JAV universiteto mokslininkė iš Lietuvos: Kremlius ilgus metus ruošė rusus, kad Europa jų nekenčia

Rusija agresyviai vykdo informacines operacijas, siekdama kelti chaosą ir užsienyje, o jos pačios įstatymai numato net atskirą rusišką internetą ir uždarą informacinę erdvę. JAV Drekselio universitete dirbanti mokslininkė docentė Asta Zelenkauskaitė, šiais metais išleidusi knygą „Chaoso kūrimas virtualioje erdvėje: dezinformacija ir sugniuždyta postvisuomenė“, interviu LRT.lt atskleidė Rusijos interesus – skleisti nepasitikėjimą Lietuvos ir kitų valstybių institucijomis, skaldyti visuomenę, o Rusiją vaizduoti kaip auką. Pasak jos, prabilus apie vykdomus nusikaltimus ar ydas, Rusija išnaudoja taktiką nukreipti dėmesį į kitą klausimą ar tiesiog neigti kaltinimus.

– Šiandien daug kalbama apie kovą su dezinformacija, tarsi suprantama, kad kiekvieno žmogaus asmeninė atsakomybė atpažinti manipuliavimą, būti raštingam informacinėse technologijose. Bet jei Rusijoje tai ginklas, jei vyksta manipuliacijos globaliu lygiu – ką gali padaryti vyriausybės, galbūt mokslininkai?

– Veikimas kartu tikriausiai yra viena iš išeičių – viena, pripažinti, kad tai vyksta, šviesti visuomenę. Iš institucinės pusės – sujungti visas institucijas, veikti manant, kad tam tikra dalis visko, ką veikiame, gali būti paveikta dezinformacijos arba, kaip aš sakyčiau, įtakos, neautentiškos veiklos.

Klausimas – ką bandome apsaugoti? Mokyklose reikėtų skatinti sąmoningumą, raštingumą, susijusį su visuomenės, kontekstiniu raštingumu, ne tik medijų. Ugdyti kritinį mąstymą <...> Einama ta linkme, kad tai įtraukiama į visuomenės ugdymą. Vien tik Vyriausybė arba mokslininkai negali viso to išspręsti. Įtraukčiau į šį sąrašą naująsias technologijas ir jų atsakomybę: kad kai jos sukuria naujas platformas, mąstytų apie visus blogiausius scenarijus. Ne tik kad sukuriama vieta, kurioje vyksta diskusijos, pasikeitimas informacija, bet ir kad ta platforma gali būti panaudota kitais tikslais. Manau, kad reikėtų pradėti nuo sąmoningumo – ne kaip sąmokslo teoriją, bet empiriniais duomenimis parodyti, kas vyksta.

Mano tyrimas prasidėjo nuo to, kad naujienų portaluose pradėjau stebėti vadinamąją kovą, kai apima netikrumo, nepasitikėjimo jausmas, kai žmonės pradeda vieni kitus įvairiai vadinti, šaukti, sakyti, kad tai yra Rusijos troliai. Tas nepasitikėjimas gali padaryti didelę žalą visuomenei.

– Socialiniuose tinkluose yra grupių, kuriose bandoma identifikuoti profilius, įtariamus esant prorusiškų trolių – sakoma, kad konkretus asmuo yra netikras vartotojas. Ką jūs manote apie tokias iniciatyvas? Jos laikomos pilietiškomis.

– Norėčiau pasiūlyti pavyzdį: kai žmonės pradėjo pildyti „Vikipediją“, interneto enciklopediją, buvo daug skepticizmo. Žmonės nepasitikėjo, sakė, kad štai, dabar kiekvienas gali parašyti, informacija nebus patikima. Kas atsitiko – atsirado struktūros, kiekvienas dalyvis gavo skirtingus vaidmenis pagal tai, kiek jis buvo sistemoje. Yra administratoriai, yra paprasti registruoti vartotojai, yra, kas saugo straipsnius. Tai yra savanoriška veikla.

Panašiai naujienų portaluose Lietuvoje prieš kelerius metus atsirado vadinamųjų elfų veikla. Gal kas nors gali pažiūrėti į tai nerimtai, bet ta iniciatyva gali būti platformose, kad ir naujienų portaluose – kad ne visa atsakomybė atitektų moderatoriams, kurie yra labai brangūs, nes sunku tą informaciją peržiūrėti laiku. Manau, įtraukti visuomenę, suteikti bendruomenės jausmą yra svarbu. Be abejo, reikia rasti sistemą kaip „Vikipedijoje“ <...> Galbūt ateityje bus galima sukurti sistemas netgi naudojantis dirbtiniu intelektu, atpažinti dezinformaciją, kuri internetinėje erdvėje nuolat keičiasi.

– Pakalbėkime apie jūsų tyrimus. Man atrodo įdomu ir nauja, kad aiškinate Rusijos veiksmus pagal, sakykime, psichologines kategorijas: apsimetimas auka, neigimas, visuomenės skaldymas. Kaip jūs matote Rusijos strategijas?

– Aš pradėjau nuo suvokimo, kad internetinėje erdvėje visa veikla, kai žmonės pradėjo dalyvauti turinio kūrime, gali būti daroma maskuotės būdu. Mes nežinome, kas tas žmogus iš tiesų, matome tekstą, arba šiandien, pavyzdžiui, vaizdo įrašą „TikTok“, arba „Instagram“ nuotraukas. Turinio kūrėjo esame įpratę nematyti <...>

Pradėjau nuo komentarų internete, matydama tam tikrus pasikartojimus <...> Internetiniai troliai gali naudoti įvairius būdus, jog mus įtikintų, kad yra autentiški diskurso dalyviai.

Bet tai yra ne tiesiog maskuotė, tai yra ir hibridinio karo dalis. Žiūrėjau į komentarus JAV ir Lietuvoje ir mačiau tuos pačius pasikartojimus. Pavyzdžiui, yra nukreipimo diskursas: nekalbėkime apie rusų trolius, kalbėkime apie politinį susiskaldymą, socialines problemas – kalbama, kad Rusijos troliai yra nekalti, kad yra rusofobijos aukos. Rusofobijos aukų [diskursas] jau buvo pastebėtas daug anksčiau, prieš Ukrainos karą Rusijos žiniasklaidoje. Rusijos žiniasklaidoje gyventojams jau buvo pateikiama, esą jos niekas nemėgsta.

Komentaruose ir Lietuvoje, ir JAV yra kaltinama, pavyzdžiui, žiniasklaida, tokios institucijos kaip FTB, kuri tuo metu tyrinėjo Rusijos trolių įtaką JAV prezidento rinkimuose 2016 m. [Sakoma, kad] Rusijos troliai nėra kalti, verčiau žiūrėkime į FTB, kaip jie eikvoja pinigus, nemato kitų problemų kaip imigrantų balsavimas, aštrus klausimas, skaldantis visuomenę. Lietuvoje diskursas buvo nukreipiamas į prezidentę Dalią Grybauskaitę, sakoma: žiūrėkime ne į Rusijos trolius, o į tai, kas Lietuvoje negerai.

Paskutinis mano žvilgsnis buvo iš psichologinės pusės: kodėl neigiama, kad yra Rusijos troliai? <...>

Kaip pastebėjo Holokausto neigimą nagrinėję mokslininkai, kai kyla klausimai dėl ideologijos, pavyzdžiui, Holokausto neigimo, siūloma ne kaltinti socialinius tinklus, internetinę erdvę, bet daugiau skatinti visuomenės sąmoningumą: pateikti daugiau informacijos, kad žmonės suprastų, kas vyksta, o ne sakyti, kad viskas su technologijomis blogai.

Kiekvienoje kartoje yra moralinė panika, susijusi su technologijomis, norėčiau ne kelti paniką, bet suvokti, kaip galime pasiruošti įvairioms situacijoms, kai technologijos, sukuriamos su vienomis intencijomis, vėliau gali būti panaudotos kitame kontekste ir į tai ne tik reaguoti.

– Tačiau socialiniuose tinkluose daug dalykų, kurių patys negalime kontroliuoti ir net nesuprantame, kaip veikia, kad ir tie patys algoritmai, siūlantys mums turinį. Ar nemanote, kad ateityje socialiniai tinklai bus griežčiau reguliuojami, o gal patys keisis?

– Internetinė erdvė vadovaujasi komercine logika. Jei nemokamai naudojamės paslaugomis, tampame produktu. Tai yra žinomas faktas, nepaisant to, socialiniai tinklai su naujuoju komerciniu modeliu – jis skiriasi nuo kitų, kai, pavyzdžiui, nueiname nusipirkti kavos ir už kavą turime mokėti <...>

Nežinau, ar reguliavimas yra tikslus apibrėžimas, kaip tai turėtų vykti, bet, tarkime, „Facebook“ atveju po 2016 m. prezidento rinkimų JAV įmonės atstovai buvo pakviesti pateikti savo išvadas ir informaciją, kaip vyko [manipuliavimas vartotojais – LRT.lt]. Algoritmai yra mažesnė problema – tada buvo kalbama, kad tam tikros grupuotės gali nusipirkti reklamą, tačiau niekas nežino, iš kur tie pinigai ateina, kokiais tikslais panaudojami.

Dažniausiai, kai kalbame apie dezinformaciją ir įtaką internete, kalbame apie koordinuotą veiklą, kaip ją atpažinti? Kiekviena informacijos platforma turi saugumo padalinius, kurie, manau, turėtų turėti atsakomybę pateikti informaciją visuomenei ir galėtų pakeisti paprasčiausius dalykus, tokius, kaip įdėti nuorodas, kas yra kas. Jei žinutė ateina iš vartotojo, kuris yra koordinuotos grupės dalis, kiti vartotojai turi žinoti, kad ta žinutė yra tokia. Aišku, gali kilti klausimas, kaip tai parodyti, kai kurie automatiškai skelbiami dalykai internete neturi blogų tikslų. Manau, tai nuolatinis klausimas, kaip prisitaikyti prie naujų kontekstų. Tai yra investicija.

Pavyzdžiui, „Twitteryje“ yra atskiras įrankis botometras, kuriuo bet kuris vartotojas gali pamatyti, kokio lygio yra [įtariamas] botas (automatiškai žinutes siunčianti paskyra – LRT.lt). „Twitter“ taip pat dalijasi API (angl. Application Programming Interface, funkcija, leidžianti analizuoti, kas ir kurioje vietoje skelbia įrašus, ją mokslininkai naudoja informacijos operacijų plitimo tyrimams – LRT.lt). – tiesiog reikia skirti didesnį dėmesį visuomenei, galbūt eiti keliu, kad vartotojai patys galėtų pasakyti: mums svarbu suprasti, kaip informacija keliauja <...> Mums nebūtina žinoti, kaip veikia algoritmai, nes tai komercinis projektas, bet vartotojams būtų galima pateikti įrankių, kad galėtų matyti, kaip kas vyksta. Galbūt tai bus socialinių tinklų ateitis.

Ne tik turinio moderavimo, bet ir iš struktūrinio platformų matymo pakeitimo. Jau ilgai esame susikoncentravę į kelis socialinių tinklų gigantus, gal ir mūsų suvokimas, kaip atrodo socialiniai tinklai, yra to padiktuotas? O gal esame pasiruošę naujai paradigmai, kai socialiniai tinklai būtų sukurti visai kitu požiūriu?

– Gal yra pavyzdžių?

– Aš tiesiog spekuliuoju, bet gal, pavyzdžiui, videožaidimai yra geras pavyzdys. Ten sukurta geografinė erdvė, kurioje galima matyti makrolygį ir sumažinti į mikro. Iki šiandien socialinius tinklus suvokėme kaip mažąjį pasaulį, kuriuo pasaulis sumažėja, atstumai tampa mažesni. Tai vienas iš patraukliausių aspektų, kodėl visi esame prisijungę prie socialinių tinklų. Bet galbūt šiandien turime kitus poreikius suvokti geografinį atstumą, suprasti, iš kur ateina informacija. Laikas ir vieta yra aspektai, kuriais socialiniai tinklai galėtų keistis.

– Jūsų knyga ir tyrimai apie socialinius tinklus išėjo dar prieš karą Ukrainoje – kokius pokyčius matote, gal kokia nors prielaida itin tiksliai pasitvirtino arba priešingai – nebėra svarbi?

– Akivaizdu, kad [karo] pavadinimas tampa labai aktualus. Specialioji operacija – kai kas nors yra pavadinamas kitaip, visada turime kelti klausimą, kodėl. Tai yra būdas nukreipti dėmesį. Šios nukreipimo, neigimo taktikos yra labai aktualios netikrumo situacijos pradžioje, kai matome, jog vyksta kas nors labai svarbaus, bet nesuprantame, kas ir kaip baigsis. Ukrainos karo pradžioje Rusija tai išnaudojo, pavadindama, kad tai yra specialioji operacija tam, kad gautų laiko, kurio metu jie galėtų neigti [okupaciją] – tai yra tas pats neigimo diskursas.

Taip pat labai aktuali tampa rusofobijos tema. Po tiek metų sakymo, kad rusų tauta yra nemėgstama, sankcijų metu, manau, kiekvienas Rusijos gyventojas staiga pajautė, kad yra daug šalių, kurios jų nemėgsta. Tas patvirtinimas, kurį Rusija per tiek metų sugebėjo pateikti kaip naratyvą, pasitvirtino. Turime suprasti, kad ekonominės sankcijos gali būti susijusios su visai kitais klausimais, bet jos gali būti interpretuojamos, panaudojamos <...> Rusijoje.

Manau, kad vienas dalykas, kuris neįvyko, nors buvo siekiama, – suskaldyti Europą, jos vertybes išnaudojant migrantus. Tai buvo Sirijos migrantų klausimas, JAV buvo linksniuojami migrantai iš Meksikos, tarsi jie buvo tikrieji [problemų] kaltininkai. Imigracijos banga iš Ukrainos buvo ne taip sėkmingai išnaudota, nes visos šalys sureagavo visai skirtingai.

Nors reakcijų buvo skirtingų, bet, pavyzdžiui, jos lyginimas su Sirijos migrantais, vadinamasis whataboutizmas taip pat buvo panaudotas.

– Bet net ir Rusijoje atvirai kalbama, kad vyksta karas, o ne kokia specialioji operacija – žodžiai, sąvokos, kurias sukūrė Rusijos režimas, yra labai smarkiai nutolusios nuo realybės. Kodėl jie dar vartojami?

– Kai ką nors įvardijame pačioje pradžioje, tarsi uždedame antspaudą. Tas antspaudas lieka pasąmonėje, gali išlikti kaip viena iš galimybių. Šiuo atveju išnaudojami posttiesos momentai, kai gyvename postmodernizme. Galbūt po kiek laiko viskas pasikeis, pasikeis ir žmonių supratimas. Bet tuo metu pavadinimas atliko savo darbą, turėjo įtakos. Negalime kalbėti apie naratyvą kaip absoliutizmą, kad visi tai priima. Bet kai žmonės neturi naujos informacijos, tas pavadinimas daliai žmonių suteikia tikrumo jausmą.

Ir per tą tikrumo jausmą yra kuriamas chaoso jausmas, nes po to skirtingos realybės sudedamos į vieną. Kiekvienam žmogui, kuris manė, kad karo nėra, bet po to pamatė, kad karas yra, tas savęs susipriešinimas tampa priežastimi, kuri gali sukelti netikrumą, stingdantį poveikį.

– Net ir Lietuvos žiniasklaidos priemonės vasario 24 dieną ryte, Rusijai pradėjus karą, vadino tai „specialiąja karine operacija“, nes taip ją pavadino Putinas.

– Taip, net tam tikros praktikos, kurios nusistovėjusios žiniasklaidoje, nesuveikia <…> tokiais atvejais galima pasinaudoti. Tas pasinaudojimo kontekstas yra vienas iš dalykų, kurį galėčiau pavadinti „sėkmingu“. Turime išlikti budrūs, net kai informacijos nėra pakankamai. Visada paklausti savęs, kodėl tai taip pavadinama, kam tai naudinga? Tai susiję su informacinio raštingumo – net ne medijų raštingumo, gal socialinio raštingumo pagrindais.

– Kalbant apie komunikaciją, šiandien Lietuvoje keliamas klausimas, kaip apeliuoti į Rusijos gyventojus ne disidentus, sukurti pokyčius visuomenėje. Kokie jūsų patarimai, mąstant, kaip gali keistis Rusija?

– Manau, kad yra labai daug teorijų, kaip paveikti. Jau žinome iš medicinos, kad gali būti bauginimo, parodymo taktika. Manau, reikia pradėti nuo žmogiškojo aspekto, suvokti, kad nepaisant to, kokius sprendimus daro Vyriausybė, žmonės yra žmonės, kaip ir mes. Svarbu, kad nebūtume įrankiais rusofobijai įtvirtinti ir patvirtinti <…> Suvokimas, kad žmonės [Rusijoje] jaudinasi ir kenčia, kad jų gyvenimas yra nestabilus.

Kitas svarbus dalykas – pateikti daugiau įvairios informacijos, ne tokios, kuri yra standartizuota, ideologinė, o parodyti, kaip karas vyksta viduje, daugiau atskleisti informacijos apie karius, kurie dalyvauja kare ir to nenori, kaip tai atrodo iš jų pusės. Suprasti iš vidinės pozicijos yra daug efektyviau, nei [primesti, kaip] mes galvojame, gyvendami kažkur kitur.

Paskutinis aspektas – turime suvokti, kad karta, kuri išgyveno sovietinius laikus, kai buvome nutildomi, Rusijoje vis dar gyvena <…> Tam tikra dalis visuomenės dar ir bijo dėl savęs, savo artimųjų. Ta informacija, kurią matome paviršiuje – namuose, žmonių svetainėse diskutuojama visai kitaip. Mes įsivaizduojame demokratinę interneto erdvę, kurioje galime dalyvauti, Rusijoje ji yra visai kitokia <...> Įsivaizduoti, kad tokioje erdvėje žmonės gali kalbėti, kaip yra iš tikrųjų ir juos kaltinti, kad jie ko nors nepasako, yra gan sudėtinga.