Nuo gimimo lietuviškai kalbanti Ukrainos aktorė: šypsotis – tai ir parodyti, kad Rusija mūsų nepalaužė

„Esu lietuvė. Mano tėvas – lietuvis, prieš 25 metus jis nuvyko į Ukrainą, į Mykolajivą, sutiko mano mamą ukrainietę, pamilo ją ir liko Ukrainoje. Ten gimiau ir aš“, – prisistatė Ukrainos aktorė Kristina Kiseliovaitė. Jau trys mėnesiai, kai tėvo gimtinė atvėrė jai duris ir tapo prieglobsčiu nuo karo. Dabar ji Lietuvoje jau dirba ir teatre, ir televizijoje, nors dar visai neseniai netikėjo, kad scena grįšianti į jos gyvenimą.

Tėtis su dukra nuo pat gimimo kalbėjo tik lietuvių kalba. Tad kai virš galvos pradėjo suktis priešų lėktuvai ir griaudėti pražūtingas bombardavimas, Kristina žinojo, kad kita šalis, kurioje ji jaustųsi sava, yra vaikystės vasarų Lietuva, kur skambanti kalba yra ir jos gimtoji, net jei dar ir trūksta iki to, kad žodžiai lietųsi laisvai.

„Atvykusi į Lietuvą, dar geriau pajutau, kad kalbėdama lietuviškai mintyse neverčiu kalbos, o tiesiog suprantu. Tiesiog reikia daugiau praktikos ir išmokti gramatiką, juk lietuvių kalbos niekada nesimokiau, kaip kad jos vaikai mokosi mokykloje“, – pasakojo mergina.

Ji sako besijaučianti sava tarp savų. Juolab ukrainiečiai ir lietuviai – panašūs.

„Ukrainiečiai ir lietuviai labai panašaus mentaliteto. Tik jūs – europietiškesni“, – lygino Kristina. Ji jau pamilo ir Kauną, ir Vilnių.

Buvo vienas kelias – į Lietuvą

K. Kiseliovaitė pernai baigė Kyjivo Ivano Karpenko-Karo teatro, kino ir televizijos universitetą, kuris Ukrainoje laikomas aktorystės meka, ir tapo profesionalia aktore.

Teatre ji dirbti pradėjo trečiame kurse, dabar ji bent jau formaliai yra Nacionalinio Lesios Ukrainkos dramos teatro aktorė. Vos prasidėjus karui, iš teatro pavadinimo buvo pašalintas žodis „rusų“.

Kai prasidėjo Rusijos karinė agresija, Kristina buvo Kyjive. Po kelių dienų ji išvyko į centrinę Ukrainą pas vyro močiutę.

„Tai kaimas. Ukrainiečiai manė, kad kaimuose bus saugūs. Bet, kaip matome, ir ten nėra saugu. Kadangi esu civilizacijos žmogus, įpratusi labai daug dirbti, man ten buvo sunku. Supratau, kad turiu kažką dirbti, daryti, galbūt savanoriauti, antraip ir pati išeisiu iš proto, ir kitus, mane supančius, išvesiu“, – kodėl greitai išsiruošė į Lietuvą, paaiškino K. Kiseliovaitė.

Dar viena priežastis – Kristina suprato turinti pati įsitvirtinti, kad galėtų padėti tėvams. Jiedu tuomet buvo Mykolajive. Mergina pas juos negalėjo nuvykti, nes jau buvo susprogdinti tiltai.

„Be to, Mykolajivas – strategiškai pavojingas miestas, jį iš karto pradėjo apšaudyti. Tad nutariau, kad vyksiu į Lietuvą. Neįsivaizdavau, ką veiksiu, kuo dirbsiu. Tiesiog supratau privalanti dirbti ir uždirbti, juk tėvai prarado darbus. Svarsčiau, kad dirbsiu bet ką, tikrai ne kūrybinį darbą.

Esu jauna, sveika, galiu daryti bet ką“, – sakė Kristina.

Vaikystėje K. Kiseliovaitė dažnai lankydavosi Lietuvoje. Čia ne tik giminaičiai, bet ir tėvo draugai.

„Žinojau, kad turiu kur apsistoti. Vykti kažkur kitur baiminausi, juk ten nei artimųjų, nei draugų. O man reikėjo moralinio palaikymo. Čia Lietuvoje, Kaune, gyvena mano tėčio draugų šeima, mat tėtis ten yra gyvenęs“, – pasakojo ji.

Teatras suteikė kūrybinį prieglobstį

Atvykusi ir kiek aprimusi Kristina nuskubėjo į Kauno dramos teatrą prašytis į darbą – būti kasininke, administratore, bet kuo.

„Pasakiau, kad šiek tiek moku lietuviškai, kad esu aktorė, bet nė nepretenduoju vaidinti“, – su kokiais žodžiais pasibeldė į teatro duris, papasakojo K. Kiseliovaitė.

Teatras Kristiną priėmė – ne bilietų pardavinėti, o iš lietuvių kalbos į ukrainiečių išversti pjesę „Žydroji paukštė“. Vertimas turėjo tapti titrais, kad spektaklį galėtų žiūrėti ir Lietuvoje prieglobstį suradę ukrainiečiai.

„Pjesę išverčiau. Žiūrovams išdalydavo ausines ir aš skaitydavau jiems pasaką ukrainiečių kalba. Man nebuvo sunku, juk supratau, ką lietuviškai kalba aktoriai.

Esu labai dėkinga Kauno dramos teatrui. Juk aktoriui net ir būti teatre yra labai svarbu. Ten jaučiausi kaip namie. Juk viską suprantu, kaip viskas veikia, kas, kur ir kodėl yra. Šis teatras man suteikė kūrybinį prieglobstį“, – kalbėjo Kristina.

„Nebeliko jokių sunkumų, nes už karą nieko nėra blogiau“

Neseniai K. Kiseliovaitė įgijo dar vieną galimybę malšinti scenos alkį. Likimas ją suvedė su dramaturgu Mariumi Ivaškevičiumi, kuris rašo pjesę iš Ukrainos moterų karo istorijų.

Pagal ją statomame spektaklyje ji vaidins merginą iš Mariupolio – miesto, kurio tragedija sukrėtė visą pasaulį.

„Esu atspari stresui. Kai nutinka kažkas blogo, aš nepradedu panikuoti, iškart galvoju, ką daryti. Kai prasidėjo karas, iškart supratau, kad ankstesnio gyvenimo niekada nebebus. Iškart užtrenkiau tas duris. Taip, jausdama gailestį, liūdesį, bet užtrenkiau, kad išlikčiau tvirta psichologiškai.

Kai prasidėjo siaubas Mariupolyje, negalėjau likti abejinga, juo labiau turiu ten pažįstamų. Mane tuomet apėmė ne gailestis, ne ašaros liejosi, mane sprogdino neteisybės pojūtis. Juk kenčia, žūsta žmonės, kurie niekuo dėti, nekalti. Ieškodama atsakymo į klausimą „kodėl“, pradėjau ieškoti istorijų, iliustruojančių Mariupolio tragediją“, – kaip gludinamas vaidmuo, atskleidė K. Kiseliovaitė.

Scenoje ji kuria mariupolietės Janos, ten praleidusios visą gyvenimą, istoriją.

„Jana – labai stipri mergina, jai 27 metai, turi vaiką, jos akyse žuvo vyras. Kai ji pasakojo savo istoriją su visomis smulkmenomis, įdėmiai klausiau. Tik po to supratau, kad per tris pokalbio valandas ji apsiverkė tik kartą, prisimindama vyrą. Ji netgi juokavo, viltingai kalbėjo apie ateitį, apie tai, kad kada nors vėl bus šviesa.

Tuomet supratau, kad yra žmonių, kuriems yra kur kas blogiau. Tai tie, kurie buvo „Azovstal“, kurie prarado artimuosius, kurių namai sugriauti. Bet jie laikosi, jie toliau gyvena, todėl privalu ir man susiimti.

Žinote, man dabar nebekyla jokių sunkumų. Viskas išsitrynė, aš nebeįžvelgiu jokių sunkumų, nes nieko baisiau ir blogiau už karą nėra ir negali būti. Todėl dabar, kai kas nors nutinka, vienintelė mintis, kuri šauna į galvą: šitą bėdą juk kaip nors išspręsime“, – apie tai, kaip gyvenimas viską sudėliojo kitaip, pasakojo Kristina.

Mama išvyko į atakuojamą Mykolajivą

K. Kiseliovaitė turi dėl ko nerimauti. Nuolatines rusų atakas patiriančiame Mykolajive – jos mama.

Jos tėvai laikinai buvo atvykę į Lietuvą, nes močiutę, tėčio mamą, ištiko insultas. Tačiau neilgtrukus mama, nors galėjo likti, išvyko atgal – juk Mykolajive yra jos namai, jos daržas, visas jos prabėgęs gyvenimas.

„Mes sakome, kad svarbiausia išgyventi. Bet juk mūsų gyvenimas susideda iš tų dalykų, kurie mums svarbūs. Be jų gyvenimas atrodo bevertis. Mama taip ir pasakė, kad namai yra viskas, ką ji turi, kad ji negali be savo miesto. Man mama sakė: „Jei nepasodinsiu pomidorų ir agurkų, kas tai pasodins?“

Aš negalėjau jos sulaikyti. Todėl ir suprantu, kad turiu dirbti, kad padėčiau mamai finansiškai“, – sakė Kristina.

Su draugais jau kalbasi ne tik apie karą, bet ir apie gyvenimą

Dabar jau, atlėgus pirminei įtampai, ji sako galinti juoktis. Kad ir iš savęs – išvykdama į atokų kaimą, ji prisikrovė pusę lagamino kosmetikos.

„Tuomet juk net nežinojau, kad iš to kaimo vyksiu į Lietuvą. Bet kosmetika yra mano meditacija, tai mano kovos už ramybę forma. Ten, kur vanduo semiamas iš šulinio, aš ant veido tepdavausi kaukę. Juk jei aš verksiu, mano artimiesiems nebus geriau. Šypsotis – tai ir parodyti, kad jie, Rusija, mūsų nepalaužė. Jie tikėjosi, kad mums bus blogai, bet mums nebus blogai“, – tariant šiuos žodžius šypseną Kristinos veide pakeičia rūstis.

Tris mėnesius Lietuvoje gyvenanti mergina dabar dirba ir „Laisvės“ televizijoje – rašo anonsus, veda trumpąsias žinias rusų kalba.

„Dabar nuolat kažkur bėgu, tai mane gelbsti, neturiu laiko liūdėti. Netgi pastebėjau, kad su draugais kalbamės jau ne vien apie karą, jau norisi kalbėti apie gyvenimą. Net kai prisiminimais dalijamės, dalijamės tuo, kas buvo iki karo. Jau nebegaili buvusio gyvenimo, o džiaugiesi, kad nugyvenai kai ką gera. Dabar daug kas suprato, kokia gyvenimo vertė, ir reikia tai vertinti“, – reziumavo K. Kiseliovaitė.