Prieš 1 metus
94
Šiandien sueina lygiai treji metai, kai savo pareigas pradėjo eiti prezidentas Gitanas Nausėda. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Dienos tema“ jis kalbėjo apie savo vykdomą politiką, iki šiol nuveiktus darbus bei tai, kaip reikėtų vertinti Rusijos grasinimus.
– Pandemija, karas, infliacija – daug įvairiausių negandų užpuolė Lietuvą. Ar jaučiatės esąs krizių prezidentas?
– Na, mes nesirenkame scenarijaus, jis yra nulemtas. Bet tikrai sutinku su tuo, kad susirinkau tiek iššūkių, kiek galima turbūt susirinkti per kokias 3 kadencijas. Bet jeigu sugebėjome susidoroti su visais iššūkiais ir, nepaisant to, dar ir žmonių pasitikėjimas išlieka gana aukštas, vadinasi, mes atlaikėme smūgius neblogai. Manau, pagrindinė priežastis, kad žmonės įvertina, jog tu stengiesi, nors galbūt neturi stebuklų lazdelės, kuri leistų, pavyzdžiui, 20 proc. infliaciją padaryti 2 proc. infliacija, bet tu nuoširdžiai stengiesi, jog infliacijos pasekmės būtų kompensuotos, kad jos būtų sušvelnintos skurdžiausiai gyvenantiems žmonėms. Ir kitose srityse mes tikrai nuoširdžiai stengiamės, kad žmonėms gyventi būtų lengviau, kad Lietuva būtų saugesnė. Gana optimistiškai žvelgiu į ateitį ir manau, kad mes tikrai esame pajėgūs kaip valstybė, kaip tauta įveikti bet kokius iššūkius, ir tikiuosi, kad Lietuva tikrai žygiuos tuo keliu, kuris jai yra skirtas, t. y. tapti gražia, šviesia, inovatyvia ir jaukia gyventi valstybe.
– Prieš kurį laiką apklausos rodė, kad lietuviai ilgisi arba nori tvirtos rankos politikos. Ar laikote save tvirtos rankos šalininku?
– Aš laikau save išmintingos politikos šalininku. Manau, kad priskaldyti malkų neatsakingais pareiškimais arba tiesiog neapgalvotais sprendimais galima labai greitai ir didelio proto tam nereikia. Bet tikrai yra kur kas sudėtingiau įgyvendinti tam tikrus tikslus, kuriuos esu užsibrėžęs, ir nuosekliai tų tikslų siekti. Mes tuos tikslus labai aiškiai užsibrėžiame ir nuosekliai jų siekiame, pavyzdžiui, didesnės saugumo garantijos NATO viršūnių susitikime. Iš pradžių dokumentai nebuvo labai palankūs Lietuvai, tačiau mes žinojome, ką norime pasiekti, norėjome, kad būtų daugiau sąjungininkų paramos Lietuvai, kad atsirastų brigados dydžio karinės kovinės paramos vienetas Lietuvoje, oro gynybos statuso elementas. Visi šitie dalykai atsirado.
Mes nuosekliai nuo pat praėjusių metų pabaigos siekėme kandidatės statuso Ukrainai. Prisimenu Versalio viršūnių susitikimą, kuriame atrodė, kad, na, rankomis, gelžbetoninę sieną daužome. Tarp Europos Sąjungos lyderių nebuvo vienybės, o Lietuva norėjo jau tada pasiekti rezultatą. Bet mes vis tiek stengėmės. Tuo metu pasiekėme, kad būtų suteikta Ukrainai europinė perspektyva ir nenuleidome rankų. Štai, visai neseniai įvykęs Europos Vadovų Tarybos posėdis leido triumfuoti ir pasiekti kandidato statusą ne tik Ukrainai, bet ir dar kitai labai svarbiai Lietuvai valstybei – Moldovai.
O kiti pavyzdžiai, kai mes iš pradžių darome sprendimus, o paskui mąstome, kas iš tų sprendimų išeis ir kaip iš tos situacijos išsisukti, atvirkščiai, baigdavosi užsienio politikos nesėkmėmis. Taip, aš esu išmintingų, blaivių sprendimų šalininkas ir ypač dabartinėmis aplinkybėmis, kai emocijos yra tartum įkaitęs katilas vandens, nes to racionalumo ir tolesnio žiūrėjimo į priekį labai pasigendu.
– Jeigu trumpai palygintumėte save prieš trejus metus ir dabar, kaip keitėsi jūsų laikysena, kokių savybių įgavote?
– Tikiuosi, pareigos labai nesugadino. Bet tai turėčiau vertinti ne aš. Tik galiu pastebėti, kad atsirado labai stiprus pareigos jausmas. Tą aš matau net ir stebėdamas Dianos veiklą. Nepaprastai didelis atsakomybės jausmas savo šaliai, savo šalies žmonėms.
– Kaliningrado klausimas, aišku, yra aktualus, tai yra labai svarbu visiems. Kaip mes turėtume reaguoti į tai, kas vyksta dabar su Kaliningrado tranzitu? Vakar pas jus buvo susirinkę ir kiti šalies politikai. Daug komentarų nebuvo, tad gal galėtumėt pakomentuoti, kas buvo nuspręsta?
– Procesas dar nėra pasibaigęs, jis vis dar vyksta ir Lietuvos derybininkai, Vyriausybė toliau konsultuojasi su Europos Komisija. Manau, kad sprendimas netrukus bus paskelbtas.
– Rusijos ir Baltarusijos grasinimai dėl Kaliningrado. Ar mes turėtume kažkaip vertinti, kreipti dėmesį į tai?
– Rusija turbūt išnaudotų menkiausią krepštelėjimą tam, kad dar kartą išspjautų savo grasinimų porciją. Jie tais grasinimais apdalino jau visą Europos Sąjungą ir, ko gero, didžiąją pasaulio dalį. Taip, visada reikia rimtai reaguoti, ką tokia agresyvi valstybė šneka, bet, kita vertus, krūpčioti nuo kiekvieno jų pareiškimo tikrai neverta. Mes turime toliau dirbti darbus, kurie yra menkai susiję su Rusija, jie yra pirmiausia nukreipti į mūsų bendrą veiklą su sąjungininkais. Mes turime pirmiausia atkreipti sąjungininkų dėmesį į tai, kokiame rizikingame regione gyvename, ir kad NATO, Europos Sąjunga labai adekvačiai reaguotų į kilusias grėsmes ir padarytų viską, kad Rusijai nekiltų nė menkiausių pagundų bandyti mūsų tvirtybės ir atsparumo. Kitaip tariant, bandyti kolektyvinės gynybos skydo.
Šiandien tie darbai yra vykdomi, jie yra tikrai geru greičiu įsibėgėję, manau, kad mes toliau turėsime labai kantriai, nuosekliai ir ištvermingai dirbti su mūsų sąjungininkais tam, kad šitie labai geri, bet kol kas dar tik deklaratyvūs projektai, paskelbti NATO viršūnių susitikime, taptų kūnu ir kad taptų kūnu netgi greičiau, negu mes įsivaizdavome ir planavome, nes laikas nelaukia. Laiko veiksnys Lietuvai taip pat yra labai svarbus.
– Prekių judėjimas tarp Rusijos ir Baltijos šalių. Čia rusai gąsdina, kad iš tikrųjų turės mums didžiulį poveikį. Mūsų ekonomistai sako, kad tai bus labai mažas poveikis. Jūs taip pat esate ekonomistas, kaip jūs vertinate, ar bus poveikis?
– Aš manau, kad mes labai daug padarėme, kad Lietuva taptų atsparesnė Rusijos ir energetiniam, ir ekonominiam šantažui. Ir šiandien, kai žvalgausi į kai kurias kitas Vakarų Europos valstybes, aš matau tą didelį kelią, kurį Lietuva nuėjo per šiek tiek, žinoma, ilgesnį laiką. Ir todėl dabar, kai, sakykime, Vokietija mąsto, o ką reikės daryti ateinantį šaltąjį sezoną, ar nereiks normuoti elektros energijos ar kitų energetikos išteklių, aiškiai matome, kad Lietuva ne tik deklaravo, bet ir jau realiai nutraukė bet kokius energetikos saitus su Rusija ir atsisako pirkti tiek dujas, tiek naftą, tiek elektros energiją. Aiškiai matai, kad politika, buvusi be jokių iliuzijų Rusijos atžvilgiu, pasiteisino kur kas labiau negu vadinamoji realpolitik arba realistiška politika, kuri dabar kelia didelį galvos skausmą kai kurioms Vakarų valstybėms. Aš jų situaciją suprantu, tačiau tai tik dar kartą patvirtina, kad Lietuva nuėjo teisingu keliu ir kuo greičiau tuo pačiu keliu nueis kitos Vakarų Europos valstybės, tuo visiems nuo to bus tiktai geriau ir lengviau.
– Kaip jaučiate, vokiečiai pasiduos rusų šantažui ar ne?
– Aš manau, kad šiandien jie iš tikrųjų sprendžia problemas, kurios pirmiausia yra susijusios su tuo, kad reikia labai greitai spręsti vidaus apsirūpinimo klausimus. Taip, jiems reikia ilgesnio pereinamojo laikotarpio tam, kad atsisakytų rusiškų dujų. Bet alternatyvių energijos išteklių generavimo pajėgumai, taip pat sparti suskystintų dujų terminalų statyba leistų didele dalimi įtampą sumažinti ir išgyventi patį sudėtingiausią, sakyčiau, metų ar pusantrų laikotarpį, per kurį Vokietija būtų atsparesnė, ir jau kartą tapusi atsparesnė, tikiuosi, labai ilgam laikui gaus skiepą nuo Rusijos. Kitaip tariant, neatsiras vėl politikų, kurie po metų ar po pusantrų sakys, kad, žinote, gal reikėtų vėl mums tuos saitus sustiprinti, nes Rusija neva pasikeitė ar padarė tam tikrų nuolaidų. Nepaprastai pavojinga vadovautis tomis iliuzijomis, nes istorija tiek kartų mus karčiai mokė.
Lietuva šiuo požiūriu tikrai šiandien Vakarų Europos bendruomenės lyderių akyse yra tam tikras autoritetas, nes daug kartų teko kartoti apie Rusijos grėsmes, bet kol tos grėsmės nesimaterializavo, būdavo toks požiūris, na, taip, jūs ten arti Rusijos gyvenate, galbūt dėl to jūsų toks požiūris. Šiandien prie manęs prieina ne vienas Vakarų Europos valstybių lyderis ir sako: „Na, žinai, aš priverstas pripažinti, kad jūs buvote teisūs ir jūsų situacijos apibrėžimas ir vertinimas buvo pats tiksliausias ir realiausias.“
– Šiek tiek apie vidaus politiką. Kaip įvertintumėte santykius su valdančiaisiais? Jūs dažnai kritikuojate ministrus. Vis dėlto nė vienas ministras nepaliko savo posto po kritikos. Ar, jūsų nuomone, reikėtų prezidentui daugiau galių?
– Aš nemanau, kad prezidentui reikėtų daugiau galių. Aš manau, mes turime gana gerą Konstitucijos apibrėžtą galių pasiskirstymą. Reikia tomis galiomis naudotis. Ta kritika nėra dėl kritikos. Kai kuri kritika vėliau duodavo labai gerą rezultatą. Gal iš pradžių, kai konkuruojančios arba tam tikra prasme balansuojančios valdžios institucijos šiek tiek į kritiką žvelgdavo nervingai. Na, kad nekalbėčiau teoriškai, aš pasakysiu praktiškai.
Mano kritika dėl infliacijos. Pirmi mūsų pasiūlymai ir kritika, kad Vyriausybė nieko nedaro arba daro per mažai infliacijos pasekmių švelninimo prasme, turbūt, buvo dar vasario mėnesį. Ir pirmoji reakcija buvo tokia – bet kokios prezidento priemonės, kurias jis siūlo, ar NPD didinimas, ar vienkartinės išmokos, dar labiau paskatins infliacijos smagratį suktis ir tai nėra geras sprendimas. Praėjo kažkiek laiko, ir mes matome, kad sprendimai vis dėlto buvo pasiūlyti, jie buvo labai panašūs į tuos, kuriuos siūlėme mes.
Kai pirminė reakcija, atstūmimo reakcija baigiasi, vėliau ramiai atsisėdama ir mąstoma, kad tikrai sprendimai yra reikalingi, tada padaroma.
Kitas pavyzdys – savivaldybių finansinio savarankiškumo stiprinimas. Ilgus metus niekas nevyko. Tai yra kalbėjome, kalbėjome, kad savivaldybėms reikia daugiau finansinio savarankiškumo, kol galiausiai mes nustojome, tiesiog supratome, kad jeigu nežengsime pirmo žingsnio, nieko ir nebus. Ir pateikėme įstatymo projektą.
Kas vyksta šiandien – na, taip, pirminė reakcija – o gal reikėtų kažkaip kitaip daryti? Bet matau Vyriausybės reakciją, kad mes pasistengsim pateikti net geresnį pasiūlymą. Puiku, man visiškai nesvarbu, kas bus sprendimo arba pasikeitimų autorius, svarbu, kad pagaliau iš mirties taško pajudėsime ir aš puikiai suvokiu, kad tą pajudėjimą iš mirties taško inicijavome mes. Ir kritika dar nereiškia, kad yra siūloma ministrui atsistatydinti. Aš, pavyzdžiui, galiu pateikti labai normalios ir civilizuotos reakcijos į kritiką pavyzdį. Naujausiame savo metiniame pranešime tikrai aiškiai kritikavau žemės ūkio ministro veiklą.
Tačiau jo reakcija į kritiką buvo normali – tokia, kokia turėtų būti civilizuoto politiko. Kitaip tariant, jisai pripažino, kad problemos egzistuoja, pamėgino paaiškinti, kad kai kurios problemos nėra sprendžiamos labai greitai, padaryti tam tikri darbai, kurie duos rezultatą po tam tikro laiko. Gerai, mes toliau stebėsime situaciją ir tikrai gana priekabiai vertinsime kiekvieno ministro veiklą.
Aš sakyčiau, tas dialogas ir bendradarbiavimas yra gana konstruktyvus. Bet aš tikrai niekam nežadėjau, kad būsiu labai nuolankus ir nuolaidus, nes visiškai kitaip įsivaizduoju savo, kaip prezidento institucijos, funkcijas.
– Ar antrai kadencijai jau ruošiatės?
– Antrai kadencijai nesiruošiu. Man labai įdomi ir, kaip jūs taikliai pastebėjote, labai daug iššūkių kelianti yra pirmoji kadencija, kurios liko nei daug, nei mažai – dveji metai. Ir aš neabejoju, kad jie taip pat bus labai įdomūs tiek užsienio, tiek ir vidaus politikoje.
English (US) ·