Prieš 1 metus
83
Trečdalis Lietuvos gyventojų aukojo lėšas Ukrainos kovai prieš Rusiją ar paramai Ukrainos pabėgėliams, tačiau beveik 40 proc. apklaustųjų sako į karą nereagavę niekaip, rodo LRT užsakymu atliktos apklausos rezultatai. Pasak ekspertų, karas palietė visus, tad pasakymas, kad į karą žmogus nereagavo, gali būti gynybinė ir nenuoširdi reakcija. Pašnekovų teigimu, tie žmonės, kurie nuolat gyvena karo informacija, išgyvena lygiai tokį patį krūvį, kokį išgyvena mūšio lauke esantis karys.
LRT užsakymu visuomenės nuomonės tyrimų kompanija „Baltijos tyrimai” birželio 17–28 d. atliko reprezentatyvią Lietuvos gyventojų apklausą. Jos metu apklausti 1005 Lietuvos gyventojai (18 metų ir vyresni). Rezultatų paklaida tokio dydžio imčiai neviršija 3,1 procentinių punktų.
Respondentų buvo prašoma pasakyti, kaip jie reagavo į šių metų vasario 24 dienos Rusijos pradėtą karą prieš Ukrainą. Buvo galima pasirinkti kelis atsakymus.
Trečdalis aukojo lėšas, 39 proc. sako nereagavę niekaip
Apklausa parodė, kad trys iš dešimties (31 proc.) suaugusių šalies gyventojų aukojo lėšas Ukrainos kovai prieš Rusiją ar paramai Ukrainos pabėgėliams bei tokia pat dalis (30 proc.) pirko papildomai maisto ir kitų atsargų galimo karo atvejui.
Kas dešimtas (10 proc.) gyventojas prasidėjus šiam karui pasidomėjo, kur yra artimiausia slėptuvė, vienas iš dvidešimties (5 proc.) nurodė, kad apgalvojo ir parengė galimos evakuacijos planą sau ir savo šeimai, jei prasidėtų karo veiksmai, 3 proc. apklaustųjų atsakė, kad priėmė ar padėjo apgyvendinti pabėgėlius iš Ukrainos.
1 proc. apklaustųjų įstojo į Šaulių sąjungą ar kitą organizaciją, teikiančią pagalbą Ukrainai, o mažiau nei 1 proc. gyventojų, Rusijai užpuolus Ukrainą, buvo dėl to laikinai išvažiavę iš Lietuvos.
Keturi iš dešimties (39 proc.) respondentų atsakė, kad jie niekaip nereagavo į prasidėjusį karą Ukrainoje, o 4 proc. neatsakė į šį klausimą.
Daugiau aukojo turintieji aukštąjį išsilavinimą, jaunimas
Tai, kad aukojo lėšas Ukrainos kovai prieš Rusiją ar paramai pabėgėliams, dažniau nurodė moterys (33 proc.) nei vyrai (28 proc.), taip pat jaunimas iki 30 metų (36 proc.), miestų gyventojai (35 proc.), respondentai su aukštuoju išsilavinimu (50 proc.) bei su didžiausiomis (per 1 tūkst. 600 eurų) šeimos pajamomis per mėnesį (39 proc.), specialistai ir tarnautojai (42 proc.) bei vadovai (52 proc.).
Tyrimas parodė, kad lėšas dažniau aukojo lietuvių tautybės gyventojai (32 proc.) nei kitų tautybių respondentai (25 proc.).
Moterys (34 proc.) dažniau nei vyrai (26 proc.) pirko papildomai maisto ar kitų atsargų karo atvejui. Tai taip pat dažniau darė vyresni nei 50 metų žmonės (38 proc.), respondentai su nebaigtu viduriniu išsilavinimu (35 proc.) bei su mažiausiomis (iki 850 eurų) šeimos pajamomis per mėnesį (39 proc.), pensininkai (44 proc.).
Vyrai (45 proc.) dažniau nei moterys (34 proc.) minėjo į karą nesureagavę niekaip, taip pat jaunimas iki 30 metų (45 proc.), kaimo gyventojai (47 proc.), respondentai su viduriniu (42 proc.) ar žemesniu išsilavinimu (45 proc.), darbininkai ir ūkininkai (47 proc.) bei bedarbiai ir namų šeimininkės (45 proc.).
Išgyvenimai gali prilygti mūšio lauke esančio kario išgyvenimams
Politologė Jūratė Novagrockienė pažymi, kad karas Ukrainoje sukėlė didžiulę įtampą visuomenėje: „Visi yra susirūpinę, visi nori, kad baigtis būtų ne Rusijos naudai, išskyrus gal kai kurias specifines socialines grupes.“
Specialiųjų operacijų pajėgų atsargos karininkas psichologas Aurimas Navys taip pat akcentuoja – karas Ukrainoje veikia visus. Ypač tie, kurie nuolat gyvena ta informacija, žiūri karo vaizdus, išgyvena lygiai tokį patį krūvį, kokį išgyvena mūšio lauke esantis karys.
„Tik ne fiziškai, o emociškai. Bet stresas, mūsų psichikos reakcija yra iš esmės tokia pati – ar būtum mūšio lauke, ar sėdėtum kažkur ir skaitytum savo socialinius tinklus, kitą informacinį kanalą. Mes dar nesuvokiame, kokia yra žala padaryta mūsų psichikai, ypač kalbant apie vaikus“, – portalui LRT.lt teigia A. Navys.
Pasak eksperto, didžiajai daliai žmonių Rusijos karas Ukrainoje yra labai arti: „Mes esame labai empatiški šiuo atveju, labai įsijaučiantys. Be abejo, mūsų vaikai tai mato, išgyvena.“
Norėtųsi, kad aukojančiųjų būtų daugiau
Tai, kad trečdalis Lietuvos gyventojų aukojo Ukrainai, rodo, kad žmonės gerai supranta Ukrainoje vykstantį karą, sako A. Navys.
Žinoma, priduria ekspertas, norėtųsi, kad procentas būtų didesnis: „Ukraina nėra taip toli, Ukraina yra beveik visai šalia, tuo labiau, visą invaziją vykdo dvi mūsų kaimynės – Rusija ir Baltarusija. Norėtųsi gal kiek aktyvesnio žmonių įsitraukimo. (...)
Norėtųsi, kad skaičius būtų didesnis, tačiau jokiu būdu nevertinčiau, kad tai yra blogas skaičius – trečdalis gyventojų išreiškė paramą. Sakyčiau, tai tikrai labai gerai.“
J. Novagrockienė sutinka – norėtųsi, kad prisidedančiųjų prie pagalbos Ukrainai skaičiai būtų didesni, tačiau šie skaičiai galėtų būti minimaliai didesni – iki 40 proc., mano ji. Dalis žmonių, aiškina politologė, nėra pasiturintys ir negali padėti finansiškai, kiti yra nusiteikę priešiškai ir nepasitiki valdžia.
„Dalis yra abejingi, nelinkę aukoti, nelinkę į labdarą, savanorystę. Jaunimui, daliai išsilavinusių žmonių tai labiau priimtina. Bet mūsų visuomenė dar vis tiek sovietinio palikimo turi. O sovietinėje ideologijoje nėra nuostatos, kad reikia užsiimti labdara“, – LRT.lt komentuoja politologė.
Kodėl kai kurie sako į karą nereagavę?
39 proc. apklaustųjų atsakė, kad į karą Ukrainoje nesureagavo niekaip. Toks skaičius gali rodyti, kad tai – gynybinė ir nenuoširdi žmonių reakcija, pažymi psichologas A. Navys: „Žmonės neatsakė taip, kad iš tikrųjų mano. Karas paliečia mus visus, nesvarbu, kas mes esame, vienaip ar kitaip sureaguojame.“
Kitas paaiškinimas galėtų būti žmonių patirtas šokas, kai dalis žmonių į emociškai sunkias patirtis reaguoja visų pirma sustingdami, pastebi A. Navys. Pasak jo, gali veikti ir žmonių nuovargis, tačiau tiksliausia priežastis būtų bandymas apsimesti stipriu žmogumi ir emocijų neparodymas.
Politologė J. Novagrockienė svarsto, kad tokius rezultatus galėjo lemti ne visiškai aiškiai suformuluotas klausimas.
„Visi reaguoja, visi bijo, ypač pirmosiomis savaitėmis įtampa buvo didžiulė, visi buvo labai išsigandę, nes tai šalia, visai netoli, nuolat eina grasinimai, propaganda, Rusijos vykdomas hibridinis karas, dėl to, man atrodo, vis dėlto esmė yra klausimo formuluotė“, – tvirtina politologė.
Visuomenė atspari propagandai
Apklausa rodo, kad trečdalis gyventojų pirko papildomai maisto ir kitų atsargų galimo karo atvejui, kas dešimtas prasidėjus karui pasidomėjo, kur yra artimiausia slėptuvė, 5 proc. nurodė, kad apgalvojo ir parengė galimos evakuacijos planą sau ir savo šeimai.
Tokie skaičiai – džiuginantys, tvirtina specialiųjų operacijų pajėgų atsargos karininkas A. Navys. Anot psichologo, nors kai kurie tyrimai rodo, kad mūsų visuomenė yra neatspari, ši apklausa pateikia kitokį vaizdą – mūsų visuomenė yra atspari propagandai ir gąsdinimams.
Rezultatai parodo, kad žmonės nesupanikavo, bet į situaciją pažiūrėjo pragmatiškai – nusipirko daugiau maisto produktų, dalis pasiruošė planą, pažiūrėjo, kur yra slėptuvės.
„Aišku, tie 5 proc. gal atrodo nedaug, bet realiai mūsų karta jau visa užaugo taikos metu, neokupuota, ji net apskritai nelabai supranta slėptuvės paskirties. Tad pažiūrėti, kur yra slėptuvės, aišku, yra gerai. (...) Ši reakcija yra tvarkinga“, – pastebi psichologas.
Politologė J. Novagrockienė šiuos skaičius vertina kitaip ir stebisi, kad nedidelė gyventojų dalis yra pasiruošę pasitraukimo paketus ar domėjosi slėptuvėmis.
Anot jos, tai gali lemti, kad dominuojanti visuomenės dalis turi savo būstą ir nėra labai turtinga, todėl, nenorėdama prarasti, ką turi, pagalvoja, kad liktų Lietuvoje: „[Tai yra] nežiūrėjimas į perspektyvą, nemąstymas, kas bus, jei atsitiktų.“
Aktyviau aukojo jaunimas, turintieji aukštąjį išsilavinimą
Lėšas Ukrainai daugiau aukojo jaunimas, miestų gyventojai, respondentai su aukštuoju išsilavinimu bei su didžiausiomis šeimos pajamomis per mėnesį, taip pat specialistai ir tarnautojai bei vadovai.
Pasak J. Novagrockienės, nestebina, kad dažniau Ukrainai aukojo šios visuomenės grupės: „Jaunimas iš tikrųjų yra linkęs ir labdara užsiimti, savanoriauti. Reikia turėti omenyje, kad mūsų visuomenė yra senėjanti, labai didelę dalį sudaro jau pensinio amžiaus senjorai, natūralu, kad jie mažiau lėšų turi, yra labiau orientuoti į save. (...)
Aišku, yra senjorų, kurie aukoja. Žiūrint statistiškai, manyčiau, žmonės su didesnėmis pajamomis, kurie labiau domisi įvykiais, visuomeniniu ir politiniu gyvenimu, yra labiau linkę įsitraukti į visokias veiklas“, – pastebi politologė.
Specialistės teigimu, pastebima ir tai, kad karas tampa tam tikra rutina – žmonės po truputį pripranta, tarsi susitaiko su situacija, dėl to aukojimas gali sumažėti.
Kaip aiškina A. Navys, šią grupę žmonių informacija pasiekia greičiau, ji gali būti labiau linkusi ieškoti informacijos ir labiau pasirengusi informaciją iš priešingos pusės vertinti kritiškiau.
„Šios žmonių kategorijos suvokia, kad iš tiesų Rusija ir Baltarusija vykdo agresiją, invaziją, naikinami, griaunami ištisi kvartalai, civiliai žudomi, prievartaujami, grobiama. Tai yra agresyvus, grobikiškas karas, jie žino, kad tokiu atveju palaikoma užpultoji pusė. Žmonės, kurie labiau geba atsirinkti ir įvertinti situaciją, žinoma, yra labiau linkę reaguoti į tokius įvykius per pagalbą“, – pažymi psichologas.
„Sovietinio deficito mentalitetas“
Papildomai maisto ar kitų atsargų karo atvejui pirko vyresni nei 50 metų žmonės, respondentai su nebaigtu viduriniu išsilavinimu bei su mažiausiomis šeimos pajamomis per mėnesį, pensininkai.
Pasak J. Novagrockienės, tai lemia ir „karo mentalitetas, sovietinio deficito mentalitetas“. Kaip pasakoja politologė, sovietmečiu nebuvo kai kurių elementarių prekių, o prie kai kurių produktų nusidriekdavo didžiausios eilės, todėl sovietmečiu gyvenę žmonės linkę pasirūpinti maisto atsargomis.
„Atsargų kaupimas būdingas tiems, kurie patyrė karo sunkumus, kurie buvo tremtyje, žino, ką tai reiškia, kurie didesnę dalį gyveno sovietmečiu deficito sąlygomis“, – pabrėžia J. Novagrockienė.
Politologei antrina ir A. Navys: „Vyresni žmonės yra matę okupaciją, baisią sovietų okupaciją. (...) Jie į viską žiūri konservatyviai, atsargiai, jie savo kailiu patyrė okupaciją. Jau kas kas, bet maisto produktai, druska, žvakės, tai visada pravers. (...) Tai daugiau siečiau ne su nesaugumo jausmu, bet su patirtimi ir suvokimu, kad yra praktiškų dalykų, kurie visada pravers.“
Mažesnis susidomėjimas visuomenės gyvenimu ir noras pasirodyti stipriais žmonėmis
Tarp visuomenės grupių, kurios dažniau sakė į karą nereagavusios niekaip, – vyrai, jaunimas iki 30 metų, kaimo gyventojai, respondentai su viduriniu ar žemesniu išsilavinimu, darbininkai ir ūkininkai.
J. Novagrockienės manymu, tie žmonės, kurie gauna mažesnes pajamas, ne tiek domisi visuomeniniu gyvenimu: „Tam, kad būtum aktyvus visuomeniniame gyvenime, reikalingi tam tikri ištekliai – laikas, pinigai, išsilavinimas. Visa tai yra resursai, kad įsitrauktum į vieną ar kitą veiklą, kuri ne tau asmeniškai svarbi, o yra ir visuomenei svarbi. Visos šios grupės labiau užsiėmusios savimi, sprendžia savo problemas.“
Specialiųjų operacijų pajėgų atsargos karininkas psichologas A. Navys mano, kad šios visuomenės grupės galėjo norėti parodyti savo stiprybę.
„Taip, kaip jie supranta sureagavimą, tai reiškia, kad juos asmeniškai, emociškai ar psichologiškai palietė, sudirgino, kad tai yra kažkoks silpnumo požymis. Be abejo, tai yra labiau poza, netikiu, kad beveik pusė vyrų niekaip nesureagavo“, – argumentuoja psichologas.
Vis dėlto, pasak eksperto, yra ir kita medalio pusė. Visuomenės grupės, kurios priima informaciją iš įvairių kitų kanalų, yra labiau linkusios patikėti kitos pusės skleidžiama propaganda: „Yra žmonių, kurie nekritiškai priima priešo skleidžiamą propagandą.“
A. Navys neatmeta, kad trečioji visuomenės dalis karą Ukrainoje supranta kaip tolimą: „Per daug nemąstome, kad per šešerius metus Konge žuvo 6 milijonai žmonių. (...) Tam tikra žmonių kategorija lygiai taip pat mąsto apie karą Ukrainoje, kad tai yra kažkur toli, kad iki jų tai neateis, kad ypatingai reaguoti nereikia.“
English (US) ·