„Mums tai yra kaip baisus sapnas“: iš rusų talžomų sričių pasitraukusios ukrainietės liūdnai pripažįsta – greitai savo artimųjų neišvys

Nors dauguma į Lietuvą nuo karo siaubo Ukrainoje bėgusių šios šalies gyventojų jau ryžtasi grįžti namo, kai kurie žino, kad tėvynėje likusiuose namuose jiems bus saugu tik tada, kai karas baigsis. Iš Mariupolio į Klaipėdą atvykusi Jelizaveta kol kas savo ateities planus sieja su Lietuva ir jau pradėjo mokytis lietuvių kalbos, o dėl Donbaso regione likusio būrio artimųjų išgyvenanti Jelena neslepia – širdis ir mintys kiekvieną dieną yra ten, tačiau jausmus kol kas nugali šaltas protas: „Turime mąstyti apie vaikus, nes jiems čia yra saugu.“

Jurano socialiniame tinkle „Facebook“ įkurta grupė, vienijanti į Klaipėdą nuo karo Ukrainoje pabėgusius ukrainiečius, jau turi apie 4,5 tūkst. žmonių.

Klaipėdos savivaldybės anksčiau skelbtais duomenimis, vien per pustrečio mėnesio į ukrainiečių registracijos centrą uostamiestyje kreipėsi 8827 Ukrainos piliečiai, tarp kurių – 3541 nepilnamečiai.

Jurano administruojamoje grupėje yra ir klaipėdiečių, kurie teikia pagalbą karo pabėgėliams.

„Jeigu bus vien ukrainiečiai, jie tiesiog negalės vieni kitiems padėti, o kai yra mūsiškių, jie padeda, kai reikia ką nors pranešti ar tiesiog internete panaršyti kažko, nes juk lietuvių kalbos (ukrainiečiai – LRT.lt) nemoka. Klaipėdiečiai padeda, nieko nesakau, bet galiu atskleisti paslaptį: būna, jog kartą per savaitę kažkoks žmogus grupėje parašo kokį negražų komentarą, necenzūrinių žodžių arba daug politikos. Tokie paprasčiausiai yra šalinami“, – pastebėjo Juranas.

Vyras sako, kad jo administruojamoje grupėje vengiama politikos ir žiaurių vaizdų iš fronto – ji skirta padėti spręsti ukrainiečiams kasdien iškylančius klausimus.

Uostamiestyje įsikūrę ukrainiečiai vis akcentuoja, jog yra dėkingi klaipėdiečiams ir visos Lietuvos žmonėms, kurie priima karo pabėgėlius, daug jiems padeda ir palaiko visą Ukrainą. Neseniai Klaipėdoje įsikūrę ukrainiečiai Sąjūdžio parke pasodino liepų alėją, kuri – lyg padėkos ženklas šiam miestui ir jo gyventojams.

Jau kurį laiką vis pasirodo žinių apie gana aktyviai į Ukrainą grįžtančius karo pabėgėlius – žmonės tvirtina, kad tėvynės ir artimųjų ilgesys didesnis nei baimė patekti į okupantų taikiklį.

Vis dėlto su Klaipėdoje apsistojusiais ukrainiečiais kasdien daug bendraujantis Juranas tvirtina – nemažai karo pabėgėlių dar nė negalvoja apie grįžimą namo, o kai kurie supranta, kad to padaryti galbūt niekada nebegalės ir teks likti Lietuvoje arba bent jau iš naujo kurti gyvenimą kitame Ukrainos mieste, nes agresorius nušlavė nuo žemės paviršiaus namus, dalis neteko ir artimųjų.

„Pastarosiomis dienomis kaip tik padaugėjo į grupę besiprašančių žmonių. Daug ukrainiečių pažįstu asmeniškai, yra, kam padėjau darbą susirasti ir pan., nes kartais dalyvauju kaip vertėjas – aš čia vietinis, čia gimiau, daug kalbų moku. Iš tų, kuriuos pažįstu asmeniškai ir kalbėjau, dar nė vienas negrįžo ir nežada grįžti, dirba čia. Žinau, kad važiuoja į tą Ukrainos dalį, kur karo dar nėra. Būna, kad važiuoja daugiau daiktų čia atsivežti ar, kadangi vyrų neišleidžia, važiuoja vyro, sūnaus aplankyti“, – sakė pašnekovas.

Į Klaipėdą pabėgo iš Mariupolio, kur nebeliko ir artimųjų

Kol kas apie galimybę grįžti į Ukrainą labai neužtikrintai kalba ir Jelizaveta. Balandžio 8 d. mergina į Klaipėdą atvyko pabėgusi nuo karo žiaurumų Mariupolyje. Šiuo metu apie pasipriešinimo okupantams simboliu tapusį miestą, kur iki karo ramiai tekėjo Jelizavetos gyvenimas, mergina nežino kone nieko.

„Visi išvažiavo. Tėvai gyveno Mykolajive, tačiau spėjo išvažiuoti. Visiems viskas gerai – šeima ir draugai spėjo pabėgti“, – pasakojo Jelizaveta.

Šiuo metu ukrainietė Klaipėdoje mokosi lietuvių kalbos, mat sako norinti įsilieti į bendruomenę, lengviau bendrauti su čionykščiais gyventojais.

„Labai patinka Klaipėda. Pradėjau mokytis lietuvių kalbos, bet yra sunkiau, nei tikėjausi, tai yra sudėtingesnė kalba, nei aš įsivaizdavau. Bet po truputėlį mokausi. Noriu pritapti čia, kad nebūčiau našta žmonėms ir galėčiau susikalbėti. Žengiu pirmuosius žingsnius mokydamasi lietuvių kalbos“, – sakė Jelizaveta.

Kol kas mergina ateities planus kuria Lietuvoje. Tėvynėje Jelizaveta dirbo vizažiste grožio salone. Prie šios veiklos norėtų grįžti ir Lietuvoje.

„Norėčiau čia tai tęsti. Kol kas dar nepavyko to įgyvendinti, bet aš labai tikiu, kad ateityje man pasiseks“, – su šypsena kalbėjo ukrainietė.

Kramatorske situacija kasdien darosi vis prastesnė, tačiau Jelenos artimieji išvykti nesutinka

Gana aktyvi Klaipėdoje apsistojusių karo pabėgėlių bendruomenės narė Jelena į uostamiestį atvyko iš Donbaso regione esančio Kramatorsko, kur balandį per Rusijos pajėgų apšaudymą traukinių stotyje žuvo dešimtys nuo karo bėgusių gyventojų.

„Mano dukra ir anūkas jau buvo čia. Jie atvažiavo kovo pradžioje, o aš pas juos atvykau kovo pabaigoje. Būdami čia jaučiame labai didelę klaipėdiečių ir visų lietuvių pagalbą ne tik mums, kaip ukrainiečiams, bet ir visai Ukrainai. Padeda viskuo, kuo gali“, – sakė Jelena.

Kramatorske liko moters vyras, brolis, sesė, kiti artimieji, katė. Su šiais žmonėmis Jelena kasdien, kai tik gali, susisiekia internetu. Moteris pasakoja, kad kasdien iš artimųjų sulaukia vis prastesnių žinių, tad belieka viltis, kad šalies gynėjams pavyks atsilaikyti.

„Situacija kiekvieną dieną darosi vis blogesnė. Karas prasidėjo kiek toliau nuo mūsų, bet dabar vis artėja ir artėja. Raketos kasdien šaudo į gyventojų namus. Žmonės sėdi rūsiuose“, – sakė pašnekovė.

Artimieji Jelenai papasakojo, kad Kramatorske jau nutrūkęs dujų tiekimas, bet dar yra vanduo ir elektra, tačiau karo pabėgėlė neabejoja, kad, jeigu rusai įžengs į miestą, elektros ir vandens nebeliks.

Kaskart išgirdusi klausimus apie artimuosius, kurių tyko karo pavojus, Jelena akivaizdžiai nuliūsta ir neslepia, jog širdimi ir mintimis ji vis dar yra Ukrainoje.

„Labai sunku priimti sprendimą palikti namus, draugus, artimuosius ir tiesiog išvažiuoti. Tai yra labai sudėtinga. Mes – čia, mes esame saugūs, čia – taikus dangus, bet mintimis mes kiekvieną dieną esame ten. Mes labai norime, kad karas kuo greičiau pasibaigtų. Ukraina buvo puiki šalis, Ukraina turi būti Ukraina. Mums nereikia jokios Rusijos, mes norime gyventi savo šalyje. Mes ukrainiečiai ir mums nereikia Rusijos“, – karštai kalbėjo ukrainietė.

Kol kas Jelenos artimieji nesutinka atvykti į Lietuvą. Moters teigimu, jeigu Kramatorske situacija drastiškai suprastėtų, galbūt pavyktų prisišaukti giminaičius, tačiau bent jau dabar jie nenori palikti savo namų.

Tai, kas vyksta, vis dar atrodo kaip baisus sapnas

Ir nors širdis šaukiasi tėvynės ir artimųjų, protas jausmus kol kas nugali – Jelena sako suprantanti, jog negali pasiduoti ilgesiui, nerimui ir turi rinktis saugumą Lietuvoje.

„Aš labai noriu grįžti, bet negalime. Turime mąstyti apie vaikus, nes jiems čia yra saugu. Mano dukra rado darbą ir jai reikės važinėti į kitą miestą. Ji pradės dirbti, o aš turiu būti čia ir prižiūrėti anūkus. Kai viskas baigsis, kai būsime tikri, kad Ukraina nugalėjo, tik tada grįšime namo“, – sakė Jelena.

Nors beatodairiška Rusijos agresija ir jos sukeltas karas Ukrainoje jau tęsiasi daugiau kaip 100 dienų, nuo jo pabėgusiai Jelenai tai vis dar atrodo tarsi baisus sapnas. Moteriai sunku patikėti, kad, kaip manyta, broliška šalis dabar niokoja kitos žemę.

„Mes dar netikime, kad tai vyksta mūsų šalyje, mums tai yra kaip baisus sapnas. Mes visada manėme, kad Ukraina ir Rusija yra broliškos tautos ir tikrai negalime patikėti tuo, kas įvyko, ką padarė Rusija. Mes kiekvieną dieną meldžiamės už mūsų karius, bet mūsų karių yra mažiau ir mes neturime tokios technikos kaip Rusija. Mes neturime tiek tankų, raketų ir kitų kovos mašinų. Aš laukiu lendlizo, kai Ukraina gaus ginklų, ir tada viskas bus gerai. Mes tikime, kad Ukraina laimės ir okupantai išeis ten, iš kur atėjo“, – vilties nestokoja Jelena.

Ukrainietė patikino, kad šios šalies gyventojai vis dar neprarado nuo pat karo pradžios pasaulį žavinčio ryžto ir vienybės.

„Mes tikime Ukrainos pergale, tikime mūsų kariuomene, tikime prezidentu Volodymyru Zelenskiu. Jis – šaunuolis. Visi daro viską, kad tai, kas šiuo metu vyksta Ukrainoje, kuo greičiau pasibaigtų. Mes tikime, kad jiems nepavyks pasiekti to, ką jie nori pasiekti, kad jie nenukeliaus toliau, kad mes juos sustabdysime. Mes esame maža šalis, bet mes jau visam pasauliui parodėme, kad esame stipresni už juos“, – sakė Jelena.