Ohmanas įsitikinęs – Lietuva privalo siųsti karius į Ukrainą: politikai, kurie to neleidžia, yra bailiai

„Blue/Yellow“ vadovas Jonas Ohmanas įsitikinęs – Lietuva turi siųsti savo karius, kitus pareigūnus į Ukrainą ir padėti išplėšti jai pergalę. „Mes ten turim būti, turim padėti, turim mokytis iš to, kas ten vyksta“, – laidoje „Dienos tema“ teigė jis.

Jonas Ohmanas tapo LRT Metų apdovanojimų laureatu. Jam įteiktas Metų asmenybės apdovanojimas už įkvėpimą veikti drąsiai, ryžtingai, nuosekliai.

– Paprastai apdovanojimai džiugina ir daugiau ar mažiau tai būna apdovanojimas už kokį nors pabaigtą etapą. Ar šį apdovanojimą galima tokiu laikyti?

– Visiškai ne. Dabar esame viduryje darbų. Nors tai, aišku, malonu, bet jau tą pačią dieną, kitą rytą, kitą dieną vėl prasidėjo tas karas ir iki šiol tęsiasi. Karas neleidžia pamiršti, kad jis yra. Deja.

– Atsiimdamas apdovanojimą sakėte, kad mūsų, Lietuvą įskaitant, laukia ilgas karas. Tą patį sako ir dalis Ukrainos: ir civilių žmonių, ir karių. Tai visai neatitinka vilčių, kad karas vėliausiai vasarą pasibaigs. Ko reikia, kad Ukraina greičiau būtų saugi?

– Supraskime, jog nesvarbu, kiek mes dabar norėtume, kad Ukraina turėtų tą ar aną, – mes dabar stovime prieš labai rimtą priešą, t. y. Rusiją. Rusija neketina ir negali pasiduoti, tiksliau – Putinas.

Jie mes viską, ką turi, stengsis kelti kuo daugiau chaoso ir Ukrainos karo kontekste, ir kitur, nes jiems nėra variantų. Mes sakome, kad Ukraina negali pasitraukti, bet Rusija irgi negali. Ši šalis su savo visokiomis problemomis ir ydomis, bet jie tikrai resursų turi.

Mes dabar matome, kad tuoj prasidės didelė mobilizacija, kur nežinia, kiek žmonių mes į tą mėsmalę. Ir mes matome, kad jiems neįdomu, jiems visiškai tas pats, kiek jų karių žus.

– Soledare, kai mes kalbamės, vyksta labai įnirtingi mūšiai ir ten Rusijos kariai siunčiami į ugnį, tiesiog į atvirą ugnį, net be šarvuotų liemenių.

– Taip, kaip paprasčiausia mėsa. Duoda ginklą, kažkiek šovinių ir pirmyn. Ten jau daugėja atvejų, kai Rusijos pusė tiesiog sušaudo karius už įvairius dalykus, nes jie nori dezertyruoti, nori pasitraukti. Labai daug panašumų su Suomijos karu, kur buvo tas pats. Rusija bando veržtis savo mėsos pagalba į priekį, lipa per lavonus ir t. t. Soledare panaši situacija.

– Iš kur šitie trofėjai?

– Čia yra labai geras pavyzdys, kad žūva daug rusų karių ir technikos. Daug gauname tiesiogiai iš įvairių mūsų remiamų dalinių, pavyzdžiui, yra toks įdomus rusų technikos numeris, mes tokį turime ne vieną ir ne du. Svarstome juos pradėti pardavinėti ir už pinigus tiesiog ką nors nupirkti.

O čia jau yra įvairių dalinių ševronai, kur mums duoda, ten su desantininkais, su kitais duoda, ir tokių vardinių, iš uniformų paimtų. Kadaise rusų kariai buvo gyvi ir sveiki, dabar jau nebe.

– Ukrainoje žmonės kalba, kad jeigu NATO norėtų, tai šitą karą galėtų pakreipti labai palankia Ukrainai ir visam demokratiniam pasauliui linkme per porą savaičių. Ar pritariate?

– Pora savaičių gal per daug pasakyta, bet tikrai gana smarkiai galėtų nukreipti į teigiamą pusę, bet čia yra politinės valios nebuvimas. Pavyzdžiui, Amerikos paramos paketas, ten yra Prancūzija ir Vokietija kažkiek. Aš duodu tiesiog konkretų pavyzdį. Amerika dabar davė 50 šarvuočių „Bradley“, tai atrodo įspūdinga, daug. Bet tai yra net ne vienos brigados, o maždaug bataliono su trupučiu dydžio – paradui, grubiai šnekant.

Jeigu norėtų duoti normaliai – šiuo metu Amerika turi beveik 7 000 tokių šarvuočių – galėtų, tarkim, porą tūkstančių duoti. Čia būtų kitas ženklas. Dar yra du labai svarbūs dalykai – tankai, kurie tiesiogiai reikalingi atsiimant teritoriją, ir, aišku, aviacija.

Šiuo metu į mane kreipiasi amerikiečiai, seni specialistai, aviacijos karininkai, kurie sako, kad gali daryti tą ar aną. Tiesiogiai kreipiasi į mus ir prašo galimybių kažkaip padėti, aiškinti Kongresui, kad būtų galima su tokia aviacijos pagalba padaryti labai rimtą žalą. Tai nevyksta, to nėra. Priminkime, kad buvo kalbama, kad „Mig 29“ perduodama iš Lenkijos ir Lenkija gautų 16 – nevyksta. Dėl įvairių priežasčių.

Politinės valios šiek tiek yra, bet neužtenka.

– Politinės valios nerodo ir Gruzija, paprašyta perduoti Ukrainai kompleksų „Buk“, kuriuos ši galėtų naudoti. Kuo galima tai paaiškinti?

– Apie tai galima ilgai šnekėti. Aš ką tik ten neseniai buvau, prieš Kalėdas, vienoje konferencijoje. Teko bendrauti su diplomatais, politikais, kitais ir aš mačiau... Žinojau šitą, bet savo akimis matyti, kaip ten yra blogai... Valdžia yra perimta iš esmės vieno oligarcho, kuris yra prorusiškas, Vyriausybė yra jo verslas.

Ir kartvelai tarpusavyje yra labai suskilę, ten yra už, prieš ir taip toliau. Ir būtent šita tema, Ukrainos karas, <...> jiems, deja, yra labai sudėtinga, kur jie nenori tiesiog pasirinkti.

Situacija Sakartvelo gatvėse yra tragiška ir ten reikia labai daug dėmesio kreipti į tai, kaip viskas [vyksta]. Be abejo, situacija Ukrainoje dabar svarbiausia, kuo tai baigsis, tuo ir ten, bet šiandien manęs nestebina nė kiek.

– Jeigu mintis pardavinėti trofėjinę simboliką virstų kūnu ir būtų renkami pinigai, ar turite planų, kam dabar reikėtų labiausiai rinkti pinigų?

– Atvirai kalbant, po švenčių pinigų turime ohoho. Lietuvos žmonės tikrai buvo dosnūs ir mes kiekvieną dieną stebėjome, kaip auga suma. Per šventes surinkome apie pusantro milijono eurų. Pinigų šiuo metu turim, galim kažką daryti ir darome. Į Bachmuto pusę šiandien [išsiųsta] labai galinga siunta įvairių reikalingų dalykų, kurių mes turim, dabar mes galim sau juos leisti.

Tuo pačiu dirbam, taip pat ir su Baltarusijos pasieniu, ir su kitais dalykais, deramės su kitomis šalimis dėl bendros pagalbos. Mes dabar esam stiprūs, Lietuva yra labai stipri šalis. Labai norėčiau matyti šiek tiek ir mūsų politinės valios, pavyzdžiui, žmonių, karininkų, kitokių pareigūnų siuntimą į Ukrainą. Mes ten turim būti, turim padėti, turim mokytis iš to, kas ten vyksta.

Mūsų komanda tiek visokių žinių apie visokius [dalykus] – ir taktiką, ir taip toliau – gauname. Mes tai norime perduoti, mes privalome, tą kartoju dar kartą, eiti su savo tarnybomis į Ukrainą vienokia ar kitokia forma. <...> Politikai, kurie to neleidžia, yra bailiai. Aš tiesiog sakau tiesiai šviesiai – mes privalome apie tai mąstyti, svarstyti, daryti dabar.

– Kaip reikėtų paaiškinti, kodėl Lietuvai reikėtų daryti dabar?

– Labai paprastai – čia yra mūsų kaimynystė. Ten vyksta dalykai, kai yra gana daug panašumų su mumis. Mes turime Baltarusiją pašonėje, mes nežinome, kaip čia reikalai kreipsis į vieną ar kitą pusę, kaip bus po metų. Mes privalome ten būti.

Istoriškai visada Lietuva šiame regione eidavo į priekį. Strateginio gylio mes neturime. Mes privalome kurti strateginį gylį į kitą pusę. Mūsų kunigaikščiai tą suprato, kodėl mes to nesuprantame?

– Kai kurie politikai sako, kad taip yra vengiama dar didesnio masto konflikto, tarsi šito būtų per mažai.

– Čia yra, angliškai kalbant, bullshit, visiškas briedas. Vengiama eskalacijos? Kur? Kokioj vietoj? Nesvarbu, ką tu padarysi, Rusija vis tiek darys savo. Nesvarbu. Tu turi veikti, tu turi būti, turi ten dalyvauti. Kitaip ateis ta diena, kai mums bus blogai.

Laurynas Kasčiūnas labai teisingai sakė prieš kelias dienas – per dešimt metų, jeigu nieko nepadarysi, jie bus pas mus.

– Jūs irgi sakėte, kad šitas karas todėl, kad jis ilgai tęsis ir gali tęstis, gali paliesti ir Lietuvą.

– Jau paliečia. Mes tai matome. Mes esam gana maža šalis, bet labai galinga šalis, man čia patinka, viskas gerai, bet turime suvokti, kad viskas gali suktis kitaip, negu mes norėtume. Aišku, tikėtis geriausio, tikėtis stebuklų, kaip kai kurie žmonės Ukrainoje, – gerai, bet supraskime: imkim nuotaikas prieš Antrąjį pasaulinį karą – žmonės Lietuvoj tikėjosi, kad, nors paėmė Lenkiją, dalino per pusę, čia kažkas kažkaip praeis. Ir – labas rytas, 1940-ieji.

– Kaip tikėjo po to, kai atplėšė dalį Gruzijos, dalis politikų Europoje.

– Tiesiog tragedija. Man tai buvo, aišku, signalas, kurį aš esu aprašęs savo knygoje, – kažkas labai negerai, vyksta labai negeri dalykai. Žmonės arba naivūs, arba bailiai, arba tiesiog neišmano savo amato, tikisi, kad čia kažkas gal nieko, gal praeis. Nepraeis. Nepraeis šitai. Mes turime padaryti iki galo, mes privalome ten būti.

– Kaip jums atrodo, arba kaip jūs aiškinate, kodėl Vakarai išgirsta Ukrainą, bet taip lėtai, kad atrodo jau lėčiau nėra kur. Dabar yra tiekiama ginkluotė, apie kurios tiekimą pernai žiemą buvo sakoma „ne ne, niekada, nes letalinių ginklų, mirtinų ginklų niekada nebus tiekiama“. Kodėl taip yra?

– Aišku, tam tikra letargija tam tikra inercija. Be jokios abejonės yra visa sistema, bet dabar karas vyksta pakankamai ilgai. Ne viskas yra blogai, vis tiek yra kai kurie dalykai, kas vyksta, yra gerai. HIMARS, pavyzdžiui, sistemos perdavimas tai buvo fantastika, groja kiekvieną dieną arba naktį.

Aš esu Briuselyje, aš buvęs Vašingtone, Stokholme, taip pat bendrauju su įvairiais politikais ir kongresmenais, ir senatoriais, ir panašiai. Jie mato savo kiemą tiesiog. Aš labai pasigendu tokių lyderių, kurie matytų plačiau. Tarkime, Čerčilis, Ruzveltas, pavyzdžiui, sugebėjo matyti plačiau ir toliau. Mes privalome laimėti šitą kovą. Kalbu ne tik apie Lietuvą. Jeigu mes dabar nelaimėsim ar paliksim kažkaip ten pusiau – mes sumokėsim dar brangiau, dar skaudžiau po kiek laiko.