Lietuva nebėra neįdomus Europos užkampis – naujos krizės Rusijoje ir Baltarusijoje sukels didžiausias migrantų bangas

Klimato kaita, Rusijos karas Ukrainoje ir kitos krizės įplieskia vis karštesnius svarstymus, kaip ateityje gali keistis mūsų šalies gyventojų sudėtis. Nors žmonių migracija vyksta nuolatos, tendencijos rodo, kad ji bus vis intensyvesnė, o šiandien vis daugiau kalbama apie didesnio masto imigrantų antplūdį tiek į Europą, tiek į Lietuvą. Krizė Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje sukėlė dar daugiau nerimo dėl to, ko galime tikėtis ateityje ir kokios strategijos turėtume laikytis siekdami neprarasti savo šalies identiteto, išlikti humaniški žmones ištikusių katastrofų akivaizdoje.

Kur buvome, kur esame ir kur būsime ateityje? „Lietuva po rytojaus“ – LRT.lt portalo projektas, kuriuo siekiame atsakyti į visus šiuos klausimus ir nubrėžti valstybės raidos tendencijas, pamatyti Lietuvą ir jos galimą kelią ne tik regiono, bet ir Europos, ir pasauliniame kontekste.

Migracijos priežastys skiriasi, tačiau bendras vardiklis – tas pats

Vytauto Didžiojo universiteto Andrejaus Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centro daktaras Dainius Genys teigė, jog žmonių migracija yra toks pat senas kaip pasaulis reiškinys – atsižvelgiant į laiką skiriasi tik tautų judėjimo proporcijos ir migravimo priežastingumas.

„Žmonių migravimo priežastingumas susiveda į gana paprastą aksiomą – bėgti nuo nepalankių gyvenimo sąlygų ieškant palankesnių. Visa kita tėra šio proceso kultūrinės, socialinės, politinės ir ekonominės variacijos. Na, pavyzdžiui, akivaizdu, kad jei paklaustume lietuvių ir sirų apie migracijos priežastis, jie pateiktų skirtingus atsakymus, tačiau jų bendras vardiklis bus tas pats. Karas visada buvo ir yra didelė tragedija, griaunanti daugelio žmonių gyvenimus. Šiandien, deja, galime dar kartą tuo įsitikinti. Daugeliu tokių atvejų vadinamoji „tikslo šalis“ yra antraeilis dalykas, nes svarbiausias siekis yra pabėgti nuo karo. Tuomet renkantis šalį dažniau suveikia tokie aspektai kaip pažįstamųjų ratas, šalies pasiekiamumas, galimybė jaustis saugiai. Tad nekariaujanti Europos dalis, žinoma, yra tokia vieta – saugumo lopšys.

Tuo tarpu kalbant apie klimato kaitą ir jos išprovokuotą migraciją, procesai yra inertiškesni ir apimantys didelę dalį pasaulio, tačiau imlesni laikui. Tai pradeda sulaukti migracijos specialistų dėmesio, tačiau šiandien popandeminiame pasaulyje dar intensyviau stebint karo vyksmą, šie procesai pasislenka į dėmesio paraštes“, – LRT.lt sakė D. Genys.

Lietuvos socialinių mokslų centro Regionų ir miestų tyrimų skyriaus vadovas profesorius Donatas Burneika LRT.lt portalui aiškino, kad Lietuvos migracijos kryptis nulemdavo tam tikrų ekonominių galios centrų pokyčiai. Tai nuolat keitėsi nuo 19 amžiaus pabaigos vykstant ekonominėms revoliucijoms ir dideliems pokyčiams pasaulyje.

„Ekonominio gyvenimo, politinio saugumo sąlygos pasaulyje keisdavosi, galimybės jomis pasinaudoti taip pat. Lietuvos migracijos procesai taip pat atspindėdavo jos situaciją pasaulio ekonominių galių centruose. Neskaitant karų periodų, kai prisidėdavo ir svaresnės priežastys. Ilgą laiką, kol mes buvome Centrinės ir Rytų Europos periferinėje dalyje, iki pat Antro pasaulinio karo, pagrindiniai ekonominės gerovės centrai buvo Vakaruose, ypač augančiuose regionuose, kur reikėjo darbo jėgos. Lietuviai gana masiškai važiavo daugiausia į Šiaurės Amerikos kraštus ieškoti geresnio gyvenimo. Gimstamumas Lietuvoje buvo gana didelis, darbo vietų augimas – ne.

Žinoma, paties karo metu buvo daug perbėgėlių, panaši situacija kaip dabar Ukrainoje. Iš Lietuvos tiek Pirmojo, tiek Antrojo pasaulinio karo metais žmonės masiškai traukėsi. Kas atsitiko po karo? Mes atsidūrėme išskirtinėje situacijoje negu iki tol visą laiką buvome. Atsidūrėme uždaros Rytų Europos vakarinėje periferijoje, kur migracijos į išorę nedraudžiamos, tai turėjome priešingas tendencijas – 40–50 metų nuolatinio gyventojų netekimo arba emigracijos į Vakarus kryptį pakeitė priešinga kryptis – mes tapome ekonomiškai pozityvia, augančia periferija“, – dėstė D. Burneika.

Anot jo, tuomet migracijos srautai apsivertė – Lietuva ne tik kad neteko gyventojų, pusę šimtmečio po karo žmonės į mūsų šalį noriai vyko. Tačiau vėliau Lietuva tapo Vakarų pasaulio bloga periferija. Tapome nebe geriausia Sovietų Sąjungos dalimi, o viena iš blogiausių Europos Sąjungos dalių. Kadangi tai – erdvė be sienų, daug žmonių pastebėjo geresnes perspektyvas svetur ir vėl ėmė migruoti Vakarų link. Svarbus šių migracijos srautų variklis buvo deindustrializacija ir dekolektyvizacija, dėl kurių šimtai tūkstančių žmonių prarado savo darbo vietas.

Didžiausias Lietuvos praradimas – periferiją palikę žmonės

Nedarbas, nedideli atlyginimai paskatino žmones palikti tėvynę ir ieškoti savo laimės kitur. Visa tai tęsėsi tol, kol skirtumai daugmaž išsilygino, susibalansavo, panašiai kaip Estijoje. Tiesa, pasak profesoriaus, mūsų pokyčiai buvo patys ryškiausi – iš gero Sovietų Sąjungos užkampio į prastą Europos regioną. Todėl ir migracijos mastai buvo didesni.

„Didžiausias Lietuvos praradimas – žmonės, kurie turėjo neišvengiamai išvažiuoti iš Lietuvos periferijos, iš sovietinių industrinių miestų ir ypač iš kaimo. Jeigu nebūtų buvusios atviros sienos ir laisvas darbo jėgos judėjimas, turėtume užaugusius Lietuvos miestus, o dabar užaugo Vakarų šalių miestai“, – tvirtino D. Burneika.

Pasak Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) lektoriaus dr. Vainiaus Bartasevičiaus, Jungtinių Tautų duomenimis, absoliutus tarptautinių migrantų skaičius po Antrojo pasaulinio karo aiškiai augo, o 2020 metais pasiekė 281 milijoną. Kita vertus, šiuo metu sparčiai didėjo ir bendras planetos gyventojų skaičius, todėl tarptautinių migrantų dalis nuo visų gyventojų išaugo tik nežymiai.

„Pagrindinė pokario tendencija – Europos metamorfozė iš migrantus siunčiančio į migrantus priimantį žemyną. Ilgą laiką buvusi emigracijos kontinentu, iš kurio žmonės masiškai vyko į JAV, Kanadą ir kitas Naujojo pasaulio šalis, pastaraisiais dešimtmečiais Europa (daugiausia Vakarų) sulaukia vis daugiau migrantų iš Afrikos, Azijos ir Lotynų Amerikos. Atsirado ir kitos naujos migracijos kryptys – pavyzdžiui, nuo 20 amžiaus aštunto dešimtmečio stipriai augo migracija į Persijos įlankos šalis, neregėtus mastus pasiekė migracija iš Meksikos į JAV.

Didžiąją dalį tarptautinės migracijos sudaro ekonominės migracijos srautai, o registruotų pabėgėlių procentas nuo visų migrantų yra nedidelis. Priverstinė migracija nėra naujas reiškinys nei Europai, nei likusiam pasauliui. Du didieji praėjusio amžiaus karai sugeneravo didelius pabėgėlių srautus, o pirmasis dešimtmetis po Šaltojo karo baigties buvo pažymėtas migracija iš karų kamuojamos Jugoslavijos. Paskutinį dešimtmetį buvo pabėgėlių iš Venesuelos ir Sirijos srautai, o karas Ukrainoje vos per mėnesį privertė pasitraukti iš šalies keturis milijonus žmonių. Pastaroji pabėgėlių krizė jau dabar gali būti laikoma viena iš didžiausių pokario Europos istorijoje“, – savo pastebėjimais pasidalino V. Bartasevičius.

­­­­­­­­­­­­­­­Ukrainiečiai greičiausiai netaps ilgalaikiais imigrantais

V. Bartasevičius atkreipė dėmesį, jog Sirijos pabėgėlių krizės įkarštyje 2015 metais į Vokietiją atvyko kiek daugiau nei milijonas prieglobsčio prašytojų, o iš Ukrainos vos per mėnesį pasitraukė daugiau kaip 4 milijonai pabėgėlių. Lenkiją jie renkasi greičiausiai todėl, kad ji yra viena iš etniškai homogeniškiausių regiono valstybių. Ji sulaukė daugiau nei 2-iejų milijonų ukrainiečių.

„Su dideliais pabėgėlių skaičiais susiduria ir Rumunija, Moldova, Slovakija, Vengrija. Migracijos srautai gali turėti pasekmių priimančių šalių etninei sudėčiai, nes ne visi ukrainiečiai pasibaigus karui grįš į tėvynę. Tiesa, kultūrinė ir ekonominė ukrainiečių integracija turėtų būti gerokai lengvesnė užduotis nei ta, su kuria integruodama atvykėlius iš Sirijos susidūrė Vokietija. Kita karo Ukrainoje pasekmė – migracija iš Rusijos. Tai ir užsienio šalių piliečiai, ir karui nepritariantys bei prastėjančia ekonomine padėtimi šalyje nepatenkinti rusai“, – pastebėjo VU TSPMI lektorius.

Tuo tarpu D. Burneika įvardijo, kad jeigu Ukrainoje nepasikeis režimas ir jis nebus labai prorusiškas, tuomet absoliuti dauguma dabar nuo karo pabėgusių ukrainiečių vėliau grįš namo.

„Pagal dabartinius pačių ukrainiečių paskaičiavimus, galėtų grįžti apie 90 proc. To net negalėtume vadinti migracija, tai tokie trumpalaikiai persikėlimai. Kaip ir dauguma lietuvių grįžo iš carinės Rusijos po Pirmojo pasaulinio karo, kai galėjo tai padaryti“, – aiškino profesorius.

Ukrainoje nusimato didžiuliai rekonstrukcijos darbai po karo, reikės daug darbo jėgos ir galime susidurti su priešinga problema – tradicinės ukrainiečių migracijos šalys kaip Lietuva, Lenkija, ims justi darbo jėgos trūkumą, nes imigrantai važiuos į namus, norėdami juos atstatyti. Vis dėlto, tai priklauso ir nuo to, kokias sąlygas jie susikurs pas mus ir ar matys poreikį sugrįžti.

Klimato migrantų nebus tiek daug, kiek galima įsivaizduoti

Kalbant apie klimato kaitos migrantus, D. Burneika teigė, kad iš kai kurių Afrikos ir Azijos vietų, kurios greitu metu dėl globalaus atšilimo taptų visiškai negyvenamos, į Europą galinčių atvykti migrantų lyginant su žmonėmis, atvykstančiais dėl ekonominių priežasčių, yra labai mažai. Bent jau artimiausiu metu didelio srauto klimato migrantų neturėtume sulaukti, tačiau kaip viskas keisis ir kaip išgyvenamumo galimybes pakeis globalinis atšilimas, šiuo metu dar nėra aišku. Vis dėlto, mokslininkas įsitikinęs – tokių negyvenamų teritorijų daug nebus.

„Manau, kad ekologinės priežastys paskatins migraciją, nes jos yra ten, iš kur jau atvyksta dabartiniai migrantai. Bet jeigu žiūrėtume į pasaulinius migracijos mastus, turėtume mąstyti apie tai, kad visame pasaulyje gimstamumas labai sparčiai krinta. Pagrindinis variklis visų migracijų, t. y. didelis gimstamumas vienuose regionuose, mažas kituose, demografinis potencialas migracijai mažėja. Indijoje viena moteris pagimdo maždaug 2,3 vaiko. Ten gyventojų skaičius dabar dar auga, nes gimdė prieš tai, jaunų žmonių dar daug, bet gimstamumas jau nebėra didelis.

Žiūrint į tai, galime sakyti, kad demografinis potencialas sparčiai nyksta ir lieka tik Afrikos dalis. Netgi tokios šalys, kuriose gimstamumas buvo nemažas, kaip kad JAV, po pastarosios krizės nebeatsikūrė. Šitos krizės taip pat mažins žmonių skaičių“, – teigė D. Burneika. Jis pastebėjo, kad pirmą kartą istorijoje patirsime unikalų reiškinį – Žemės gyventojų skaičiaus mažėjimą.

V. Bartasevičiaus manymu, klimato migracija yra gana naujas reiškinys ir dažnai jį nelengva atskirti nuo migracijos, kurią sukelia ekonominės priežastys, nes skirtingi motyvai būna persipynę. Pašnekovas įvardijo, kad iki šiol yra tik keli atvejai, kai klimato kaitą galima laikyti vieninteliu migraciją sukėlusiu veiksniu.

„Sparčiai kylantis jūros lygis jau paskandino kelias salas Ramiajame vandenyne. Prognozuojama, kad iki 2100 metų iš viso bus užlietos 48 salos. Manoma, kad klimato kaita labiausiai paveiktose vietovėse sukels maisto ir vandens trūkumą, sausras, dažnės ekstremalių klimato reiškinių, o tai didins klimato migracijos srautus. Pagal Pasaulio banko projekcijas, vien trys pasaulio regionai – Lotynų Amerika, Užsachario Afrika ir Pietryčių Azija – iki 2050 metų sugeneruos dar 143 mln. klimato migrantų“, – tvirtino ekspertas.

VU profesorius, klimatologas Egidijus Rimkus teigė nemanantis, kad jau prasidėjo didžioji klimato kaitos migracija. Jis paantrino, kad labai sunku atskirti, ar žmogus savo namus palieka dėl klimato sąlygų, ar dėl kitų priežasčių.

„Galime rasti daug įvairiausių pavyzdžių pasaulyje, kai migracija prasidėdavo iš tų regionų, kurie buvo paveikti sausros, pavyzdžiui, Sirijos. Tačiau dažniausiai tai yra kompleksinės priežastys, dėl kurių pradeda migruoti žmonės, negalima sakyti, kad vienareikšmiškai dėl klimato. Klimatas yra toks papildomas veiksnys, jeigu yra etninių, religinių įtampų, ekonominė padėtis bloga ir pan.

Labai geras pavyzdys yra 2006–2010 metų sausra tame regione, kur dabar Sirija, Turkija, dalis Irano. Tai iš tiesų buvo labai sausas laikotarpis, stiprus smūgis suduotas žemės ūkiui. Bet jeigu valstybė turi didesnį atsparumą kaip Turkija ar Iranas, tai situaciją galima suvaldyti. Sirijoje nebuvo suvaldyta situacija ir prasidėjo masinė migracija iš kaimų į miestus, miestuose kilo įtampa. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl kilo karas Sirijoje, galų gale viskas išėjo taip, kad dėl paties karo žmonės pradėjo migruoti.

Čia susidaro toks tolimas ryšys ir pasakyti, kad būtent dėl klimato turime daug migrantų, negalima, nėra daug pavyzdžių. Bet klimatas prisideda prie to, kad žmonės yra priversti migruoti dėl vandens trūkumo, kuris atsiranda ne vien dėl klimato kaitos. Jis atsiranda ir dėl to, kad yra neefektyviai tvarkomas, gyventojų skaičius didėja. Tai kompleksinė problema, tačiau klimato kaitos veiksnys yra labai stiprus“, – LRT.lt dėstė E. Rimkus.

Profesoriaus teigimu, klimato migracija dar tik prasideda. Jis priminė, kad klimato kaita nepasireiškė per vieną dieną, tai yra tolygus procesas, keičiantis žmonių gyvenseną. Jeigu valstybės keičiantis klimato sąlygoms sugeba apsaugoti savo gyventojus ir reaguoti į besikeičiančią situaciją, tuomet migracija nevyks. Vis dėlto, jeigu situacija nekontroliuojama, tuomet, pasak E. Rimkaus, pirmiausia žmonės pradeda judėti šalies viduje, o tuomet ima kilti įtampos.

Jis patikino, kad daugiausia klimato migrantų sulauksime iš Afrikos šalių ir jie neabejotinai plūs į Europą. Šiuo metu Afrikos žemyne gyvena per milijardą gyventojų, skaičiuojama, kad 2050 metais jame gyvens 2,5 milijardo žmonių. Tai reiškia, kad šio žemyno gyventojų skaičius turėtų padvigubėti.

Daugiausia problemų, mokslininko manymu, yra ir dar galėtų kilti į pietus nuo Sacharos dykumos. Daugelyje valstybių toje pusėje prasti popieriai su demokratija, žmonių švietimas nekoks, todėl galima tikėtis, kad iš ten plūstels didesni migrantų srautai.

„Aš sunkiai įsivaizduoju, kad tie Afrikos gyventojai migruos į kokią Indiją, Bangladešą ar Kiniją. Greičiausiai jų pagrindinis migracijos punktas bus Europa, bandymai patekti čia. Ir mes susidursime su ta realybe“, – tvirtino E. Rimkus.

­Lietuva tampa patrauklesne migrantams, tai skatina ir kaimynai Rytuose

Tik įstojusi į ES Lietuva buvo nežinomas užkampis, tačiau bent jau šiuo metu, nors jis nėra kažkuo ypatingas, jis taip pat nėra ir blogas ar atsilikęs, teigė D. Burneika. Todėl daugeliui žmonių iš kitų Europos šalių jau nebeatrodo baisu atvykti čia ir dirbti, bent jau kurį laiką. Vis dėlto, jis teigė, kad kol kas tai nėra pati patraukliausia vieta vakariečiams. Ir greitu metu tokia netaps.

Profesoriaus nuomone, Lietuva didžiausio migrantų srauto galėtų sulaukti iš kaimyninių šalių Rytuose – Ukrainos, Rusijos, taip pat ir Baltarusijos.

„Nematau jokių galimybių Baltarusijos ekonomikai bent jau sunormalėti artimiausiu metu. Turime didžiulį algų ir gerovės skirtumą lyginant su jais. Net jeigu nėra karo, turėsime srautą iš Baltarusijos, ir dabar jį turime, net jeigu ir su vizomis. Be to, verslai nuolat nori pigios darbo jėgos. Tikrai turime potencialą iš Rytų. Laimė, Rusijoje daugeliui išplautos smegenys ir jie mano, kad čia supuvę Vakarai, mes baisiai gyvename, o Lietuva beveik išnykusi“, – kalbėjo D. Burneika.

Pasak D. Genio, nepaisant to, kad Lietuva dažnai yra tarpinė stotelė pakeliui į pažangesnes Europos šalis, mes jau nebesame tas kraštas, kuris vertinamas kaip atsilikęs.

„Pastebiu, jog Lietuva vis labiau atpažįstama kaip visavertė Vakarų šeimos šalis. Dalis specialiai vyksta į Lietuvą dėl čia sukurto žinojimo konkrečiose srityse, dėl unikalios istorijos, gerai išvystytos IT infrastruktūros, bet tuo pačiu neperkrautų miestų ir daugelio kitų privalumų.

Lietuva vis labiau atpažįstama kaip patraukli galimybių šalis ne tik iš Rytų, bet ir iš Vakarų. Nepaisant trūkumų, čia gyvena ir darbuojasi aibė įdomių žmonių, nusikračiusių posovietinių kompleksų ir veikiančių taip pat sėkmingai kaip ir Vakarų piliečiai. Tokie neformalūs, nebūtinai į viešumos radarus pakliūnantys, Krzysztofo Czyzewskio žodžiais kalbant, mažieji pasaulio centrai, besiremiantys aiškiai apibrėžtu kilnumo etosu, ir gali būti įdomiausiais traukos centrais, nesunkiai atpažįstami kūrybiškų žmonių“, – LRT.lt įžvalgomis dalijosi D. Genys.

V. Bartasevičius įvardijo, kad tikėtina, jog artimiausiais metais didžiąją dalį Lietuvos imigrantų sudarys reemigruojantys tautiečiai iš Jungtinės Karalystės, Airijos, Norvegijos ir kitų šalių. Jis sutiko su mintimi, kad taip pat galima tikėtis migrantų iš Baltarusijos, Rusijos ir Ukrainos.

Jo nuomone, tai, kad iki šiol Lietuva nesulaukdavo daug migrantų, nėra visiškai teigiamas dalykas.

„Pirmiausia reikėtų pasakyti, kad migrantai gali palengvinti priimančių visuomenių patogų gyvenimą. Atvykėliai kuria pridėtinę vertę, moka mokesčius ir įneša indėlį į visuomeninį ir kultūrinį gyvenimą. JAV ekonominė gerovė nebūtų sukurta be nuolatinio migrantų srauto, o ir Jungtinė Karalystė, nepaisant dalies visuomenės kreivo požiūrio į atvykėlius, išlošia iš daugybės ten dirbančių kvalifikuotų imigrantų. Taigi tai, kad iki šiol Lietuvoje nebuvo daug migrantų, nebūtinai yra laimėjimas.

Per pirmus tris atkurtos nepriklausomybės dešimtmečius Lietuva nedaug skyrėsi nuo kitų Vidurio ir Rytų Europos (VRE) šalių, kuriose taip pat įsikūrė palyginti nedaug užsieniečių. Šiame regione šiek tiek aukštesniais skaičiais pasižymėjo tik Čekija, Slovėnija ir Lenkija. Žemais imigracijos skaičiais VRE regionas skiriasi nuo Vakarų ir Šiaurės Europos šalių, sulaukiančių daugiau atvykėlių. Dauguma migrantų linkę rinktis turtingesnes ir kultūriškai atviresnes šalis“, – tikino VU TSPMI lektorius.

Pašnekovas pastebėjo, kad Lietuva migrantams patraukli tuo, jog yra auganti ekonomika, susidurianti su darbo jėgos trūkumu atskirose ūkio šakose bei mažu gimstamumu. Be to, iš Lietuvos per pastaruosius dešimtmečius išvyko daug darbingo amžiaus žmonių. Taigi šalis gali pasiūlyti darbo vietų ir pasižymi daugeliu kitų bruožų, kurie visą Europą paverčia patrauklia migrantams.

„Migracijos kontekste Lietuvos strateginė reikšmė yra susijusi su šalies geografine padėtimi. Kadangi Lietuva yra rytiniame ES pakraštyje, dalis migrantų į Lietuvą žiūri kaip į tranzitinę migracijos valstybę. Kitaip tariant, daliai migrantų į Lietuvą norisi patekti todėl, kad ji yra ES narė ir iš ten galima tęsti kelionę į Vokietiją, Švediją arba kitas turtingesnes Europos šalis. Šį siekį turi dalis neseniai į Lietuvą iš Baltarusijos atvykusių migrantų.

Kitas svarbus aspektas – Lietuvos pašonėje veikiantys neprognozuojami autoritariniai Baltarusijos ir Rusijos režimai. Jų veiksmai jau tapo staigių pabėgėlių srautų priežastimi (Lukašenkos režimo oponentai, Ukrainos karo pabėgėliai). Tikimybė, kad ateityje kils naujos pabėgėlių iš Baltarusijos, Rusijos ar paveiktų valstybių bangos, yra reali. Be to, autoritariniai režimai kartais naudoja migraciją kaip politinio spaudimo įrankį – tai Lietuva patiria nuo praėjusių metų vasaros“, – sakė V. Bartasevičius.

­­­­­­­­­­­­­Migrantų krizės užprogramuoja konfliktus tarp šalių

Migrantų antplūdžiai neišvengiamai kelia įtampą ir tarp ES šalių. Vieni pyksta todėl, kad iš kažkurios šalies apskritai žmonės migruoja, kiti todėl, jog kai kurios valstybės juos įsileidžia arba neįsileidžia. Sirijos krizė, E. Rimkaus teigimu, atskleidė tikrai daug problemų ir konfliktų, kurie tokiose situacijose užprogramuoti.

„Nieko blogo su migrantais nėra, bet kai jų atsiranda labai daug, tada kiekviena valstybė tai pradeda vertinti kaip savo egzistencinę grėsmę. Tuomet kyla problemų. Jeigu nepraleidi migrantų, vadinasi, pažeidi jų žmogaus teises, jeigu praleidi migrantus, esi kaltinamas tuo, kad bandai užtvindyti visus migrantais. Tai, be jokios abejonės, tarpvalstybiniai santykiai tik aštrės. Galų gale, migrantai yra žmonės, paprasčiausiai ieškantys geresnio gyvenimo ir tikrai nėra nei geresni, nei blogesni už tuos pačius europiečius. Paprasčiausiai taip nutiko, kad jie gimė tokiose vietose, iš kurių tenka išvažiuoti dėl to, kad gyvenimo sąlygos pernelyg prastos. Tikrai nekaltinčiau jų, bet kaip valstybės sugebės su tuo susitvarkyti, čia kitas klausimas“, – įžvalgomis dalinosi E. Rimkus.

Kada Europą pradės pasiekti didesni migrantų srautai, prognozuoti sudėtinga, sako mokslininkas. Dažniausiai intensyvesni antplūdžiai būna po kažkokių ilgalaikių ekstremalių įvykių, pavyzdžiui, sausros. Tai virsta į kokį nors pilietinį konfliktą valstybės viduje arba tarp skirtingų valstybių. Žmonės tuomet ima kraustytis į kitas vietas.

„Migraciją gali išprovokuoti agresija, kaip Rusijos prieš Ukrainą. Iš dalies galima teigti, kad susiję su klimato kaitos politika, nes Rusijai tai yra egzistencinė grėsmė, jeigu Europa ruošiasi mažinti savo priklausomybę nuo rusiškų dujų. Bet čia ne apie tai kalba. Dar ir nuo reakcijos priklauso. Sausra Sirijoje buvo 2006–2010 metais, o pats migracijos pikas buvo 2015 metais. Tiksliai pasakyti negalime, bet bendra tendencija yra aiški – tokių klimato migrantų bus daugiau“, – tvirtino E. Rimkus.

­­­­­­­­­Turime stengtis susigrąžinti savo piliečius ir išlaikyti ribojančią politiką

D. Burneika pabrėžė, kad nepaisant visko, formuodami savo migracijos politiką turime puoselėti savo tautiškumą ir negalime priimti tiek žmonių, kiek tik telpa. Turėdami šalyje apie 2,5 milijono lietuvių turime pasistengti, kad jie visada išliktų dauguma.

„Jeigu nemanome, kad esame tautinė valstybė ir manome, jog visiems būtų gerai gyventi čia, tada galime priimti migrantų gal ir dar 2,5 milijono, ir jau kalbėsime apie visai kitokią valstybę. Mes turime reguliuoti migracijos kiekius, negalime paleisti jų taip. Mūsų valstybė nemoka integruoti pas save gyvenančių žmonių. Ukrainiečiai per 8 metus sugebėjo rusiškai kalbančią visuomenės dalį paversti lojaliais, patriotiškais piliečiais. Mes, objektyviai kalbant, to nė velnio nepadarėme. Visa Rytų Lietuva ir didelė dalis rusiškos bendruomenės, pasižiūrėjus į televizijos reitingus, galima sakyti, kad ir toliau gyvena pusiau Sovietų Sąjungoje.

Kažkokią ribojančią politiką mes neišvengiamai turime turėti. Nes potencialas atvykti gyventi į Europą Rytuose visada yra. Esu įsitikinęs, kad jis tikrai nemažas. Todėl visą laiką reikia mąstyti, ką ir kiek priimti“, – įsitikinęs D. Burneika.

Profesorius pabrėžė, kad Lietuva turi turėti gana rezervuotą imigracijos politiką, kuri būtų aiškiai nukreipta į aukštos kvalifikacijos žmonių atvykimą.

„Pirmiausia turėtų būti savo piliečių susigrąžinimas iš užsienio šalių, bet irgi nereikėtų labai persistengti ir nesudaryti jiems išskirtinių sąlygų, nes tada supriešintume grįžtančius su esamais. Toliau reikėtų stengtis neprarasti proto, išlaikyti ir kurti tiek aukšto, tarptautinio lygio mokslo centrus, prisikviečiant studijuoti žmones iš kitų kraštų, sudaryti sąlygas mokytis aukščiausiu lygiu, turėti normalias aukštąsias mokyklas, kurios konkuruotų su kitomis geriausiomis mokyklomis Europoje. Mes nemokame integruoti užsieniečių, pas mus atvyksta daugiausia rusakalbiai, bijau, kad jie dar labiau papildys tokių nelabai lojalių mūsų piliečių gretas, o tam mes neturime didelės prabangos“, – įžvalgomis dalinosi D. Burneika.

V. Bartasevičiaus įsitikinimu, žvelgiant į migracijos procesus reikėtų atsisakyti „juoda-balta“ požiūrio. Jo požiūriu, tiek emigracija, tiek imigracija nėra tik geras arba tik blogas reiškinys. Migracija būna labai įvairi ir turi įvairialypių pasekmių, kurias svarbu reflektuoti ir pasverti. Lietuva pastaraisiais metais atsidūrė tam tikrame lūžio taške: ilgą laiką buvusi emigracijos valstybe, mūsų šalis sulaukia vis daugiau grįžtančių tautiečių ir atvykstančių užsieniečių.

„Su tuo susiję ir svarbiausi ateinančių metų Lietuvos migracijos politikos uždaviniai: sklandžios grįžusių emigrantų reintegracijos užtikrinimas, trūkstamų specialistų iš užsienio pritraukimas bei kalbinė ir kultūrinė jų integracija, neteisėtos migracijos stabdymas. Dėl suprantamų priežasčių pastarajam uždaviniui pastaruoju metu buvo skiriama daugiausiai dėmesio, bet nesinorėtų, kad Lietuvos migracijos politikos simboliu taptų koncertina. Minėti tikslai aiškiai įvardinti ir Demografijos, migracijos ir integracijos politikos 2018–2030 metų strategijoje bei Lietuvos migracijos politikos gairėse.

Taip pat svarbu, kad Lietuva užimtų aktyvią poziciją prisidėdama prie ES lygmens migracijos krizių sprendimo. Svarbu suprasti, kad Lietuvą kaip bloko narę liečia ne tik tai, kas vyksta prie ES rytinių sienų, bet ir migracijos procesai pietuose. Jeigu tikimės ES šalių solidarumo vietinių krizių akivaizdoje, turime jį demonstruoti ir patys“, – kalbėjo ekspertas.

Kartais galbūt labiau verta ne priimti migrantus, o padėti kitoms valstybėms

Tuo tarpu kalbant apie klimato migrantus, E. Rimkus įvardijo, kad tai, ko mes galime tikėtis, labai priklauso nuo mūsų pačių – ką mes darysime. Jeigu klimato kaitos nestabdysime, tuomet turėsime labai daug problemų, sako jis.

„Jeigu mes bandysime kažkokiu būdu bent jau švelninti klimato pokyčius, imsimės priemonių, CO2 emisija pradės mažėti, tai jau bus gerai. Sulauksime ir mažiau problemų, susijusių su migracija. Kita vertus, reikia padėti valstybėms. Jeigu kyla problemų kokioje nors Afrikos valstybėje ir ji susiduria su egzistenciniais iššūkiais, galbūt būtų pigiau investuoti į infrastruktūros dalykus, vandens išgavimą ir pan. Yra visokių priemonių. Gal matant ten problemas verta Vakarų pasauliui investuoti daugiau į tas vietas, kad žmonėms nereikėtų kraustytis, jie galėtų gyventi savo teritorijoje. Kai turi migrantų srautą, tai reiškia, kad kažkas atsitiko ne taip ir nesuvaldei situacijos, ką galėjai padaryti prieš tai“, – LRT.lt dėstė profesorius.

E. Rimkus taip pat sutinka, kad absoliučiai visi migrantai į šalį neturėtų būti priimami, turi išlikti tam tikri ribojimai. Vis dėlto, tam tikras atvirumas turi išlikti ir svarbu mąstyti, kaip integruoti migrantų srautus į savo visuomenę.

Kalbant apie ilgalaikę perspektyvą, reikia turėti omenyje, kad bus nemažai žmonių, nusiteikusių prieš migrantus. Profesoriaus teigimu, Lietuvoje taip jau yra susiklostę, kad migrantai nėra pageidaujami. Tačiau, jo nuomone, prie to įprantama – svetimšaliai pasidaro nebe tokie pastebimi, su jais šalyje tiesiog sugyvenama.

„Keičiasi kartos. Būkime sąžiningi, jaunimas nėra tiek nusiteikęs prieš migrantus, kad ir iš kur jie būtų, negu vyresnio amžiaus žmonės. Kartos keičiasi, ko gero, bendras požiūris po truputį taip pat. Jeigu dabar kas nors pasiūlytų priimti pusę milijono Afrikos gyventojų, greičiausiai būtų labai didelis pasipriešinimas. Bet palaipsniui vykstanti integracija po kokių 30 metų, nemanau, kad jau kels tiek daug aistrų“, – svarstė E. Rimkus.

D. Genys įvardijo, jog pirmas dalykas, krintantis į akis atvykstantiems, yra visuomenės nuoširdumas ir institucijų dėmesys, pagarba žmogui. Šie dėmenys gali kompensuoti daugybę šalies trūkumų.

„Kažin, ar Lietuva kelia tikslą tapti imigracijos traukos šalimi. Svarbu sutarti apie kokią migraciją kalbama – artimųjų kaimynų ar tolimesnių šalių? Pirmu atveju, ypač pastarųjų įvykių fone, matome didžiulį daugumos palankumą ir susitelkimą. Antru atveju, vadinama „imigracijos krizė“ parodė, jog visuomenė yra gana priešiška. Atitinkamai skirsis ir kaitos poreikis: man atrodo, mums dar reikia įsisavinti, jog esame globalaus pasaulio dalimi ir neišvengiamai būsime paliesti nuo mūsų ne itin priklausomų procesų. Tačiau tai nereiškia, jog turime išsižadėti savęs ir kažkaip specialiai dėl to keistis mums tarsi primetama linkme.

Kažkas galėtų sakyti, kad reikia mąstyti apie kažkokias specialias integracijos užsieniečiams programas. Bet kartu būtų galima svarstyti, koks galėtų būti tokių programų pagrindas, – biurokratinė vaizduotė ar visuomenės tarpusavio santykiai, politinė valia ar kultūros savitumai, darbo rinkos patrauklumas ar socialinės garantijos ir t.t. Iš ankstesnių atvejų matėme, jog Lietuva nesulaukia didžiulio imigrantų antplūdžio – nei iš pačių lietuvių, nei tolimesnių šalių piliečių. Manau, taip yra ne tik dėl specialių paramos ir integracijos programų stygiaus“, – savo požiūrį išdėstė D. Genys.

Ateitį prognozuoti sudėtinga, nes bet kuri krizė gali sujaukti migracijos tendencijas. Jeigu pasaulis būtų daugmaž stabilus, D. Burneikos nuomone, Lietuva turėtų tapti didėjančios imigracijos kraštu, nes pasauliniu mastu mūsų šalis yra gera vieta gyventi. Todėl norinčių atvykti gali būti daugiau negu norinčių išvykti, tačiau pastarųjų greičiausiai nebus gausu ir reikšmingai gyventojų skaičius keistis neturėtų.

V. Bartasevičiaus manymu, kadangi esame Europos dalis ir mus veikia europiniai procesai, reikėtų pažvelgti į galimas migracijos tendencijas visoje Europoje. Pirmas dalykas, kurį, anot jo, būtina pažymėti, yra tai, jog nėra bendro srities ekspertų sutarimo dėl migracijos ateities – yra daug skirtingų nuomonių ir daug kintamųjų, nuo kurių ta ateitis priklausys.

„Vienas iš svarbių veiksnių yra ekonominio išsivystymo skirtumai tarp Europos ir Azijos bei Afrikos – ar jie didės, liks tokie patys ar mažės? Kita vertus, esama ir gana patikimų prielaidų ir jau šiuo metu stebimų tendencijų, kuriomis remiantis galima bandyti nuspėti ateities migracijos srautus. Tarp tokių yra didėjanti sveikatos ir pagyvenusių žmonių priežiūros paslaugų paklausa ES šalyse, darbingo amžiaus gyventojų skaičiaus mažėjimas dėl žemo gimstamumo, padidėjusi aplinkos ir klimato kaitos svarba ekonomikai ir visuomenėms bei augantis automatizavimo ir skaitmeninimo poveikis ekonomikoms ir ypač darbo rinkoms. Galima spėti, kad visos šios tendencijos, išskyrus paskutinę, skatins migracijos paklausą ES“, – LRT.lt teigė ekspertas.

Naujos kultūros, atkeliaujančios pas mus, neišvengiamai keičia ir šalies tradicijas, teigė D. Burneika. Vis dėlto, nereikia manyti, kad tai savaime yra blogai, nes būtent taip yra praturtinamas mūsų kraštas.

„Viskas, ką atvykstantys žmonės atsineša, yra gerai. Kintanti kultūra yra gerai, blogiau, kai ji yra lūžtanti. Aš bijau ne kintančių tradicijų, mes negalime būti pasaulio užkampis, kur niekas nevyksta. Esmė ta, kad ta kultūra pagal daugumos mūsų susitarimą turėtų išlikti lietuviška. Galime įsivaizduoti, kad mums gerai būtų tapti mišiniu įvairių tautų ir nekalbėti lietuviškai, mums nebus jokios bėdos. Jeigu čia kalbėtume vokiškai, po kurio laiko nesijaudintume, kad protėviai šnekėjo lietuviškai.

Tačiau jei manome, kad reikia saugoti lietuvių kultūrą, viskas labai gerai, tik būtų kvaila ją saugoti tokią, kokia yra dabar. Tegul ji keičiasi, ateina žmonės, atneša naujas idėjas, naujas žinias, naujus požiūrius, valgį, drabužius, genus ir t.t. Aš tikrai už migracinius procesus, tegul žmonės atvažiuoja, lieka tik klausimas, kokiais kiekiais, mastais ir kaip tie procesai valdomi, ar tie žmonės integruojami ir tampa mūsų šalies dalimi, neišvengiamai ją kažkiek keisdami“, – aiškino D. Burneika.