„Mano gėlynas prie tvoros – pasistatysiu spintą, lovą ir gyvenu“: iš savivaldybės būsto išprašoma kretingiškė jaučia liksianti bename

Mažiau nei pusantro mėnesio – tiek kretingiškei Elenai Simanauskienei liko iki dienos, kai turės apleisti prieš pusantrų metų savivaldybės jai suteiktą būstą. Moteris neslepia, kad kur prisiglausti ji neturės, tad paskutinę spalio dieną atsidurs tiesiog gatvėje. Miesto valdžia pateikia argumentus, kodėl laikinai suteiktame būste senjorė likti negali ir akcentuoja, kad stogo virš galvos laukia kone 100 tokiai paramai teisę turinčių žmonių. Analogiškos ar bent jau panašios situacijos sprendžiamos visoje Lietuvoje.

Kretingiškė Elena Simanauskienė rudens dienas skaičiuoja su nerimu – jau spalio pabaigoje senjorė, tikėtina, neteks stogo virš galvos.

„Vieną dieną – rugsėjo 5 d. – sučirškė mano telefonas. Pakėliau ragelį, sakau: „Klausau“. O man sako: „Ar čia E. Simanauskienė“. Pasakiau, kad aš. Tada sako, kad čia – meras. Sako: „Ar galite ateiti 11 val. pas mane į kabinetą?“ Gerai. Galiu. Juk jeigu valdžia kviečia – reikia eiti“, – prisimena moteris.

Susitikime, į kurį senjorė buvo pakviesta, Kretingos rajono meras Antanas Kalnius moteriai paaiškino, kad miesto valdžia dėl E. Simanauskienės sulaukė daug skundų. Tokios žinios moterį nustebino, mat ištisą vasarą ji leido Juodkrantėje, tad esą ir konfliktų su kaimynais negalėjo būti, nors pripažįsta, kad tam tikrų keblumų sprendžiant naudojimosi neseniai name įrengtu dušu klausimą, buvo.

To paties vizito savivaldybėje metu E. Simanauskienė pasakoja taip pat sužinojusi, kad kito mėnesio pabaigoje pasibaigsiančios būsto sutarties tarp pensininkės ir Kretingos rajono savivaldybės pratęsti neketinama.

Tai moteriai esą reiškia tik viena – ji liks gatvėje: apsistoti pas vaikus ji negali, mat šiems ir be papildomos naštos nėra lengva, o kiek per 300 eurų siekiančios pensijos būsto nuomai bei gyvenimui Kretingoje tikrai nepakaks.

„Kur man išsikelti? Į lauką? Mano gėlynas štai yra prie tvoros – pasistatysiu spintą, lovą ir gyvenu. Neturiu kur. Vaikai – nuomojasi, argi aš jiems ant sprando turiu būti? Nenoriu, aš dar galiu viena pati judėti“, – pastebėjo moteris.

E. Simanauskienė pripažįsta žinojusi, jog su savivaldybe sudaryta sutartis baigsis šių metų spalio pabaigoje, tačiau tvirtina tikėjusi jai neva duotais pažadais, jog susitarimas bus pratęstas.

Senjorė sako, kad pasibaigus sutarčiai su savivaldybe jai siūloma apsistoti nakvynės namuose, tačiau į šią įstaigą moteris eiti nenori.

Tiesa, tokioje keblioje situacijoje moteris atsiduria jau ne pirmą kartą – prieš keletą metų iš valdžios suteikto būsto jai teko išsikraustyti dėl to, kad jos pajamos viršijo numatytą pajamų dydį, kurį gaunantiems asmenims suteikiama tokia socialinė parama.

„Jau kai anksčiau mane išmetė iš būsto, tai aš miške dvi savaites gyvenau. Bet dabar jau nelabai norėčiau miške gyventi“, – ašarodama kalbėjo E. Simanauskienė.

Cukrinio diabeto ir kitų ligų kamuojama moteris LRT.lt pasakojo įprastai nestokojanti pozityvumo, tačiau dabar aplanko netgi suicidinės mintys.

Kretingos rajono meras Kalnius: sąlygos visiems turi būti vienodos

Miesto valdžia neneigia, kad rugsėjo pradžioje informavo senjorę apie tai, kad ši turės palikti savivaldybei priklausantį butą ir akcentuoja, kad prieš pusantrų metų į bėdą patekusiai ir kur gyventi neturėjusiai E. Simanauskienei butas buvo suteiktas išimties tvarka ir laikinai, kol moteris atsities po užklupusios nesėkmės.

„Savivalda atsižvelgė į tą situaciją, kai moteriai buvo blogai ir suteikė metams patalpas, žinoma, iškeldami reikalavimą, kad ji per tą laikotarpį ieškosis naujo būsto ir taip išspręsime tą klausimą. Tuo metu savivalda tikrai padėjo. Kas išėjo toliau? Per visą tą laikotarpį žmogus neieško būsto, tačiau praėjus metams vėl ateina su analogišku kreipimųsi: man blogai pratęskite sutartį. Savivalda, atsižvelgdama ir norėdama žmogui padėti, vėl pusei metų suteikė patalpas“, – dėstė Kretingos rajono meras A. Kalnius.

Po to, kai E. Simanavičienės sutartis su savivaldybe buvo pratęsta antrą kartą savivaldybė kelių butų name įrengė dušą, mat iki tol jo ten nebuvo, tačiau tuomet moteris, pasak mero, nusprendė, kad dušas yra skirtas tik jai ir daliai kitų namo gyventojų dušu naudotis neleido, tiesiog paimdama patalpos ratus. Analogiška situacija, anot politiko, susiklostė ir su virtuve, kuria šiuo metu naudojasi tik E. Simanavičienė, nors ši erdvė turėtų būti atvira visiems namo gyventojams.

„Ar šioje situacijoje savivalda turėtų imtis kažkokių veiksmų? Žinoma. Šiuo metu savivaldybėje yra daugiau nei 100 gyventojų, kurie yra pateikę paraiškas, stovi socialinio būsto eilėje. Tarp prašančių patalpų yra šeimos su vaikais, yra neįgalių žmonių, tačiau tai moteriai yra suteikiama pirmenybė. Maža to, šis žmogus per visą tą laikotarpį dar papildomai dirbo ir gavo pajamas. Jos pajamos viršija kriterijus, pagal kuriuos yra suteikiamas socialinis būstas. Be to, prieš kurį laiką, mano žiniomis, ji turėjo nekilnojamo turto. Dar ir šiais metais, ir praėjusiais, ir užpraėjusiais dirbo“, – dėstė A. Kalnius.

Meras taip pat pastebi, kad senjorė turi tris vaikus, tad bėdoje mamai pagelbėti galėtų ir jie, o jeigu pasibaigus sutarčiai moteris neturės, kur apsistoti – jai bus pasiūlyta prisiglausti nakvynės namuose, kur teikiamos tiek trumpalaikio, tiek ilgalaikio apgyvendinimo paslaugos.

A. Kalnius neslepia, kad situacija nemaloni tiek miesto valdžiai, tiek pačiai istorijos herojai, tačiau akcentuojama, kad sąlygos visiems turi būti vienodos ir įstatymų turi būti laikomasi.

Būstų visose savivaldybėse laukia daugybė žmonių, o eilė juda lėtai ir nors problema sprendžiama

Vis dėlto panašu, kad tokios ar į E. Simanauskienės istoriją panašios situacijos, kai į keblią padėtį patenka nepasiturintys ir valstybės suteiktame būste gyvenantys žmonės, pasitaiko neretai ir visoje šalyje.

Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas Mindaugas Sinkevičius akcentuoja, kad tokie atvejai iliustruoja sistemos netobulumus, o socialinio būsto problema vis dar išlieka didelė.

„Socialinio būsto problema yra komplikuota ir ilgametė ir mes jos niekaip neįveikiame. Turbūt nėra savivaldybės apie kurią su susižavėjimu galėtume pasakyti, kad žiūrėkime visi, kaip daro savivaldybė X ir sekime jos pavyzdžiu. Valstybės logika, manau, visiems turėtų būti labai aiški ir suprantama, kad tie, kurie neturi turto arba uždirba mažas pajamas ar neturi pajamų – jiems valstybė stengiasi suteikti būstą vadinamojo socialinio būsto pagrindu. Taip, ne visiems suteikia iš karto, reikia laukti eilėje. Kartais tos eilės užsitęsia ir kelis metus, bet principas yra toks, kad tik atitikimas kriterijams leidžia pretenduoti į socialinį būstą, o kriterijai yra turto neturėjimas ir labai menkos pajamos“, – apibendrino M. Sinkevičius.

Jis taip pat akcentavo, kad valstybė nori padėti savo piliečiams, tačiau tuo pačiu yra suinteresuota, jog žmonės „kabintųsi“ į gyvenimą – siektų uždirbti, išlaikyti save ir netapti našta, todėl socialinis būstas yra tokia pagalbos forma, kuri turėtų būti suteikiama kaip laikina pagalba, kol žmogus įveikia sunkumus ir atsistoja ant kojų.

„Bet kartais gyvenime atsitinka taip, kad žmogus tikrai kabinasi į gyvenimą, uždirba šiek tiek daugiau nei minimumas, turto jokio neturi, neturi iš ko paveldėti, neturi turto šaltinio, bet uždirba keliomis dešimtimis eurų daugiau nei minimumas. Ir mes suskaičiuojame kartą per metus, pasižiūrime, matome, kad žmogaus, kuris gyvena mūsų socialiniame būste, pajamos viršija 50, 100, 200 eurų numatytas galimas maksimalias pajamas ir tokiu atveju turime konstatuoti, kad, mielas žmogau, tau laikas išsikraustyti, nes neva tu tampi finansiškai nepriklausomas, kad galėtum ieškoti būsto pats“, – pasakojo M. Sinkevičius.

Tokiose situacijos savivalda neretai įsivelia ir į teisminius ginčus su socialinius būstus turinčiais, tačiau jų apleisti nenorinčiais žmonėmis, o, pasak asociacijos prezidento, joks teismas savo istorijoje dar nėra priėmęs sprendimo iškeldinti žmogų į gatvę, tad tenka ieškoti išeičių.

Nėra savivaldybės apie kurią su susižavėjimu galėtume pasakyti, kad žiūrėkime visi, kaip daro savivaldybė X ir sekime jos pavyzdžiu.

M. Sinkevičius

Taigi, socialiniame būste gyvenantis žmogus puikiai supranta, jog tol, kol jo finansinė padėtis išliks sudėtinga, jis turės stogą virš galvos, o vos tik „praturtėjus“ teks ieškoti būtų išgyventi be valstybės paramos ir netgi gaunant sąlyginai didesnes pajamas, gyvenimo kokybė gali suprastėti.

„Dalis žmonių neabejotinai stengiasi riboti savo pastangas uždirbti daugiau, dalis žmonių gal užsidirba arba prisiduria šešėlyje. Žinau kelis atvejus, kai žmogus, matydamas, kad pajamos gali būti per didelės, eina pas darbdavį prašyti kad jam sumažintų užmokestį. Kai keliasdešimt eurų variacija gali nulemti būsto atėmimą ar tolimesnę nuomą, tai kai kurie žmonės net tokių kuriozų prisigalvoja“, – pasakojo Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas.

Pasak M. Sinkevičiaus, bet kurioje vidutinio dydžio Lietuvos savivaldybėje, tokioje kaip Jonava, Ukmergė ar Kėdainiai, socialinio būsto laukia po kelis šimtus žmonių, o eilė juda gana lėtai.

Tiesa, šią bėdą kiek padeda spręsti kiek kitokia paramos forma – jau kurį laiką teisę į socialinį būstą turintieji gali ne tik stovėti eilėje, bet ir gauti kompensaciją būsto nuomai rinkoje.

„Bet čia atsiranda kita problematika. Tos nuomos sutartys turi būti registruotos, viešos. Daug būsto nuomotojų yra šešėlyje nedeklaruoja nei savo pajamų, nei sutarčių, kartais tokie nuomotojai nepageidauja tokių nuomininkų, kurie prašytų nuomos sutartis registruoti, mokėti ne grynais, o pavedimu ir pan.“, – pastebėjo M. Sinkevičius.