Prieš 1 metus
84
Klaipėdietis Gintaras Ramašauskas kasmet dalį metų praleidžia toli nuo Lietuvos – burine jachta skrodžia vandenynus. Šiemet vyras plaukia Atlantu ir pastebi: antras pagal dydį vandenynas Žemėje kol kas nepažėrė tokių išbandymų, kokius yra pateikusi „gimtoji“ Baltijos jūra. Apie „kruizinimo“ gyvenimo būdą, gamtos iššūkius bei klausimus apie karą Ukrainoje, kuriais užverčia užsieniečiai, pamatę ant laivo plazdančią Lietuvos vėliavą, keliautojas papasakojo LRT.lt.
Uostamiesčio gyventojas, kaip Klaipėdos bendruomenių asociacijos valdybos pirmininkas gerai žinomas Gintaras, šiuo metu fiziškai yra gerokai nutolęs nuo Klaipėdos.
Pokalbio metu Gintaras pasakoj1o trumpam sustojęs Galisijoje – vakarų Ispanijoje esančiame regione. Pietuose regionas ribojasi su Portugalija, o rytuose – su Ispanijos autonominiais regionais Kastilija ir Leonu bei Astūrija. Šiaurėje Galisijos krantus skalauja Kantabrijos jūra, vakaruose – Atlanto vandenynas.
Būtent Atlanto vandenyne 13,6 m ilgio ir 4,05 m pločio laive „Billabong“, kurį klaipėdietis vadina minimalistiniu keliaujančio namo variantu, Gintaras šiemet ir praleis nemažai laiko, mat jau kelerius metus keliauja būtent tokiu būdu.
„Šita kelionė prasidėjo 2015 m. ir vyksta etapais. Kartais pavyksta sezoną pradėti nuo balandžio ir pabaigti spalio pradžioje su mėnesio pertrauka vasarą Lietuvoje. Išeina toks „kruizinimas“, – sakė Gintaras.
Jachtoje yra trys miegamieji, salonas, sujungtas su virtuve, taip pat dušas, tualetas ir praustuvė, antrasis laivo sanitarinis mazgas tapo sandėliu atsargoms, atsarginėms dalims ir įvairiam inventoriui su stalčių sistema bei kabykla rūbams. Laive taip pat yra šaldiklis, šaldytuvas, daug navigacinės ir saugiai laivybai būtinos įrangos.
Laive įrengtos ir 200 litrų dyzelino talpyklos, 360 litrų talpyklos gėlo vandens, 100 litrų nuotekų talpykla, kurią galima ištuštinti toli nuo kranto arba į nuotekų pridavimo punktus. Jachtoje taip pat įrengtas jūrinio vandens gėlintuvas ir, žinoma, variklis – dienoms be vėjo.
„Dar turime gerą nuotaiką ir smalsumą tyrinėti naujas vietas“, – pridūrė vyras.
Pasak pašnekovo, jachtą „Billabong“ įprastai laiko patinkančių kraštų uostuose. Porai sezonų rinkosi Viduržemio jūrą.
„Džiaugiamės išplaukę iš Viduržemio jūros į Atlantą. Po dviejų sezonų, praleistų Viduržemio jūroje, Atlantas tikra atgaiva. Yra vėjo ir erdvės buriuoti, vanduo kunkuliuoja gyvybe, krantuose žmonės gyvena savo gyvenimus, o ne sukasi industrinio turizmo primestu ritmu kaip kitur“, – pastebėjo Gintaras.
Įgulos nariai – sutuoktiniai ir šuo Barlis
Pirmą sezono dalį Gintaras daugiau laiko laive praleidžia vienas, mat jachtą nuolat reikia prižiūrėti, atlikti tam tikrus būtinus darbus.
„Sezono pradžioje laive esu vienas. Buvo pakeisti visi trosai, kurie laiko stiebą, reikėjo laivą išbandyti, apkrauti jį gerai buriuojant, įsitikinti, kad viskas gerai. Greitai skrisiu namo į Lietuvą, paskui atvyksime į laivą su šeimyna ir vyksime į Pietus – link Lisabonos, iki Gibraltaro“, – šių metų etapo tikslą įvardijo pašnekovas.
Gintaras tvirtino, kad vienam plaukti nėra baisu, ypač – kai žinai, jog laivas gerai paruoštas, pažįsti jį ir aplinką. Plaukdamas vienas klaipėdietis sako netgi galintis labiau atsipalaiduoti, nes neslegia laivo kapitono atsakomybė už kitus žmones.
Sezonui įsibėgėjant, paprastai į keliones pašnekovas leidžiasi drauge su šeima: kartu plaukia žmona, būna, prisijungia sūnus. Kartais į laivą užsuka svečių, bičiulių, tačiau pats Gintaras sako itin vertinantis dienas, kai plaukia drauge su žmona.
„Mano brangiausi įgulos nariai – Lolita ir Barlis. Su Lolita buriuoti pradėjome dar 1987 m., nors pirmą savo laivą – jachtą „Scorpio“ – įsigijome tik 2008 m.“, – pastebi pašnekovas.
Ispanų vandens šunų veislės keturkojis Barlis – dar vienas ištikimas kelionių kompanionas.
Keturkojis į laivą pateko Ispanijoje, tuo metu Gintaras keliavo Viduržemio jūra. Veisėjas lietuviui Barlį iš Sevilijos į Barseloną atgabeno specialia gyvūnų siuntų tarnyba.
„Tas šuo nuo pat pirmos dienos – lyg čia buvęs. Labai gerai adaptavosi laive, greitai išmoko gamtinius reikalus tvarkytis, kad niekam nebūtų streso. Laive jis puikiai jaučiasi, džiaugiasi, kad gali būti kartu su mumis“, – pasakojo Gintaras.
Pašnekovas priduria, kad ši šunų veislė yra darbinė, o ne dekoratyvinė – tokius keturkojus Ispanijos ūkininkai naudojo avims ir ožkoms ganyti, o žvejai imdavo į valtis, nes šuo mėgsta plaukti, nešdavo valties virvę į krantą ar nardydamas galėjo varyti žuvis į tinklą.
„Jachtoje labai tinka, nes nesišeria, jo vilna veliasi į dredus, kuriuos reikia tik vis pakirpti ir plėšyti, kad būtų atskiri ir nesijungtų tarpusavyje. Procedūra šuniui labai patinka“, – sako Gintaras.
Sąlygas gamta diktuoja visur: Baltija gali būti rūstesnė nei Atlanto vandenynas
Vis dėlto per ne vienus metus trunkančią kelionę Gintarui ir pačiam teko pajusti, kad vandenynas anaiptol ne visada draugiškas.
„Pernai buvo toks atvejis – Galisijoje yra tokia vieta Ria de Muros, kur stovėjome nuleidę inkarą, buvome dviese su žmona ir į laivą trenkė žaibas. Žmona sakė, kad girdėjo trenksmą, aš pats nelabai suvokiau, kodėl atsibudau. Bet pro kajutės liukus matėm – žemyn ant denio krito ugnies lietus. Tada abu lakstėme po laivą ir žiūrėjome, ar kur vanduo nesiveržia į vidų, nes žaibo iškrova gali kiaurai per korpusą pereiti ir nuskandinti laivą“, – prisimena Gintaras.
Laimei, laivas „Billabong“ ir jo įgula atsipirko tik sugadinta dalimi laivo elektros sistemos – elektromagnetinis impulsas sudegino beveik visas mikroschemas laivo prietaisuose. Šis incidentas kartu apsunkino ir likusią kelio dalį.
„Kai neveikia navigacija, autopilotas, tai, ką darė prietaisai, turėjome daryti patys. Iš pradžių džiaugiesi, kad pats gyvas likai ir kad nenuskendo laivas, o paskui iš tos situacijos sukiesi, kaip gali. Tęsėme atostogas po to žaibo, nepuolėme bėgti. Tik tiek, kad vairuoti reikėjo rankomis. Kai plaukėme į savo vadinamąjį namų uostą Portugalijoje, abu pakaitomis vairavome. Nelabai ramus tas vandenynas buvo, bet smagu, įdomu“, – pasakoja Gintaras.
Vis dėlto dabar buriuotojas, prisimindamas įvykį, sako, kad tą naktį gamtos šėlsmas buvo labai gražus. Be to, draudimas atlygino visus nuostolius, tad dabar laivas turi pačią moderniausią įrangą.
Nors vandenynas pažeria išbandymų, jachtos kapitonas sako, kad labai atšiaurus gali būti bet kuris vandens telkinys, nemenkų iššūkių gali paruošti ir ne itin didelė Baltijos jūra.
„Baltijoje su šeima irgi buriavome, esame ten patekę į tokias sąlygas, kokių Atlante per šiuos metus dar nematėme. <…> Baltija irgi moka būti labai pikta ir greitai supykti. Taip ir čia – visą laiką reikia stebėti orus, prognozes ir būti pasirengus bet kam. Reikia žinoti, kada saugiau būti pasislėpus inkaruotėje arba prisirišus uostelyje, o kada – lįsti į atvirus vandenis. Kai taip viską planuoji, tada rizikos faktoriai, baimės iš kruizinio buriavimo dingsta, nes nevarai savęs pagal tam tikrą kalendorių“, – pastebėjo pašnekovas.
Jachtos kapitonas neigia kai kurių keliautojų pastebėjimus, kad jiems esą pavyko pažaboti ar prisijaukinti jūrą, vandenyną. Klaipėdietis įsitikinęs, kad to padaryti neįmanoma, nes gamta nenuspėjama ir žmogus tegali išmokti prie jos prisitaikyti.
„Buriavimo esmė yra gebėjimas prisitaikyti. Tie, kas kalba apie jūros nugalėjimus, vadina save vandenyno nugalėtojais, nelabai žino, ką daro, ką kalba arba kalbomis nori apgauti. Jachta yra lėtas laivas, pabėgti nuo besiformuojančių ciklonų – labai mažai šansų. Tada turi prisitaikyti prie sąlygų. Jei situacija tampa sunkiai suvaldoma, gali tekti dreifuoti ir iškentėti. Ir Baltijoje, ir Atlante tie dalykai atsitinka. Kas buriuoja Baltijoje, žino, kokia jos banga gali būti tanki, aštri ir pikta“, – patikino Gintaras.
Pasak pašnekovo, Atlanto vandenynas turi tam tikrą alsavimą, esybę – gali atrodyti, kad vanduo lygus, tačiau bangos laivą gali kilnoti apie 3–4 m kas 9 sekundes.
Tie, kas kalba apie jūros nugalėjimus, save vadina vandenyno nugalėtojais, nelabai žino, ką daro, ką kalba arba kalbomis nori apgauti.
Paklaustas, ar tokiomis sąlygomis nevargina jūros liga, pašnekovas pasakojo, kad anaiptol ne visi žmonės ja serga. Gintaro šis nemalonus negalavimas nekamuoja, tačiau jo žmonai kartais pirmoji para būna sunki. Vis tik liga tetrunka apie parą, vėliau organizmas prisitaiko ir nemalonūs simptomai išnyksta.
Laivas – lyg sodyba: vieni perka seną ir prikelia naujam gyvenimui, kitiems norisi ištaigingos rezidencijos
Klaipėdietis pripažįsta, kad „kruizinimas“ yra gyvenimo būdas ir jis tinka ne kiekvienam, tačiau suderinti darbą ir keliones burlaiviu – įmanoma ir nėra taip brangu, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
„Žmonės, kurie nuotoliu gali sutvarkyti daug dalykų savo darbinėje veikloje, keliauja. Jeigu savo darbais, verslais esi pririštas nuo 8 iki 17 val. būti darbe, tai nelabai toks gyvenimo būdas tiks. O ar brangu… Ar brangu Lietuvoje turėti sodybą? Galima tą sodybą nusipirkti pigią ir galima labai brangiai – kaip už rezidenciją – mokėti“, – paklaustas, kokiems žmonėms tinka toks gyvenimo būdas, atsakė Gintaras.
Perkant laivą, pasak klaipėdiečio, kaip ir renkantis sodybą – vieni pasirengę nusipirkti seną, tačiau nepašykštėti lėšų atgaivindami objektą, kiti žmonės renkasi geros būklės ir mažiau papildomų išlaidų reikalaujantį pirkinį.
„Laivą gali vos ne už 1 eurą nupirkti, bet paskui investuoji laiką, lėšas, kol jį pakeli iki tokios būklės, kad būtų saugu plaukti“, – pastebėjo pašnekovas.
Taip pat reikia pasiruošti ir laivo išlaikymo, ir nuolatinio atnaujinimo, techninio aptarnavimo išlaidoms.
Gintaras pastebi, kad, pavyzdžiui, laivo iškėlimo ir laikymo šaltuoju metų laiku išlaidos šiuo metu jo pasirinktame uostelyje Portugalijoje atsieina tiek pat, kiek tektų mokėti Lietuvoje.
„Lietuvoje viskas pabrangę, nors pramoginė infrastruktūra yra visiškai neišsivysčiusi. Čia turime aukštos kokybės paslaugas, išsivysčiusią infrastruktūrą, bet kaina – tokia pati kaip ir Lietuvoje. Apsimoka, bet prisideda kelionės iki šios vietos išlaidos“, – pastebėjo Gintaras.
Pašnekovas skaičiavo, kad išlaikyti laivą užsienyje kainuoja apie 2,5 tūkst. eurų. Tiesa, suma, priklausomai nuo laivo dydžio, varijuoja, todėl perkant laivą visuomet reikia tinkamai įvertinti savo finansinius pajėgumus.
„Gyvenimas inkaruotėje nieko nekainuoja, o krantas pasiekiamas motorine valtimi. Retkarčiais apsistojame ir uostuose, kur vieta mūsų laivui Galisijoje kainuoja nuo 23 iki 60 eurų, įskaitant ir kranto elektros, vandens, belaidžio interneto ryšio tiekimą, kranto dušus, kai kur ir biblioteką knygoms pasikeisti. Skalbyklos paslaugos apmokamos atskirai, kainos – nuo 1,5 iki 5 eurų už naudojimąsi skalbykle ir džiovykle. Tokiu būdu praleidžiant po 3–5 dienas per mėnesį, perplaukimams iš vietos į vietą naudojant vėją, o ne dyzeliną, kruizinio keliavimo biudžetas labai nedidelis, lyginant su kitais kelionės būdais“, – apibendrino pašnekovas.
Užsieniečių dėmesys: pamatę Lietuvos trispalvę apiberia klausimais apie karą Ukrainoje
Keliaudamas po svečius kraštus klaipėdietis sako sutinkantis nemažai lietuvių – tiek buriuojančių, tiek keliaujančių sausuma Šv. Jokūbo keliu.
„Jeigu buriuotojų sutinki, tai šventas reikalas yra prieiti, pakalbinti, pasidžiaugti, kad ir jie atradę tokį regioną, nes Lietuvoje apie Galisiją, apie galimybes čia buriuoti dar mažai žinoma“, – sakė Gintaras.
Tiesa, dėmesį vieni kitiems skiria ne tik lietuviai. Mūsų šalies atstovams tenka nemažai kalbėtis ir atsakinėti į vietinių klausimus. Anot Gintaro, daug žmonių žino Lietuvą bei tai, kad ši šalis yra Ukrainą užpuolusios Rusijos kaimynystėje.
„Mato žmonės Lietuvos vėliavą ant laivo ir žino, kad tai regionas, kuris kenčia nuo karo. Ne tiesiogiai, ačiū Dievui. Būna, kas nežino, klausia, kokia čia vėliava, tada antras klausimas – kaip dėl to karo? Pažįstami buriuotojai, ypač ten, kur stojame žiemai, visada pasiteirauja“, – pasakojo buriuotojas.
Neretai žmonės klausia, kaip lietuviai jaučiasi dėl susiklosčiusios situacijos, kaip ją vertina. Užsieniečiai taip pat žino ir pastaruoju metu dažnai akcentuotą vadinamojo Suvalkų koridoriaus klausimą ir teiraujasi įvairių dalykų šia tema.
„Žmonės tikrai yra informuoti, nėra atsiriboję, nors didesnį atstumą nuo karo Europoje būtų sunku surasti. Jie vis tiek gana gerai informuoti. Aš jiems atsakau, kad dėl šio klausimo esame labai įsitempę, bet ir labai pasiryžę – jokių „sovietijų“ tikrai nebus leidžiama“, – sakė pašnekovas.
Anot Gintaro, Portugalijoje jaučiamas labai didelis palaikymas Ukrainai. Neseniai klaipėdiečiui teko stovėti netoli Lisabonos – Joninių naktį ten buvo labai didelis koncertas, skirtas palaikyti nuo Rusijos žiaurumo besiginančią Ukrainą.
„Buvo suvažiavę daug ukrainiečių atlikėjų. Pamaniau, kaip šauniai dirba ukrainiečiai su europine publika, telkdami paramą savo šaliai. Jie sugeba išsiųsti savo atlikėjus į tokius renginius užsienio šalyse, kur jie padaro didelį darbą Ukrainai konsoliduodami paramą, išlaikydami dėmesį karui Ukrainoje. Fantastika, koks buvo publikos palaikymas, koks didelis entuziazmas buvo remti Ukrainą“, – pasakojo Gintaras.
Aš jiems atsakau, kad mes dėl šio klausimo esame labai įsitempę, bet ir labai pasiryžę – jokių „sovietijų“ tikrai nebus leidžiama
English (US) ·