Prieš 1 metus
76
Meda Surdokaitė iš Kauno rajono Raudondvario jau žino, kaip iš arti atrodo Nobelio premijos įteikimo ceremonija. Jaunųjų Europos mokslininkų konkurse pirmąją vietą užėmusi mergina kaip prizą pelnė galimybę tai išvysti iš arti, o dabar ji studijuoja taikomąją chemiją Kauno technologijos universitete, planuoja ateityje dirbti su mokslininkų tyrėjų komanda ir kurti mokslą, aktualų čia ir dabar, o laisvalaikiu žiūri filmus, kurie buvo sukurti iki jai gimstant, tarkim, Quentino Tarantino.
Kai Nyderlanduose vykusiame konkurse pristatė savo mokslinį darbą, M. Surdokaitė buvo Raudondvario gimnazijos dvyliktokė. Tuomet ji suprato, ką turi išmanyti tikras mokslininkas. Patyrę komisijos nariai klausinėjo ne smulkmenų, o apie tai, ką ji norėtų pakeisti savo darbu, kokią naudą jis teiks pasauliui. „Taip, aš noriu pakeisti pasaulį“, – sakė Meda.
Meda mokėsi ir Kauno tvirtovės VII forte, jos vadovė buvo Marta Marčiulionytė.
LRT Metų apdovanojimuose M. Surdokaitė už pasiekimus Europos Sąjungos jaunųjų mokslininkų konkurse, vykusiame Nyderlanduose, įvertinta kategorijoje „Metų ateitis“.
Prestižiniame 14–20 metų jaunimui skirtame konkurse Meda rungėsi su jaunaisiais mokslininkais iš 33 šalių – ne tik Europos, bet ir JAV, Kanados, Izraelio ir kitų šalių mokslo konkursų prizininkais. M. Surdokaitė konkurse pristatė chemijos srities tyrimą „Fluorescencinio dažiklio „Nile Red“ sintezės optimizavimas“.
– Kaip rodo pergalė Jaunųjų mokslininkų konkurse, jau šiandien galite vadintis mokslininke.
– Nemanau, kad jau turiu tokią teisę. Bet man labai smagu, kad yra tokių konkursų, kad yra galimybė išbandyti save, pabandyti priartėti prie mokslininkų bendruomenės, prie chemijos pasaulio. Žinoma, smagu, kad laimėjau. Bet kur kas smagiau buvo galimybė visame tame dalyvauti, išmėginti savo jėgas.
Man užtektų daryti tai, kas domina. Man vien tai jau būtų Nobelis.
M. Surdokaitė
– Kai Valdovų rūmuose lipote ant scenos ir buvo pranešta, kad laimėjusi Europos jaunųjų mokslininkų konkursą pelnėte prizą – dalyvauti Nobelio premijos įteikimo ceremonijoje Švedijoje, salėje nuvilnijo susižavėjimo banga. Ir jūs taip reagavote sužinojusi, kas jūsų laukia?
– Kai laimėjau, nelabai supratau šio prizo vertės. Tiesiog buvo parašyta – kvietimas dalyvauti „Stockholm International Youth Science“ (SIYSS), kuris susijęs su Nobelio savaitės renginiais Stokholme. Bet kai jau viskas pasidarė aišku, buvo ir „oho“, ir negalėjau tuo patikėti. Seminare susipažinau su dar 23 18–25 metų mokslininkais iš viso pasaulio. Tai buvo nepakeičiama ir neįkainojama patirtis.
O ceremonija buvo labai iškilminga, bet kartu ir santūri. Buvo šventiška nuotaika – ten buvo karalių, medalių, daug pasipuošusių žmonių.
– Kurie Nobelio laureatai jus labiausiai įkvepia?
– Didžiausią įspūdį man yra padarę tie, kurie kūrė mokslą, bet negavo Nobelio apdovanojimo. Yra daug istorijų, kai mokslininkai dirba su viena ar kita tema, kuri pelno Nobelį, bet apdovanojimą gauna kiti mokslininkai. Man teko tokių istorijų skaityti.
Kai mokslininkas gauna apdovanojimą, žmonės pasidomi juo, tad tai labai svarbu ir mokslo populiarinimui. Visi laureatai įkvepia, nes jie visi prisideda prie žmonijos gerovės.
– Būdama Stokholme pasvajojote, kad ateityje ir jūs galėtumėte ceremonijoje dalyvauti ne kaip stebėtoja, o kaip laureatė?
– Būtų neįtikima. Tu gali padaryti didį darbą, didį atradimą, bet negauti apdovanojimo. Čia svarbi ir sėkmė. Man užtektų daryti tai, kas domina. Man vien tai jau būtų Nobelis.
– Kokį darbą pristatėte Jaunųjų mokslininkų konkurse?
– Konkursas vyko lygiai savaitę. Trys dienos buvo skirtos darbų gynimui – tai reiškia, kad visi 85 projektai turėjo po stendą, kuriuos per tą laiką aplankė mažiausiai penki teisėjai. Mes, dalyviai, turėjome pristatyti savo darbus, pagrįsti, kokia mūsų darbų reikšmė, kodėl tą darbą darėme, aptarti rezultatus.
Mane labiausiai nustebino tai, kad nė vienas teisėjas pernelyg nesigilino į praktinius dalykus – tarkime, kokią kolbą naudojau ar iš kur gavau medžiagų. Jie klausinėjo labiau apie tai, kodėl tokio darbo ėmiausi, ką tuo darbu noriu pakeisti, kokia jo reikšmė, kokią naudą jis teikia. Turbūt būtent tai ir leidžia šiam konkursui vadintis Jaunųjų mokslininkų konkursu, nes į tokius klausimus mokslininkai privalo gebėti atsakyti.
Konkurse pristatyta labai daug gerų darbų, tyrimų, bet laimėjo, manau, tie, kurie geriausiai perteikė motyvaciją ir projekto idėją. Teisėjai taip pat vertino darbo savarankiškumą.
Aš pristačiau organinės sintezės optimizaciją. Darbo pavadinimas – „Fluorescencinio dažiklio „Nile Red“ sintezės optimizavimas“. Viso darbo tikslas – optimizuoti sintezę, padidinti išeigą ir padaryti ją saugesnę ne tik aplinkai, bet ir darbuotojui. Mano metodas yra pigesnis, tad ir prieinamesnis, jis yra saugesnis, tai taip pat reiškia prieinamumą. Optimizavus procesą naudojamas ne toks toksiškas tirpiklis ir gaunama 50 proc. didesnė išeiga. Man labai graži darbo idėja – prieinamumas. Atlikdama tyrimus ateityje nepamiršiu to.
– Esate mokyklose nykstančio mokslo atstovė. Mokytis chemijos renkasi vis mažiau moksleivių, vis mažiau laiko ir egzaminą.
– Mokykloje mokiniai dažnai gauna tik teorinių chemijos žinių. O praktinių – mažai arba išvis negauna. Manau, tai turi didelę įtaką, kodėl chemija neatrodo mokiniams patraukli. Jie nepajunta šio mokslo grožio, nepajunta, kaip jis yra realiai pritaikomas.
Galbūt chemija pamokose perteikiama ne taip, kad sudomintų mokinius. Kartais su draugais pasikalbame, kodėl jie nesirenka šio dalyko mokytis, kodėl jiems ji sunki. Dauguma sako tiesiog nesuprantantys šio mokslo. O kodėl biologija ir fizika yra suprantamesnės? Jas renkasi daugiau mokinių. Juk tai irgi mokslas, kuris taip pat turi tiek teorinę, tiek praktinę dalį. Tai taip pat gamtos mokslai.
– Pamenate tą metą, kai jums dėl chemijos įsižiebė lemputės, kai supratote, kad tai yra jūsų?
– Viskas vyko laipsniškai, nebuvo jokių lempučių. Mokiausi tai, kas man buvo įdomu, tai, kas man buvo didžiausias iššūkis. Tad viskas išėjo natūraliai. Man chemija buvo tiesiog įdomi.
Į chemiją man kelią nutiesė, galima sakyti, biologija. Mokydamasi biologijos supratau, kad mane joje labiausiai traukia tie gana smulkūs procesai, į kuriuos įeina molekulės, elektronai, kas, mano supratimu, ir buvo chemija. Aš vis labiau domėjausi būtent tais cheminiais procesas, tad natūraliai vyko ir perėjimas nuo biologijos prie chemijos. Nuo chemijos neatbaidė ir chemijos mokytoja Laura Baltaduonė, o kaip tik skatino domėjimąsi. Tai, manau, ir lėmė, kad dabar studijuoju chemiją, o ne biologiją.
Tik praktiškoji chemijos pusė man leido suprasti, kas man yra įdomiausia.
– Mokėtės nedidelio miestelio gimnazijoje – Kauno rajono Raudondvario. Jūsų chemijos mokytoja prisidėjo prie to, kad eitumėte chemijos keliu?
– Mano domėjimasis chemija mokykla nesibaigdavo. Mano polinkį į chemiją stiprino ne vienas žmogus: meilę tiriamajam darbui suteikė Artiomas Magomedovas, o chromatografijai – Gediminas Dūda. Jie mane palaikė, nesitikėdami gauti ką nors atgal. Visų, kurie skatina darbais ir žodžiais, žmonių autoritetas, jų teikiama pagalba turbūt ir yra vienas iš pagrindinių, bene svarbiausias dalykas, kodėl mokiniai renkasi vieną ar kitą mokslą.
Tarp daugelio žmonių, kurie skatino motyvaciją, buvo nemažai mokytojų. Tai ir mano biologijos mokytoja Ramunė Kijauskienė. Ji viena iš pirmųjų žadino mano smalsumą ir domėjimąsi chemija. Turėjau net kelias chemijos mokytojas – Laurą Baltaduonę ir Liną Ragelienę. Mokytojai yra labai svarbūs.
Net ir lietuvių kalbos mokytoja matė, kad mane domina chemijos sritis. Jaučiau ir jos palaikymą.
– Į sintezės optimizavimo temą, tą pačią, kurią pristatėte konkurse, gilinotės ir rengdama brandos darbą?
– Taip, galima sakyti, kad brandos darbas yra mažesnė viso šio tyrimo dalis.
– Kiek gavote už brandos darbą?
– Dešimt.
– O už chemijos egzaminą?
– 71 procentą. Egzaminui ruošiausi visus mokslo metus. Atsakingai, kiekvieną savaitę. Manau, kad mano žinių bagažas buvo gana didelis. Bet didelę įtaką padarė stresas. Egzaminai, atsiskaitymai emociškai man yra sunku. Suprantu, kad neturėčiau nerimauti, bet dar neišmokau to sutramdyti. Turbūt todėl ir gavau 71 proc. Nemanau, kad ko nors nemokėjau. Būčiau ramiai atsisėdusi, būčiau viską išsprendusi. Galbūt todėl man geriau sekėsi Europos jaunųjų mokslininkų konkurse, nes ten viskas veikia kitokiu principu.
– Esu kalbinusi tarptautinių fizikos olimpiadų prizininką. Jis iš ten grįžta su medaliais, o mokykloje už fiziką gauna septynetus ar aštuonetus. Anot jo, tai, ko mokoma mokykloje, neturi nieko bendra su tuo, ko jis mokosi rengdamasis olimpiadoms.
– Ta chemija, kuria domėjausi, nebuvo ta, kurios reikia per egzaminą. Aš žinojau, kas yra BMR, chromatografija, masių spektrometrija, fotodiodinės matricos detektorius, bet viso to nebuvo per egzaminą.
– Kada supratote, kad studijuoti rinksitės taikomąją chemiją Kauno technologijos universitete?
– Aš visuomet dirbau kryptingai. Man neteko dvyliktos klasės pabaigoje rinktis, kur stoti. Aš žinojau, kad stosiu į KTU taikomąją chemiją ir savo akademiniu mentoriumi rinksiuosi Artiomą Magomedovą. Nors, tiesa, antroje pozicijoje buvau įrašiusi molekulinę biologiją Vilniaus universitete, nes labai norėjau dalyvauti iGEM konkurse. VU kiekvienais metais turi stiprią komandą ir ambicingą idėją. Ar žinojot, kad 2020 metų iGEM komanda laimėjo didįjį prizą?
– Įsivaizduojate, kuo dirbsite ateityje?
– Tai labai sunkus klausimas. Mokslas nuolat keičiasi, jis nestovi vietoje. Gali būti, kad mano planai pasikeis jau po metų. Tiesiog viskas bus patobulėję ir galbūt tai, ką norėčiau daryti, darys mašinos. Bet norėčiau dirbti su tuo metu besivystančiomis technologijomis, aktualiais klausimais. Norėčiau dirbti su tuo mokslu, kuris vyksta čia ir dabar. Dabar sunku pasakyti, ką daryčiau, nes mane domina viskas. Turbūt būsiu tiriamojo padalinio ar grupės dalis, mokslininkė. Norėsiu dirbti su naujovėmis, išrasti. Sieksiu to.
– Studijuojate Kaune. Lietuvoje įsivaizduojate save ir ateityje?
– Sunku pasakyti, bet planuoju per bakalauro studijas išnaudoti visas studijų mainų galimybes, bandyti pažinti kitus universitetus, ten dirbančias mokslininkų grupes, galbūt ieškoti grupės, kuri dirba su man įdomiausia ir aktualiausia tema, bandyti save realizuoti. Tai gali būti ir Lietuva. Kodėl ne? Gali būti ir Švedija ar visai kitas pasaulio kraštas. Bet kol kas labiausiai noriu pamatyti, kaip dirba kiti, kas vyksta mokslo pasaulyje. Tuomet ir darysiu išvadas, ką man rinktis.
– Neretai sakoma, kad mokslininkai gelbsti pasaulį. Jūs taip pat to sieksite?
– Visi nori vienaip ar kitaip gelbėti pasaulį. Taip, aš norėčiau savo darbu gelbėti pasaulį, norėčiau kurti gerus dalykus.
– Kuo dar, be chemijos, domitės?
– Praėję metai buvo labai intensyvūs, tad nelabai kam kitam likdavo valandų paroje. Dabar, kai viskas nurimsta, galiu skirti laiko ir kitiems pomėgiams. Man patinka piešti – esu baigusi dailės mokyklą, labiausiai patinka grafika ir tapyba. Man patinka kinas – dabar žiūriu tai, kas buvo sukurta iki man gimstant, tarkime, Tarantino filmus. Mėgstu šokti, šoku tautinius šokius ansamblyje „Nemunas“.
Vėl atrandu norą keliauti. Man labiausiai patinka oro uosto jausmas, patinka laukti eilėse, po oro uostą tampyti lagaminą. Netgi mąsčiau apie stiuardesės profesiją, nes oro uostai man taip patinka.
Netrukus keliausiu su „Erasmus“ mainų programa į praktiką, kuri vyks Italijoje, Turine, tad du mėnesius galėsiu pažindintis su šios šalies gamta, ne tik su ten dirbančiais mokslininkais. Nors chemikės darbas atrodo sėslus, jis išpildo mano norą keliauti.
English (US) ·