Nupirkti ir užauginti: fondas išpirkinėja ir saugo ateities kartoms miškus, kur formuojasi sengirės

Šiandien minima tarptautinė miškų diena, kurios šūkis „Sveiki miškai, žmonių sveikatai“. Senų miškų išsaugojimu ateities kartoms rūpinasi „Sengirės“ fondas, šiuo metu saugantis beveik 90 hektarų vertingų miškų. 

Didžiausias, beveik 30 hektarų miško plotas iš privačių savininkų išpirktas Raigardo slėnyje. „Sengirės“ fondas legendomis apipintą Raigardo slėnio mišką išsaugos ateities kartoms neiškirstą, kad čia formuotųsi sengirė. Iš viso fondas jau saugo beveik 90 hektarų senų miškų. Šiam Raigardo kraštovaizdžio draustinyje išsaugoti dalis lėšų surinkta gyventojams skyrus pajamų mokesčio dalį, savininkams sumokėta 120 tūkst. eurų.

„Du trečdaliai iš kitų įvairių rėmėjų, kurie parėmė „Sengirės“ veiklą. Tai – ir privačios įmonės, ir paprasti žmonės, kurie paaukojo ir po 10, ir po 100 eurų, kai kas ir tūkstantį“, – sako fondo vadovas Mindaugas Survila.

Raigardo slėnį iš visų pusių supa pušynai, yra aukštapelkės ir žemapelkės, šalia ošia Beržalapio miškas, gausu Nemuno senvagių ir upelių. Raigardo apylinkėse leisti laiką mėgo legendinis kompozitorius ir dailininkas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Miškai kompozitorių įkvėpė sukurti simfoninę poemą „Miške“, o Raigardo slėnio peizažas nugulė į 1907 metais nutapytą triptiką „Raigardas“.

„Tėviškės gamta jo buvo išmylėta tiek vaizdais, tiek garsais, tiek tekstais. Bet į Raigardą M. K. Čiurlionis eidavo dar paaugliu būdamas, su draugais, o jo garsųjį triptiką, kai visas gražus Čiurlioniukų būrys ėjo tapyti, visi žino, kas ir nebuvo Raigarde“, – pažymi menotyrininkė, M. K. Čiurlionio draugijos narė Aušra Česnulevičienė.

Pasak gamtininkų, senuose miškuose labai svarbi biologinė įvairovė. Raigardo slėnyje ornitologai užregistravę apie 120 perinčių paukščių rūšių, čia auga eglynai ir pušynai, brandūs juodalksniai. Itin svarbus medžių ilgaamžiškumas, pušys gali gyventi iki 200-300 metų.

„Yra kai kurios rūšys, kur gyvena tik sengirėse ir jokiame kitame miške – vidurinio ar jauno amžiaus – jų nėra. Jeigu tų sengirių neišsaugome, tai dalį rūšių automatiškai mes ir prarandam“,– akcentuoja miškotyros mokslų daktaras Žydrūnas Preikša.

Tuo tarpu botanikas dr. Mindaugas Lapelė teigia, kad ne vien medžiai yra svarbūs sengirėse.

„Čia yra pušys apie 150 metų, eglės virš 100 metų, tai seni medžiai, kur Lietuvoj tokių miškų labai nedaug yra. <...> Sengirių išskirtinumas yra grybų gausa, grybai užbaigia tą ciklą, jie tą ligniną, celiuliozę perdirba į medžiagas, kurias gali vėl paimti augalai ir gyvūnai, tai uždaro gyvybės ratą ir jis vėl sukasi“, – pasakoja botanikas.

„Sengirės“ fondas yra sudaręs senų miškų žemėlapį. Ateities kartoms sieks juos išsaugoti nekertant, fondo vadovas sako, teks derėtis su daugiau nei 300 privačių miškų savininkų.