Nustumti į paraštes: prabilę apie savo sveikatą neįgalieji vis dar išgirsta cinišką sakinį – juk dirbti jūs nepajėgsite

Neįgalūs gyventojai vis dar pasijunta paribio žmonėmis. Fizinę ar psichinę negalią turintys žmonės neslepia jaučiantys, kad anaiptol nėra paklausiausi darbuotojai darbo rinkoje, nors galimybė įsitraukti į ją šiai visuomenės grupei yra itin svarbi. Apie tai, kad dar yra nenuveiktų darbų keičiant darbdavių požiūrį, prabyla ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Darbdaviai sako aktyviai dalyvaujantys tobulinant neįgaliųjų įdarbinimo politiką ir akcentuoja – ne visada neįgalusis yra mažiau vertingas darbuotojas.

„Daug kas dejuoja, sako: „Jeigu jūsų nebūtų, nežinau, kaip būtų“, – rodydama Pagėgių centre veikiančią skalbyklą, kurioje įdarbinami neįgalieji, sako jau ne vienerius metus čia dirbanti Erika Jončienė.

Su negalia E. Jončienė gyvena nuo 1979-ųjų, kai krisdama susižeidė galvą, o po traumos susirgo epilepsija. Pašnekovė pasakoja, kad šis įvykis smarkiai pakeitė jos gyvenimą – vargino nepakeliami galvos skausmai, epilepsijos priepuoliai, tapo sunku, o galiausiai ir nebeįmanoma dirbti sau įprasto siuvėjos darbo.

Moters patirta trauma ir sveikatos būklė po jos buvo tokia sudėtinga, jog medikai dėl didelės komplikacijų, kurios būtų prikausčiusios pacientę prie lovos, grėsmės nesiryžo atlikti operacijos.

Rodydama savo darbo vietą moteris guviai pasakoja apie čia stovinčias skalbimo mašinas, jų pajėgumus ir darbo iššūkius. Pavyzdžiui, kai kurie įrengimai gali veikti tik pavieniui, nes įjungus visus vienu metu elektros sistema neatlaiko krūvio ir išmuša saugiklius.

„Naudojasi daugiausia neįgalieji ir šiaip žmonės, kurie neturi kur išsiskalbti ar turi mažas skalbimo mašinas. Pasiskambina, klausia, ar išskalbtume, atsineša, sako, kad yra dėmių, tada aš jau paaiškinu, kad pirmiausia tas dėmes namie ištrintų, nes turi pastovėti, tada atsineša ir dedame į skalbimo mašiną. Kartais ir čia atsineša, tada įtriname, paliekame ir kitą dieną dedu į skalbimo mašiną ir plaunu. Džiovykle irgi naudojasi. Ypač žiemą, kai oras būna bjaurus. Bet turi neveikti nė viena mašina, kad būtų galima džiovinti“, – pasakojo E. Jončienė.

Pagėgiuose veikiančioje skalbykloje gyventojai gali savo daiktus skalbti patys arba palikti čia dirbančiai E. Jončienei, kuri ir pasirūpina klientų drabužių, patalų ar kitų daiktų skalbimo procedūra.

Greta skalbyklos veikia ir dušas, kuriuo naudojasi neįgalieji ar tiesiog neturintys galimybės nusiprausti namuose Pagėgiuose ir aplinkinėse gyvenvietėse įsikūrę žmonės.

E. Jončienė pastebi, kad šis darbas jai yra ne tik galimybė užsidirbti, bet ir tam tikra galimybė jaustis reikalingai ir naudingai. Skalbykloje dirbanti moteris pažino ir tapo daugybės čia atvykstančių klientų bičiule.

„Tie papildomi centai praverčia perkant brangius vaistus, ir išsiblaškai, tarp žmonių pabūni. Kai sėdi namuose, užsisėdi ir net judesiai pasidaro kitokie. Dabar čia judu taip: dirbu skalbykloje, dirbu su žmonėmis, mokomės daryti darbelius“, – veikla džiaugiasi skalbyklos darbuotoja.

Neįgalieji vis dar kenčia dėl diskriminacijos

Tai, jog galimybė dirbti ir būti pilnaverčiu bendruomenės nariu žmonėms su negalia yra itin svarbi, patikino ir Pagėgių rajono savivaldybės neįgaliųjų draugijos pirmininkė Loreta Stašinskienė.

„Kiekvienam neįgaliajam yra svarbu, kad jis būtų pastebėtas, pamatytas ir kad jam būtų galimybė įsidarbinti, kad jis nebūtų atstumtas. Tai yra labai svarbu. Žmonės su negalia turi ir gerų, ir blogų bruožų, tačiau daugiau dėmesio reikia skirti tiems geriesiems, nes kai žmogus yra skatinamas, pastebimas, jis iš visų jėgų stengiasi padaryti darbą kuo geriau“, – sakė L. Stašinskienė.

Vis dėlto pašnekovė akcentavo, kad neįgalieji vis dar susiduria su stipria diskriminacija, kuri pasireiškia ir neįgaliųjų bendruomenės viduje, todėl pripažinimas išorėje yra itin svarbus. Nepaisant to, neįgalieji dažnai susiduria su tam tikra atskirtimi darbo rinkoje.

„Žmogui su negalia įsidarbinti yra labai sunku. Kai tik jis pasako, kad turi negalią, darbdaviai į jį žiūri kitaip. Neįgalusis lyg atstumtasis, nepriimamas į darbą. Kartais ir pasako, kad tiesiog nepajėgsi. Bet kas žino, gal tas žmogus pajėgs dar geriau nei sveikas. Tai yra didelis darbdavių trūkumas“, – pasakojo L. Stašinskienė.

Nors, pasak bendrijos pirmininkės, situacija keičiasi į gera, nuo didmiesčių nutolusiose gyvenvietėse įsikūrę neįgalieji ieškodami darbo vis dar susiduria su didesniais iššūkiais, nei gyvenantieji dideliuose miestuose.

„Pas mus labai mažai darbo vietų. Žmonių skaičius mažėja kiekvienais metais, o neįgaliųjų skaičius vis auga, nes žmonės sensta, turi daugiau specialiųjų poreikių. Tačiau yra ir jaunų žmonių, bet jie tiesiog bijo pasakyti, kad turi negalią, nes žino, kad nebus priimami“, – sakė pašnekovė.

Darbdaviai: ne visada galima sakyti, kad neįgalusis sukuria mažesnę vertę

Nors neįgalieji sako jaučiantys tam tikrą atskirtį darbo rinkoje, darbdaviai, panašu, nėra griežtai nusiteikę prieš neįgalius darbuotojus.

Lietuvos darbdavių konfederacijos vadovas Danas Arlauskas patikino, kad jam situacija šioje srityje yra gerai žinoma ir ne kartą teko dalyvauti įvairių formatų diskusijose šia tema.

Pasak D. Arlausko, valstybei nusprendus teikti finansines paskatas socialinės įmonės statusą turintiems ir neįgaliuosius įdarbinantiems verslams, atsirado piknaudžiavimo atvejų, tad tvarką pasiūlyta keisti – darbdaviams mokėti ne už tai, kad jie priima dirbti neįgaliuosius, o už darbo vietos išlaikymą. Pastebima, jog šiuo metu, kai COVID-19 pandemija pasaulį išmokė dirbti nuotoliniu būdu, matyti daugiau galimybių įdarbinti neįgaliuosius.

„Jeigu žmogus turi judėjimo negalią ir dirba nuotoliniu būdu, jo našumas gali būti toks pats, kaip ir biure dirbančio žmogaus. Juk ir dabar yra daug žmonių, kurie dirba nuotoliniu būdu. <…> Ne visada galima sakyti, kad neįgalus žmogus sukuria mažiau vertės. Tai priklauso nuo neįgalumo lygio, formos ir to, kokia yra profesija“, – dėstė D. Arlauskas.

Problema – ne lengvatos, o darbdavių požiūris?

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija aiškina, kad imamasi priemonių, kurios turėtų paskatinti negalią turinčių žmonių įdarbinimą.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) duomenimis, šiuo metu Lietuvoje yra 146 tūkst. darbingo amžiaus žmonių, turinčių negalią, iš kurių dirba 44,7 tūkst. Taigi, atviroje darbo rinkoje veikia kiek daugiau nei trečdalis darbingo amžiaus neįgaliųjų.

Ministerijos Darbo rinkos grupės patarėja Daiva Liugienė pastebėjo, kad valstybė bendradarbiauja su darbdaviais, kurie priima dirbti negalią turinčius žmones, tačiau dar yra ką nuveikti keičiant darbdavių požiūrį.

„Ministerija parengė visą paketą finansinių paskatų, kad darbdavys priimtų žmogų, bet mes matome, kad dažnai svarbiau ne finansiniai reikalai, o požiūrio, nuostatų keitimas. Tiek Užimtumo tarnybos patirtis, tiek kitų šalių tyrimai rodo, kad labai didelį vaidmenį vaidina nuostatos, o ne piniginės išmokos, lengvatos“, – pastebėjo D. Liugienė.

Pašnekovė pastebėjo, kad nuo šių metų įsigaliojo tam tikros naujovės, kurios turėtų paskatinti neįgaliuosius įsitraukti į darbo rinką.

„Praėjusių metų viduryje Seime buvo priimtas sprendimas panaikinti socialines įmones ir orientuotis į paramą žmonėms atviroje darbo rinkoje, lygiomis galimybėmis kaip ir visiems piliečiams. Užimtumo įstatyme ne tik buvo atlikta daugybė pakeitimų, skirtų bedarbiams, įdarbinamiems per Užimtumo tarnybą, tačiau atsirado ir priemonių, kurios gali būti taikomos dirbantiems žmonėms, kurie įgijo negalią ir tam, kad išliktų darbo vietose“, – dėstė D. Liugienė.

Kaip svarbiausią iš minėtų priemonių pašnekovė įvardijo paramą darbo vietų, aplinkos pritaikymui. Darbo vietų pritaikymui gali būti panaudota iki 31 minimalios algos – apie 26 tūkst. eurų, darbo aplinkos pritaikymui valstybė darbdaviui gali skirti apie 4 tūkst. eurų.

Darbdaviai taip pat gali tikėtis paramos iš valstybės ne tik naujai priimdami dirbti neįgalų žmogų, bet ir tuo atveju, jeigu jau dirbančio komandos nario sveikata suprastėjo ir atsirado būtinybė pritaikyti jo darbo vietą specialiesiems poreikiams.

„Dar viena priemonė, kuri žmonėms su negalia galėtų padėti išlikti darbo rinkoje arba padėti įsidarbinti, yra subsidija darbo asistento išlaidoms. Anksčiau tokia galimybė buvo tik socialinėse įmonėse“, – dėstė D. Liugienė.

Taip pat darbdaviai, įdarbinantys neįgaliuosius, gali pasinaudoti skiriamomis darbo užmokesčio subsidijomis, kurių dydis priklauso nuo darbuotojo darbingumo lygio.

Antroje šių metų pusėje numatoma įgyvendinti bandomąjį projektą ir išbandyti naują paslaugą darbdaviams, kuri yra itin populiari užsienio valstybėse.

„Mes šią priemonę pavadinome darbo funkcijų pritaikymu. Specialistai padeda darbdaviui išaiškinti, kaip reikėtų sudėlioti darbo vietos aprašymą, darbo funkcijas, kad žmogus su tam tikra negalia galėtų toje vietoje sėkmingai dirbti, o galbūt, vienos darbo vietos aprašymą suskaidžius į dvi dalis, aukštos kvalifikacijos specialistas galėtų efektyviau dirbti, o tas funkcijas, kurios yra nesudėtingos, galėtų atlikti kitas žmogus“, – aiškino D. Liugienė.

Nemenką darbą neįgaliųjų įdarbinimo srityje atlieka ir Užimtumo tarnyba, kuri tarpininkauja tarp darbdavio ir darbuotojo.