Kardinaliai skirtingos Brigitos patirtys: pirmąjį gimdymą lydėjo depresija, graužatis ir dukrelės baimė, antrąjį – visiška euforija

„Pirmomis dienomis mintys buvo tokios, kad kas čia, kas atsitiko, kodėl man, kodėl aš tai išgyvenu?“ – apie po gimdymo patirtas emocijas portalui LRT.lt pasakojo Brigita. Pandemijos pradžioje vaikelio susilaukusi moteris neslepia susidūrusi su depresija po gimdymo, o jai įtakos, jos manymu, turėjo ir koronaviruso nulemta izoliacija nuo aplinkinio pasaulio.

– Jūs turite du vaikus ir su abiejų gimimu turėjote labai skirtingas patirtis. Kokie išgyvenimai ar sunkumai užklupo susilaukus pirmo vaikelio? – portalas LRT.lt paklausė Brigitos (vardas ir pavardė redakcijai žinomi – LRT.lt).

– Mūsų dukra gimė pirmojo karantino metu, pirmą karantino mėnesį, kai tik buvo įvesti visi draudimai. Tad iš planuoto džiaugsmingo įvykio, kuriame turėjo dalyvauti ir vyras, išėjo, kad likau viena.

Buvo nežinomybė dėl COVID-19, nežinomybė dėl to, kas vyksta visame pasaulyje, nerimas dėl augančio atvejų skaičiaus Lietuvoje. Dukra buvo toje pirmoje „laidoje“ vaikų, gimusių karantino metu, tad patirtis buvo visiškai kitokia, nei aš planavau ir ruošiausi.

Taip pat skaitykite

– Minėjote nežinomybę dėl COVID-19. Kokias dar emocijas jautėte?

– Emocijos buvo labai sumišusios. Tuo metu man atrodė, kad dingo viskas, ką turėjau prieš tai, ir atsirado didelė nežinomybė, kaip viskas bus toliau. Dabar, kai žiūriu iš šiandienos perspektyvos į tą laikotarpį, suprantu, kad tai buvo labai gili mano emocinė duobė.

Ligoninėje mums su dukra teko užtrukti, pirmas paras joje aš tiesiog praverkiau. Tai primena ir pirmosios nuotraukos, kuriose matyti mano pajuodę ir nuo ašarų užburkę paakiai. Buvau viena, be vyro, kuriam teko likti namuose dėl karantino ribojimų.

Toks savotiškas jausmas, kai tave perveža iš gimdymo palatos į pogimdyminę palatą, paduoda kūdikį, pasako „štai tavo vaikas“, kažką vidury nakties papasakoja apie tai, kaip su juo elgtis ir prižiūrėti, ir tiesiog palieka su juo iki ryto – tuo metu dėl COVID-19 visi stengėsi turėti kuo mažiau kontaktų, visi buvo su kaukėmis.

Pirmomis dienomis pasidėdavau dukrą tolėliau nuo savęs ir žiūrėdavau į ją iš tolo. Aš jos tiesiog bijojau, nors tikrai daug ruošiausi jos gimimui, tačiau vis tiek nelabai žinojau, kaip su ja elgtis ir ko iš jos tikėtis. Kiekvienas jos išleistas garsas, kiekviena nauja veido išraiška – viskas tuo metu mane gąsdino, nes viską teko patirti pirmą kartą, o dar buvau visiškai viena.

– Kalbėdama ir su kitomis mamomis užduodu klausimą apie stereotipus. Vis dar manoma, kad ką tik pagimdžiusi mama turi būti apimta euforijos, begalinės meilės ir iškart viską žinoti apie vaiko priežiūrą. Jūs jutote tokių stereotipų naštą?

– Nuoširdžiai buvau pasiruošusi euforijai, apie kurią visi kalba. Lankiau tikrai labai daug įvairių kursų, ruošiausi vaiko gimimui, pirmoms savaitėms ir pan. Todėl sau buvau susidariusi tokį vaizdą iš to, kas vyksta šalia, iš socialinių tinklų, iš to, ką esu skaičiusi ir mačiusi, kad ir manęs laukia užplūstanti euforija, begalinė meilė ir neprisileidau minties apie jokius galimus neigiamus jausmus.

Ligoninėje mums su dukra teko užtrukti, pirmas paras joje aš tiesiog praverkiau.

Man galvoje taip pat buvo tas vaizdas, kad aš tarsi skraidysiu ir džiaugsiuosi vien nuo to tapimo mama. Todėl, žinoma, buvo labai skaudu, kai taip neįvyko. Pirmomis dienomis mintys buvo tokios, kad kas čia, kas atsitiko, kodėl man, kodėl aš tai išgyvenu? Ir atsirado didelis kaltės jausmas, graužatis, nerimas, kad nejaučiu to džiaugsmo, nesupratau, kodėl kitos jaučia, o aš tarsi duobėje. Ir tai užsitęsė net apie pusę metų. Motinystę pirmaisiais mėnesiais apibūdinau kaip ekstremaliausius amerikietiškus kalnelius.

Dabar, praėjus daugiau nei dvejiems metams, aš aiškiai suprantu, jog pirmi pusė metų buvo žiauriai sunkūs dėl nuolatinio verkimo, nuolatinio nerimo. Ir tada graužia didelė kaltė, kad taip jautiesi, nes taip jaustis kaip ir neturėtum, nes tapai mama.

Dabar taip pat atrodo, kad, ruošdamasi vaiko gimimui ir motinystei, informacijos apie mamos galimus neigiamus jausmus nemačiau, neskaičiau arba tos informacijos, kur buvo kalbama apie depresiją, aš tiesiog neprisileisdavau. Gali ji ir būdavo, bet man atrodė, kad jau man tikrai taip neatsitiks, nes iš principo esu laimingas žmogus, kuris dažniausiai yra geros nuotaikos ir kitiems tą gerą nuotaiką sukuria. Labai sunku buvo suprasti tai, kas atsitiko būtent man, nes tam visiškai nesiruošiau.

Gal kokius metus žodžio „depresija“ net nenorėdavau girdėti ir sau nepripažinau, nors aplinkoje buvo žmonių, siūlančių kreiptis pagalbos. Aš galvojau, kad tai tiesiog toks jausmas, sunkumas, kurį reikia išgyventi ir viskas. Vis laukiau, kol dukra paaugs, ir įsivaizdavau, kad viskas turi tapti paprasčiau ir gerėti, ir vis raminau save, jog šį laikotarpį reikia kažkaip ištverti. Bet kai dabar žiūriu atgal ir kai turėjau antrą, visiškai kitokią, patirtį, suprantu, kad tiesiog buvo labai gili, didelė bėda ir džiaugiuosi, kad pavyko rasti būdą, kaip iš jos išlipti.

– Ar kas nors, kai buvote ligoninėje, kai išvažiavote iš jos ar vėliau, teiravosi Jūsų, kaip Jūs jaučiatės ne tik fiziškai, bet ir emociškai?

– Ne. Tikrai nesiteiravo, nors pirmomis savaitėmis su kūdikiu labai dažnai lankaisi poliklinikoje. Aišku, vėl visiškai atskira patirtis yra tai, kad su kūdikiu visur reikėjo eiti po vieną, nes buvo karantinas ir įleisdavo tik mamą arba tik tėtį. Tai prideda daugiau nerimo, nežinomybės ir nepasitikėjimo.

Net ir fiziškai – vienintelis vizitas pas gydytoją po gimdymo yra pas ginekologę, kur teiraujasi, kaip tu fiziškai jautiesi. Toliau gali eiti pati, jei nori. Tad tikrai niekas neskambino, neklausė. Aš nekalbu apie drauges ar kitas mamas, kalbu apie personalą, kuris yra iki gimdymo ir po jo.

– Artimoje aplinkoje buvo, kas suprastų ir paremtų?

– Nelabai. Iš artimiausių draugių nė viena neturėjo vaikų. Iš tolimesnių draugių turėjo, bet jie jau paaugę buvo arba gimė dar vėliau. Aišku, atsirado naujų draugių, kurios jautė tą patį, ir aš mačiau, kad ne tik mano situacija buvo tokia.

Taip pat skaitykite

Bet kita vertus, buvo karantinas ir mes su niekuo negalėjome susitikti. Galų gale, seneliai vaiką pirmą kartą pamatė po mėnesio.

Visą pirmą mėnesį buvome tik mes trise. Turiu nuotraukų, darytų, kai išeidavome pasivaikščioti, kuriose aš su kauke, nes ir lauke buvo privaloma jas dėvėti. Tiesiog tokia situacija, kad esi visiškai vienas, o tave dar ir izoliuoja. Todėl tikiu, kad to meto situacija ir aplinka turėjo didelę įtaką mano savijautai, tačiau nelabai gali tai kažkaip pakeisti, tad teko tiesiog priimti.

Visas bendravimas tuo metu buvo per socialinius tinklus, nes negalėjome niekur eiti. Tai taip pat prisidėjo prie vienatvės ir didesnio nerimo.

Mane išgelbėjo darbas. Drąsiai tai sakau.

– O Jums kažkas pasakė, kad tai yra depresija po gimdymo, ar tai suvokėte pati?

– Kaip ir sakiau, pati supratau, kad man tai buvo, tačiau tik po kurio laiko. Dabar skaitau visus depresijos po gimdymo apibrėžimus ir suprantu, kad tai tikrai apie mane. Bet tuo metu neskaitydavau, net nenorėdavau apie tai girdėti, atrodė, kad man taip negali būti. Aš tuo metu maniau, kad tai tiesiog yra trumpalaikis dalykas, kad man labai liūdna ir taip jaučiuosi, nes aš viena, aš gedžiu prieš tai buvusio gyvenimo, negaliu nieko veikti su vaiku dėl ribojimų, o vaikas, kaip tyčia, yra labai neramus namuose, labai aktyvus. Atrodė, kad motinystė atima visą prieš tai buvusį mano gyvenimą.

Kad man buvo depresija po gimdymo, aš aiškiai suprantu dabar, kai atsakau į klausimus, kai skaitau daugiau informacijos apie tai, kai kalbuosi su kitomis mamomis. Ypač dabar informacijos yra daugiau.

Tad suprantu, kad man tai buvo. Mintys buvo juodos, aš nuolat verkiau, nuolat buvo bloga nuotaika, man niekas nekėlė džiaugsmo, net sakyčiau, kad buvo tokia apatija viskam aplink. Bet aš niekur nėjau ir nieko su tuo nedariau, dabar suprantu, jog tai buvo mano klaida.

Tik po antro vaiko gimimo, kai turėjau galimybę palyginti pirmines emocijas ir kaip jaučiausi po abiejų gimdymų, kai pradėjau lankyti psichoterapijos užsiėmimus, skirti daugiau laiko sau ir tam, kas man teikia džiaugsmą, supratau, kad buvo blogai, jog neprašiau jokios pagalbos.

Bet aš tuo metu nežinojau, ką daryti, ir nenorėjau nieko daryti, kad dar labiau nepadidinčiau to kaltės jausmo, kuris buvo dėl to, kad aš nesijaučiu taip gerai, kaip jaučiasi kitos.

– Su antru vaikeliu, kaip minėjote, patirtis buvo visiškai kitokia. Turint omenyje patirtį po pirmo kūdikio gimimo, koks buvo nėštumo laikotarpis? Kaip jautėtės tuo metu?

– Kaip minėjau, su dukra buvo maždaug šeši mėnesiai sunkumo ir labai blogų emocijų, vienatvės. Bet po šešių mėnesių atėjo geresnis periodas. Vaikas tuo metu tampa labiau socialus, su juo gali kažką daugiau nuveikti ir net matai jame kažkokį savo atspindį. Galiausiai, atsirado daugiau atlaisvinimų karantino laiku.

Po tų šešių ar aštuonių mėnesių atėjo noras grįžti, turėti daugiau socialių veiklų. Mane išgelbėjo darbas. Drąsiai tai sakau. Mane tai išgelbėjo nuo dar gilesnės duobės, nes man visada patiko tai, ką dirbau, ir dabar man tai labai patinka. Tai buvo tarsi gelbėjimosi ratas tada, kai jo labiausiai reikėjo, ištraukęs iš neigiamų emocijų ir privertęs daugiau laiko skirti sau ir tobulėjimui, ne tik vaikui. O kadangi pradėjau jaustis geriau, pasiryžome antram nėštumui.

Ruošdamasi antro vaiko gimimui, labai bijojau, kad bus tas pats. Aš net labiau ruošiausi, ką turėčiau daryti, jei vėl jausčiausi taip blogai. Buvau nusiteikusi blogiausiam, kad vėl kokius keturis mėnesius būsiu visiškai iškritusi ir nežinosiu, ką darysiu su savimi. Tik šį kartą jau žinojau, kad nėštumo periodas yra niekas, palyginti su tuo, kas laukia po gimdymo. Visuose kursuose labai akcentuodavo nėštumą, pasiruošimą gimdymui, bet labai mažai dėmesio buvo skiriama tam, kas gali atsitikti po to pačiai mamai emociškai. Todėl aš žinojau, kokia bus sunkesnė dalis, ir šį kartą buvau tinkamai tam pasiruošusi.

Ir mane labai nustebino tos geros emocijos. Kai aš apibūdinu kitiems jausmą, kuris buvo po antro vaiko gimimo, tai sakau, kad atrodė, jog aš tiesiog sprogstu iš laimės, meilės ir euforijos. Nežinojau, kaip tai įprasminti, kur man dėtis iš tos euforijos. Atrodė, kad galiu kalnus nuversti, galiu viską padaryti, iš tos meilės tiesiog sprogo galva. Negalėdavau net užmigti, žiūrėdavau į vaiką, nesijautė jokios baimės ir norėjosi mėgautis kiekviena minute.

Tikrai antrą kartą viskas buvo visiškai kitaip. Su pirmu vaiku buvo baimė, žiūrėjau į ją iš tolo ir bijojau kiekvieno krustelėjimo, nes nepasitikėjau savimi ir nežinojau, kas iš viso išeis, nepaisant didelio pasiruošimo. O po antro nežinojau, ką daryti su savimi, nes atrodė, kad sprogsiu iš meilės ir euforijos. Atsiminiau, kaip greitai praeina šitas periodas, kaip greitai viskas pasikeis ir vaikas paaugs. Ir neturėjau jokių lūkesčių, nes žinojau, kad viskas eis ir praeis, bus ir lengvesnių, ir sunkesnių dienų.

Pavyzdžiui, šiandien buvo labai bloga naktis, miegojau tris valandas, nes naktį vaikas tiesiog norėjo būdrauti, bendrauti, žaisti ir pan. Su dukra tokios naktys būdavo tarsi peilis, nes atrodydavo, kad jos niekada nesibaigs, o dabar tam neskiriu tiek dėmesio, nes nors aš nežinau, kokia bus kita naktis, kokia bus po mėnesio, bet galų gale visa tai vis tiek praeis. Dabar aš neturiu tokių didelių lūkesčių ir nebeįsivaizduoju motinystės per rožinius akinius. Lūkesčių neturėjimas man leidžia lengviau visa tai išgyventi.

Mane maloniai nustebino, kad būna ir kitokia patirtis po vaiko gimimo. Bet iš dalies taip turbūt buvo todėl, kad buvau tam pasiruošusi, šįkart išgirdau informaciją, labai daug domėjausi ir skaičiau apie galimą emocinę savo būseną, o ne tik apie vaiko, kuris gims, nes jau žinojau, kaip reikės vaiku tinkamai pasirūpinti. Dabar daugiau dėmesio skiriu sau, nes žinau, kad jei man važiuos stogas, tai važiuos aplink ir visiems kitiems.

Ruošdamasi antro vaiko gimimui, labai bijojau, kad bus tas pats. Aš net labiau ruošiausi, ką turėčiau daryti, jei vėl jausčiausi taip blogai.

Nesakau, kad dabar nėra sunkių, juodų dienų, faktas, kad jų būna. Tačiau, kaip ir sakiau, nėra tų lūkesčių ir į viską žiūriu lengviau, skiriu daugiau laiko sau. Šį kartą nebijau prašyti pagalbos.

Nemažai mano draugių dabar laukiasi ir jos kalba apie tai, kad greičiau ateitų gimdymas, nes pagimdžius viskas vėl grįš į buvusias vėžes. Aš joms sakau, kad tai tik pradžia – ne gimdymui reikia daugiausia dėmesio skirti, o tam, kas vyks po, kad jos žinotų, atpažintų, kas vyksta. Aš visiškai nebuvau pasiruošusi tokiai būsenai po pirmo gimdymo. Žinojau, kad bus sunku, bet niekas nesakė, kad bus taip sunku. Teoriškai žinojau, ką daryti su vaiku, bet nežinojau, ką daryti su savimi.

Pamenu, jog gimdymo namuose į palatą atėjo psichologė ir mes kalbėjomės, bet dabar net nepamenu, apie ką. Ji matė ašaras, matė mano būseną tuo metu, bet dabar aš nuoširdžiai nepamenu, kas tuo metu vyko. Galbūt pirmos paros po gimdymo nėra pats tinkamiausias laikas kalbėtis su mamomis, nes mes pačios ne iki galo suprantam, kas vyksta. O vėliau, gal kai po mėnesio jau būni įsisukusi į tą rutiną ir supranti, kas atsitiko, kad niekada nebebūsi vienas, kad viskas kardinaliai pasikeitė, būtų laikas su kiekviena mama pasikalbėti daugiau.

– Minėjote, kad būtų gerai, jog rūpestis mama nesibaigtų po gimdymo. Mama po gimdymo turi vieną vizitą pas gydytoją – praėjus kelioms savaitėms ji lankosi pas ginekologą. Kaip manote, gal reikėtų numatyti, kad po kurio laiko mama turėtų susitikti ir, pavyzdžiui, su psichologu? Kokia pagalba būtų geriausia?

– Mąsčiau apie tai. Galėtum pasakyti, kad yra tos pagalbos, gali ją rasti internete, gali kreiptis, eiti į mamų bendruomenes. Tai priklauso nuo kiekvienos mamos, kas jai tiktų geriausiai.

Aš gal ir mačiau tą informaciją internete, bet tiesiog nenorėjau pripažinti, kad man blogai. Man atrodė, kad aš negaliu pripažinti, kad man blogai, nes girdi komentarus, ypač vyresnės kartos, kad „ką tu čia galvoji, taigi turi vaiką, kaip gali nesidžiaugti?“. Yra kažkokie lūkesčiai, kurie tave įpareigoja jaustis kitaip, nei tu iš tiesų jautiesi.

Mano atveju po tų šešių savaičių nebuvo klausiama, nebuvo domimasi mano emocine sveikata. Su šeimos gydytoju ar su psichologu būtų buvę natūralu ir normalu apie tai kalbėtis. Dabar yra galimybė atlikti depresijos testus ar apklausas, bet juk gali sužymėti bet ką. Tik sąžinės reikalas yra nurodyti tikrąją savijautą, yra sunkiausia tai pripažinti visų pirma sau. Ir tai labai išgąsdina.

Nežinau tikrojo atsakymo. Man tiesiog norėtųsi, kad tai būtų visiškai normalus dalykas. Kaip yra normalu po šešių ar aštuonių savaičių nueiti pas ginekologą, taip pat kad būtų normalu, jog po šešių ar aštuonių savaičių nueitume pas psichologą, šeimos gydytoją ar pan. Tik svarbiausia, kad moterys žinotų, jog visos emocijos yra normalios – tiek euforija, kai atrodo, jog skraidai, tiek jausmas, kad esi visiškoje duobėje, ir kad jos bus suprastos ir neteisiamos, kad normalu yra kreiptis pagalbos.