Kadaise Putino apie Sausio 13-ąją norėjęs paklausti rusų kalbos mokytojas iš Kauno žemėlapyje ant Krymo užklijavo Ukrainos vėliavą

Kai kurias temas per rusų kalbos pamokas kauniečiui mokytojui Sergejui Kozlovui tenka praleisti. Ir iš rusų kalbos vadovėlių tenka atsirinkti, ko mokyti vaikus, o kokią temą pasiimti iš kitų mokymo priemonių ar paruošti pačiam. „Kai vyksta karas Ukrainoje, nenorėčiau siūlyti vaikams aplankyti Rusiją“, – apie vieną pirmųjų temų pagal vadovėlį sakė mokytojas. 

S. Kozlovas dirba trijose Kauno mokyklose – ten moko vaikus rusų kalbos kaip užsienio. Kauno „Varpo“ gimnazijoje, Juozo Urbšio progimnazijoje, „Herojaus“ mokykloje dirbantis pedagogas sako suprantantis, kad ilgainiui jam gali tekti persikvalifikuoti. Ir jis žino galėsiantis tapti anglų kalbos ar fizikos mokytoju.

– Kaip reagavote į audringas diskusijas dėl rusų kalbos mokymo, kurios dabar kunkuliuoja visuomenėje?

– Tas triukšmas kyla prieš kiekvieną rugsėjį. Kiekvienų mokslo metų pradžioje tai vyksta, bet šiemet labai aštriai. Taip yra dėl karo Ukrainoje. Kaip toliau bus dėl mano dėstomo dalyko, neįsivaizduoju. Galiu numatyti, kad rusų kalbos mokytojų amžiui didėjant, mokytojams senstant, daug jų išeis į pensiją, spėju, ateityje trys ketvirčiai išeis. Tad ir nebebus kam mokyti rusų kalbos, automatiškai sumažės jos pasirinkimas.

– Pasigirdo svarstymų, kad gal nepriklausomybės pradžioje reikėjo skelbti rusų kalbos mokymo pertrauką, juolab visuomenė tuo metu ją mokėjo ir taip natūraliai būtų traukęsis jos pasirinkimas ir augęs kitų kalbų populiarumas. Arba šiandien reikia daryti tokią pertrauką. Įžvelgtumėte to prasmę?

– Visiškai sustabdyti nereikėtų, mes nesame Šiaurės Korėja. Reikėtų leisti vaikams rinktis. Vienoje iš mokyklų, kuriose dirbu, mokoma ir ispanų kalbos, ir vokiečių, ir prancūzų, ir rusų. Didesnė dalis vaikų kaip antrąją užsienio renkasi rusų, nes tėvai pamąsto, kad anglų kalbą moka visame pasaulyje, todėl jos reikia kaip pirmos, o alternatyva – rusų kalba. Galbūt kažkur bus galima mokytis ir kinų kalbos, bet tai nebus nei šiemet, nei kitąmet, tai ateis laipsniškai.

Kai būsiu tokio amžiaus, kai turėsiu išeiti iš mokyklos, rusų kalbos bus mažiau. Bet greitai tai neatsitiks. Tai reikėjo daryti nepriklausomybės pradžioje, o ne dabar. Hario Poterio lazdelė šitoje vietoje nesuveiks, stebuklas nesuveiks.

– Kokius vadovėlius naudojate per pamokas?

– Dirbdamas vienoje mokykloje naudoju „V Dobryj putj“, kitoje – „Šag za šagom“. Bet dabar yra pasirodęs naujas vadovėlis „Priviet“, jis yra visiškai kitoks, jame nėra temų, kurias turiu praleisti dirbdamas su kitais vadovėliais. Tad aš laviruoju – dirbu su trimis vadovėliais, renkuosi tas temas, kurios yra pagal programą, o jei yra aštrių kampų ar realybės neatitinkančių dalykų, jas apeinu. Tarkime, senesnio vadovėlio medžiaga – nuotraukoje sėdi V. Putinas su žmona Liudmila, šalia parašyta apie jų šeima. Apie tai nekalbu.

– Papasakokite, kokias temas tenka praleisti?

– Dabar, rudenį, pagal devintokų vadovėlį, siūloma kalbėti apie tai, kad galima nukeliauti į Rusiją, apžiūrėti lankytinas vietas. Aš apie tai nekalbu, juolab į Rusiją važiuoti nėra saugu. Ir man asmeniškai tai būtų nesaugu po išsakytos kritikos Putino režimui.

Galbūt kai Rusijoje pasikeis režimas, kai nebebus Putino, bus galima nuvykti į Rusiją, bet šiuo metu, kai vyksta karas Ukrainoje, nenorėčiau siūlyti vaikams aplankyti Rusiją.

– Yra vadovėliuose ir įrašų apie Krymą, nenurodant, kuriai šaliai jis priklauso.

– Savo kabinete turiu žemėlapį, ten, kur Krymas, esu nupiešęs Ukrainos vėliavą, kad mokiniai gerai žinotų, kad Krymas yra Ukraina. Be abejonės, mes kalbame apie tai, ypač su vyresniais mokiniais.

– Per pamokas su vaikais kalbate apie Solženicyną, Achmatovą?

– Be abejo. Būtent su Anos Achmatovos eilėraščiu mano mokiniai dalyvavo konkurse, mokėmės apie jos kelią, vyrą, kančias. Galbūt elgiuosi egoistiškai, bet noriu, kad vaikai tai žinotų. Ne tik apie Puškiną, Tolstojų. Vaikams pasakoju apie Sidabro amžių.

Kalbame ir apie Solženicyną, kurio nėra mokyklos programoje. Jis buvo ištremtas sovietų režimo ir yra parašęs apie tai daug pasakojimų.

Nežinau, ko mokoma per rusų kalbos pamokas Rusijoje, bet manau, kad tos knygos vėl bus greičiausiai slepiamos ir vaikai turės pasislėpę skaityti apie sovietų siaubą. Putino režimas dabar su žmonėmis elgiasi lygiai taip pat, kaip elgėsi su inteligentija, tais žmonėmis, kurie buvo gavę Nobelio premiją. Jie buvo engiami. Dabar taip elgiamasi su politiniais kaliniais, vienas iš ryškiausių pavyzdžių – Aleksejus Navalnas.

– Vadinasi, turimų vadovėlių medžiaga galite naudotis atsirinkdamas, kad jums atrodo tinkama, o kas nedera? O tai, ko trūksta, prisidurti rengdamasis papildomai?

– Šių dienų realijos tokios, kad turiu tai daryti. Negaliu vaikų apgaudinėti.

– Per ankstesnį mudviejų pokalbį, dar gerokai iki plataus masto Rusijos karo Ukrainoje esate sakęs, kad su vaikais tenka kalbėtis ir apie Putiną.

– Su Putinu susidūriau studijuodamas Karaliaučiuje, vyko tiesioginė transliacija, į kurią sujungė įvairių Rusijos miestų gyventojus. Tai buvo 2001 metais. Vaikams pasakoju, kaip būdamas naivus studentas nuėjau į tą transliaciją tikėdamasis, kad galėsiu pateikti klausimų, buvau pasirengęs paklausti apie Sausio 13-ąją. Bet mikrofoną padavė šalia stovėjusiai moteriai, ji pateikė patogų klausimą. Supratau, kad viskas buvo režisuota. Tuomet mano požiūris į Rusiją, jos televiziją dar labiau suprastėjo. Vaikams rodžiau tą įrašą, jie mane atpažino iš Lietuvos gamintojo kepurės.

– Kiek šiemet turite mokinių?

– Vaikų, besimokančių rusų kalbos kaip užsienio, nesumažėjo. Netgi turiu keliomis klasėmis daugiau. Kiekvieną pamoką turiu pasverti, pamokoms ruošiuosi dar stropiau, nei kad tai darydavau anksčiau. Klasėse sėdi ir ukrainiečių vaikai, matau jų akis ir suprantu: ką aš galiu gero pasakyti apie Rusiją, kai jų namai subombarduoti?

– Užsiminėte, kad nesate tikras dėl savo kaip rusų kalbos mokytojo ateities. Ką darytumėte, jei pamokų sumažėtų?

– Persikvalifikuočiau, nes mokytojų Lietuvoje trūksta. Greičiausiai tapčiau anglų kalbos mokytoju. Nors mane labai vilioja ir fizika. Mokykloje šis mokslas man labai patiko, galėjo viskas ir kitaip susiklostyti, jei matematika nebūtų pakišusi kojos. Ir savo vaikams sakau: būkite pasirengę mokytis visą gyvenimą.