Mariupolio siaubą regėjusi Tatjana Lietuvą jau vadina namais, bet karo randai dar negyja – kaltės jausmas pratrūksta rauda

Kapai ir kapeliai, ant kurių vaikiški žaislai. Motinų klyksmas gatvėse su pagalbos vaikams prašymais. Karių atliekamos operacijos čia pat, tiesiog po balkonu. Dvi savaitės rūsyje tarp kanalizacijos vamzdžių. Okupaciją Mariupolyje ištvėrusi pradinukų mokytoja Tatjana Liutaja beveik metus ukrainiečių vaikus moko Lietuvoje ir sako čia atradusi antruosius namus, įgijusi lietuvių „giminaičių“, bet tvirtai žinanti, kad grįš į laisvą Mariupolį, išgysiantį po siaubingos tragedijos. Ji pati prisidėsianti prie jo gijimo. 

Su Tatjana pirmą kartą kalbėjomės, kai ištrūkusi iš okupantų naikinamo Mariupolio, atvyko į Vilnių, į ją priglaudusios Agnės šeimos namus. Moteris nebuvo tikra, kad išgyvens. Pirmomis dienomis Vilniuje, kalbėdama su LRT.lt, nepaleido iš rankos nosinės, visą pašnekesį lydėjo ašaros, o kartais ir nenutrūkstanti rauda.

Dabar, įgijus antrus namus, pažįstamų, pramokus lietuvių kalbos ir – svarbiausia – atliekant svarbiausią, Ukrainos vaikų mokymo, misiją, jos akis vis vilgo ašaros, o kraujuojanti žaizda virto skausmingu randu, kuris turbūt niekada neišnyks.

T. Liutaja dirba ukrainietiškoje mokykloje „Gravitas Schola“ (Vilniuje).

Pirmąjį interviu su Tatjana galima perskaityti ČIA.

– Pamenu, kai mudvi susitikome ir kalbėjomės pirmą kartą, jūs rankoje laikėte nosinę ir kone per visą pokalbį verkėte. Ir dabar matau ašaras jūsų akyse.

– Priminėte man tą laikotarpį. Tai buvo atvira žaizda, dabar – randas, kurį vis dar skauda ir skaudės, nes vis dar vyksta karas.

– Kaip pasikeitėte ir jūs, ir jūsų gyvenimas per tuos beveik metus, kai esate čia, Lietuvoje?

– Suradau ir vietą, ir vaidmenį, kaip padėti savo šaliai. Supratau, kad kariauti negalėčiau, negalėčiau laikyti rankose ginklo, net labai to norėdama, net jausdama neapykantą. Negalėčiau būti medike, dirbti sanitare. Tam reikia ne tik profesinių įgūdžių, bet ir stiprybės psichologiškai. Mokydama vaikus žinau, kad net būdama toli nuo savo šalies galiu jai padėti kitaip. Galiu atlikti pareigą tėvynei, auginti jaunąją kartą, puoselėti ukrainiečių kalbą, kultūrą, pasakoti apie ją, kad žmonės suvoktų giliau.

Žmonės, ginantys mano šalį, yra širdis. Žmonės, kurie liko Ukrainoje, yra šaknys, o aš galiu mokyti vaikus. Ne tik mokomės, dalyvaujame akcijose, rengiame muges, renkame pinigus, pervedame juos Ukrainai. Mano buvusi bendraklasė – savanorė, kuruoja Zaporižios regioną, tad remiame jį. Visi tėvai ir vaikai kepė skanėstus, darė įvairius darbelius, pelnytus pinigus pervedėme į Ukrainą. Renkame vašką, skardines, gaminame žvakes.

Noriu prikaupti daug žinių, kad į Mariupolį grįžčiau ne tuščiomis. Kad parvyktų ne tik rankos. Noriu, kad parvyktų ir galva.

T. Liutaja

Mykolo Romerio universitetas parūpino autobusiuką, prikrovėme žvakių, įvairių produktų ir išsiuntėme į Ukrainą.

Matau save darančią visa tai.

Be darbo „Gravitas Schola“, vedu nuotolines pamokas vaikams, išvykusiems iš Mariupolio ir pasklidusiems po Ukrainą ar visą pasaulį.

– Tada, pačioje balandžio pradžioje, labai jaudinotės dėl savo pirmokų mariupoliečių. Tarp šiandieninių jūsų mokinių yra tikrųjų mokinių?

– Mano ar ne mano – dabar taip jau nebeskirstau. Visi jie mano.

– Ar per tuos metus susimąstėte, kas būtų buvę, jei nebūtumėte kovo 19-ąją išvykusi iš Mariupolio?

– Jei ne kovo 19-ąją, tai balandžio 2 ar 20 dieną būčiau išvykusi. Bet kokiu atveju būčiau išvykusi iš okupuoto Mariupolio. Ir tai nesusiję su tuo, kad nebeturiu namų. Net jei ir būtų išlikęs butas, būčiau išvykusi. Ir kada nors grįšiu į Ukrainos Mariupolį. Laisvą Mariupolį.

Bet yra kolegų, kurie perėjo į okupantų pusę.

– Pamenu, kaip pasakojote, kad tą dieną, kai sužinojote apie galimą evakuaciją, užbėgote į savo devintą aukštą, greitai susirinkote būtiniausius daiktus, pravėrėte orlaides ir užrakinote butą nežinodama, kad sugrįšite. Bet tvirtinai žinodama, kad tai tikrai įvyks.

– Buvau tikra, kad grįšiu. Bet mano buto nebėra, devintą aukštą, mūsų laiptinę sunaikino fosforinė bomba. O paskui tankai šaudė į namus, galbūt taip smaginosi. Kiek žinau, dabar masiškai griaunami namai, mano namą nugriovė. Mūsų mikrorajone liko du ar trys namai. Man atsiuntė filmuotą medžiagą.

Jie tiesiog sugriovė mūsų miestą, nušlavė nuo žemės paviršiaus. Kai išvažiavau, ten jau buvo griuvėsiai, apdegę namai be langų. Dabar jie slepia pėdsakus to, ką pridarė, todėl ir griauna namus. Viską griauna. Mokyklos nešildomos, be langų.

Ir karo pradžioje žinojau, ir šiandien galiu tvirtai pasakyti: grįšiu į Mariupolį. Bet drauge Lietuva man tampa namais. Aš čia turiu kur gyventi – įsikūriau sanatorijoje „Pušyno kelias“, ten jaukiai atnaujino kambarius, pamenu, įėjau į kambarį, kur iškart galima gyventi. Turime bendrą virtuvę. Gyvename kartu – kiti mokytojai, vaikai su tėvais. Ten įsikūrusi ukrainietiška bendruomenė.

Jau turiu draugų Lietuvoje, pažįstami pasirūpino mano atostogomis Preiloje. Vilniuje lankau parodas. Vaikštau į biblioteką, turiu ten draugę. Jau galiu pasakoti istorijas, kurios man nutiko čia, Vilniuje.

Pasijutau nuostabiai, kai eidama Vilniumi sutikau pažįstamų, kurie sveikinasi. Pažįstami man padovanojo knygų, taigi namuose jau turiu ir biblioteką – kol kas tai keturios knygos, bet jau turiu. Namie Ukrainoje buvau sukaupusi gerą, didelę biblioteką, man to labai trūksta.

– Su fotografu užlipę laiptais į jūsų mokyklą išvydome vaikų piešinius. Abu sutartinai pasakėme: šie vaikai jau turi dvi tėvynes.

– Jie jaučiasi skirtingai. Mus vienija vienas jausmas: noriu namo. Kol kas nežinau, ar tai tiesiog „noriu namo“, ar ilgesys, už kurio slepiame išgyvenimus.

Juk visi okupaciją išgyvenome, evakavomės iš Mariupolio, kaip kas galėjome, negalėjome vieni kitiems paskambinti, pranešti, juk ryšio nebuvo. Visi širdyje išgyvename kaltę.

T. Liutaja

Žinoma, vaikams čia, Lietuvoje, patinka. Jie čia ne tik mokosi, bet ir leidžia laisvalaikį, lanko būrelius, eina į sporto užsiėmimus, šokius, mokosi kalbų. Turime ir psichologijos užsiėmimus, ten psichologė ir aš su vaikais aptariame sunkumus. Mūsų vaikai patyrė daug skausmingų išgyvenimų, o ir adaptuotis reikia – dabar mokau ketvirtokus, jie iš skirtingų Ukrainos miestų, skirtingų kultūrų, juos mokė skirtingi mokytojai, rėmėsi skirtingomis metodikomis. Buvo nelengva rasti aukso vidurį, kad nė vienas nesijaustų blogai. Dažna pamoka prasidėdavo šitaip: o mano mokytoja aiškindavo taip, o ne šitaip.

Dabar jau išmokome susitarti, girdėti vienas kitą. Turime klasės taisykles – vaikai į maišelį sumetė užrašytas savo taisykles, o paskui visi balsavome.

– Tikiu, kad psichologo pagalbos prisireikia ne tik vaikams.

– Taip, jos reikia ir mokytojams. Juk traumą patyrė ir mokytojai. Prieš mokslo metus turėjome mokymus apie vaikų, suaugusiųjų traumas, turėjome užsiėmimą Kernavėje, daug kalbėjomės, susipažinome su humanistine pedagogika. Bet kada galime kreiptis į psichologą.

– Per pirmą mudviejų pokalbį sakėte: švietimas bus tie akmenys, kuriais paskui atkursite Ukrainą. Jūs jau renkate tuos akmenis?

– Jau susipažinome su Europos šalių (Lietuvos, Skandinavijos) mokymo sistema. Tuos akmenis renkame. Dabar daug kalbama apie Ukrainos ateitį, apie Mariupolio ateitį. Ukrainoje įdiegta programa „Švietimo atgimimas“. Jau skaičiau pranešimą, rėmiausi sukaupta patirtimi, patirtimi dalijosi ir kiti ukrainiečiai mokytojai, dirbantys Lietuvoje. Bent per nuotolį stengiuosi prisidėti prie Ukrainos atgimimo.

– Kai į Lietuvą atvyko pirmieji vaikai iš Ukrainos, vieni ėjo į lietuviškas, kiti – į rusiškas mokyklas. Netrukus atsirado ir ukrainietiškos mokyklos, įkurtos ukrainietiškos klasės. Kuris modelis, jūsų akimis, Ukrainos vaikams geriausias?

– Iš pradžių visi galvojo tik apie viena, kad tik kur nors vaikas mokytųsi. Mano klasėje yra vaikų, kurie prieš tai mokėsi rusakalbėse mokyklose, iš ten išėjo, nes pajuto „rusiško pasaulio“ naratyvą.

Man atrodo, kad pradinukams geriau mokytis ukrainietiškoje aplinkoje. Jiems taip emociškai komfortiškiau. Be to, mūsų vaikai turi penkias lietuvių kalbos pamokas, tris anglų kalbos. Vyresnėse klasėse kai kuriuos dalykus galbūt integruosime užsienio kalba. Nežinia, kiek čia gyvensime, kaip viskas susiklostys.

Mūsų vaikai noriai mokosi lietuvių kalbos. Ir pati pamenu, kai atvykau ir apsigyvenau pas mane priglaudusią Agnę, kartą vakare likau viena. Nesupratau, ką rodo lietuviška televizija, lietuviškos knygos skaityti negalėjau. Taip ir susiradau lietuvių kalbos kursus. Gegužę pradėjau lankyti.

Man lietuvių kalbos mokymasis tapo išsigelbėjimu, juk tada emociškai buvo labai sunku. Mokytis buvo labai sunku, bet labai palaikė mokytoja, o ir gerai supratau, kaip svarbu nors šiek tiek kalbėti lietuviškai, kad orientuočiausi transporte, parduotuvėje, bendraudama su žmonėmis.

Lietuviai labai geranoriški – sužino, kad ukrainietė, ir sako galintys kalbėti rusiškai. Kad ir Migracijos tarnyboje. Bet jau sakau ne, kalbu lietuviškai ir pradedu diktuoti telefono numerį: plius trys septyni nulis šeši... Ką galiu, pasakau. Antraip juk neprabilsiu lietuviškai. Ir mūsų mokykloje vyksta lietuvių kalbos kursai. Po pamokų mokausi lietuvių kalbos.

– Buvote per tuos metus Ukrainoje?

– Buvau. Labai bijojau tos kelionės. Bet, ačiūdie, viskas buvo gerai. Susitikau su giminaičiais, kolegomis. Tai buvo labai sunkūs susitikimai, nesimatėme nuo plataus masto karo pradžios. Kai susitikome, visi juokavome. O kai išsiskirstėme, visi raudojome. Juk visi okupaciją išgyvenome, evakavomės iš Mariupolio, kaip kas galėjome, negalėjome vieni kitiems paskambinti, pranešti, juk ryšio nebuvo. Visi širdyje išgyvename kaltę.

Tada, per susitikimą Ukrainoje, žmonės man atvežė dokumentus rizikuodami gyvybe. Okupantai yra žvėrys: jie net vaikų telefonus tikrina, o kas galėjo nutikti dokumentus vežantiems suaugusiems?

Man artimi žmonės buvo sukūrę grandinę: vienas paima, antras perduoda, trečias išveža, kad perduotų man. Tie dokumentai leidžia man toliau siekti aukštesnės Ukrainos mokytojos kategorijos – buvau tai pradėjusi dar prieš karą.

Bet kol kas save matau čia, Lietuvoje. Čia dėl Ukrainos galiu daryti daugiau. Noriu prikaupti daug žinių, kad į Mariupolį grįžčiau ne tuščiomis. Kad parvyktų ne tik rankos. Noriu, kad parvyktų ir galva.

– Tatjana, mačiau jūsų komentarą socialiniame tinkle. Komentavote Agnės, kurios šeimoje gyvenote vos atvykusi į Lietuvą, įrašą. Ten ukrainietiškai parašėte: „Mano lietuviška šeima“.

– Dabar vėl verksiu. Tai buvo mano pirmi namai Lietuvoje. Jie rūpinosi viskuo, ne tik mano buitimi, bet ir emocine būkle, su Agnės šeimos vaikais žaidžiau futbolą, mokiausi skaičių. Taip, tai mano lietuviška šeima.

Nenoriu nieko įskaudinti – daug žmonių man padėjo pačioje pradžioje. Iš Lenkijos mane atsivežė lietuvių šeima, kuri mane labai palaiko, pasirūpino atostogomis. Turiu daug lietuvių giminaičių, su visais jaučiu meilės ryšį. Tai kur kas daugiau nei namas ar butas, tai atvira širdis. Visus lietuvius vadinu atvirų širdžių žmonėmis.