Kačinskaitė-Urbonienė – apie 100 eurų mokytojams, kaip perbraižytų troleibusų maršrutus ir pakeistą nuomonę apie „Šeimų maršą“

„Man atrodo, esu labiau savivaldos žmogus negu Seimo. Seime yra labai daug ratukų, visokių mechanizmų, kuriuos reikia prasukti, kad pokytis įvyktų. Savivaldoje tai, ką sugalvoji, įgyvendinti yra greičiau, paprasčiau“, – sako Darbo partijos kandidatė į Vilniaus merus, Seimo narė Ieva Kačinskaitė-Urbonienė.      

100 eurų priemoka Vilniaus mokytojams, 20 papildomų eurų kiekvienam vaikui į neformaliojo ugdymo krepšelį, skubios mokyklų ir darželių statybos ir viešojo transporto pertvarka – tokius užmojus, jei taptų mere, nurodė I. Kačinskaitė-Urbonienė.

Ji sakė, kad Vilniuje leistų LGBT eitynes, prisipažino, kad iš pradžių palaikiusi „Šeimų maršą“ vėliau nuomonę pakeitė.

– Esate labiau vilnietė ar kėdainietė?

– Labiau jaučiuosi esanti vilnietė. Tačiau, žinoma, labai myliu gimtuosius Kėdainius. Ten yra tėvų ir mano, močiutės namai. Bet dar mokykloje mokydamasi žinojau, kad studijuosiu Vilniuje ir savo gyvenimo pamatus klosiu Vilniuje. Vilniuje gyvenu trylika metų, visą savo sąmoningą gyvenimą.

– Sakote, kad Vilnius nebegali laukti. Ko jūs pati labiausiai nebegalite laukti sostinėje?

– Nebegaliu laukti, kada bus sutvarkytos gatvės. Nebegalime laukti viešojo transporto naujinimo, mes turime jį atnaujinti. Kaip miestietę, mane labiausiai erzina susisiekimo būklė. Susisiekimas Vilniaus mieste „serga“.

Nebegalime laukti naujų ugdymo įstaigų, mes turime jas statyti. Tai yra svarbiausi dalykai, tie, kurių nebegalima laukti.

Mane, kaip mamą, labiausiai erzina tai, kad ne visi vaikai gauna vietą darželyje ar mokykloje – ten, kur norėtų šeima. Ir ugdymo kokybė nevienoda, netolygi.

– Seime dirbate Švietimo ir mokslo komitete. „Švietiminėmis“ akimis žvelgdama į Vilnių, kokias spragas regite?

– Visomis prasmėmis Vilniaus mieste turime netolygią švietimo sistemą. Pradedant infrastruktūra, pedagogais, ugdymo kokybe. Atrodytų, ta pati valdžia, tie patys pinigai, bet skirtumai didžiuliai. Tai man atrodo viena didžiausių problemų, mes turime imtis sistemos harmonizavimo.

Tai yra, ten, kur trūksta mokyklų, turime jas pastatyti. Ten, kur jos griūvančios (turime ir avarinės būklės statinių), privalu sutvarkyti, renovuoti, atnaujinti jas ir dizaino prasme, kad mokyklos būtų labiau pritaikytos siekti ugdymo kokybės. Taip pat turime ieškoti būdų ir galimybių motyvuoti mokytojus. Turime didelę konkurenciją Vilniaus mieste tarp privačių ir savivaldybės mokyklų. Neretai mokytojai migruoja į privačias mokyklas.

Be abejonės, palaikau visą švietimo sektorių, bet man atrodo neteisinga, kad 100 eurų skirtumas lemia didelį chaosą valstybiniame sektoriuje – mokytojai išeina, reikia ieškoti pakaitinių, stringa mokymosi procesas. Tai yra bėda.

Ta priemonė, kai turėjome 100 eurų priemoką kiekvienam Vilniaus pedagogui, buvo teisinga.

Kitas dalykas – pedagogų amžius. Nors Vilniaus mieste padėtis geresnė, palyginti su visa Lietuva, turime vyresnių pedagogų, kuriems reikia pamainos. Ir tą pamainą turime užsiauginti, turime labiau bendradarbiauti su aukštosiomis mokyklomis.

Vadovai – taip pat labai svarbi grandis. Turime puikių mokyklų su labai gerais vadovais, turime neblogų mokyklų su prastesniais vadovais, turime blogų mokyklų su prastais vadovais. Vadovų programa, kuri jau yra, turėtų būti stiprinama. Galbūt reikia labiau skatinti rotaciją, kelti ir ugdymo kokybę, ir švietimo vadybą į aukštesnį lygmenį.

Mudu su Viktoru Uspaskichu dar neturėjome tokių situacijų, kad mūsų pozicijos taip išsiskirtų, kad negalėtume priimti sprendimo.

I. Kačinskaitė-Urbonienė

Švietimo pagalbos srityje mums labai trūksta specialistų. Nors Vilniaus miestas tikrai puikiai investuoja į šią sritį, reikia mąstyti, kaip pritraukti specialistų.

Ko imčiausi pirmiausia? Siūlyčiau Tarybai papildomai skirti 100 eurų priemoką pedagogams. Ir ne galvočiau, ne planuočiau, o paleisčiau statybų procesą tuose mikrorajonuose, kur elementariai trūksta ugdymo įstaigų. Trūksta 8 mokyklų ir 7 vaikų darželių.

– Statytumėte mokyklas ten pat, kur yra numatęs Remigijus Šimašius, ar keistumėte planą?

– Tikrai nekeisčiau plano. Tai, kas numatyta strateginiuose dokumentuose, reikia įgyvendinti. Tie skaičiavimai ir planavimai yra aiškūs jau apie dešimtmetį. Tiesa, nėra valios pradėti tai daryti. Man atrodo, kad sugebėčiau suburti komandą, įtikinti Tarybą, kad taip, tai daryti privalu čia ir dabar.

– Kalbate apie papildomus 100 eurų mokytojams. Vilniaus savivaldybė skiria 300 eurų naujai pradedantiems dirbti mokytojams. To nepakanka?

– Mano akimis, tie 300 eurų yra netinkama skatinimo priemonė, nes ji verčia blogai jaustis valstybiniame sektoriuje jau dirbančius pedagogus. Jie sąžiningai dirba daug metų, bet jiems priemokos neskiria. O iš kito rajono atvykęs pedagogas gauna 300 eurų. Mano supratimu, ši paskata yra diskriminacinio pobūdžio. Ir aš jos nesiūlyčiau tęsti.

– Esate sakiusi, kad yra mokyklų, kurios yra tokios būklės, kad atrodo, jog yra ne sostinėje. Kurias konkrečiai turėjote galvoje?

– Nenoriu nė vienos mokyklos išorinės būklės paminėti tokiame kontekste, nes tai suponuos, kad ta mokykla yra bloga. Taip pas mus įprasta priimti. Iš tiesų taip nėra, todėl susilaikysiu nuo vertinimų. Bet mes turime avarinės būklės įstaigų sąrašą, kuriame yra tikrai ne vienas darželis, ne viena mokykla.

Avarinės būklės arba labai prastos energinės būklės pastatus būtina pertvarkyti. Pertvarkant matyčiau būtinybę juos ir transformuoti. Toks variantas, kaip kad Remigijus Šimašius pristatė, kad reikalingas naujas mokyklų standartas ir jas vos ne perstatyti reikia, man atrodo drastiškas, gal tai nebūtų ekonomiška. Bet, žinoma, reikia pasitarti su specialistais. Gal tikrai kai kuriais atvejais nugriauti pastatą ir pastatyti naują yra geriau. Bet tikriausiai ne visais.

Mokyklose reikia daugiau bendrų erdvių, kur galėtų susitikti visa mokyklos bendruomenė, bendrauti. Senos statybos mokyklose tai yra arba vestibiulis, arba aktų salė. Tokios vietos, kur leistų laiką, kur mokiniai bendrai ruoštų namų darbus, kur mokytojai ir mokiniai susitiktų, bendrus projektus rengtų, mes neturime. Tokio atvirumo mūsų mokyklose norėtųsi.

Pastaraisiais metais mes daug investavome į želdynus (9 milijonus) ir panašius dalykus. Nemanau, kad tai yra prioritetas.

I. Kačinskaitė-Urbonienė

– Turite galvoje tokias mokyklas, kokia atidaryta Pilaitėje?

– Taip, tai yra geras pavyzdys. Bet ir Balsių mokykla turi bendras erdves. Ir tai puikiai pasiteisina. Manau, kad šia linkme reikia judėti, nes tai yra šiuolaikinės mokyklos pavyzdys. Visas pasaulis taip daro.

– Pristatydama savo, kaip galimos merės, siekius sakėte ir apie 20 eurų kiekvienam vaikui. Pakaks tam pinigų miesto biudžete?

– Tokią priemonę sugalvojome, nes, viena vertus, matome ir infliacijos tempus, ir, antra, neformaliojo ugdymo krepšelio nepanaudojimo mastą. Tik trečdalis Vilniaus vaikų pasinaudoja neformaliojo ugdymo krepšeliu. Vadinasi, du trečdaliai nelanko būrelių.

Mes su komanda svarstėme, kaip galėtume padėti jaunoms Vilniaus šeimoms, auginančioms vaikus. Savivaldybė galėtų iš savo lėšų skirti po 20 eurų kaip laikiną priemonę mažiausiai dvejiems metams. Ar užtektų pinigų, yra prioritetų klausimas. Pastaraisiais metais mes daug investavome į želdynus (9 milijonus) ir panašius dalykus. Nemanau, kad tai yra prioritetas. Pinigų užtektų.

– Kai kurie kiti kandidatai pabrėžia, kad Vilnius – visiems, visokiems žmonėms. Seime individualiai buvote pateikusi rezoliucijos „Dėl tradicinės šeimos stiprinimo“ projektą. Jame yra įrašytas toks siekis – formuoti tokią valstybės politiką, kuri visapusiškai stiprintų tradicinės šeimos pamatus, o kartu gintų išsiskyrusias poras, vienišus tėvus, globojamus, įvaikintus vaikus, augančius ne su savo biologiniais tėvais.

Kas yra tradicinė šeima, jūsų nuomone? O kas nėra tradicinė šeima? Ir ar joms visoms pakaks vietos Vilniuje?

– Tikrai visoms šeimoms pakaks vietos Vilniaus mieste. Čia jau ne mano, bet 70 proc. ir daugiau Lietuvos visuomenės nuomone, tradicinė šeima įsivaizduojama taip: tėtis, mama ir vaikai. Aš tikrai matau ir esu jautri – pripažįstu, kad mes turime įvairių šeimų. Galbūt labiausiai tas šeimas apibrėžia biologinis ryšys, po to visi kiti iš to išplaukiantys socialiniai ryšiai. Man atrodo, labai svarbu matyti visą paveikslą.

Jei klausiate dėl homoseksualių asmenų ir vaikų, augančių tokiose šeimose, atsakau, kad diskriminacijos negali būti. Suprantu, kad turime tokią realybę ir diskriminacijos negali būti.

– Tame pačiame projekte įrašyta ir tai: „Palaikyti „Didįjį šeimos gynimo maršą 2021“ kaip gražią ir taikią piliečių iniciatyvą, skirtą tradicinės šeimos stiprinimui“. Jūsų pozicija nepasikeitė?

– Pasikeitė. Neabejotinai pasikeitė. Pačioje pradžioje „Šeimų gynimo maršas“ buvo tikrai taiki, puiki iniciatyva, kuri neturėjo tuo metu kompromituojančių lyderių.

Kaip žinome, „Šeimų gynimo maršas“ po to tapo valstybingumo advokatais, vakcinų ekspertais. Kai prasidėjo politizuotas procesas, realiai buvo matyti, kas už to slypi. Žinoma, kad nebepalaikau tos iniciatyvos.

Bet tuo metu tai buvo graži, pilietiška iniciatyva, kur buvo daug puikių, išsilavinusių, intelektualių žmonių. Jie dalyvavo protesto akcijose, taikiai išsakydami savo nuomonę. Aš manau, kad turi būti sudaryta teisė visiems – tiek tradicinių, tiek netradicinių šeimų atstovams – išsakyti savo nuomonę pagarbiai, oriai, taikiai.

– Aptarkime pastarojo meto aktualiją – gatves Vilniuje reikia siaurinti ar platinti? Ypač Naujamiestyje, kuris ir jums artimas?

– Dabar laikinai gyvename Seimo viešbutyje, bet vis dar save priskiriu Naujamiesčiui, nes ten vaikai mokosi, o ir šiaip labai mano mėgstamas rajonas.

Gatves reikia tvarkyti. Reikia tvarkyti šaligatvius, kad kojos neišsisuktum. Tiesti dviračių takus, į juos nukreipti paspirtukininkus, kad jie nevažinėtų šaligatviais ir nekeltų pavojaus pėstiesiems. Reikia lopyti duobes, lyginti asfaltą. Kai kur važiavimas automobiliu ar viešuoju transportu primena plaukimą jūra.

Ar gatves reikia siaurinti? Manau, kad ne. Na, nebent gal keliose vietose, kur yra labai platu, bet tose vietose, kur dabar tai daroma, nematau tokių galimybių. Nemanau, kad tai reikėjo daryti. Nuo pat pradžių, kai gatvių standartas buvo dar brėžiniuose, sakiau, kad nepritariu šiai idėjai. Ir su meru kelis kartus asmeniškai kalbėjau, sakiau, kad blogas šis eksperimentas. Vilnius negali būti eksperimentų sostinė. Mes turime pasverti visus už ir prieš, atsižvelgti į ekspertų nuomonę.

Tačiau į jų patarimus nebuvo kreipiamas dėmesys. Buvo kreipiamas dėmesys į architektų patarimus. Nežinau, ar architektai – geriausi susisiekimo ekspertai.

Tame pačiame Naujamiestyje vis dar yra šaligatvių, kur tik kas ketvirta penkta plytelė sveika. Bet labiausiai man kelia nerimą nutolusių Vilniaus seniūnijų padėtis – Verkiai, Antakalnio pabaiga, kur sodai prasideda, Naujoji Vilnia, Salininkai, Pavilnys, Paneriai, Grigiškės. Tai seniūnijos, kur padėtis yra prasčiausia, ten turime daug neasfaltuotų gatvių, kritiškos būklės, kai kur neturime šaligatvių. Nėra apšvietimo, nėra pakankamai perėjų. Visa tai yra Vilniaus mieste. Galėtum nesuprasti, ar tu esi sostinėje, ar kažkokiame kaime.

– Naudojatės visuomeniniu transportu?

– Taip. Dažniausiai tenka naudotis troleibusais. Ir dažniausiai man pasitaiko tie senieji. Viešąjį transportą rinkčiausi dažniau, jei nebūčiau trijų vaikų mama. Kadangi ryte į ugdymo įstaigas vaikus dažniausiai vežu aš, sudėtinga būtų su jais nuvykti viešuoju transportu. Mes bandėme tai daryti. Atstumai tarp stotelių per dideli. Tarkime, mums iki vienos nueiti yra 500 metrų, paskui vėl 500 metrų. Kol vaikai maži, tai sudėtinga – ir laiko, ir energijos prasme.

Manau, pirmiausia mums reikėtų išbandyti naujoviškesnius maršrutų sudarymo metodus. Keista, kad mes dar neišbandėme taktinio tvarkaraščio. Turime suderinti tvarkaraščius ir padaryti juos lengvai įsimenamus keleiviams. Tarkime, kad būtų pakankamai laiko nuo Konstitucijos prospekto nueiti iki Žaliojo tilto ir ten persėsti. Vienas dalykas – taktas, tvarkaraščio suderinimas, kitas dalykas – galbūt netgi stoteles reikėtų perkelti. Tarkime, Europos stotelė ar Šeimyniškių, man atrodo, yra per toli nuo Žaliojo tilto.

Nenoriu pasakyti, kad Vilniaus meras ar išrinktas Tarybos narys turi pasakyti, kad čia turi būti stotelė ar toks tvarkaraščių taktas, bet mintis ta, kad mes turime europietiškiau pažiūrėti, pažiūrėti, ką daro kiti miestai. Tai turi daryti mokslininkai, tų sričių specialistai.

– Jums tapus mere viešasis transportas taptų nemokamas?

– Taip. Manau, mes turime tai įgyvendinti, išbandyti. Blogiausiu atveju kas nutiktų? Jei visiškai nepasiteisintų, jei pamatytume, kad vilniečiai vis tiek nepersėda į viešąjį transportą, visuomet galima grįžti atgal.

Kol mes neturime alternatyvių susisiekimo priemonių, nesame pradėję nei tramvajaus, nei kitos susisiekimo priemonės diegimo, dėl suspausto miesto negalime įrengti papildomų gatvių, o tegalime įrengti viadukus, pratęsti Šiaurinę gatvę, mums reikia išnaudoti esamus įrankius. Tad, kaip sakiau, reikia imtis maršrutų, tvarkaraščių sutvarkymo, papildomų stotelių įrengimo, viešojo transporto priartinimo prie žmogaus.

Esu labai gerai susipažinusi su vadinamąja Darbo partijos byla, nes man pačiai rūpėjo – tai buvo ten kas nors ar nebuvo?

I. Kačinskaitė-Urbonienė

Jei mes padarytume jį maksimaliai prieinamą finansiškai, ekonomiškai, kai nereikia sukti galvos dėl bilietų, kaip jų nusipirkti, man atrodo, iš dalies išspręstume spūsčių ir susisiekimo problemą Vilniaus mieste.

Man atrodo netoleruotina ir tai, kad viešajame transporte negali nusipirkti bilieto kortele. Man yra buvę, kad, pasibaigus bilietėliams, programėle nusipirkau jų, bet bilietėliai „neįkrito“, mat „pakibo“ sistema. Važiuoji, jautiesi kaip zuikis, o alternatyvos nėra.

– Esate Darbo partijos, ne sykį sulaukusios kontroversiškų vertinimų, atstovė. Jaučiate šios partijos šleifą? Tiek dalyvaudama Seimo rinkimuose, tiek dabar, kandidatuodama į Vilniaus merus?

– Aš visada tam tikra prasme jaučiuosi partijos advokatė. Manęs labai dažnai to klausia, ypač žurnalistai, jie pamini kontekstą. Aš tarsi turiu pasiteisinti dėl jo, apginti. Juodosios buhalterijos ar kokios kitos bylos kontekste. Visuomet tai jaučiu. Bet gal man nebe taip skauda? Juk taip yra nuo pirmų mano žingsnių politikoje. Aš atėjau į politiką 2011-aisiais metais, ir jau tada buvo kontekstų. Manęs tai, galima sakyti, nebeveikia, nes gerai pažįstu žmones, kurie čia yra.

Esu labai gerai susipažinusi su vadinamąja Darbo partijos byla, nes man pačiai rūpėjo – tai buvo ten kas nors ar nebuvo? Nematau, kuo mūsų partija yra prastesnė ar blogesnė už kitas. Visos partijos turi ir žmonių, ir istorijų, kuriomis nesididžiuoja. Bet matau, kad vieniems tas kryžius yra didesnis ir etiketės klijuojamos didesnės, o kitiems – mažesnės. Bet jaučiu, kad advokatauti man tenka nemažai, nors kartu man tai užaugino storesnę odą.

– Darbo partijos lyderis Viktoras Uspaskichas yra jūsų komandoje savivaldos rinkimuose. Kaip vertinate jo laikyseną Europos Parlamente, kai jis nebalsavo už rezoliuciją pripažinti Rusiją teroristine valstybe, jo retoriką socialiniuose tinkluose, LGBT žmonių įžeidinėjimą, antikovidinį vandenį?

– Tuos dalykus, kuriuos išvardijote, vertinu blogai. Dėl to turime ir vidinių diskusijų. Nesu tas žmogus, kuris ką nors praleistų pro ausis. Diskutuoju ir su juo pačiu. Kartais randame bendrų sąlyčio taškų, kartais nerandame, požiūriai išsiskiria. Ir tai visiškai normalu. Man atrodo, kad kiekvienas žmogus turi teisę turėti nuomonę ir ją išreikšti.

Mudu su Viktoru Uspaskichu dar neturėjome tokių situacijų, kad mūsų pozicijos taip išsiskirtų, kad negalėtume priimti sprendimo. Tarkime, dėl homoseksualių žmonių. Ir jis, ir aš sutinkame, kad visus visuomenės narius turime gerbti. Ar ideologiškai palaikyti turime daugiau ar mažiau, tai jau kitas klausimas. Esame priėmę sprendimą, kad palaikome mažiau.

Dėl karo Ukrainoje – nuo pat pirmų akimirkų jis buvo bene pirmas partijos lyderis, kuris išreiškė griežtą nepritarimą, pasmerkė Rusijos agresiją Ukrainoje. Jo požiūris į karą Ukrainoje nepasikeitė. Galbūt yra kitas aspektas, kodėl jam sunkiau buvo nei balsuoti, nei nebalsuoti, o geriau buvo pasirinkti poziciją atsitraukti dėl Rusijos paskelbimo teroristine valstybe ar dėl kitų panašių dalykų. Teroristinės valstybės apibrėžimas teisiškai yra vienoks, mes teroristinės valstybės apibūdinimą vartojame galbūt politiniame kontekste.

Ir man, pavyzdžiui, visiškai lengva tai pasakyti, jam, galbūt žvelgiant kaip į savo tėvynę, sudėtingiau. Bet, man atrodo, labai žmogiškai suprantama, kodėl žmogus gali taip galvoti ir turėti galimybę išreikšti tą poziciją. Man nepatinka, kad Lietuvos politikai ar šiaip žmonės kartais sulaukia pasmerkimo dėl savo nuomonės turėjimo.

Dėl nepagarbių atsiliepimų esu atsiprašiusi bendruomenės. Bet tai buvo tik jo, kaip asmens, nuomonė, neatspindinti Darbo partijos pozicijos.

Žinau, kad yra klausimų, kurie gali būti vertinami kontroversiškai, bet tai visiškai nepaneigia jo, kaip politiko, gebėjimų, kaip stratego, kaip verslininko, kuris gali padėti valdyti Vilniaus miestą, gebėjimų, jo, kaip tautinių bendrijų atstovo, kuris susiduria su tomis pačiomis patyčiomis dėl savo tarmės, patirties. Aš absoliučiai juo pasitikiu. Jis jokių ribų, kas yra susiję su mūsų bendromis pozicijomis, neperžengia, bet kartais pasisako karštai ir emocingai.

– Žodžiu, LGBT eitynes Vilniaus mieste leistumėte, net jei V. Uspaskichas būtų prieš?

– Taip.

– Kaip vertinate savo konkurentų rinkimuose į merus šansus? Įvardinkite, kuo esate pranašesnė už favoritais laikomus kandidatus?

– Labai sunku vertinti kolegas, nes su didžiąja dalimi kandidatų esame kartu dirbę. Visi jie turi stiprybių.

Bet gal geriau pasakysiu, kuo aš išsiskiriu. Man atrodo, kad aš, jau daug laiko eidama savo politiniu keliu, įrodau, kad man svarbu ne vizijos, ne kažkokie blizgučiai, eksperimentai, o praktiniai dalykai ir jų sprendimo būdai. Aš esu labai praktiškas žmogus. Jei man kažkas rūpi, stengiuosi ir perprasti tą temą, ir rasti sprendimą.

Man atrodo, kad mano praktiškumas, ūkiškumas, stipri motyvacija, užsispyrimas yra tie dalykai, kuriais skiriuosi nuo kitų.

– Kaip manote, kas savivaldos rinkimuose balsuos už jus?

– Iš to, kiek sulaukiu atsiliepimų, tai jauni žmonės, jaunos šeimos, taip pat vyresni žmonės. Sakyčiau, tos socialinės grupės, kurios yra mažiau išgirstos. Tai ir nevyriausybinis sektorius. Tai ir negalią turintys žmonės. Mūsų komanda yra daugiakultūrė, daugiatautė, tad manyčiau, kad mus galėtų palaikyti tautinių bendrijų atstovai.

– O kas, jūsų akimis, laimės rinkimus?

– Nenorėčiau susikoncentruoti į tris ar keturis kandidatus, kurie nurodomi kaip favoritai viešojoje erdvėje. Bet manau, kad turėtų laimėti ne dabartinių valdančiųjų partijų atstovai, nes labai daug klaidų padaryta. Tai abejoju tiek dėl Tomo Vytauto Raskevičiaus, tiek dėl Valdo Benkunsko. Jie vienaip ar kitaip prisidėjo prie svarbiausių sprendimų.

Nemanyčiau, kad Mykolas Majauskas turi didelius šansus, nors jis save pozicionuoja kaip antrą pasirinkimą. Bet manau, kad per debatus žmonės sužinos, kad jis visiškai neturi komandos. O būnant vienam kaip pirštui savivaldybėje būtų sudėtinga.

Artūras Zuokas gal turėtų didesnius šansus, bet vėlgi praeities šešėliai, nepamatuoti sprendimai su oro linijomis ir panašiais dalykais buvo nuvarę Vilnių į bankrotą. Manau, kad vilniečiai tai prisimena.

Tikiu, kad turėsime galimybių dalyvauti debatuose ir žmonės pamatys kitus veidus, kitus pasirinkimus, kitas galimybes. Ir pati tikiuosi, kad galėsiu savo idėjas iškomunikuoti, o vilniečiai jas išgirs.

– Kaip vertinate savo šansus tapti mere?

– Šiuo metu labai kritiškai, tai parodė ir apklausos. Šiuo metu atrodo, kad būtų sudėtinga patekti į antrąjį turą, bet būna įvairių stebuklų. Tikiu, kad vilniečiai, pamatę mane per debatus, pasitikėjimo turėtų suteikti daugiau nei socialinės apklausos.

– Esate Seimo narė, Švietimo ir mokslo komiteto narė. Savivalda jums patrauklesnė?

– Svarstysiu visas galimybes. Jei visiškai nuoširdžiai, man atrodo, kad esu labiau savivaldos žmogus negu Seimo. Seime yra labai daug ratukų, visokių mechanizmų, kuriuos reikia prasukti, kad pokytis įvyktų. Aš esu labiau rezultato žmogus. Savivaldoje tai, ką sugalvoji, įgyvendinti yra greičiau, paprasčiau.