Nausėda: valdančioji koalicija turi būti suinteresuota, kad žmonių nepasitenkinimo ir protestų būtų kuo mažiau

„Rusijos veiksmai yra neprognozuojami ir Rusijos ataka arba agresija gali pasireikšti įvairiai. Bet šiandien kovų arena yra Ukraina ir jeigu mes norime saugumo sau, pirmiausia turime linkėti saugumo Ukrainai“, – įsitikinęs prezidentas Gitanas Nausėda. Apie paramą Ukrainai, branduolinius Rusijos grasinimus ir elektros kainos fiksavimą – pokalbis su valstybės vadovu LRT TELEVIZIJOS laidoje „Dienos tema“. 

– Šiandien baigiasi pseudoreferendumai okupuotose Ukrainos teritorijose ir kartu su referendumų rezultatais vis garsiau skamba ir branduolinis šantažas. Jūs pats neseniai grįžote iš Niujorko, Jungtinių Tautų. Kiek pasaulis rimtai vertina branduolinį Putino šantažą ir kaip jam yra pasiruošta?

– Na, deja, įspraustas į kampą Vladimiras Putinas gali ryžtis bet kokiems žingsniams. Ir pastaruoju metu jo veiksmai, sprendimai vis labiau atspindi desperaciją, kuri atsirado dėl to, kad Rusija akivaizdžiai praranda momentumą arba akivaizdžiai praranda iniciatyvą Ukrainoje, yra spaudžiama kontrpuolimo šiaurėje, spaudžiama pietuose, nebegali normaliai vykdyti puolamųjų operacijų rytuose. Ir kurį laiką atrodė, kad bus mėginama rengtis referendumams šiek tiek rimčiau, bent jau sudarant referendumo regimybę. O pastarieji sprendimai rodo, kad referendumai buvo organizuoti beveik plyname lauke ir visiškai tam nepasiruošus.

Tai reiškia tik viena – mėginama žūtbūt aneksuoti teritorijas, kurios nėra Rusijos. Ir jau tada, prisidengiant tuo, kad tai yra Rusijos neva teritorija, grasinti branduoliniu ginklu, kaip kad buvo pasakyta: „Jeigu bus kišamasi į Rusijos teritoriją, mes neatmetame ir tokios galimybės.“

Tai yra desperacija, bet vis dėlto net ir desperacijos apimtų žmonių, kurie disponuoja branduoliniu ginklu, gąsdinimai turi būti vertinami rimtai, bet jokiu būdu neturi mažinti mūsų paramos arba versti mus kažkokiu būdu keisti poziciją. Netgi atvirkščiai, sakyčiau. Po pastarųjų sprendimų, kadangi vis dėlto tai kiekybiškai gali sustiprinti Rusijos pajėgas, jeigu ne fronte, tai vis dėlto tuose antruosiuose ešelonuose, Ukrainai skiriama parama turi būti dar didesnė. Sprendimai turi būti priimami dar greičiau, nes tai tampa lemiamu Ukrainos sėkmės faktoriumi.

– Ukraina toliau prašo tarptautinės bendruomenės paramos ir mes stengiamės kiek įmanoma padėti. Ir, jeigu kalbėtume tiktai apie karinę paramą, jūsų manymu, ar egzistuoja raudona linija, ties kuria sau turėtumėm pasakyti ne, šių dalykų mes negalime duoti Ukrainai?

– Jūs kalbate apie Lietuvą?

– Kalbam apie Lietuvą.

– Iš tikrųjų, yra labai aiškus suvokimas, kad Ukraina šiandien yra ir mūsų nacionalinio saugumo veiksnys, todėl parama Ukrainai turi būti teikiama tiek, kiek leidžia mūsų galimybės. Žinoma, nepradedant ignoruoti mūsų bazinių saugumo poreikių. Nes Rusijos veiksmai yra neprognozuojami ir Rusijos ataka arba agresija gali pasireikšti įvairiai.

Bet šiandien kovų arena yra Ukraina ir jeigu mes norime saugumo sau, pirmiausia turime linkėti saugumo Ukrainai. Tokia šiandien yra karo veiksmų logika. Mes visus paramos klausimus, prašymus, kurių tikrai sulaukėme iš mūsų draugų ukrainiečių, svarstome labai rimtai. Svarstėme tai ir vakar. Buvo šiek tiek klaidingai anonsuota, kad bus kalbama apie šitas vadinamąsias panzerhaubicas, bet iš tikrųjų šitas klausimas nebuvo įtrauktas į dienotvarkę.

– Kodėl jis nebuvo įtrauktas į dienotvarkę?

– Mes tiesiog sutarėme grįžti prie jo vėliau, nes pirmiausia turi būti parengtas labai išsamus ir detalizuotas karinis pagrindimas.

– Ką jūs turite galvoje sakydamas „karinis pagrindimas“? Kuo mes pakeisim jas?

– Įvertinimas, kaip tai galėtų atsiliepti mūsų kariuomenės planams ir perspektyvoms ir mūsų kariuomenės gebėjimui vykdyti tam tikras operacijas. Gavę karinį patarimą, be jokios abejonės, mes dar ir strategiškai politiškai įvertinsime šito sprendimo tikslingumą ir tada priimsime sprendimą.

– Jeigu Ukrainai ir būtų tiekiamos vokiškos haubicos, jos būtų tiekiamos tik tada, kai Lietuva turėtų kuo jas pakeisti. Ir tai tenkintų mus?

– Tai yra vienas iš veiksnių, kuris labai svarbus priimant sprendimą, ar mes turėtumėme ir per kokį laiką galėtume pakeisti šitą tiekiamą karinę įrangą arba analogiška, arba panašia. Bet tai būtų tiktai vienas iš sprendimo veiksnių. Žinoma, kad jis padrąsintų mus tokį sprendimą priimti. Bet visa tai mes padarysime tik tada, kai turėsime labai detalią informaciją, ir dėl to aš nenoriu užbėgti sprendimui už akių.

– Taip, žinoma. Ukrainos kariuomenės vadas Valerijus Zalužnas naujausiame savo interviu pareiškė, kad pergalė nebus galutinė ir turime ruoštis naujam karui. Jūsų manymu, karas bus ilgas?

– Kol kas matyti, kad Rusija rengiasi ilgam karui, kad Rusija nekeičia savo agresyvios laikysenos, nenori pripažinti savo bent jau dalinio pralaimėjimo šiuo metu ir yra pasirengusi dar labiau eskaluoti situaciją, net ir patirdama tam tikrus reputacinius, politinius nuostolius šalies viduje. Tai, kas vyksta dabar, be jokios abejonės, ir sprendimai nėra vienareikšmiai, nes matome labai nervingą ir netgi, sakyčiau, panišką Rusijos gyventojų reakciją, todėl prasidėjo bėgimas, prasidėjo ir tam tikri maišto arba tam tikros protesto apraiškos.

Kol kas jos nėra visa apimančios, tačiau situacija gali keistis labai greitai. Todėl mes, kalbėdami apie šito karo perspektyvą, neturėtume susikoncentruoti vien tiktai į veiksmus Ukrainos teritorijoje. Gali atsitikti taip, kad pokyčiai Rusijoje bus tokie staigūs, kad kariniai veiksmai arba karinės operacijos labai smarkiai priklausys nuo to, kas prasidės arba bus pačioje Rusijoje.

– Ką jūs turite galvoje kalbėdamas apie tuos staigius pokyčius Rusijoje?

– Tiesiog šito režimo galiojimo laikas nėra begalinis. Jis nėra begalinis, reikia suprasti, kad jis labai priklauso nuo to, kas vyksta Ukrainoje, kaip Rusijos visuomenė arba Rusijos gyventojai vertina šito karo prasmingumą, sėkmingumą. Kažkiek propaganda gali pūsti miglą į akis ir ji tą daro pakankamai efektyviai. Rusijos gyventojai vis dar yra infekuoti tos propagandos.

Bet klausimas, kai, gal skambės brutaliai, karstai pradės keliauti į Rusijos teritoriją jau masiškai ir tai pastebės jau tikrai vis didesnė Rusijos gyventojų dalis, kiek ta propaganda gebės užmaskuoti Rusijos nesėkmę. Ir jeigu tai Rusijos gyventojai akivaizdžiai pastebės, mes gi negalime sakyti, kad situacija Rusijoje yra gelžbetoninė ir nepakeičiama. Pokyčiai gali būti tokie staigūs, kad mes tiesiog galime būti užklupti jų.

– Dar apie sankcijas. Kada bus naujos Europos Sąjungos sankcijos Rusijai?

– Šitas klausimas jau pradėtas svarstyti ir mes visada pasisakėme už tai, kad sankcijos turi būti tęsiamos, nes tai yra vienas iš mūsų instrumentų paveikti Rusijos elgesį. Mes pasisakėme, pavyzdžiui, už tai, kad Rusijos bankų atjungimas nuo SWIFT sistemos arba pašalinimas iš SWIFT sistemos turėtų būti kur kas ryžtingesnis ir įtraukti iš karto kur kas daugiau bankų. Deja, procesas išsitęsia ir vis mėginama po truputį, liaudiškai tariant, pakrapyti, įtraukiant vieną ar du bankus į išeliminuojamų bankų sąrašą.

Dabar kalbama jau apie papildomus bankus. Yra, žinoma, ir asmenų sąrašas, kurie prisidėjo prie žudynių Iziume. Taip pat mes visada pasisakome už sankcijas „Rosatomui“, jis yra iš dalies atsakingas už tą visišką branduolinę netvarką, kuri dabar vyksta Zaporižioje. Visiškai neatsakingas, nusikalstamas elgesys, keliantis pavojų ir Ukrainos, ir pačios Rusijos gyventojams, ir visai Europai, jeigu būtų incidentas.

Žinoma, sankcijų galimybės dar nėra išsemtos, tačiau greta sankcijų turime kalbėti ir apie tai, kad Rusijos gyventojai turi labiau pajusti šito karo pasekmes. Lietuva, kartu su kitomis Baltijos valstybėmis ir Lenkija, jau tai pademonstravo, neįsileisdama Rusijos turistų ar kitokių piliečių į savo teritoriją.

– Šiandien Seime nepavyko interpeliacija energetikos ministrui Dainiui Kreiviui. Jūs pats pasitikite ministru?

– Aš žiūriu į tai, kaip seksis ministrui įgyvendinti užduotis, kurios jam yra duotos, ir jis turi labai aktyviai dabar dirbti Europos Sąjungos formatu. Rugsėjo 30 d., penktadienį, bus energetikos ministrų susitikimas, kuriame Kreiviui iškelta užduotis derėtis dėl geresnės Lietuvos situacijos, kadangi Lietuvos padėtis nėra labai palanki, nes mes esame mažai energijos generuojanti valstybė.

Taip pat ministras Kreivys turi derėtis su Švedija ir iki gruodžio 1-os dienos pasiekti rezultatų derybose perskirstant tam tikrus vadinamuosius viršpelnius. Ir jeigu po gruodžio 1-os dienos išryškės, kad ministras Kreivys patenkinamai įvykdė šitas užduotis, manau, kad mes galėsime suteikti jam tam tikrą pasitikėjimo kreditą. Ir atvirkščiai – jeigu šių sprendimų jam nepavyks įgyvendinti ir Lietuva atsidurs nepalankioje padėtyje, palyginti su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis, darysime atitinkamas išvadas.

– Prezidentūra dėl aukštų elektros kainų turi savo konkretų pasiūlymą, tai yra fiksuoti buitiniams vartotojams kainą 24 centai už kilovatvalandę. Tokia yra riba. Premjerė, reaguodama į šį pasiūlymą, teigia, jog ši iniciatyva yra politinio proceso žanro dalis, kadangi, jos teigimu, šalies vadovas neturi būdų, kaip ją įgyvendinti.

– Šalies prezidentas yra lygiai tokia pati politinio proceso dalis, kaip yra ir Vyriausybė. Priminsiu, kad pagal Lietuvos Respublikos konstitucinę struktūrą prezidentas yra vykdomosios valdžios institucija. Ir, be jokios abejonės, prezidentas privalo turėti savo požiūrį į vidaus politikos klausimus. Aš nekvestionuoju, jeigu premjerė keliauja į užsienio valstybes arba susitinka su užsienio valstybių atstovais, nesakau, kad Vyriausybė nori būti truputį prezidentu arba premjerė nori būti truputį prezidentu.

Taip kad mes ir toliau aktyviai dalyvausime rengiant antiinfliacinių priemonių paketą, skatinsime ir opoziciją būti aktyvią. Bet, be jokios abejonės, tikime ir gera valdančiosios koalicijos valia, nes, turbūt, ji turi būti suinteresuota tuo, kad žmonių nepasitenkinimo ir protestų būtų kiek galima mažiau, kad sprendimai būtų priimami ne tik geri, bet ir laiku.

Nes susidaro toks įspūdis, kad, vis dėlto, kitos Vyriausybės arba kitos valstybės tuos sprendimus, dėl kurių tikrai jaudinasi didžioji visuomenės dalis, priima kur kas anksčiau, nelaukia, kol bus pradėtas svarstyti biudžetas arba kol bus pateiktos tam tikros makroekonominės projekcijos. Daro tai iš karto, o po to įdeda į biudžetą, nes supranta, kad laiko faktorius yra svarbus. Kuo mes labiau leisime žmonėms gyventi su šitomis niūriomis nuotaikomis, tuo didesnių pasekmių mes galime susilaukti šalies viduje, o šito, turbūt, nenorime nė vienas iš mūsų.

– Vyriausybė savo pasiūlymus dėl kompensacijų žada pateikti su biudžetu, jis turėtų atkeliauti spalio pradžioje. Ką darysite, jei Vyriausybė neatsižvelgs į jūsų konkretų pasiūlymą dėl 24 centų už kilovatvalandę?

– Aš kol kas nenoriu šitaip ultimatyviai reikalauti – 24 arba nieko. Iš tikrųjų mes paprašėme, aš paprašiau, Vyriausybės, premjerės, paskaičiuoti įvairius scenarijus. Ir atkreipiau dėmesį į tai, kad tas numatytas planas leisti elektros kainoms išaugti nuo sausio 1-os dienos 40 proc. ir dar 40 proc. nuo liepos 1-os dienos nesudarys prielaidų tikėtis, kad gyventojai sakys: „Mumis tikrai pasirūpino.“ O juk pinigų išleisime daug.

Tai ar nebūtų komunikaciškai, politiškai daug efektyviau pasistengti bent pusę metų, tuos pačius sudėtingiausius mėnesius, fiksuoti 24 centų kainą? Ir tada, jau liepos 1-os dienos sulaukus, žiūrėti, kokia yra reali situacija, ir galbūt iš tikrųjų leisti tam tikrą elektros kainos brangimą, jeigu situacija nepagerės.

Mūsų pasiūlymas, palyginti su tuo paskelbtuoju Vyriausybės pasiūlymu, kainuotų papildomai 300 milijonų eurų. Taip, aš suprantu, kad tai yra nemaža suma, bet vis dėlto tai yra 0,4 proc. nuo bendrojo vidaus produkto. Kitaip tariant, kai laukiame galimo biudžeto deficito 6–7 proc. arba 5 proc. lygio, 0,4 proc. nebėra didelis skirtumas. O pasekmės, pirmiausia mūsų gyventojams, manau, būtų tikrai labai pozityvus impulsas, ir psichologiniam mūsų visuomenės klimatui taip pat, kuris šiuo metu nėra pats geriausias.

Be to, tikrai turime jau dabar paskelbti ir labai aiškiai kalbėti apie tai, ką mes siūlome verslui, nes priešingu atveju protestai prie mūsų valdžios institucijų bus vos ne kiekvieną dieną. Daugelis įmonių užsidaro, kai kurios įmonės išleidžia į prastovas darbuotojus.

Mažasis verslas beveik nežino, ko laukti; nežinodamas, ko laukti, priima sprendimus jau dabar. Jeigu jis turėtų tam tikrus signalus, kad bus imamasi, pavyzdžiui, kaip mes siūlome, subsidijų mikroįmonėms, subsidijų individualią veiklą vykdantiems, subsidijų energijos intensyvumu pasižyminčioms įmonėms, chemijos, maisto gamybos, medienos apdirbimo pramonėje, tai suteiktų tam tikrą perspektyvą verslui, jis žinotų, kad ir į jo poreikius bus atsižvelgta.

Ir vėlgi, ne dėl to, kad mes esame labai altruistiškai nusiteikę, bet dėl to, kad labai gerai suprantame, kad jeigu verslu nepasirūpinsi, jis atleis darbuotojus, darbuotojas stos į Darbo biržą ir valstybė mokės tuos pačius, o gal ir gerokai didesnius pinigus jau nedirbančiam žmogui. Tai kam šito reikia?