Mariupolį gynęs ir kojos netekęs „Azovo“ pulko karys: prašiau, kad mane nušautų, bet draugas pasakė – ne šiandien

„Azovo“ pulkas, Ukrainos ginkluotųjų pajėgų dalis, yra pasiaukojimo Ukrainai ir Rusijos neapykantos Ukrainos kariams simbolis. Organizacijos „LDK palikuonys“ kvietimu Lietuvoje viešintys „azoviečiai“ – antradienio „Dienos temoje“.

– Ruslanai, „Azovo“ pulke esate nuo 2017-ųjų. Pernai vasarį stojote ginti Kyjivo ir lygindamas tai, kas vyko prie sostinės, su tuo, kas vyko Mariupolyje, kur irgi buvote, sakote, kad iki Mariupolio tebuvo vaikų žaidimas. Kodėl?

Ruslanas Serbovas: Taip, aš sakiau, kad viskas, kas vyko iki Mariupolio, buvo vaikų žaidimas, bet sakiau tai kiek perdėtai, vaizdingai, perkeltine prasme. To, kas įvyko Mariupolyje, ir to, ką mačiau iki tol, negalima palyginti.

Vienas dalykas, kai matai priešininką – čia mes, o čia jis. Tačiau kitas dalykas, kai esi visiškai apsuptas, tarsi žiede. Kai negauni jokių šaudmenų, ginklų, kai nėra evakuojami sužeistieji, tai visiškai kas kita net ir psichologiškai.

– Pernai balandžio pradžioje, skrisdamas malūnsparniu į Mariupolį, realiai turėjote bilietą į vieną pusę. Kodėl jį ėmėte?

Ruslanas Serbovas: Mes nuo pat pradžių apie tai kalbėjome, aš pats tai supratau, nes jau turėjau patirties, žinojau, kad tai yra bilietas į vieną pusę. Bet taip pat esu sakęs, kad geriausia mirtis vyrui yra su ginklu rankoje, mūšio lauke.

Kad ir kaip tai būtų keista, gal 21-ajame amžiuje tai kažkam nesuprantama – kam mirti, kam kariauti, juk galima išsigelbėti, kam save aukoti ir pan. Bet mane taip išauklėjo, mano tokia pasaulėžiūra. Aš turiu knygą, kurios gale parašiau, kad visi esame didvyriai, bet man paprasčiausiai pasisekė.

Kai aš skridau malūnsparniu, buvo sunku ir nuskristi, nes malūnsparnius numušinėjo. Visada sakydavau, kad man paprasčiausiai pasisekė. Dalis tų žmonių, kurie stovėjo petys į petį su manimi, žudė priešą, liko nelaisvėje, bet didžioji jų dalis žuvo.

Tai yra būtent tie žmonės, kurie oriai elgėsi, vykdė įsakymus, naikino priešą ir mes už savo vadą buvome pasiruošę paguldyti galvas. Aš neabejodamas buvau tam pasiryžęs. Aš, turbūt, net būčiau džiaugęsis, bet išėjo, kaip išėjo.

– Kaip prieštankinis šaudmuo nurėžė jums koją, mūsų žiūrovai nemato, bet jūs esate netekęs kojos, prašėte kovos draugų, kad jus nušautų. Buvo tokių karių, kurie nusišovė, kad nepatektų į nelaisvę. Jūs ištvėrėte buvimą nelaisvėje. Ar ten žinojo, kad jūs – „azovietis“?

Ruslanas Serbovas: Taip, žinojo. Aš tai sakiau, to neslėpiau.

Sakiau: „Nušaukite mane, nušaukite.“ Nes buvo didelis smūgis, tie turniketai, kuriuos turėjau, nulėkė į šalį. Maniau, kad nukraujuosiu ir tiesiog sakiau, kad mane nušautų. Pribėgęs draugas pasakė: „Ne šiandien.“ Jis priveržė savo turniketą ir mus paėmė.

Buvo, pavyzdžiui, toks vaikinas, mes ji vadinome Adata. Buvo rimtas mūšis, mes kėlėmės per upę. Buvo didelių nuostolių, Adata buvo sužeistas. Jis atsiliko nuo grupės ir suprato, kad nukraujuos. Jis turėjo ginklą, juo nusišovė. Tokie atvejai nebuvo pavieniai.

Daug kas mano, kad mes pasidavėme į nelaisvę, bet niekas į nelaisvę nepasidavė. Buvo įsakymas sudėti ginklus, bet apie tai nebuvo nė kalbos – kam man pasiduoti į nelaisvę, palengvinti darbą priešui, jei aš galiu du ar tris priešus dar sunaikinti. Niekas nenorėjo pasiduoti, jie negalėjo prasiveržti į gamyklą „Azovstal“. Mes atlaikėme atakas.

Po to buvome sutarę, kad Raudonasis Kryžius mus evakuos, bet jie nesilaikė savo žodžio ir daugiau nei 700 „azoviečių“ yra ten. Kariavo, aišku, ne tik šis pulkas, buvo ir kitų, buvo pasieniečių, jūros pėstininkų, nacionalinė gvardija. Mariupolyje kariavo ne tik „Azovo“ pulkas, bet mes buvome šerdis, kuri viską organizavo.

– Natalija, jūs dirbate padėdama kariams, kurie yra nelaisvėje, kurie sugrįžta, kuriems pavyksta sugrįžti iš nelaisvės. Apie nelaisvę jie kalba mažai, kad nepakenktų tiems, kurie dar nėra išvaduoti. Ar galite kalbėti apie skaičius, kiek Ukrainos karių apskritai dar yra laikoma nelaisvėje Rusijoje?

Natalija Epifanova: Duomenys, kiek Ukrainos karių apskritai yra nelaisvėje, yra įslaptinti, bet mes, pilietinės organizacijos, suprantame, kiek jų mažiausiai yra. Mūsų skaičiavimais, yra mažiausiai 10 tūkst. karo belaisvių, t. y. neskaičiuojant civilių, vaikų, kurie yra nelaisvėje.

Pagal tarptautinę humanitarinę teisę, civilių apskritai negalima laikyti nelaisvėje, todėl problema yra labai didelė – tiek su civiliais nelaisvėje, tiek su karo belaisviais.

– Kaip gyvena šeimos tų karių, kurie laikomi dingusiais ir kurios nei gauna kario atlyginimą, nes jie nebekariauja, nei apskritai kokių nors pinigų, nes artimieji nėra paskelbti žuvusiais mūšyje arba nelaisvėje? Su kuo jie susiduria?

Natalija Epifanova: Daug žmonių susiduria su tuo, kad nežinome, kur yra mūsų artimieji. Mes neturime ryšio su jais, kontakto, mes nežinome, kokios jie būklės, kokiose kolonijose. Apskritai Rusija draudžia turėti su jais ryšį.

Bet žinome, kad kai kurie grįžta. Jų nėra daug, jie kontaktuoja su artimaisiais ir pasakoja, kur jie, kokia jų būklė. Kai kurie tik tokią informaciją ir teturi. Nes tokios informacijos, kad Rusija garantuotai pasakytų, jog šis žmogus yra karo belaisvis, kad jis yra nelaisvėje, yra labai mažai.

Iš esmės Rusija nenori kalbėti apie tai. Būna, kad mes žinome, jog tam tikras žmogus yra nelaisvėje, nes mums apie tai pasakė grįžę iš nelaisvės, pasako, kad jis ten yra, bet Rusija to nepatvirtina.

Todėl valstybėje yra tokia apskaita – tie, kurie patvirtinti Rusijos kaip belaisviai, tie, kurie patvirtinti kaip grįžę iš nelaisvės, ir yra karo belaisviai, žmonės, kurie dingo ir apie kuriuos mes nieko nežinome, neturime jokios informacijos.

Taip, tokių žmonių artimiesiems nėra mokami kario atlyginimai ir tai yra didelė problema, nes mums niekas nepadeda jų ieškoti, nors mes turime tarptautinę teisę, Ženevos konvenciją, turime Jungtinių Tautų organizaciją, turime Tarptautinį Raudonojo Kryžiaus komitetą ir jie turi mandatus lankyti kolonijas.

Raudonasis Kryžius ir Jungtinės Tautos gali tai daryti ir jie galėtų padėti mums ieškoti mūsų karių, bet jie sako, kad jie nėra karinė organizacija, jie neturi ginklų, kad galėtų ten eiti, o Rusija neleidžia, draudžia ten patekti.

– Ruslanai, kai jus vedė jau išmainyti, sakė, kad esate ne vedamas apkeisti belaisvius, o kad esate vedamas sušaudyti. Ar tikėjote tuo metu, kad pasieksite Ukrainą?

Ruslanas Serbovas: Taip, mums taip ir sakė. Iš pradžių abejojau, nes karių mainai buvo daug kartų nutraukti, gal kokius penkis kartus taip buvo. Nesupratau, kodėl taip daroma, kam reikalingas tas cirkas. Mums sakydavo, kad „jūsiškiai nenori jūsų išmainyti“, norėjo mus demoralizuoti.

Kai važiavau, taip pat galvojau, netikėjau arba tikėjau 50 proc. Bet kai nuvažiavome keletą kilometrų, pamačiau Berdianską, tada jau pradėjau suprasti, kad mus, ko gero, išmainys.

Taip ir atsitiko, mus išmainė kaip sunkiai sužeistus – buvo žmonių be rankų, be kojų, stipriai nudegusių. Galima sakyti, kad tokie patys beviltiškiausi. Sulysę, be to. Taip jau buvo.

– Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas skambino Putinui, šiomis dienomis jis siekia pasodinti Ukrainą su juo derėtis. Jei galėtumėt pasikalbėti su E. Macronu, ką jam pasakytumėt?

Ruslanas Serbovas: Jeigu pasikalbėčiau su E. Macronu, net nežinau, net nežinau... Aš – paprastas karys. Mano darbas yra kariauti. O apie politiką, net nežinau, ką pasakyčiau E. Macronui.

Natalija Epifanova: Su teroristais nesiderama. Manau, kad mes pasakytume, kad su teroristais nesiderama. Tiek nelaimių, tiek kraujo jie mums praliejo dabar, šiuolaikinėje istorijoje, jau nekalbant apie tą istoriją, kuri buvo anksčiau, kurią patyrė mūsų proseneliai.

Mes nepasiruošę derėtis su jais. Mes Ukrainoje jaučiame tik mūsų kaimynų pagalbą ir supratimą, kurie yra ir Rusijos kaimynai. Jūs, lietuviai, Lietuva, tiesiog stebinate tuo, kaip mus remiate. Tiek daug Ukrainos vėliavų Vilniuje. Tikriausiai Ukrainoje jų tiek nėra, todėl mes labai jaučiame jūsų paramą. Ir mes žinome, kad jums nieko nereikia aiškinti, o reikia aiškinti Vakaruose. O su teroristais nesiderama.

Ruslanas Serbovas: Jeigu visi taip padėtų, kaip padeda Lietuva, manau, kad mes jau būtume laimėję. O su pasiutusiu šunimi nereikia kalbėti, jį reikia paprasčiausiai užmigdyti. Tie žmonės nesilaiko savo žodžio, ten nėra tokios sąvokos kaip garbė, kario garbė. Todėl jėga ir tik jėga.

Natalija Epifanova: Žinote, Ukrainoje jaučiame, kad Europos šalyse yra toks noras, kad viskas Ukrainoje turėtų liautis, pasibaigti, bet mes nejaučiame, kad būtų reikalaujama sąžiningumo, teisingumo.

Jeigu mes dabar neduosime į dantis agresoriui, kariaus mūsų vaikai ir kitos šalys. Dabar Ukraina moka labai didelę kainą, mūsų kariai kenčia, žūsta, patenka į nelaisvę ir jie gina ne tik Ukrainos teritorinį vientisumą ir laisvę. Mūsų kariai taip pat kariauja už demokratines Europos vertybes.

Ruslanas Serbovas: Šis karas nėra tik tarp Rusijos ir Ukrainos. Mes esame skydas visai Europai. Jūs tai suprantate, istoriškai jūs tai suprantate, padarėte išvadas, bet yra kitų šalių, kurios to dar nesuprato. Nesuprato, kad Rusija nesustos čia. Mes nugalėsime, sakau tai garantuotai, bet jei nutiktų kitaip – ji nesustos. Tai – okupantas, turintis imperialistinių užmačių.