skirti tėvelių savipagalbos grupių susitikimams, paskaitėlėms, filmų peržiūroms ar kitoms veikloms.

Steigiamą dienos centrą galės lankyti visi vaikai, bet didesnis akcentas bus pagalba specialiųjų poreikių turintiems vaikams, sako J. Sinkevičiūtė. Centre bus siekiama prisitaikyti prie vaikų, suteikti jiems saugią ir jaukią aplinką.

„Jei klasėje yra 30 mokinių, mokytojas privalo eiti koja kojon su visais, taip išskirtinis vaikas tampa savotiškai apleistas. (...) Norisi suteikti jam socialinių įgūdžių, atrinkti tai, kas jam reikalinga, ir mokyti, ugdyti. Vaikams su autizmo spektro sutrikimais trūksta socialinių įgūdžių, juos reikia to išmokyti, paruošti, padėti pagrindą“, – aiškina J. Sinkevičiūtė.

Apie pinigus nemąsto

Pasak Jurgitos, įrenginėdama dienos centrą apie pinigus nemąsto – ir paskolą pasiėmė, ir nuosavą namą skiria centrui: „Aš name nemačiau pinigų, aš mačiau dienos centrą.“

„Pinigai kitą kartą praranda vertę. Kaip sako patarlė, už pinigus sveikatos nenusipirksi. Daugelio gerų dalykų, meilės taip pat už pinigus nenupirksi. Tai, ką sudedi, gauni kitoje vietoje grąžą. Ta grąža yra nepaskaičiuojama“, – svarsto J. Sinkevičiūtė.

Jos teigimu, grąžą gali gauti žmonių gerumu, dėmesiu, palaikymu. Nors dienos centrai nėra labai finansuojami, Kalvarijos gyventoja nenusimena.

„Valstybė gal ir neskirs milijonų, bet priklauso nuo to, kaip sugebėsi išsisukti iš padėties. Bet visko užtenka, manau, kad visko mums užteks. Kai reikės ieškoti darbuotojų, specialistų, jie turi degti noru dirbti su vaikais, teikti pagalbą, o tik po to mąstyti apie pinigus“, – įsitikinusi J. Sinkevičiūtė.

Kalbėdama apie šiam tikslui pasiimtą paskolą, centro steigėja šypsosi, kad tuo metu apie tai net nemąstai – mintyse matai galutinį rezultatą: „Kiekvienas plytelės paskaičiavimas, kiekvienas pirkimas, spalvų parinkimas yra mano stichija.“

Idėja patikėję žmonės stoja į talką

Didžiausias iššūkis steigiant dienos centrą – papasakoti savo istoriją taip, kad ja žmonės patikėtų, kad istorija juos užburtų, LRT.lt pasakoja J. Sinkevičiūtė. Vėliau, teigia Kalvarijos gyventoja, susiduriama su įvairiais reikalavimais, biurokratinėmis taisyklėmis, kai reikia ne tik socialinių, bet ir teisinių žinių.

„Sugalvojau, reikia daryti čia ir dabar, pasiėmiau paskolą banke, prasidėjo visi darbai“, – prisimena centro steigėja.

Iš pradžių, kol nebuvo padaryta dalis darbų, buvo nedrąsu ir pagalbos paprašyti, tačiau dabar, pamatę, kaip vyksta įrengimo darbai, žmonės patiki idėja ir noriai padeda. Pavyzdžiui, išgirdę, kad apmokėjimą gali gauti ne iš karto, darbininkai vis vien sutinka padėti, neskubina pervesti pinigų. Kitiems darbams atsiranda ir talka.

„Kad ir kokia situacija, kad ir kas būtų, bet reikia apsidairyti, aplink vyksta daug gražių dalykų. Jei koncentruosimės tik į blogus dalykus, nieko nebus. Tie gražūs dalykai veža“, – pažymi J. Sinkevičiūtė.

Pasak Jurgitos, ir šiuo metu pagalbos vaikams su autizmo spektro sutrikimais yra, tačiau jos galėtų būti daugiau.

„Nebūna taip, kad pagalbos nebūtų. Jos reikia ieškoti – kai ieškai, randi. Pačioje Kalvarijoje veikia vienas vaikų dienos centras – Kalvarija nėra labai didelis miestelis, bet vaikų su specialiaisiais poreikiais yra nemažai. Tokio dienos centro, kuris daugiau orientuotųsi į specialiuosius vaikų poreikius, nėra“, – priduria ji.

Dienos centro steigėja atvira – galbūt ne visi iš pradžių palaikė idėją, tačiau didžiulis ramstis buvo vaikystės draugė Renata, pati vadovaujanti dienos centrui.

„Renata yra žmogus, kuris visą laiką palaiko ir skatina. Ta idėja, kuri kitam gal atrodė utopinė, jai neatrodė utopinė“, – džiaugiasi J. Sinkevičiūtė.