Kaimynų užpultas Edgaras neišgyveno, bet jo širdis plaka kitoje krūtinėje: „labai norisi apsikabinti tą žmogų“

„Labai norisi apsikabinti tą žmogų ir pajusti sūnaus širdies plakimą. Nes jis pusiau mano vaikas – aš jį galėčiau mylėti“, – portalui LRT.lt sako Aldona, kurios sūnaus Edgaro širdis išgelbėjo gyvybę jaunam vaikinui. Didžiausias Aldonos troškimas – pajusti plakančią sūnaus širdį.

2019 m. vasarą neblaivių kaimynų užpultas Edgaras neišgyveno, tačiau, patyrusi skaudžią sūnaus netektį, jo šeima surado savyje stiprybės pagalvoti apie donorystę.

Edgarą kaimynai užpuolė Joninių naktį. Jau pasibaigus šventei, Edgaro draugas nuėjo raminti įsismarkavusių žmonių, o Edgaras nusprendė nesikišti ir palaukti. Nors konflikto nebuvo, pasakoja Aldona, prie sūnaus pribėgo kartu su juo užaugęs vyras ir jam trenkė.

„Jis buvo toks girtas, kad tikriausiai net nesuprato, kam kerta. Niekaip nesuprantu, nes jie su Edgaru labai gerai sutarė, bet taip kirto, kad, kaip mergaitė liudijo, Edgaras iš karto griuvo be sąmonės“, – sako jo mama.

Atbėgusi smurtavusio vyro žmona puolė kitą Edgaro draugą, tačiau buvo sulaikyta, apsisuko ir buteliu trenkė Edgarui.

„Toks jų žiaurumas, buvo trys smūgiai: du rankomis ir vienas buteliu. (...) Ryte parėjo, jam darėsi bloga, vėmė, atsikėlusi jį radau prie lovos sukniubusį. Trauma buvo, kaip gydytojai sakė, labai didelė, lūžo kaukolė ir kraujas išsiliejo į smegenis“, – apie sūnaus netektį pasakoja Aldona.

Edgarui tada buvo 30 metų.

Apie blogiausia negalvojo

„Niekada nemaniau, kad taip bus. Tikėjau, kad jis dar atsibus“, – graudindamasi pasakojimą pradeda Aldona.

Iš pradžių apie donorystę užsiminė Aldonos brolis. Atvykusi į klinikas ir stovėdama prie sūnaus palatos, telefonu kalbėjosi su savo broliu, jis papasakojo apie sapną.

„Jis susapnavo, kad aš įeinu į palatą pas Edgarą, kad prieina prie manęs gydytoja ir sako: „Norėjau paklausti, ar jūs sutiktumėte, kad jūsų sūnus būtų donoras?“ O aš gydytojai sakau: „Nežinau, aš pagalvosiu, pasitarsiu su broliu.“

Brolis man paskambino ir viską papasakojo. Tai buvo kažkoks nelaimės pranašas, kad tikrai kažkas keisis į negerą pusę. Tada pagalvojau, tikrai taip gali būti, turiu pamąstyti apie tai. Bet aš tikrai negalvojau apie blogiausia, maniau, kad jis pasveiks“, – prisimena Aldona.

Aš negalvojau apie blogiausia, maniau, kad jis pasveiks.

Stiprybės suteikė mintis, kad gali išgelbėti kitą sūnų

Ji vylėsi, kad sūnus atsibus iš komos, tačiau kartą, atvykusiai į ligoninę, gydytojas pasakė, kad reikia priimti tam tikrus sprendimus. Užėjusi į kabinetą, Aldona gydytojui tarė: „Aš žinau, ko jūs norite, aš tikrai žinau. Aš sutinku tai padaryti.“

Taip moteris priėmė sprendimą atiduoti sūnaus organus donorystei.

„Aš verkiau, aš labai verkiau, taip verkiau... Mąstau, Dieve, kodėl taip yra. Man tada viena mintis sukosi – taip, dabar aš verkiu prie savo sūnaus, bet jam niekuo negaliu padėti, bet kažkur yra motina, kuri taip pat verkia prie savo vaiko.

Galiu padėti, aš galiu padėti tai motinai, aš galiu išgelbėti jos vaiką, atiduodama savo vaiko širdį. Aš turiu priimti sprendimą, turiu tai padaryti – taip, tai labai sunku, tai yra nežmoniškai sunku“, – pasakoja Aldona.

Būdama prie sūnaus, ji suprato, kad nebepamatys jo gyvo, kad nustatyta smegenų mirtis, bet nepaleido mintis, kad ji gali padėti kitiems.

„Pagalvojau, kad taip, jis gali nusinešti viską, bet aš galiu kažką išgelbėti. Aš taip pat verkiu prie savo sūnaus, jo netekdama, bet kažkur prie savo sūnaus taip pat verkia motina ir prašo, kad jai padėtų. O aš galiu padėti. (...)

Mano skausmas begalinis, bet aš galiu išgelbėti kitą vaiką, aš galiu išgelbėti kitą sūnų – kita motina taip pat verkia ir prašo Dievo, kad jai kažkas padėtų.

Mano skausmas begalinis, bet aš galiu išgelbėti kitą vaiką, aš galiu išgelbėti kitą sūnų – kita motina taip pat verkia ir prašo Dievo, kad jai kažkas padėtų“, – LRT.lt sako Aldona.

„Mama, tu nežinai, koks aš laimingas“

Praėjus kiek daugiau nei mėnesiui po Edgaro laidotuvių, į Aldonos parduotuvę, kurioje dirbo ir sūnus, atėjo moteris, ji papasakojo su Edgaru kalbėjusi apie donorystę.

„Kai dabar pagalvoju, kaip sudėliojo viską Dievas. Edgaras su ta moterimi buvo įsikalbėjęs apie donorystę, jis sakė: „Pagalvok, jei jaunas mirčiau dabar, juk galėčiau būti donoras, (...) mano visi organai būtų sveiki, aš juk galėčiau būti donoras.“

Kažkokia mistika. Kokia – nežinau, bet mes nežinojome jo sprendimo dėl donorystės, man reikėjo jį priimti, bet kažkokiu būdu, nežinau, kodėl jis taip pasakė ir taip prasitarė tai moteriai, kad galėtų būti donoras“, – apie žinią, padėjusią nusiraminti, kad priėmė teisingą sprendimą, kalba Aldona.

Apie donorystę su sūnumi Aldona nebuvo kalbėjusi – nebuvo net minties, kad kažkas gali nutikti: „Man padėjo pats Dievas apsispręsti, taip turėjo būti“.

Jam nereikėjo daug, jis visada kartodavo ir dažnai sakydavo, kad „mama, tu nežinai, koks aš laimingas“.

„Mano sūnus buvo gyvenimą mylintis žmogus – nežmoniškai mylintis gyvenimą, nežmoniškai. Jam viskas buvo gerai, jis buvo patenkintas, jis buvo linksmas, jis džiaugėsi gyvenimu, smulkmenomis. Viskuo.

Jam nereikėjo daug, jis visada kartodavo ir dažnai sakydavo, kad yra laimingas. Taip, jis dar vaikas būdamas, sėdi mašinoje ir sako: „Mama, tu nežinai, koks aš laimingas.“ Vėliau jau suaugęs, ne per seniausiai sakė: „Mama, aš visko turiu, tu nežinai, koks aš laimingas.“ Įsivaizduojate? Ir taip viskas nutiko“, – skausmu dalijasi Edgaro mama.

Jos sūnus buvo visų mylimas: „Tik po laidotuvių supratau, kaip žmonės jį mylėjo. (...) Kai jis mirė, verkė visi.“

Svajoja pajusti sūnaus širdies plakimą

Netekties skausmą šiek tiek sumažina mintis, kad sūnaus širdis yra gyva ir plaka kito žmogaus krūtinėje. Nors donorų artimiesiems ir pacientams neatskleidžiamos kitų tapatybės, didžiausias Aldonas troškimas – sutikti vaikiną, nešiojantį sūnaus širdį, ir jį apkabinti.

„Aš vis tiek jaučiuosi geriau, nes žinau, kad jo širdis gyva. Jo širdis yra gyva, jis kažkur dar yra – dalis jo kažkur yra, jo širdis plaka. (...) Jis manęs niekados nepaleidžia, juk jis yra mano dalis, galvoju, nors mirdama žinočiau“, – kalba Aldona.

Ji svarsto, kad jei būtų galimybė susitikti su žmonėmis, gavusiais mirusiojo organus, galbūt daugiau žmonių pasiryžtų ir sutiktų padovanoti artimojo organus.

„Nežinojimas, kur yra tavo sūnaus širdis, labai slegia. Taip, labai gera, bet labai norisi apsikabinti tą žmogų ir pajusti sūnaus širdies plakimą. Nes jis pusiau mano vaikas, suprantate? Aš jį galėčiau mylėti. Aš galėčiau jį mylėti, jei žinočiau, kur jis. Taip tikriausiai būtų geriau.

Taip, labai gera, bet labai norisi apsikabinti tą žmogų ir pajusti sūnaus širdies plakimą.

Man tikrai labai gera, visada galvoju, kad jis kažkur yra, nes jo širdis plaka. Žinau, kad mano Edgaras buvo ypatingas vaikas. Ypatingas vaikas. Žinau, kad jis džiaugiasi, kad aš tai padariau, nes buvo tikrai labai geros širdies ir dūšios“, – sako Aldona.

Edgaro širdis išgelbėjo gyvybę jaunam vaikinui iš Lietuvos, inkstai taip pat padėjo lietuviui, o kepenys išvyko į užsienį.

„Žinojau, kad ten važiuoja mano vaiko širdis“

Edgaro mama prisimena akimirką, kai sužinojo, kad sūnaus širdis toliau plaks. Žiūrėdama žinias, televizoriaus ekrane ji pamatė bėgančią eilutę, kad širdis iš Kauno klinikų buvo transplantuojama Santaros klinikose.

„Tą valandą, buvo pusė dvylikos nakties, aš žinojau, kad ten važiuoja mano vaiko širdis. Aš žinojau“, – sako ji.

Donorystei pritarė visa Aldonos šeima, tik apsispręsti paliko jai. Aldona tvirtina ir kitus, atsidūrusius tokioje padėtyje, ragintų pagalvoti apie donorystę: „Gal mes šiek tiek kartais būnam savanaudžiai. (...) Man atrodo, kad kai žinai, jog kažkam padėjai, tikrai lengviau, daug lengviau. Nes tu žinai, kad sūnus yra“.

„Mes negalime to pakeisti – taip, sunku, labai, bet turime priimti, kad negalime jau nieko pakeisti, tik galime padėti kitam žmogui. Mes galime kažkam padėti. Tikriausiai reikia būti geresniems ir visą laiką pagalvoti apie kitus.

Žinau, ką reiškia, kai serga vaikas, yra dar vilties, kurią kažkas gali suteikti, tai kodėl negalime to padaryti? Mes galime tai padaryti, jei jau yra tokia situacija. Arba nusinešti viską, arba padėti“, – priduria Aldona.