Pabėgę nuo diktatūros baltarusiai Lietuvoje kuria naują gyvenimą: jei nebūčiau išvykusi, dabar sėdėčiau kalėjime

Per kelerius pastaruosius metus Lietuvoje savo antruosius namus rado tūkstančiai baltarusių. Vienų įsikūrimu rūpinosi įmonės, kurios persikėlė į Lietuvą, kiti nuo diktatoriaus režimo bėgo savarankiškai. Vien nuo karo Ukrainoje pradžios darbą Lietuvoje rado 7,5 tūkst. baltarusių, o per kelis dešimtmečius, ypač po suklastotų 2020-ųjų prezidento rinkimų – gerokai daugiau. Šis pasakojimas apie kelis iš jų – apie tai, ką jie veikia Lietuvoje, kaip jiems sekasi iš naujo kurti savo gyvenimą mūsų šalyje ir kaip jie stengiasi prisidėti prie pokyčių Baltarusijoje.

Ekaterina: „Jei nebūčiau išvykusi, dabar sėdėčiau kalėjime“

„Maniau, kad išvažiuojame keliems mėnesiams, bet netrukus supratau, kad tai buvo bergždžios viltys, o represijos toliau stiprėja. Net neįsivaizduoju, kada galėsime grįžti namo. Juk mūsų šalyje keičiami įstatymai, kad mus, pabėgusius nuo režimo, galėtų paskelbti ekstremistais, teisti už akių ir atimti mūsų užgyventą nekilnojamąjį turtą“, – sako iš Grodno (Gardinas) į Vilnių beveik prieš dvejus metus su šeima persikėlusi Ekaterina.

Savo šalį moteris buvo priversta palikti po to, kai 2020 m. rugsėjo pradžioje dalyvavo taikiame proteste. „Tada mes rinkomės kiemuose ir grupelėmis ketinome eiti į miesto centrą. Mums kelią užtvėrė OMON-as. Aš buvau pirmoje eilėje, be kaukės. Tą kartą mes prasiveržėme, bet po dviejų mėnesių gavau šaukimą atvykti į Tyrimo komitetą. Tada vyras ir pasakė, kad man laikas išvažiuoti, nes Baltarusijoje tie, kurie yra opozicijoje valdžai, labai griežtai baudžiami. Ir jau netrukus dauguma tų, kurie mitinguose buvo pirmose eilėse, buvo susekti ir nubausti – vieni sėdi namų arešte, o kiti – kalėjimuose. Jei nebūčiau išvykusi, dabar ir aš turbūt sėdėčiau kalėjime“, – prisimena moteris, dėl namuose likusių artimųjų saugumo prašiusi neminėti jos pavardės.

Iš pradžių į Vilnių ji atvažiavo viena, o po kelių savaičių atvyko ir vyras su trimis sūnumis, kuriems tuomet buvo 5, 9 ir 14 metų. „Kol jų laukiau, išsinuomojau butą daugiabutyje. Šeimai, auginančiai tris vaikus ir dar su šunimi, tai nebuvo paprasta, bet mūsų šeimininkas labai šaunus. Ir dabar gyvename tame pačiame bute. Taip pat pavyko susitarti, kad du vyresniuosius sūnus priims mokytis į Naujamiesčio mokyklą“, – pasakoja anglų kalbos mokytoja Ekaterina. Jos vyras netrukus įsidarbino programuotoju vienoje sostinės IT kompanijoje, o pati Ekaterina, kai tik jos diplomas buvo pripažintas, pradėjo dirbti pagal specialybę privačioje „Stembridge“ mokykloje. „Darbas patiko, bet neseniai sulaukiau labai įdomaus pasiūlymo ir jau rugsėjo pabaigoje pradėsiu dirbti kitoje vietoje. Taip pat pagal specialybę“, – atskleidžia moteris.

Ji pasakoja, kad sūnūs lanko įvairius būrelius, abu jaunesnieji jau turi nemažai naujų draugų, o jaunėlis, nors su kiemo draugais lietuviškai dar nekalba, bet jau supranta, ką jam sako. Šeima stengiasi puoselėti ir baltarusių kalbą. „Mūsų namuose yra knygų baltarusių kalba, patys taip pat dažnai kalbame baltarusiškai („na belaruskoj move“ – ši frazė Ekaterinai savaime išsprūsta baltarusiškai, red. past.). Abu jaunesnieji labai mėgsta žiūrėti pasakas vaikams. Jas „YouTube“ kanale baltarusiškai pasakoja Maliavanych (teatro, kino ir televizijos aktorius Aliaksandras Ždanovič, kuris anksčiau televizijoje vedė laidą „Kalychanka“ (liet. – lopšinė), tačiau 2020 m. rudenį už dalyvavimą proteste Minske buvo suimtas, o atleistas iš darbo emigravo į Sakartvelą – red. past.). Tėtis įjungia, o jie sėdi – žiūri, klauso“, – pasakoja Ekaterina.

Moteris priduria, kad pirmomis dienomis jiems labai padėjo lietuviai savanoriai ir Lietuvoje veikiančios baltarusių nevyriausybinės organizacijos (NVO), o dabar ji ir pati padeda savo tautiečiams: „Mano mentorius buvo jaunas lietuvis vaikinas. Jis ir į Migracijos departamentą su manim ėjo, ir anketą humanitarinei vizai gauti padėjo užpildyti, ir būsto nuomos sutartį sudaryti. O aš savanoriauju organizacijoje „Dapamoga“ (liet. – Pagalba). Ji suteikia vietą pabėgėliams trumpam apsistoti, o mes, savanoriai, paaiškiname, kaip gauti vizą, kokius dokumentus reikia pateikti, kur galima kreiptis elektroniniu būdu, o kur reikia nueiti patiems, kur kreiptis prireikus materialinės pagalbos, ieškant darbo, būsto ir sprendžiant kitus kasdienius, bet labai svarbius klausimus“. O didžiausias Ekaterinos širdies skausmas – Grodne likę garbaus amžiaus jos tėvai: „Jau beveik dveji metai jų nemačiau. Jiems gauti vizas dabar, kai vyksta V. Putino sukeltas karas Ukrainoje ir Baltarusijai taip pat taikomos sankcijos, sudėtinga, o aš ten nuvažiuoti negaliu, nes iš karto būčiau suimta. Taip ir gyvename laukdami, kol padėtis Baltarusijoje pasikeis“.

E. Pytleva: „Savo darbu stengiamės prisidėti prie pokyčių Baltarusijoje“

„Apie mane ir mano artimuosius jie ir taip seniai viską žino, nes aš buvau viešas žmogus, o kiti baiminasi dėl Baltarusijoje likusių artimųjų – juk juos gali pradėti persekioti... Todėl daugelis ir nedrįsta viešai pasakoti savo istorijos“, – sako jau beveik dvejus metus su vyru ir 5-erių metų dvyniais Vilniuje gyvenanti buvusi Baltarusijos valstybinės televizijos ir radijo kompanijos „Belteleradio“ laidų vedėja Ekaterina Pytleva. „2020 m. prezidento rinkimų išvakarėse, kai sulaikė potencialius kandidatus į prezidentus S. Cichanouskį ir V. Babaryką, pradėjo vaikyti taikius protestus, nors juos rengti leido šalies įstatymai, prasidėjo jų dalyvių ir žurnalistų, kurie dirbo savo darbą ir tai transliavo, sulaikymai, aš viešai pasmerkiau tokius valdžios veiksmus.

Po to mane „nuėmė“ nuo tiesioginio eterio ir atleido iš pagrindinio kanalo „Pervaja knopka“. Taip pat atleido ir iš radijo stoties. Netrukus darbo neteko ir mano kolegos, kurie taip pat viešai pasmerkė valdžios veiksmus. Du iš jų net sulaikė ir pasodino 15 parų. Maniau, kad ir manęs tas pats laukia, todėl kurį laiką su vaikais slapstėmės pažįstamų butuose, vasarnamiuose“, – pasakoja žurnalistė.

Ji dalyvavo ir „Belteleradio“ kompanijos darbuotojų streike bei bandant įkurti nepriklausomą televizijos kanalą, o tai, pasak E. Pytlevos, Baltarusijoje laikoma beveik valstybės išdavimu. „Ir po kurio laiko man paskambino iš rajono Vidaus reikalų skyriaus ir pasakė, kad man užvesta baudžiamoji byla už valstybės simbolių išniekinimą. Už tai gręsia reali laisvės atėmimo bausmė. Be to, mane įtraukė į nepatikimų žmonių, kurių negalima priimti į darbą, sąrašus. Tuo pačiu metu už dalyvavimą protestuose buvo sulaikytas ir mano vyras. Kai jį išleido, pradėjo spausti ekonomiškai – prasidėjo patikrinimai jo individualioje įmonėje. Supratome, kad vieną dieną abu galime atsidurti kalėjime. O kas tuomet ištiktų mūsų vaikus, kuriems tuo metu buvo tik 3 metai? Todėl ir nutarėme bėgti – kitos išeities tiesiog nebeliko“, – apie priežastis, privertusias bėgti iš Minsko, pasakoja moteris.

Vilnių 2020 m. lapkritį į Lietuvą atvykusi šeima pasirinko dėl kelių priežasčių: palyginti netoli, todėl buvo patogu su mažais vaikais vykti automobiliu, o ir seneliai galėtų atvažiuoti aplankyti anūkų. „Be to, žinojau, kad Vilniuje galėsiu toliau dirbti žurnaliste“, – sako baltarusių emigrantų įkurtoje interneto žiniasklaidos kompanijoje „Malanka Media“ (liet. – Žaibas) dirbanti E. Pytleva. Čia dirba ir jos vyras, jau Lietuvoje patobulinęs savo vaizdo montavimo ir kitus įgūdžius, reikalingus rengiant ir transliuojant televizijos programas. O vos atvykusi į Lietuvą šeima sulaukė pagalbos iš lietuvių ir Lietuvoje veikiančių kitataučių NVO, pvz., labdaros ir paramos fondo „Razam“ (liet. – Kartu), Baryso Zvozskav‘o Baltarusijos žmogaus teisių namų ir kt. „Jie padėjo ir būstą susirasti, ir įsikurti, ir susivokti, kur ir kokios pagalbos galime kreiptis. Juk kol svarstė mūsų prašymą, net medicinos draudimo neturėjome. Be to, kai atvažiavome, buvo karantinas, todėl vaikai negalėjo lankyti darželio. Bet dabar jau viskas gerai. Vaikai lanko darželį, mes dirbame ir savo darbu stengiamės prisidėti prie pokyčių Baltarusijoje“, – pasakoja E. Pytleva, kuriai neseniai buvo atlikta sudėtinga operacija.

„Ekaterina tikra kovotoja, – teigia „Malanka Media“ įkūrėjas ir vadovas – baltarusių žurnalistas, verslininkas ir politinis veikėjas Pavelas Marinich (P. Mariničius). – Lietuvos gydytojai nustatė, kad ji serga onkologine liga, kiek daugiau kaip prieš mėnesį ją operavo, dabar tęsiamas gydymas, o ji jau vėl kasdien dirba tiesioginiame eteryje ir tęsia kovą su Baltarusiją valdančiu režimu“. O pati Ekaterina priduria, kad pagalbos onkologiniams ligoniams lygis ir prieinamumas Lietuvoje nepalyginamai geresnis: „Dar gyvendama Baltarusijoje parengiau seriją publikacijų apie pagalbą tokiems ligoniams, todėl tikrai žinau, kad apie daug ką – pradedant nemokamu implantu ir baigiant specialiomis lengvatas suteikiančiomis kortelėmis onkologiniams ligoniams – baltarusiai gali tik pasvajoti“.

Teisinga informacija – vienas svarbiausių kovos su režimu būdų

„Artėjant 2020 m. prezidento rinkimams mano IT kompanija sukūrė platformą, skirtą stebėti ir fiksuoti rinkimų pažeidimus. Joje visos šalies aktyvistų – visuomenininkų, stebėjusių ir skelbusių pažeidimus rinkimų apylinkėse – sukaupti duomenys įrodo, kad prezidento rinkimai buvo suklastoti, o prezidentas išrinktas neteisėtai. Šie dokumentai turėjo didelės įtakos Lietuvai ir kitoms šalims priimant sprendimus nepripažinti A. Lukašenkos teisėtai išrinktu prezidentu. Manau, kad tai didžiausias mano ir kartu su manimi dirbančių žmonių pasiekimas, kovojant su diktatūra“, – sako P. Marinich, kuris pats iš savo šalies buvo priverstas išvykti po ankstesnių Baltarusijos prezidento rinkimų ir Lietuvoje gyvena nuo 2010 m.

„Kadangi po suklastotų 2020 m. prezidento rinkimų prasidėjus represijoms, kurios tęsiasi iki šiol, viena po kitos buvo uždaromos nepriklausomos visuomenės informavimo priemonės, nusprendžiau kurti media kompaniją, nes Baltarusijos žmonėms reikia teisingos informacijos – atsvaros Rusijos propagandai. Esame Lietuvoje registruota įmonė. Transliuoti iš Lietuvos pradėjome 2020 m., o šiandien, nepaisant to, kad už mūsų kanalų prenumeratą socialiniuose tinkluose Baltarusijoje gresia baudžiamoji atsakomybė, du mūsų „YouTube“ TV kanalus žiūri apie 6 mln. žmonių. Turime ir mobilųjį priedėlį, tinklalapį rusų kalba Malanka.media“, – pasakoja „Malanka Media“ įkūrėjas ir vadovas. Pasak jo, prasidėjus Rusijos invazijai Ukrainoje, padaugėjo žiūrovų Rusijoje, Ukrainoje, Kazachstane – dabar jie sudaro apie 14 proc. visų žiūrovų.

Anot P. Marinich, kuriam Baltarusijoje iškelta baudžiamoji byla už ekstremistinės organizacijos sukūrimą ir vadovavimą jai, kompanijoje dirba vien baltarusiai. „Visus juos persekiojo dėl politinių pažiūrų, visiems iškeltos baudžiamosios bylos, kai kurie net po du kartus sėdėjo kalėjime, todėl ir buvo priversti bėgti. O čia jie saugūs, dirba savo darbą“, – pasakoja jis ir priduria, kad redakcijoje šiuo metu darbuojasi 25 žmonės: „Bet tik dalis jų dirba Lietuvoje. Kiti įsikūrę Sakartvele, Lenkijoje ir kitose šalyse – ten, kur pavyko išvažiuoti. Kadangi visi išvyko su šeimomis, redakcijoje turime 8 vaikus“.

Pašnekovas pabrėžia, kad dauguma žmonių Baltarusiją palieka būtent dėl politinių priežasčių ir represijų. „Net jei IT ir kitos kompanijos deklaruoja, kad į Lietuvą, Sakartvelą, Kiprą, Lenkiją, Latviją ir kitas šalis pasitraukė dėl ekonominių priežasčių, jų ištakos yra politinės. „Po 2020 m. rinkimų visas pasaulis pamatė, kad šalyje, kurią valdo diktatorius, neįmanoma nei dirbti, nei kurti ateities planų, o gyventi ten pavojinga. Ir padėtis tik blogėja. Jei po porinkiminių protestų oficialiai buvo maždaug 300 politinių kalinių, tai dabar apie 1300–1600, bet tai tik viešai žinomi žmonės. Represijos tęsiasi, žmones sodina į kalėjimą už dalyvavimą taikiuose mitinguose, ir, manau, kad dabar jų gali būti apie 6 tūkst.“, – sako jis ir priduria nesistebintis, kad daugelis prieglobstį Lietuvoje radusių žmonių nedrįsta viešai pasakoti nei savo istorijos, nei apie tai, kaip jiems sekasi mūsų šalyje – jie baiminasi užtraukti bėdą tėvynėje likusiems artimiesiems.

Paklaustas, kaip sekasi nuo režimo pabėgusiems ir Lietuvoje savo gyvenimą iš naujo kuriantiems jo tautiečiams, P. Marinych sako, kad įsikurti ir adaptuotis padeda ir Lietuvos institucijos, ir eiliniai žmonės. „Jie ne tik padėjo mums ieškoti, kur apsigyventi, bet kai kuriais atvejais kelis pirmuosius mėnesius net už butų nuomą sumokėjo“, – sako jis.

Anot P. Marinych, svarbu ne tik tai, kad pabėgėliai Lietuvoje jaučiasi saugūs ir gali tęsti darbą. „Labai svarbu, kad ir vaikai, ir suaugusieji gali mokytis baltarusių kalbos – ja mokoma P. Skorinos gimnazijoje, veikia būreliai. O Baltarusijoje nėra nė vienos baltarusiškos mokyklos – paskutinę uždarė maždaug prieš 4 metus. Visą laiką po to, kai mūsų šalį okupavo Rusija, buvo siekiama sunaikinti mūsų kultūrą, mūsų raštiją, nors senoji baltarusių kalba senesnė už „ordos“ kalbą – P. Skorina Vilniuje knygas senąja baltarusių (rusėnų – red. past.) kalba išspausdino 1522 m., o I. Fiodorovas ir P. Timofejevas rusų kalba 1564 m. Todėl savo žiūrovams ir skaitytojams mes pasakojame ne tik apie tai, kas dabar vyksta Baltarusijoje, bet ir akcentuojame, kad istoriškai mes buvome ne Rusijos, bet Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalis, kad Baltarusija turi atsiriboti nuo imperinės Rusijos, kad mes norime ir turime būti Europos tautų šeimoje ir todėl turime tęsti kovą. Štai ir dabar du baltarusių pulkai kovoja už Ukrainos laisvę“, – pabrėžia daugiau kaip 10 metų kovą su diktatūra iš Lietuvos tęsiantis baltarusis.