Prieš 2 metus
207
Rusijai užpuolus Ukrainą buvęs lietuvių susitelkimas teikiant paramą nuo agresijos bėgantiems žmonėms silpsta. Pagalbą nuo okupantų žiaurumo tėvynėje bėgantiems žmonėms teikiantieji akcentuoja, jog kova dar nesibaigė ir į Lietuvą kasdien atvyksta daugybė karo pabėgėlių, kuriems reikia maisto, medikamentų, higienos priemonių.
Klaipėdoje Pagalbos ukrainiečiams centras duris kasdien atveria nuo 11 val., tačiau praėjusį trečiadienį dar prieš atidarymą centro priimamajame jau stoviniavo būrelis nuo karo tėvynėje pabėgusių šios šalies gyventojų. Tarp atėjusiųjų – vien moterys ir vaikai, kai kurie jų kone naujagimiai. Į „darbą“ atvykę centro savanoriai sako, kad tokį vaizdą išvysta kasdien ir primena – Ukraina vis dar herojiškai kaunasi už savo laisvę.
Centro savanoris Andrius Zaidovas sako, kad nuo pat Rusijos karo Ukrainoje pradžios pradėjusiame veikti centre pagalbos jau sulaukė keli tūkstančiai žmonių ir kasdien sulaukiama vis naujų atvykėlių.
„Kasdien taip. Iš viso nuo veiklos pradžios, tai per daugiau nei mėnesį, mes suteikėme paramą 4 tūkst. žmonių. Čia toks centras, kad jie gali atrasti nuo šakutės iki dviračio. Galbūt tai atrodo jau kaip antrinė pagalba, bet ji yra labai svarbi, nes atvažiuoja mamos su mažais vaikais ir, aišku, jie gauna tą pirminę pagalbą, jie atvažiuoja visiškai tuščiomis, kai kada net nuogi ir vaikui dviratis ar kamuolys yra svarbiau už šokoladuką ar pan.“, – LRT.lt sakė tądien darbui centre vadovavęs A. Zaidovas.
Pašnekovas pastebėjo, kad dauguma į centrą užsukančiųjų nori grįžti namo. Neslepiama, kad vienoms su mažais vaikais atvykusioms moterims Lietuvoje nors ir saugu, tačiau išgyventi nelengva – sunku rasti darbą, išsilaikyti. Todėl, anot A. Zaidovo, tokie centrai, koks veikia Klaipėdoje, padeda dėl karo tėvynėje iš jos bėgti turėjusiems žmonėms.
Nors centre žmonių ir nemažai, atrodo, nėra jokio chaoso, triukšmo, protarpiais čežančius maišus ir tylius pokalbius renkantis daiktus pertraukia tik pravirkę kūdikiai. Vis dėlto A. Zaidovas neslepia, kad pasitaiko ir sunkių emocijų, kai nuo okupantų žiaurumų pabėgusių žmonių išgyvenimai lyg tamsus debesis pakimba centro salės, kur sudėti paaukoti daiktai, palubėje.
„Sunku kartais pasakyti, kokios nuotaikos. Nes kartais negali žmogaus tiesiai klausti. Ne tik negali, bet kartais ir nenori. Kai kada žmonės patys nusprendžia parodyti, dalintis tomis akimirkomis, vaizdais iš karo zonos. Bet toje tyloje arba jų akyse matyti tas sunkumas. Bet tuo pačiu visi ir ieško tos pozityvios pusės, pozityvo, kad viskas baigsis, kad turime už tai kovoti. Akimirkų daug jautrių. Net ir man kalbant tuoj ašaros pradės byrėti. Kai matai tas motinas su mažais vaikais, kai jos dėkoja, džiaugiasi“, – sakė A. Zaidovas.
Paramos mastas mažėja – stinga kai kurių daiktų, savanoriauti kviečiami ir patys ukrainiečiai
Paramos centre sutikta Zayana pasakojo, jog bėgdama iš Ukrainos būtiniausius daiktus susikrovė į nedidelį lagaminą, tad dabar daug ko stinga.
„Skalbimo miltelių, muilo... Atvykau su dviem mažais vaikais. Lagaminas mažas, tokių priemonių neatsivežėme“, – paklausta, ko tikisi gauti centre, sakė ukrainietė.
Karo pradžioje gyventojai itin aktyviai teikė paramą nuo karo bėgantiems žmonėms, centras buvo kone užverstas įvairiausiais daiktais bei skirstant paramą norinčiais padėti savanoriais, tačiau šiuo metu šis srautas menksta, kai kurių daiktų stygius itin ryškus.
„Reiktų padėkoti Klaipėdos krašto žmonėms. Tikrai daug dalykų atneša ir verslas, ir žmonės, kurie savanoriauja. Bet tuo pačiu reikėtų nepamiršti, kad nors jau praėjo mėnuo, bet ta kova už laisvę tęsiasi ir turbūt kiekvienas, kuris aukoja ar yra savanoris, tai yra jo kova prieš agresorių, kova už laisvę ir ji turi tęstis. Yra toks posakis, kad mūšį laimi pėstininkai, o karą laimi logistai, tai kiekvienas žmogus, kuris prisideda prie paramos, prie pagalbos – tiesiogiai dalyvauja šiame mūšyje už taiką, už laisvę, už žmonių svajones. Reikėtų tokios antros fazės, ji gali būti ir trečia – vis prisidėti ir eiti, netgi turbūt daugiau aukoti“, – dėstė A. Zaidovas.
Teigiama, kad centrui reikia finansinės pagalbos, jog ir toliau būtų galima organizuoti veiklą, nes kasdien savanoriauti ateina kelios dešimtys žmonių bei apie 200 žmonių, kuriems reikia paramos – visą šį procesą reikia valdyti. Taip pat centras pabėgėliams duoda ir maisto, nes vos tik atvykę į Lietuvą pabėgėliai dar nebūna gavę paramos ir negali jo įsigyti patys. Jaučiamas ir nemenkas poreikis įvairių higienos prekių tiek suaugusiems, tiek vaikams.
Yra toks posakis, kad mūšį laimi pėstininkai, o karą laimi logistai.
A. Zaidovas
Kartais tenka paprašyti, jog paramos ieškantieji grįžtų kitą dieną
Centre jau ilgą laiką savanoriaujančios Birutė ir Irena viena kitą papildydamos vardijo būtiniausius daiktus, kurių stygius jaučiamas kasdien.
Anot moterų, visą laiką trūksta puodų, keptuvių bei kanceliarinių reikmenų, nes pabėgėlių vaikai jau pradėjo lankyti mokyklas.
„Jeigu ateina ir dabar tų daiktų nėra, o jie be mažų vaikų, tai sakome, ateikite kitą dieną ir ateikite iš pat ryto, nes reikalingiausių prekių nelieka tuojau pat“, – sakė Irena.
Nuo pat centro atsiradimo jame dirbanti Birutė sakė, kad šiuo metu itin reikia ir makaronų, kruopų, pieno, cukraus, aliejaus, mėsos ir žuvies konservų.
Pristigus vietos sandėliavimui viršutiniai drabužiai kol kas nerenkami, tačiau apatinių reikia nuolat, akcentuojama, kad šie daiktai turi būti nauji.
„Apatinių drabužių visada trūksta. Tai yra marškinėliai, kuriuos ukrainiečiai vadina „futbolkėmis“, taip pat apatinio trikotažo, kojinių, nes šie daiktai yra nauji“, – pastebėjo A. Zaidovas.
Tai, jog aukojimo tempas mažėja, jaučia ir Raudonasis Kryžius.
Raudonojo Kryžiaus atstovė Luka Lesauskaitė teigia, kad nuo Rusijos sukelto karo Ukrainoje praėjus daugiau nei 40 dienų, jaučiama mažėjanti visuomenės piniginė parama nevyriausybinėms organizacijoms. Dėl šios priežasties L. Lesauskaitė baiminasi, kad greitu metu gali kilti sunkumų aprūpinant Ukrainos karo pabėgėlius būtiniausiomis humanitarinėmis priemonėmis.
„Natūralu, kad žmonės negali vienodai aukoti ir kitaip prisidėti prie pagalbos ukrainiečiams. Atsiranda ir pervargimas, ir perdegimas, kartais ir bejėgiškumo jausmas, todėl dabar jaučiame, kad kiekvieną dieną aukojimo tempas tikrai mažėja ir galima kalbėti apie tam tikras rizikas – mes nebegalėsime atliepti pirminių poreikių“, – praėjusį trečiadienį Eltai teigė L. Lesauskaitė, kartu pridurdama, kad lėšos yra skiriamos būtiniausiems poreikiams patenkinti.
L. Lesauskaitė pažymi, kad vis dažniau Ukrainos karo pabėgėliai kreipiasi dėl nereceptinių vaistų, kuriais, jos teigimu, valstybė neaprūpina.
„Kai reikia nupirkti ar kompensuoti brangesnius vaistus, kai žmonės turi lėtinių ar rimtesnių ligų, tai žmonės gali kreiptis į polikliniką, ligoninę ir valstybė pasirūpina jų sveikata. Bet dabar labai keičiasi oras ir tikrai padaugėjo peršalimo atvejų, dažnai atvažiuoja su skrandžio problemomis, nes galbūt pakeliui neaišku, kokį maistą valgo, ir žmonės kreipiasi į mus“, – pasakojo L. Lesauskaitė.
Tarp savanorių – ir nedrąsiai lietuviškai sakinius dėliojanti savanorė Irina
Jau ketvirtą savaitę savanoriaujanti Irena kvietė visus, kurie gali ir turi laiko, ateiti savanoriauti į pagalbos centrą, nes ši veikla daug duoda ir pačiam savanoriui.
„Gauni daug daugiau, nei sėdėdamas namuose, ir gauni pats daugiau, nei padedi, nes tai yra be galo geras dalykas. Visi senjorai ar senjorės, kurios dar juda ir gali, visas kviečiu“, – ragino Irena.
Maždaug porą savaičių paramos centras aktyviau kviečia savanoriauti ir pačius karo pabėgėlius, mat sumenko ne tik aukojamų daiktų kiekis, bet ir savanorių pajėgos. Be to, galimybė susitikti su likimo broliais bei seserimis daug reiškia ir patiems ukrainiečiams.
„Šiandien turime apie pusę savanorių iš Ukrainos ir pusę lietuvių. Yra ta nematoma pusė, kurios mes nepastebime kasdienybėje, bet ukrainiečiai čia ir pabendrauja, ir jiems tai yra prisidėjimas kažką darant. Sėdėti namuose yra labai sudėtinga, kai visa tai vyksta. Tuo pačiu jie labai padeda, kitiems žmonėms papasakoja ką daryti, daiktus parenka“, – teigė A. Zaidovas.
Jau tris savaites uostamiesčio pagalbos ukrainiečiams centre savanoriauja ir ukrainietė Irina. Pakalbinta moteris nustebino, tardama trumpus sakinius lietuvių kalba.
„O ką daryti? Namie sėdėti? Ryte prabundi apie 4 val. ir galvoji: greičiau prašvistų, kad eičiau kažkuo užsiimti. Labai svarbu rasti veiklą. Jeigu nebūčiau čia, ieškočiau kitos vietos, sūnaus sužadėtinė Botanikos sode įsidarbino“, – paklausta, ką jai reiškė galimybė savanoriauti pagalbos centre, sakė Irina.
Drauge su artimaisiais moteris Klaipėdą pasiekė kovo 11 d. Į Lietuvą keliavo per Moldovą, Rumuniją, Slovokaiją ir Lenkiją.
„Kelionė buvo ilga, bet čia labai gerai priėmė. Ir dabar šiurpas eina per kūną, sunku kalbėti. Labai geri žmonės čia. Man atrodo, kad niekur kitur taip svetingai nepriima. Prieš kelias dienas viena lietuvė sakė, kad kai baigsis karas, važiuosime į Ukrainą ir ten leisime savo pinigus, kad padėtume Ukrainai atsistoti ant kojų“, – sakė ukrainietė.
Irina Ukrainoje gyveno maždaug 50 km iki Kyjivo. Pirmąją karo dieną moteris dar vyko į darbą – išgirdusi sprogimus tiesiog negalėjo patikėti tuo, ką girdi.
„Girdėjau pirmuosius sprogimus apie 4 val. ryto, bet pamaniau, kad man pasivaideno, nes buvo gana duslūs garsai. Kai prasidėjo vėlesni sprogimai, nuėjau pas sūnaus sužadėtinę ir paklausiau ar ir ji girdėjo. Ji pasakė, kad girdėjo. Tada mes supratome, kad tai yra karo pradžia. Kai važiavau troleibusu į darbą, miesto centre viešasis transportas jau nevažinėjo“, – gyvenimą neatpažįstamai pakeitusią dieną, kai okupantai įsiveržė į Ukrainą, prisimena Irina.
Prasidėjus karui pas Irina atvažiavo ir glaudėsi artimieji iš Kyjivo.
„Vaikams buvo nuobodoka, bet greitai radau jiems darbo: rinkome butelius, dėžes, benziną – viską, ko reikia Molotovo kokteiliams gaminti. Tą dariau ir Maidane. Paaiškinau vaikams, kaip tą daryti ir tuo užsiėmėme. Kai nebeliko benzino, pynėme maskuojančius tinklus, nuo Maidano dar buvo likęs karkasas“, – pasakojo Irina.
Tokia vaga ir tekėjo moters bei jos artimųjų gyvenimas, tačiau einant laikui, o Rusijai imantis vis žiauresnių veiksmų ir pavojui tik didėjant Irinos sūnus pasakė, kad motina ir jo sužadėtinė turi palikti Ukrainą. Vis dėlto pabėgėlė neslepia – jau dabar norėtų grįžti į tėvynę.
„Kai šiandien pasakė, kad sekmadienį važiuos į Kyjivą autobusas… nežinau, ką sūnaus sužadėtinė pasakys. Aš jau važiuočiau. Nebijau“, – patikino Irina.
English (US) ·