Matematikos egzamino bėdų užkulisiai: jei rugsėjį nebus intervencijų, kitąmet neišlaikys jau 40 proc. abiturientų

Jei nesigriebsime skubių intervencinių priemonių, kitais metais matematikos egzamino neišlaikys 40 proc. laikančiųjų. Taip sakė švietimo, mokslo ir sporto ministrės Jurgitos Šiugždinienės nurodymu suburtos komisijos prastų valstybinio matematikos brandos egzamino rezultatų priežasčiai nustatyti narė, matematikos mokytoja ekspertė Vilija Dabrišienė.

KTU inžinerijos licėjaus pedagogė V. Dabrišienė atskleidė, kad tarp neišlaikiusiųjų yra ir tokių abiturientų, kurie mokykloje mokėsi devynetais ir dešimtukais. Pedagogė tokį paradoksą linkusi sieti su akademiniu nesąžiningumu.

Stresu paaiškinti tokius rezultatus, pasak mokytojos, galima tik pavieniais atvejais.

– Kaip reagavote, kai išgirdote, kad, tuomet dar negalutiniais duomenimis, 35 proc. laikiusiųjų visoje Lietuvoje neįveikė matematikos egzamino užduoties?

– Man labai gaila. Kai sužinojau šį rodiklį, neužmigau visą naktį, labai išgyvenau. Manau, kad tai yra tiesiog mūsų nacionalinė tragedija, visuomet ieškau priežasčių, galvoju, ką galiu padaryti pati, ką gali padaryti kolegos, kad taip nebeatsitiktų.

Tiems neišlaikiusiems vaikams viskas bus gerai, jie gyvens savo gyvenimą, mokysis, dirbs, turės galimybę kitais metais išlaikyti, kur nors kitur įstoti. Bet mane gąsdina abiturientų žinios ir gebėjimai tomis žiniomis pasinaudoti per egzaminą. 35 proc. nesugebėjo atlikti kai kurių elementarių operacijų ir man tai atrodo labai baisu.

– Kai po egzamino kalbinau abiturientus, tie, kurie tenorėjo išlaikyti, sakė, kad jis buvo lengvas, o tie, kas mokėsi devynetais ir norėjo išlaikyti aukštais balais, sakė, kad sunkus, ir išvardijo dabar ir komisijos išskirtus 19.2 ir 27 uždavinius.

– Egzamino užduotyje probleminiai uždaviniai, jų buvo keli, buvo truputį per sunkūs. Ypač 19.2 uždavinys vaikams buvo nematytas, jo nebuvo jokiuose vadovėliuose, jokiose egzaminų užduotyse, todėl abiturientai sunkiai ir susivokė.

O paskutinis uždavinys – tai jau ir nuovargis, trečia egzamino valanda, skaitai kontekstą ir nebesupranti, koks tai uždavinys. Nors tai buvo klasikinis darbo uždavinys, bet vaikams šiek tiek nepažįstamas kontekstas ir jie jo neatpažino.

– Kritikai išskyrė ir 23.2 uždavinį.

– Tai buvo sunkesnis uždavinys, bet tokių dažnai būna vadovėliuose, daug tokių būna įvairioje literatūroje. Kas ruošėsi, tas tikrai turėjo išspręsti.

O tie du uždaviniai – 27 ir 19.2 – tikrai galėjo balus sumažinti.

Bet dar yra ir egzamino visuma. Matyt, vis dėlto vaikai nepriėjo prie tų paskutinių uždavinių – juos turbūt išgąsdino ankstesni uždaviniai, jie galbūt sutriko.

Jei būtų neišsprendę tik tų dviejų uždavinių, būtų galėję pelnyti ir 100 balų. Šių dviejų uždavinių vertė buvo penki taškai, o šimtukui pakako surinkti 53 taškus iš 60-ies.

– Buvo mokytojų, kurie sakė, kad 27 uždavinys neatitinka mokyklinės ir egzamino programos. Jūs su kitais komisijos kolegomis tvirtinate, kad tie du uždaviniai tikrai atitinka abi programas.

– Kad tai nėra programiniai uždaviniai, dažniau sakė ne mokytojai, o žmonės, kurie ne tiek daug susiję su mokykla. 27 uždavinys buvo orientuotas į problemų sprendimą, tai yra į nestandartinę problemos sprendimo paiešką. Vadinasi, toks uždavinys, kurio tikslas nustatyti, ar mokinys orientuojasi nestandartinėje situacijoje, negali būti standartiškai apibrėžtas.

Mes, ekspertų komisija, žiūrėjome, ar programoje apibrėžtų žinių užtenka tam uždaviniui išspręsti. Ir atsakėme į šį klausimą „taip“, nes programoje parašyta, kad mokinys turi mokėti situacijas aprašyti lygtimi. O tame uždavinyje būtent ir reikėjo situaciją sumodeliuoti ir aprašyti lygtimi.

Antras klausimas buvo, ar mokinys programoje aprašytais gebėjimais gali išspręsti tą lygtį. Ir programoje parašyta, kad jis turi mokėti taikyti perrinkimo būdą, kurio ir reikėjo tai lygčiai išspręsti.

Tad ir žinių pakako, ir gebėjimų turėjo pakakti pagal programą. Tad teoriškai tą uždavinį tikrai galėjo išspręsti, todėl ir nusprendėme, kad šis uždavinys yra programinis.

Tokio tipo uždavinių tikrai buvo ankstesnių metų egzaminuose, gal keturi ar penki uždaviniai. Ir vadovėliuose jų tikrai buvo – ir „Matematika Tau“, ir „Tempus“. Komisijos išvadose yra išvardyti tie uždaviniai, kuriuos mums greitai pavyko aptikti ir vadovėliuose, ir programoje.

Trečias kriterijus, kuriuo remdamiesi vertinome, ar uždavinys programinis, buvo toks, ar turime tokios praktikos, kiek mokykloje realiai tai naudojame, nes kitaip labai sunku nustatyti, kas yra programinis uždavinys.

– Mokytojai sakė, kad gabieji galėjo išspręsti, bet tai surijo daug laiko – ir sprendimo būdą sugalvok, ir išspręsk. Anot jų, ir pusvalandžio galėtų prireikti, o egzamine 27 uždaviniai, dalis jų – iš kelių dalių, dar ir perrašyti reikia į švarraštį.

– Šiam uždaviniui išties reikėjo daugiau laiko. Ir pirmoje dalyje buvo tokių – gal dešimtas, kur atrodė, kad reikėjo pagalvoti ilgiau. Tokių kabliukų buvo, ir jie tikrai surijo daug laiko.

Svarstydama apie 3 valandų egzamino trukmę, manau, kad laiką reikėtų ilginti, juk mums nėra svarbu, per kiek laiko vaikas išsprendžia. Mums svarbu, ar jis moka spręsti, ar sugeba. Trukmė neturėtų būti griežtai nukirstas faktorius. Bet čia mano asmeninė nuomonė.

– Pernai trukmė buvo 3 valandos ir 15 minučių. Pakaktų tiek?

– Jeigu būtų mano valia, nelabai ribočiau laiką: išsprendei – išeik anksčiau. Bet tris su puse valandos duočiau. Ilgesnio egzamino nereikėtų – žmonės per tiek laiko pavargsta, dėmesys susilpnėja.

– Jūsų kolegos pabrėžia, kad šiuolaikiniams vaikams sunku ir ilgesnį tekstą skaityti, ir ilgą filmą pažiūrėti. Tiesiog jie jau kitokie.

– Tokia karta dar tik ateis į egzaminą. Tuomet reikės skelti egzaminą į kelias dalis, taip, kaip daroma tarptautinio bakalaureato sistemoje: iš ryto laikoma viena dalis, po pietų – kita.

– Grįžkime prie egzamino užduoties pirmosios dalies, kuri tradiciškai būna ta lengviausia. Kai kurie mokytojai sako, kad ji kasmet vis lengvinama, o trečioji, sunkioji, vis sunkinama, lyg gabiausius, darbščiausius baustume. Sutiktumėte?

– Be tyrimo į šį klausimą neatsakyčiau. Mes, komisija, žiūrėjome atskirai į minimalius reikalavimus atitinkančias užduotis. Tai darėme dviem aspektais – lyginome jų sunkumą nuo 2015-ųjų (kiek žmonių išsprendžia šį uždavinį), taip pat vertinome sudėtingumą.

Jei radome analogiškų uždavinių 2015, 2016 metais, palyginome, paaiškėjo, kad kelių temų uždavinius šiemet abiturientai sprendė šiek tiek blogiau. Ypač geometrijos. O sudėtingumo lygis, mūsų manymu, yra panašus.

Tos minimalios dalies uždavinių išsprendimo rodiklis pablogėjo dėl tam tikrų temų. Bandėme išsiaiškinti, ar tai tos temos, kurių mokėmės per karantiną, – ne, ne tos.

– Kokios tos sunkiausios temos?

– Tai trigonometrija. Kad ir koks būtų paprastas trigonometrijos uždavinys, sinusai ir kosinusai vaikams kažkodėl kelia siaubą. Šie uždaviniai egzamine tikrai buvo lengvi, atitinkantys minimalius reikalavimus.

– Tik dėl šios baimės 35 proc. neįveikė minimalaus slenksčio?

– Yra visas priežasčių paketas. Jei reikėtų jas apibrėžti, pradėčiau nuo visuomenės nuomonės, kad matematika visai nereikalingas dalykas, egzaminai nereikalingi. Labai daug girdime įvairiausių nuomonių, kad vaikui savaime turi būti keliai pakloti. Diegdami savo vaikams nuostatą, kad gyvenimas jiems savaime turi būti sėkmingas, pakišame koją jų karjerai. O paskui gyvenimas juos skaudžiai nuvilia, jie suklumpa per egzaminą, susiduria su kitokiais skaudžiais dalykais, supratimu, kad sėkmė taip paprastai neateina.

Didelį spaudimą mokytojams daro tėvai. Asmeniškai esu su tuo susidūrusi. Reikalauja mokytojų pasiaiškinti, kodėl parašė tokį ar tokį pažymį. Mokytojas visuomet yra tarp dviejų ugnių: turi įvertinti žinias, bet, kita vertus, esi kaltas, kad žinios blogos.

Mokykloje, kurioje dirbu, taip nėra, bet kitur dar justi ir spaudimas iš administracijos dėl mokinio krepšelio. Taip vertinimas tampa neobjektyvus, tą ir parodė egzamino rezultatai: buvo mokinių, kurie, turėdami netgi
devynetą ar dešimtuką A lygiu, neišlaikė egzamino.

– Kokios to priežastys?

– Arba vertinimas neobjektyvus, arba tai rodo akademinio nesąžiningumo toleravimą, t. y. leidžiama nusirašyti. Akademinis nesąžiningumas – vis dar opi problema, jį toleruoja netgi mokytojai. Taip pat tėvai.

Pati esu mačiusi mamos ranka rašytų darbų. Kodėl tėvai taip daro? Egzamino juk neis mama laikyti.

– Kaip egzaminą išlaikys kitų metų abiturientai?

– Tyrimo metu bandėme įvairiausiais būdais atsekti priežastis, kodėl rezultatai prasti. Įvairiausiais pjūviais pabandėme pasižiūrėti į kaitą įvairiais metais. Atskirai žiūrėjome, kaip keitėsi minimalių reikalavimų užduočių atlikimas, išsprendimo procentas, atskirai žiūrėjome problemines užduotis, atskirai – trigonometrines, pagal temas, lygius A ir B. Radome šiokių tokių tendencijų, tarkim, kad tam tikros temos, kaip geometrija, labai smarkiai blogėjo, tiesiog kartais.

Pritaikėme tiesinio programavimo metodus ir pasižiūrėjome, kaip kinta apskritai išlaikymo procentas ir surinktų taškų vidurkis. Yra įvairių svyravimų, bet, nusipaišius 20 metų tendenciją, yra akivaizdu, kad ši tiesė smarkiai žemėja, o išlaikymo procentas kiekvienais metais mažesnis vidutiniškai 4 procentais. Pernai buvo išimtis. Bet, eliminuojant šią išimtį ir apskaičiuojant nuo 2015 metų, nes tuomet šiek tiek keitėsi vertinimo sistema, matyti, kad ta kreivė tikrai žemėja.

– Ką tai rodo?

– Tai reiškia, kad kitais metais neišlaikymas turėtų būti apie 40 proc., jei nieko skubiai nedarysime. Ir tai atitiks tendenciją.

– Įmanoma skubiai padėtį pakeisti, kad vienuoliktą klasę šiemet baigusieji po metų egzaminą išlaikytų geriau?

– Aš nežinau, ar įmanoma tai padaryti. Bet aš esu šimtu procentų įsitikinusi, kad daryti reikia ir mes privalome daryti, skubiai imtis priemonių. Manau, ministerija tikrai imsis jų. Reikia ne tik galvoti apie ilgalaikę strategiją, bet ir imtis skubios intervencijos, kad kitais mokslo metais būtų kitaip. Vadinasi, nuo rugsėjo pradžios turi atsirasti intervencijų, kad vaikai kitais metais pasiektų geresnių rezultatų. Žinoma, paprasčiausia būtų užduotį supaprastinti, bet manau, kad tai ne tas kelias, kuris veda į sėkmę.