„Mano vaikas rudenį eis į pirmą klasę ir jis nemoka skaityti“: ką turi mokėti būsimas pirmokas?

Ar išties vaikas ateidamas į pirmą klasę jau turi mokėti skaityti ir skaičiuoti? Kas bus, jei viso šito jis neišmoko priešmokyklinio ugdymo klasėje ar grupėje? Ką derėtų daryti tėvams, jei vaikui sunku skirti raides ir dėlioti skiemenis?

„Mano sūnus – priešmokyklinukas. Draugų šeimos dukra – pirmokė. Kaip pasakoja draugai, mokytoja nuo pat rugsėjo reikalavo, kad vaikai patys perskaitytų užduotis tiek pratybose, tiek vadovėlyje. Ar tikrai į pirmą klasę ateidami vaikai turi mokėti skaityti?“ – klausia sunerimusi kaunietė Skaidrė.

Jos atžala skaityti kol kas nemoka ir mama nerimauja, kaip sūnui seksis pirmoje klasėje, ko derėtų griebtis likus kiek daugiau nei pusmečiui iki mokslo metų pradžios.

Kaip paaiškino specialistai, išties pirmaklasis jau turi būti susipažinęs su raidėmis ir gebėti perskaityti paprastesnės darybos žodžius. Tiesa, anot jų, nerimauti nederėtų, jei pirmokas ko nors nemokės, mokytojai ugdymą individualizuos, tai yra pritaikys prie vaiko gebėjimų.

„Į pirmą klasę susirenka įvairių patirčių ir galimybių vaikai: jau perskaitantys ilgesnius tekstukus ir tie, kurie dar perskaito tik trumpą sakinį, taip pat grįžę iš užsienio vaikai, sunkiau kalbantys lietuviškai ir t. t. Todėl labai svarbu, kad pirmoje klasėje mokytojas ugdymą individualizuotų, t. y. padėtų kiekvienam vaikui tiek, kiek ir kokios pagalbos jam reikia“, – paaiškino Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos atstovai.

Ar turi būsimas pirmaklasis mokėti skaityti ir kokie sunkumai dažniausiai kamuoja būsimus mokinius, LRT.lt paaiškino Vilniaus pedagoginės psichologinės tarnybos logopedė Lina Narkevičienė.

– Ką vaikai turi gebėti, mokėti prieš ateidami į pirmą klasę?

– Pirmiausia noriu pasakyti, kad Lietuvoje yra privalomas priešmokyklinis ugdymas. Vaikai skaityti, rašyti, skaičiuoti, įgyti dalykinių kompetencijų pradeda mokytis būdami šešerių metų priešmokyklinėje klasėje.

Pagal priešmokyklinio ugdymo programą, vaikas turi mokėti sieti garsą su raide, skirti raides nuo kitų ženklų ir simbolių, atpažinti daugumą abėcėlės raidžių. Baigdamas šį ugdymo etapą, vaikas turėtų mokėti perskaityti nesudėtingos skiemeninės struktūros pavienius žodžius. Vaikas turėtų parašyti daugumą spausdintinių (ne rašytinių) abėcėlės raidžių. Spausdintinėmis raidėmis turėtų mokėti parašyti savo vardą, nesudėtingus žodelius, kopijuoti.

Priešmokyklinio ugdymo programoje yra sakinys, kad „vaikas bando tinkamai laikyti rašiklį“. Vis dėlto aš manau, kad vaikas, baigdamas priešmokyklinę klasę, turėtų rašiklį laikyti tinkamai.

– O ką daryti tėvams, jei vaikas to nemoka, o mokytojai reikalauja?

– Vaikų ugdymasis individualus, kiekvieno tempas – skirtingas. Jei vaikas atėjo į pirmą klasę mokėdamas skaityti (galbūt jis ir penkerių būdamas jau skaitė?) mokytoja gali paprašyti jį perskaityti užduotį, kitokį tekstą. Bet yra tokių vaikų, kurie pirmoje klasėje skaito tik tiek, kiek pagal programą priklauso – pirmąjį pusmetį, kai vaikai dar mokosi visų rašytinių raidžių, tai būna nesudėtingi žodžiai.

Jei mokytojas mato, kad vaikas sunkiau formuojasi skaitymo įgūdį, jis turėtų atsižvelgti į moksleivio individualumą, patiriamus sunkumus, personalizuoti ugdymą. Švietimo įstatyme tai aiškiai parašyta. Žinoma, mokytojas turėtų galvoti ir apie tai, kad vaikui sunku, galbūt tai kokių nors problemų užuomazgos, pedagogai galėtų ir turėtų kalbėtis su tėvais – ne reikalauti, o kalbėtis – patarti tėvams, kaip jie galėtų padėti vaikui namie, pagaliau mokytojai turėtų konsultuotis su mokykloje dirbančiais specialistais – logopedais, specialiaisiais pedagogais – ir galvoti, ar tai problema, ar tiesiog vaikas lėčiau mokosi.

Žodžio „reikalauti“ išvis neturėtų būti. Reikia galvoti, kaip būtų galima padėti vaikui.

– Jums tenka patarti tėvams, ar vaikas, eidamas septintus metus, jau pasirengęs eiti į pirmą klasę, ar dar palaukti.

– Taip, psichologai vertina vaiko brandumą, mūsų tarnyba teikia tėvams rekomendacijas – arba teigiamas, arba neigiamas.

– Šie patikrinimai neretai apauga mitais – esą tai sudėtingas egzaminas, atrodo, galbūt mano vaikas kažkoks ne toks, kad jį vertina.

– Mes bandome sklaidyti tuos mitus, tačiau stereotipai yra gajūs: esą jei vaikas siunčiamas į vertinimą, galbūt jis bus nurašomas, gal bus užkabinama diagnozė. Ne tarnyba diagnozę užkabina. Turiu tokį posakį: kas mus atsiunčia į šį pasaulį? Tai va, ir atsiunčia su tomis problemomis. O specialistai padeda įvertinti vaiko gebėjimus, ypatumus, padeda atpažinti sunkumus ir tuomet pataria tėvams, kaip padėti, kaip kompensuoti turimus sunkumus, kokias strategijas taikyti, kaip ugdyti, mokyti vaiką.

Tokių vaikų, kuriems jokių sunkumų nenustatoma, yra labai mažas procentas. Juk ir kreipiasi nerimaujantys tėvai ar pedagogai jau matydami, kad kyla sunkumų.

– Kokių sutrikimų dažniausiai nustatoma vaikams?

– Dažniausiai vaikams nustatoma fonologinių sutrikimų (foneminė akustinė dislalija), tai lemia specifinius skaitymo ir rašymo sutrikimus. Labai dažnai nustatoma dėmesio sutrikimų. Taip pat emocijų, nerimo spektro, įvairiapusių raidos sutrikimų.