„O kas, jei ne aš?“: Chodakauskaitė slapta perdavė Nepriklausomybės akto tekstą, o bate atgabeno sutikimą užimti sostą

Moderni ir ryški asmenybė, linkusi į avantiūras – taip apibūdinama Jadvyga Chodakauskaitė, tarpukariu vykdžiusi ne vieną pavojingą Lietuvos Tarybos misiją. Bate atgabenusi pretendento užimti sostą parašą ir slapta perdavusi Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto nuorašą, Jadvyga vadovavosi tokiais žodžiais: o kas, jei ne aš? 

„Didmoterės“ – LRT.lt portalo projektas, skirtas moterų veiklai Lietuvos istorijoje įprasminti. Žinote išskirtinę Lietuvos moterį? Atsiųskite pasiūlymą redakcijai adresu pasidalink@lrt.lt.

Energinga ir moderni asmenybė

Minint Vasario 16-ąją, Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, portalas LRT.lt pateikia pasakojimą apie Jadvygą Chodakauskaitę-Tūbelienę, vykdžiusią Lietuvos Tarybos misijas ir slapta perdavusią Nepriklausomybės akto tekstą, kuris buvo paskelbtas Vokietijos spaudoje.

Jadvyga Chodakauskaitė gimė 1891-aisiais Šiaurės Lietuvoje, bajorų Chodakauskų šeimoje. Kaip pasakoja Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kaune istorikė dr. Ingrida Jakubavičienė, Chodakauskų šeima pakankamai anksti suprato, kad iš lenkiškosios kultūros turi pereiti prie lietuviškų šaknų.

„Visa šeima pradėjo mokytis lietuvių kalbos, susipažino su kalbininku Jonu Jablonskiu, kitais lietuvių inteligentijos šviesuoliais. Nors Chodakauskai buvo laikomi lenkiška šeima, visą gyvenimą Jadvyga ir jos sesuo Sofija save matė kaip lietuves patriotes, niekada nekalbėdavo lenkiškai, nors šią kalbą nuo vaikystės mokėjo puikiai“, – portalui LRT.lt sako istorikė.

Jadvygai baigus gimnaziją, tėvai jai sudarė sąlygas studijuoti Sankt Peterburgo universitete, kur ji baigė istorijos studijas.

I. Jakubavičienė Jadvygą apibūdina kaip itin ryškią, energingą ir modernią asmenybę – ji viskuo domėjosi, ypač – feminizmu, išsilaisvinimu iš patriarchalinės visuomenės rėmų. Pasak istorikės, šiomis temomis J. Chodakauskaitė kalbėjosi su savo bendraamžėmis ir bendramintėmis.

Kaip pastebi I. Jakubavičienė, savo išsilavinimu, veiklomis ir asmenybe Jadvyga rodė, kad moterys gali siekti to, ko siekia ir vyrai.

„Ji pasirinko studijuoti istoriją, o tuo metu tai buvo visiškai nemoteriška profesija. Buvo suprantama, kai moteris studijuoja pedagogiką ir tampa mokytoja, bet istorija, politiniai, visuomenės mokslai buvo suvokiami kaip vyriška sritis. O štai Jadvyga pasirinko istoriją ir sėkmingai baigė studijas“, – kalba Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros istorikė.

Bate atvežė pretendento į sostą parašą

1918 metais Jadvyga iš Vokietijos savo bate slapta atgabeno, kaip tikėtasi, būsimo Lietuvos karaliaus Viurtembergo hercogo Vilhelmo fon Uracho pasirašytą sutikimą užimti sostą. Kaip aiškina I. Jakubavičienė, toks atsakingas darbas J. Chodakauskaitei buvo paskirtas dėl jos išsilavinimo.

„Užsieniečiai Jadvyga susižavėdavo ir ją įvertindavo, labai greitai pastebėdavo jos aštrų protą, intelektą, tai, kad ji laisvai kalbėjo keliomis užsienio kalbomis – rusiškai, lenkiškai, vokiškai, prancūziškai“, – tvirtina istorikė.

Į tokias misijas Jadvygą įtraukdavo jos svainis, sesers Sofijos vyras Antanas Smetona, tuo metu užėmęs Lietuvos Tarybos pirmininko pareigas. Jadvygą ir Smetonas siejo artimas ryšys – šioje šeimoje ji užaugo. Kaip pasakoja I. Jakubavičienė, kadangi Jadvygos tėvai gyveno Šiaurės Lietuvoje, mokytis į Vilniuje esančią gimnaziją išleido pas sesers Sofijos Smetonienės šeimą.

„Kai A. Smetonai reikėjo surasti patikimą, turintį aukštas kvalifikacijas, atsakingą, tačiau į avantiūras linkusį žmogų, jis nesugalvojo nieko geresnio, kaip tik įtraukti Jadvygą į tokias misijas“, – dalijasi istorikė.

Atvežti pretendento į sostą parašą buvo visiškai slapta misija – vokiečių okupacinė valdžia Lietuvai turėjo kitokių planų, o tokia misija nebuvo derinta, pasakoja I. Jakubavičienė. Anot jos, išaiškėjus planams, misija galėjo baigtis baudomis ir areštu.

„Kai esi jaunas, atrodo, kad viską gali, aplink nėra jokių pavojų. Tuo metu ji tikrai labai drąsiai ėmėsi tos misijos ir bate slaptai pervežė Vilhelmo fon Uracho sutikimą būti Lietuvos karaliumi. Buvo ir pakankamai rizikos, išgąsčio, bet Jadvyga visa tai priėmė taip: o kas, jei ne aš?“ – pabrėžia I. Jakubavičienė.

Į slaptas misijas – be dvejonės

Tarp kitų svarbių J. Chodakauskaitės darbų – Nepriklausomybės akto teksto perdavimas vokiečių karo žurnalistui Oskarui Viorlei.

„Vasario 16-osios nutarimo teksto nuorašas buvo padaryta keliais egzemplioriais. Jadvygos užduotis buvo perduoti keletą nuorašų vokiečių žurnalistui, kuris buvo geras Lietuvos Tarybos draugas, kelerius metus gyveno Vilniuje, susižavėjo ir lietuvių kultūra, ir visa Vilniaus aplinka, todėl suprato ir visiškai palaikė lietuvių norą išsivaduoti ir nepriklausomybės siekį“, – LRT.lt pasakoja I. Jakubavičienė.

Ji priduria, kad norą padėti skatino ir O. Viorlės romantiški jausmai Jadvygai, todėl vokiečių žurnalisto buvo paprašyta į Vokietiją slapta išvežti keletą Vasario 16-osios akto nuorašų ir taip paskleisti žinią, kad Lietuvos Taryba paskelbė Lietuvos nepriklausomybę.

„Jadvyga turėjo slapta susitikti su žurnalistu ir jam perduoti dokumentus, kadangi visa Lietuvos Taryba buvo apstatyta vokiečių okupacinės valdžios šnipais, visi tarybos nariai buvo sekami, o A. Smetona suprato, kad galbūt ši jauna mergina nesukels tokio didelio įtarimo.

Be to, jai simpatizuoja žurnalistas, todėl galbūt šis susitikimas – pasimatymas. Niekas negalėjo įtarti, kad jų susitikimas buvo ne šiaip romantiškas pasimatymas, bet Vasario 16-osios akto teksto perdavimas, kad jis kuo greičiau būtų perduotas Vokietijos spaudai“, – atkreipia dėmesį I. Jakubavičienė.

Pasak jos, iš tiesų po kelių dienų vokiečių administracija sužinojo, kad tai, kas uždrausta paskelbti Lietuvoje, jau yra išspausdinta didžiuosiuose Vokietijos laikraščiuose.

J. Chodakauskaitei taip pat buvo patikėta Vokietijoje leisti specialų laikraštį „Naujoji Lietuva“, kuriame Jadvyga vokiečiams turėjo perduoti žinias apie įvykius Lietuvoje, sako I. Jakubavičienė. Pasak istorikės, Jadvyga vadovavosi tokia pozicija: kuo galiu, tuo prisidedu.

„Ji, kaip žurnalistė, rašydama principinius straipsnius, atliko labai svarbų darbą. Suprantama, kad ilgai taip tęstis negalėjo, todėl, išėjus septyniems laikraščio numeriams, jis buvo uždarytas. (...) Jadvyga galėjo būti antra Felicija Bortkevičienė – ji puikiausiai galėjo tapti ir laikraščių leidėja, ir publiciste, ryškia spaudos darbuotoja. Bet kažkuriuo metu ji sustojo ir nebėjo tuo keliu“, – pastebi istorikė.

Vienintelė moteris diplomatė

J. Chodakauskaitė iš to meto moterų išsiskyrė vykdydama diplomatinę tarnybą Lietuvos atstovybėje Šveicarijoje. Kaip pasakoja I. Jakubavičienė, Jadvyga tada laikinai pakeitė Vladą Daumantą-Dzmidavičių, kuris trumpam sugrįžo į Lietuvą išgirsti tolimesnių instrukcijų, kaip reikėtų veikti.

„A. Smetona nusprendė, kad atstovybei reikia paskirti patikimą asmenį, kuris galėtų kvalifikuotai pakeisti diplomatą ir tęsti vykdomus darbus. Nieko kito patikimesnio ir galinčio tuoj pat nuvykti į Šveicariją ir perimti Dzmidavičiaus veiklą jis neturėjo“, – pabrėžia istorikė.

Kaip priduria ji, A. Smetona kreipdavosi į Jadvygą tais atvejais, kai reikėdavo patikimo ir kvalifikuoto žmogaus, kuris turėtų tinkamą išsilavinimą ir suprastų tai, kas vyksta tarptautinėje politikoje, mokėtų kalbėti keliomis kalbomis, būtų informuotas apie visus Lietuvos Tarybos politinius planus.

„Vienintelis Jadvygos minusas – moteris. Moterų tokioje tarnyboje tuo metu daugiau niekur nebuvo. Žinoma, vėliau jau nė viena aukščiausias kvalifikacijas turinti moteris į diplomatinę tarnybą taip ir nebuvo paskirta“, – sako I. Jakubavičienė.

Pasak istorikės, pirmaisiais valstybės kūrimo metais siekta įtraukti visus Lietuvos piliečius ir neskirstyti jų pagal lytį – visų pajėgos yra reikalingos. Visgi, praėjus 10 metų, sako I. Jakubavičienė, vėl pasigirdo klausimai – o kur geriausiai gali pasitarnauti moterys, gal joms vėl vertėtų grįžti į namus?

„Pirmajame dešimtmetyje moterys buvo raginamos šviestis, studijuoti, sakyta, kad valstybei reikia kvalifikuotų moterų, naujų darbuotojų. Po 10-ies metų plokštelė apsisuko, girdėjome „Grįžkite į šeimą, jūsų šeima yra tautos ateitis“, – akcentuoja I. Jakubavičienė.

Seserys – dvi geriausiai informuotos moterys Lietuvoje

Iki santuokos Jadvyga – ryški, kūrybinga, veikli ir į avantiūras linkusi asmenybė, tačiau, 1919 metais J. Chodakauskaitei ištekėjus už ministro Juozo Tūbelio, vėliau tapusio ministru pirmininku, Jadvygos gyvenimas pasikeitė. Sutuoktiniams gimė negalią turinti dukra, o Jadvyga keleriems metams užsidarė namuose, teigia I. Jakubavičienė.

„Tada jos niekur nebuvo nematyti, ji praktiškai niekur nedalyvavo, užsidarė tik šeimoje. Tik vėliau, kai 1927 metais J. Tūbelis buvo pakviestas tapti finansų ministru, o dar labiau 1929 metais, kai jį A. Smetona paskyrė ministru pirmininku, Jadvyga vėl išėjo iš namų, kartu su seserimi dalyvavo tarpukario Lietuvos politiniame gyvenime, vėl tapo ryški“, – dalijasi istorikė.

Anot jos, J. Tūbeliui tapus ministru pirmininku, o A. Smetonai einant prezidento pareigas, seserys Jadvyga ir Sofija mielai lankydavosi įvairiuose diplomatų rengiamuose priėmimuose ir vyrams perduodavo naujienas. To meto diplomatai seseris vadindavo dviem geriausiai informuotomis moterimis Lietuvoje.

„Diplomatai tikrai neklydo – ir S. Smetonienė, ir J. Tūbelienė buvo geriausiai informuotos apie tai, kas vyksta Lietuvoje. Jos abi buvo labai komunikabilios, labai mėgo bendravimą. Kadangi jų vyrai buvo namisėdos, labiau mėgo posėdžiauti su Vyriausybe, skaityti įstatymų projektus, šios moterys, galima sakyti, ėmėsi viešųjų ryšių“, – šypsosi I. Jakubavičienė.

Dabar prezidentas ir ministras pirmininkas turi komandas, kurios organizuoja įvairius renginius ir susitikimus, tačiau tarpukariu to nebuvo – ir prezidentas, ir ministras pirmininkas turėjo patys nuspręsti, kokiuose susitikimuose pasirodyti, pastebi istorikė. Politikams į pagalbą atskubėjo jų žmonos.

„Seserys matė, kad vyrų užsidarymas namuose jau net gresia tam tikru skandalu – visur kviečia, o jie užimti ir užimti. Jos praktiškai pačios ėmėsi tos iniciatyvos, susidarė tokia nerašyta taisyklė: jei kvieti prezidentą, bet ateina prezidentienė, tai jau labai puikus atstovavimas“, – mano I. Jakubavičienė.

Nebijojo pasisakyti politiniais klausimais

Kalbėdama apie Jadvygos įtaką valstybėje priimamiems sprendimams, I. Jakubavičienė sako, kad ji savo nuomonę išsakydavo, tačiau tai, kiek į ją būdavo atsižvelgiama, sunku pasakyti. Besidomėdama Jadvygos gyvenimu, istorikė bendravo ir su vieninteliu Tūbelių anūku.

„Kiek jis pats pasakojo, močiutė turėjo savo nuomonę, tikrai nebijodavo jos išsakyti. Savo nuomonę dėl kai kurių sprendimų ji išsakydavo ir ministrų kabineto pirmininkui, savo vyrui. Kiek jis įsiklausydavo, jau klausimas.

Tūbelių dukra, Marija Tūbelytė, savo atsiminimuose rašo, kad mama namuose buvo tikra diktatorė – viskas turėjo būti taip, kaip ji pasakė. Bet vienintelis žmogus namuose, kuris nekreipė dėmesio į šią diktatūrą, buvo tėvas – jis niekada nei prieštaravo, nei pasakė pusę žodžio, tiesiog ėjo savo keliu“, – pasakoja I. Jakubavičienė.

Taigi, sako istorikė, sunku pasakyti, ar J. Tūbelis įsiklausydavo ir išgirsdavo Jadvygos nuomonę, tačiau ji pasisakydavo įvairiais politiniais klausimais, jos nuomonę vyras žinojo. Jadvygos įtaka jaučiama jos bendravime su diplomatiniu korpusu.

„Išgirsdami J. Tūbelienės ar S. Smetonienės atsakymus į tam tikrus klausimus, diplomatai užfiksuodavo, kad čia tikriausiai prezidento arba Vyriausybės toks nusistatymas, kad jų nuomonė tikriausiai sutampa su A. Smetonos arba J. Tūbelio“, – tvirtina I. Jakubavičienė.