Prieš 2 metus
173
„Išėjau su šunimi. Nepasiėmiau nei paso, nei kompiuterio, nei pinigų – nieko daugiau“, – sakė Aleksejus Hermannas iš Bučos. Jis manė, kad karas menkai palies šį Ukrainos miestą. Nors Buča jau daugiau kaip mėnesį išvaduota, bet grįžti į ją nerekomenduojama. Dabar Dnipre esantis pašnekovas papasakojo apie situaciją šiame mieste, kuris kartais tampa rusų atakų taikiniu. Įdarbinimo agentūrai vadovaujantis vyras taip pat prabilo, kad vakariečiai dar nesiryžta įdarbinti ukrainiečių, nors dirbti šioje šalyje kai kur yra saugu.
Laukia „siurprizas“
„Aš gimiau Kyjive, bet man nusibodo ten gyventi – buvo nuolatinės spūstys! Man patinka gyventi miške, drauge su šunimi, todėl prieš dvejus metus persikėliau į Bučą. Man buvo vienas malonumas gyventi miške! Taupiau pinigus, svajojau nusipirkti butą ar namą Bučoje. Dabar jau nebežinau. Iš dalies dar norėtųsi įgyvendinti tai, bet viskas priklausys nuo karo“, – LRT.lt pasakojo A. Hermannas.
Jam kol kas nerekomenduojama grįžti į Bučą, nors miestas buvo išvaduotas dar prieš mėnesį.
„Buto, kuriame gyvenau, nuomotojas, kaimynai, grįžo atgal ir ėmėsi išminavimo. Mano namą irgi išminavo. Pats namas nelabai nukentėjo: vienoje pusėje nebeliko langų – juos sprogimo banga sudaužė“, – pasakojo ukrainietis.
Tačiau jį nustebino draugų atsiųstas vaizdo įrašas iš namo, kurį teko palikti dėl karo: rusai apsilankė kiekviename bute, nors durys buvo užrakintos. Viduje viskas apversta aukštyn kojom. Kas okupantams patiko, tą jie pasiėmė. O kas jų nesudomino – sulaužė, sunaikino.
„Kai kur tik spyna išlaužta, kad patektų į butą, o kai kur durys nuo vyrių nuimtos. Viskas mano bute nukentėjo. Ko nepavogė, tą sulaužė. Aš kaip tik nusipirkau naują kompiuterį, stovėjo dar ir senasis. Jų neišnešė, bet sudaužyti voliojasi virtuvėje. Kaimynas iš gretimos laiptinės sakė, kad rado keturias gitaras, pamanė, kad kažkurios gali būti mano. Pasirodo, kad viena tikrai buvo maniškė. Jie (rusai – LRT.lt) turbūt ėmė daiktus ir ištampė po skirtingas laiptines. Gal rūšiavo?“ – pasakojo A. Hermannas.
„Manęs dar laukia siurprizas, neįsivaizduoju, ko tikėtis. Teks nueiti ir pamatyti, kas mano bute yra. Bet mano nuostoliai yra niekai palyginti su žmonėmis, kurie liko Bučoje“, – pridūrė pašnekovas.
Mano nuostoliai yra niekai palyginti su žmonėmis, kurie liko Bučoje.
A. Hermannas
Paklaustas, kiek laiko prireiks, kad būtų saugu grįžti į miestą, A. Hermannas atsiduso – gal mėnesio: viską lems karas.
„Bet pamažu gyvenimas ten grįžta, nors aš dar neskubu. Kalbėjau su buto nuomotoju: jis teigė, kad dar nėra elektros ir kitų komunalinių dalykų. Siūlė dar negrįžti, kol nėra visų civilizuoto gyvenimo malonumų“, – šyptelėjo A. Hermannas.
Netikėjo, kad Bučoje galėtų būti nesaugu
Pats pašnekovas dabar yra Dnipre. Vyras papasakojo, kaip atsidūrė šiame mieste.
„Pirmą karo dieną prabudau gal 10–11 valandą ryto. Daug vėliau nei mano draugai ir kolegos, kurie skambino ir norėjo pranešti apie karą. Mano mergina gyvena Kyjive, susiskambinome, ji ragino kuo greičiau važiuoti į sostinę. Aš nelabai norėdamas rinkau daiktus. Iki paskutinės akimirkos buvau įsitikinęs, kad nesaugu bus Kyjive, o ne Bučoje. Kažkodėl aš buvau toks naivus, maniau, kad nutolęs miestas niekam nebus reikalingas“, – pasakojo A. Hermannas.
Todėl jis nepasiėmė nieko vertingo ir paliko butą Bučoje.
„Išėjau su šunimi. Nepasiėmiau nei paso, nei kompiuterio, nei pinigų – nieko daugiau. Prieš sėsdamas į automobilį mačiau sraigtasparnius ir sprogimus Hostomelyje, šalia Bučos. Ten vyko puolimas, kažkas degė. Prie namo jau stovėjo minia žmonių, taip pat žvelgė į tolį. Tarp Bučos ir Kyjivo jau ėmė statyti barikadas ir blokpostus. Aš išvažiavau ramiai, o tuo pačiu metu iš Kyjivo į Hostomelį važiavo mūsų BTR šarvuočiai. Tik tada suvokiau, kad į Bučą grįšiu negreitai“, – kalbėjo ukrainietis.
Kažkodėl aš buvau toks naivus, maniau, kad nutolęs miestas niekam nebus reikalingas.
A. Hermannas
Kyjive nuolat griaudėjo sprogimai, todėl, kaip sakė A. Hermannas, jo merginai buvo baisu ir prašė keliauti į Dniprą, kur gyvena jos tėvai. Tiesa, dabar ji jau yra Vokietijoje.
„Aš čia likau su jos tėvais: jeigu ims pulti Dniprą, merginos tėvus nuvežčiau iki sienos, o ji Vokietijoje suras jiems būstą“, – sakė pašnekovas.
Dnipre atsargų daugiau negu Kyjive?
Nors pastarosiomis dienomis skelbiami pranešimai apie sprogimus Dnipre, kol kas, pasak A. Hermanno, mieste situacija stabili, yra gynybos linija, o nukenčia infrastruktūros objektai. Nors draugai jį ragina išvykti ten, kur saugiau, vyras vis dar lieka čia.
„Nepaisant to, kad miestas yra velniškai arti visų įvykių epicentro, bet kažkokiu stebuklingu būdu čia nenutiko tokios tragedijos kaip kituose miestuose. Net miestai, į kuriuos nepateko rusų kariai, būdavo apšaudomi, o čia to nėra. Pataikydavo į infrastruktūros objektus, bet nukentėjusiųjų beveik nebūna“, – pasakojo A. Hermannas.
Anot ukrainiečio, į Dniprą atveža sužeistuosius iš fronto, o iš jų galima išgirsti visokiausių pasakojimų. Be to, į miestą suvažiuoja pabėgėliai iš tų regionų, kur žmonės nukentėjo nuo karo.
„Dauguma lieka čia. Meras kartą pasakė, kad žmonės judėtų toliau: jei situacija pablogės, mieste visi neišsiteks. Vakarų Ukrainoje dabar yra ramiau, todėl ten vykti galima drąsiai“, – pridūrė pašnekovas.
Vyro teigimu, Dnipro parduotuvėse nestinga produktų, o vaistinėse – medikamentų.
„Kažkokiu stebuklingu būdu taip nutiko, kad čia yra didelės prekių ir vaistų atsargos. Netgi Kyjive antrą karo savaitę parduotuvės buvo tuščios. O kai mes iš ten atvykome į Dniprą ir pamatėme, kad čia visko yra, buvome labai nustebę, nes miestas arti karinių įvykių. Manimi niekas netiki, sako, kad važiuočiau iš Dnipro, turbūt neturite ko valgyti. Sakau, kad tai pas jus nėra maisto“, – džiugiai pasakojo A. Hermannas.
Meras kartą pasakė, kad žmonės judėtų toliau: jei situacija pablogės, mieste visi neišsiteks.
A. Hermannas
Stengiasi atsiriboti nuo blogų naujienų
Jis papasakojo ir apie savijautą karo metu, ir kaip stengiasi atsiriboti nuo neigiamų emocijų.
„Prabudęs ryte skaitydavau naujienas ir pirmiausia pajusdavau gryną pyktį, neapykantą ir įniršį. Bet dabar apie tai kalbu ramiu balsu, nes kasdien dedu pastangas, kad neleisčiau šiems jausmams nuodyti mano dienos ir sutelkiu dėmesį į darbą. Antraip galima išprotėti“, – aiškino A. Hermannas.
Ukrainietis minėjo, kad sekdavo naujienas 20–30 „Telegram“ kanaluose, tačiau nuo visų atsijungė.
„Blogų naujienų srautas atplaukia kiekvieną dieną. Ir kiekvieną dieną girdime naujienas, kad sprogmuo pataikė į gyvenamąjį namą, užmušė moterį, užmušė vaiką. Tai vyksta kasdien. Po to, kai mėnesį buvau apimtas tokių neigiamų emocijų, nutariau nuo to atsiriboti“, – kalbėjo vyras, pridūręs, kad taip jaučiasi daugelis, o ypač tie, kurie asmeniškai smarkiai nukentėjo nuo karo.
Todėl A. Hermannas telkia dėmesį į darbą, stengiasi kurti muziką, mėgina skaityti knygas.
„Antraip galima iš tiesų išprotėti. Mano mergina ėjo iš proto, jai buvo labai blogai ir baisu. Ji išvažiavo į Vokietiją ir dabar eina iš proto ten“, – juokaudamas teigė pašnekovas.
Prabudęs ryte skaitydavau naujienas ir pirmiausia pajusdavau gryną pyktį, neapykantą ir įniršį.
A. Hermannas
Negalima palikti žmonių be darbo
Iš Dnipro pašnekovas ir dirba: jis vadovauja įdarbinimo agentūrai. Karo pradžioje užsieniečiai klientai vienu metu išėjo, todėl darbuotojai ėmėsi savanoriauti, rinkti pinigus gynėjams. Tačiau dabar A. Hermannas stengiasi vėl pritraukti kompanijas, kurios yra už Ukrainos ribų: kad šios įdarbintų ukrainiečius ir bendradarbiautų su šia šalimi.
„Mes – sofos kariai, padedantys uždirbti pinigus kaip tik galime. IT sektorius yra tas, kuris čia ir dabar padeda Ukrainai užsidirbti. Mes gauname pinigus ir juos pervedame pagal poreikį savanoriams. Taip pat su kolektyvu darome labdaros „webinarus“: vienas internetinis portalas, susijęs su IT naujienomis, pasikvietė mus, kad pasidalintume patirtimi, už dyką, o jo metu mes rinkome paramą kariuomenei“, – pasakojo A. Hermannas.
„Todėl aš darau viską, kas įmanoma, kad galėčiau atkurti šalies ekonomiką ir rūpintis ja“, – pridūrė jis.
Pašnekovo teigimu, nemažai įmonių pasirengusios įdarbinti ukrainiečius, bet investuotojai nedrįsta dar žengti tokio žingsnio.
„Vakarų užsakovai nori, kad mes rastume žmonių už Ukrainos ribų, kaimyninėse šalyse. Jie neprieštarauja įdarbinti ukrainiečius, bet tik tuos, kurie, pavyzdžiui, yra Vokietijoje ar Lenkijoje – saugiose vietose. Aš aktyviai dirbu, kad jie žinotų: saugu samdyti ir Ukrainoje esančius ukrainiečius. Karas pasistūmėjo į šalies rytus, dar yra problemų pietuose. Reikia pasauliui pranešti, kad negalima palikti žmonių be darbo. Yra tam tikros įtampos: jie norėtų būti atviri tam, bet kiek prisibijo“, – aiškino A. Hermannas.
Jis užsiminė, kad netrukus pasirašys kontraktą su lietuvių įmone. Anot pašnekovo, kompanija iš pat pradžių sakė, kad nėra problemų dėl įdarbinimo tų ukrainiečių, kurie yra Ukrainoje.
Aš aktyviai dirbu, kad jie žinotų: saugu samdyti ir Ukrainoje esančius ukrainiečius.
A. Hermannas
„Supratingai sureagavo – viskas labai šaunu. Britai – taip sau reagavo, amerikiečiai – dar blogiau“, – pridūrė ukrainietis.
Pašnekovas tarė žodį ir lietuviams.
„Lietuviai, esate šaunuoliai, nes daug anksčiau atsiribojote nuo Rusijos, nuo sovietinių dalykų, nuo to, kas susiję su ta kultūra. Kaip rodo praktika, jeigu to nepadarytumėte, galbūt rusai ateitų jūsų „gelbėti“, – sakė A. Hermannas.
English (US) ·