Jakeliūnas: karas Ukrainoje yra neteisėtas, bet iš dalies išprovokuotas

„Karas Ukrainoje yra neteisėtas, bet iš dalies išprovokuotas. Rusija buvo išprovokuota“, – interviu portalui LRT.lt sako kandidatas į Vilniaus merus Stasys Jakeliūnas, europarlamentaro kėdę norintis iškeisti į Vilniaus mero. Pasak S. Jakeliūno, užrašas ant savivaldybės pastato, kad Putino laukia Haga, yra „mažiausiai provokavimas kažkokiems veiksmams“.

„Aš nesakau, kad reikia bijoti, bet nereikia provokuoti“, – portalui LRT.lt teigia europarlamentaras.

Tarp S. Jakeliūno prioritetų tapus meru – nacionalinių Lietuvos oro linijų inicijavimas, Vyčio skulptūros pastatymas prieš buvusį KGB pastatą ir kova su korupcija.

„Vilnius yra Lietuvos sostinė, deja, yra ir Lietuvos korupcijos sostinė“, – vertina kandidatas į Vilniaus merus.

– Šiuo metu esate Europos Parlamento (EP) narys, tačiau kandidatuojate į Vilniaus merus – iškeistumėte europarlamentaro kėdę į Vilniaus mero?

– Vienareikšmiškai. Niekada nebuvau nutolęs nuo Lietuvos ir nuo Vilniaus. Visada ir dirbdamas EP tęsiau tuos darbus, kurie čia buvo pradėti Seime ir dar anksčiau, pavyzdžiui, bankų temos ar finansinių paslaugų, vartotojų teisių apsaugos temos.

Kadangi su Vilniumi esu susijęs bene 40 metų, matau, ką čia galima ir reikia daryti, žinau, kaip tai reikia daryti. Patirtis mano tinkama, jaučiu, kad galėčiau labiau ją pritaikyti Lietuvoje ir konkrečiai Vilniuje nei galbūt EP. Ten trejų su puse metų patirtis parodė, kad turinio daug, idėjų – daug, o įtaka sprendimams yra daug mažesnė nei Lietuvoje.

– Kiti pasakytų, kad buvimas europarlamentaru yra žingsnelis aukščiau už buvimą Vilniaus meru. Ką jiems atsakytumėte?

– Finansiškai – be abejo. Tačiau politikoje esu ne dėl finansų, o dėl darbo. Darbo rezultatai, manau, ir Seime buvo apčiuopiami, tikiuosi, taip pat ir Vilniuje rezultatai bus matomi. EP mano darbas daugmaž yra platesniame kontekste – jis irgi yra labai svarbus ir įdomus, bet man įdomiau, (...) kad sprendimai ir įtaka sprendimams būtų apčiuopiama ir reali, man tai yra motyvuojantis veiksnys. (...)

– Anksčiau kritikos susilaukėte susilaikydamas EP balsuojant dėl rezoliucijos, kuria Rusija pripažinta terorizmą remiančia valstybe. 2020 metais, balsuojant dėl paramą Baltarusijos opozicijai išsakančios rezoliucijos, taip pat susilaikėte.

Susilaikėte ir dėl skubaus Ukrainos finansavimo – dėl to Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) oficialiai pareiškė, kad jūsų balsas nebuvo derintas su LVŽS. Kodėl? Nemanote, kad tokiais klausimais turėtų būti svarbus vieningumas?

– Žinote, aš remiuosi laisvo mandato principu, savo asmeninę nuomonę visada turėjau ir turiu, informaciją galiu pagrįsti analize, o aš renku ją iš viso pasaulio – suprantama, ne iš Rusijos ir ne iš Baltarusijos.

Jungtinių Amerikos Valstijų politologai, istorikai, ekonomistai yra mano informacijos šaltiniai. Tai iš esmės lėmė atitinkamus sprendimus balsuojant. Dėl rezoliucijos dėl terorizmo – aš Putiną įvardiju kaip teroristą ir nusikaltėlį, taip pat ir karo nusikaltėlį, bet pripažinti visą valstybę, Rusiją [teroristine], visas institucijas, kad ir kokios jos būtų, visuomenines organizacijas, menininkus, aktorius ir muzikantus [teroristais]...

Aš esu gimęs tremtyje ir žinau, kas buvo Sovietų Sąjunga. Tai reiškia, kad žmonės, kurie nesukilo prieš Staliną tuo laiku, taip pat būtų atsakingi? Ar jie taip pat būtų vadinami teroristais? Vienas iš mano balsavimų buvo grįstas tokiu motyvu.

Kiti – atitinkamai, pavyzdžiui, vasario 16 dieną, atrodo, buvo balsavimas dėl skubios pagalbos Ukrainai. Tai buvo dar iki karo, aš tikėjausi ir vyliausi, kad karo nebus. Ten net ne parama buvo, tai buvo paskola eurais. Jei būtų prasidėjęs karas, skolinti Ukrainai eurais reikštų įvelti ją į skolos liūną. Tada jau reikia negrąžinamos paramos. Kai tik prasidėjo karas, visi mano balsavimai dėl finansavimo buvo atitinkami.

– Klausimų dėl jūsų palaikymo Ukrainai galėjo sukelti ir jūsų komentaras portalui TV3, kur teigėte, kad „šiuo metu didelę grėsmę kelia V. Putino režimo ir jo pakalikų provokacijos ir netgi teroro aktai Vilniuje ir kitose Lietuvos vietose“.

Taip kalbėjote apie palaikymo ženklus Ukrainai, pavyzdžiui, užrašą ant Vilniaus savivaldybės pastato – sakėte, kad „Kremliaus klika tikrai keršys už vienpusišką ir pernelyg arogantišką bei rizikingą Lietuvos valdžios užsienio politiką“. Ar šioje situacijoje, kai kaimyninė valstybė užpuola kitą valstybę – Ukrainą, į situaciją galime žiūrėti kažkaip kitaip nei vienpusiškai?

– Žiūrėti reikia ir būtina plačiai. Aš, be abejo, palaikau Ukrainą ir jos žmones, tai yra siaubingas karas, siaubingas nusikaltimas iš Rusijos valdžios – vėlgi, miniu ne Rusiją, kaip valstybę, o Rusijos valdžią. Tačiau atsakomybė, jei vertintume plačiai, yra ne vien Rusijos valdžios. Čia yra vienas iš motyvų.

Ukrainos viduje yra jėgų, politinių jėgų – ne vieną dešimtmetį, kelis dešimtmečius, – kurios siekia identifikuoti save kultūriškai, etniškai ir visaip kitaip, ir priešprieša su Rusija joms yra politiškai naudinga.

Pavyzdžiui, čia buvusi tokia žvaigždė Arestovyčius – komentatorius ir buvęs Ukrainos prezidentūros kanceliarijos patarėjas (buvęs Ukrainos prezidento administracijos vadovo patarėjas – LRT.lt), – prieš aštuonerius metus duodamas interviu viešai pasakė, kad „ateis laikas, Ukraina iškels savo vėliavą virš Kremliaus“.

Tačiau atsakomybė, jei vertintume plačiai, yra ne vien Rusijos valdžios.

Tai reiškia, kad Ukrainoje taip pat yra žmonių ir jėgų, kurios, sąmoningai ar ne, yra suinteresuotos šiuo karu ir siekia valstybės įtvirtinimo šioje globalioje geopolitinėje erdvėje.

Jungtinių Amerikos Valstijų interesai ir veikimo būdai užsienio politikoje – po Antrojo pasaulinio karo sukelti penki karai, kelios okupacijos, Irako intervencijos, Afganistano fiasko, visiškas fiasko, irgi yra veiksnys, kuriuo operuoja ir Rusijos valdžia. Visi šie dalykai man taip pat yra informacija.

O dėl savivaldybės – parama Ukrainai, viskas gerai, aš ją palaikau. Bet užrašas, kad Putinas turėtų atsidurti Hagoje, yra tiesioginis savivaldybės dalyvavimas geopolitikoje – net ne politikoje, ne paramoje Ukrainai, o geopolitikoje. Tai yra mažiausiai provokavimas kažkokiems veiksmams. Pasvalio rajone įvykęs dujotiekio sprogimas (...)

– Institucijų buvo pasakyta, kad kažkokių intervencijų iš šalies nebuvo nustatyta – avarija.

– Aš nežinau oficialios informacijos ir oficialios versijos.

– Tai yra oficiali informacija.

– Jei tai yra oficiali versija, aš norėčiau ją pažiūrėti, bet [buvo] tikimybė, kad kažkas panašaus įvyks – ir tai buvo sausio 13 dieną, pasienyje su Latvija. Įtartini tokie labai ženklai.

Galimi oro uostų [užminavimai] – buvo atvejų, kad kažkas skambina [grasinti]. Tai gali būti informacinės provokacijos, bet nerimo kėlimas Lietuvoje ir konkrečiai Vilniuje, aš manau, sietinas taip pat su Lietuvos valdžios [politika]. Aš nepalaikau tokios politikos – hiperagresyvios, nesubalansuotos. Atitinkamai [nepalaikau] Vilniaus valdžios veiksmų konkrečiai su užrašu.

Aš nepalaikau tokios politikos – hiperagresyvios, nesubalansuotos. Atitinkamai [nepalaikau] Vilniaus valdžios veiksmų konkrečiai su užrašu.

Jei jau užrašome – aš pajuokavau, – kadangi Bušas taip pat yra karinis nusikaltėlis, (...) intervencija į Iraką vyko visiškai be jokio pagrindo, (...) tai jau gerai būtų subalansuota geopolitinė žinutė – [reikėtų] užrašyti, kad tiek Bušo, tiek Putino laukia Haga. Mano tokie vertinimai ir tokia pozicija, aš jos laikysiuosi.

– Vadinasi, atsargiau žiūrėtumėte į tokias Ukrainos palaikymo akcijas ir susilaikytumėte tokiais klausimais, jei būtumėte meras? Nebūtų tokio užrašo ant savivaldybės pastato?

– Iš tikrųjų, jei jau būtų mano valia, tai Lietuvos palaikymas Ukrainai vienareikšmiškai reikalingas, bet humanitarinis, o ne karinis. Nes savo parama ginklais ir finansavimu ginklams įsigyti mes neišspręsime šio konflikto – čia yra moraliniai ženklai ir simboliai, tačiau sprendimus priims kitos valstybės.

Realiai Jungtinės Amerikos Valstijos priims sprendimus, kada toliau finansuoti ar nefinansuoti Ukrainą – turiu omenyje, ginklais, atitinkamai, kai prasidės ar neprasidės derybos dėl karo pabaigos. Nes karas, jei jis tęsis, bus ne tik pražūtis Ukrainai, bet ir grės rimtomis problemomis ir Lietuvai – tiek ekonominėmis, tiek galbūt ir karinėmis kažkokiomis. Bent jau teroristinėmis problemomis.

– Simboliniai aktai, simboliniai ginklų perdavimai taip pat yra svarbūs – galbūt galintys paraginti ir kitas valstybes. Bet jūs kelis kartus užsiminėte apie provokacijas iš Ukrainos valdžios atstovų ar visuomenininkų ir provokacijas iš JAV pusės. Jūsų manymu, Rusijos sukeltas karas buvo dėl provokacijos? Kas kaltas?

– Aš šitą karą vadinu taip – neteisėta agresyvi intervencija, karas Ukrainoje yra neteisėtas, bet iš dalies išprovokuotas. Rusija buvo išprovokuota. (...) 2008 metais Putinas pasakęs Bušui, tuometiniam prezidentui, kad, „jei Ukraina toliau bus aktyviai kviečiama į NATO, galų gale judės link NATO, mes perimsime Krymą“. 2008 metai.

Tas ir įvyko praėjus šešeriems metams. Rusijai NATO nėra draugiškas blokas – mes jį vertiname, be abejo, kitaip, bet, žiūrint iš Rusijos pozicijų, tai yra agresyvus [blokas] ir taip pat vykdantis galimai nusikaltimus, pavyzdžiui, tas pats Irakas – akivaizdžiai jokio pagrindo intervencijai.

– Užtvirtinkime – iš šalies gali nuskambėti, kad teisinate karą.

– Ne, aš neteisinu. Bet aš bandau suprasti ir interpretuoti. Gegužės mėnesį su keliais europarlamentarais lankėmės NATO būstinėje Briuselyje. Aš nustebau dėl dviejų dalykų. Paklausiau, kokia informacija remiasi NATO, kaip organizacija, vertindama situaciją Ukrainoje, Rusijoje, atitinkamai priimdama sprendimus.

Karas Ukrainoje yra neteisėtas, bet iš dalies išprovokuotas. Rusija buvo išprovokuota.

Atsakymas mane nustebino, kad NATO neturi savo žvalgybinės informacijos ir žvalgybos sistemos, remiasi valstybių narių suteikta informacija. Kokią informaciją jos pateikia, kaip pateikia, kaip objektyviai pateikia, yra antras klausimas, bet sudėtingas.

Kitas mano klausimas buvo, kaip šis karas gali baigtis – įveiks viena valstybė kitą ar panašiai? Atsakymas taip pat mane nustebino savo atvirumu, kad karinė šio karo baigtis neegzistuoja, kad iš šio konflikto nėra karinės išeities.

Dar vienas klausimas – o kas gali tarpininkauti ir padėti išspręsti šį konfliktą kitais metodais nei kariniais. Atsakymas vėlgi buvo labai įdomus ir atviras – mane nustebino tų žmonių, aukšto rango pareigūnų atvirumas, ne NATO vadovai, bet vis tiek. Atsakymas buvo, kad Jungtinės Amerikos Valstijos (...), jų veiksmai, jų įtaka – tiek diplomatinė, tiek karinė parama yra tie veiksniai, kurie vienaip ar kitaip arba tęs šį karą, arba padės sustabdyti.

Aš remiuosi šia informacija, atitinkamai ir mano balsavimai remiasi tokiais informacijos šaltiniais. Aš rusų kartais pasiklausau dėl kalbos, dėl konteksto, kaip jie mąsto. Jie turi savo logiką – ignoruoti ją ir ignoruoti jų interesus yra ne tik kvaila, tai yra pavojinga. Ir Lietuvai ypač pavojinga.

Mes turime Kaliningradą čia pat – kas ten yra, kokių ginklų prifarširuota. Jei tas ambicijas toliau ekstrapoliuotume, o kodėl mes nenorime, pavyzdžiui, Kaliningrado perimti ir integruoti jo į Lietuvą arba į Europos Sąjungą. Į ką tai pavirstų.

– Tokių kalbų nesu girdėjusi.

– Bet tokios ambicijos gali egzistuoti tam tikrų žmonių galvose (...). Mes esame labai rizikingoje situacijoje. Aš nesakau, kad reikia bijoti, bet nereikia provokuoti.

– Pereikime prie kandidatavimo į merus. Į rinkimus einate su šūkiu „Vilnius – visiems, ne tik saviems“. Ką reiškia tokia žinutė ir kokie būtų jūsų prioritetai miestui?

– Šioje žinutėje užkoduotas vienas iš pagrindinių prioritetų. Vilnius, kad ir koks jis būtų įspūdingas ir gražus, tikrai malonus miestas gyventi ir būti, turi didžiulę problemą – įsišaknijusi korupcija. Jos apraiškos yra įvairios – nepotizmas, Šimašiaus žmonos verslo reikalai, Benkunsko sūnėno reikalai – (...) laimimi konkursai iki tam tikros finansinės ribos (...). Zuokas – aš jį vadinu Vilniaus korupcijos krikštatėviu. (...)

Organizacija, viešoji įstaiga Vilniaus klubas, (...) yra verslo elito, advokatų elito, taip pat kai kurių bankininkų, žmonių klubas, kuris turi teisę egzistuoti, be jokios abejonės, bet jame yra ir politikai, (...) šiam klubui prezidentauja ne kas kitas kaip Vilniaus meras.

Vienoje vietoje yra samplaika verslo, milžiniško verslo, galingiausio verslo, ir politikos, prezidentas – Vilniaus meras. Štai kur tikriausiai, aš darau prielaidą, vyksta diskusijos, susitarimai, derinimai, dalinimaisi galbūt įtakos zonomis ar panašiai. (...)

Vilnius yra Lietuvos sostinė, deja, yra ir Lietuvos korupcijos sostinė.

Štai jums turbūt bent jau dalis ištakų, o gal svarbiausios galimos korupcijos ištakos. Aš nesakau, kad būtinai viskas ten yra korumpuota. (...) Vilnius yra Lietuvos sostinė, deja, yra ir Lietuvos korupcijos sostinė. Manau, šitą reikalą reikia sutvarkyti. Yra kitų prioritetų, be abejo.

– Kalbant apie kitus prioritetus, vilniečiai išskiria tokias problemas kaip lėtai vykstanti daugiabučių renovacija, kritikuojamas Vilniaus viešasis transportas, siaurinamos gatvės. Be jūsų paminėtos korupcijos, kas jums yra didžiausias Vilniaus skaudulys?

– Sakykim, apie renovaciją, (...) valstybės institucijos, šiuo atveju savivaldybės institucijos arba pati savivaldybė, turi koordinuoti ir finansuoti šį dalyką, iš sutaupytų lėšų padengti finansavimo išteklius, jei reikėtų skolintis, o, tikėtina, reikėtų skolintis, kad žmonėms nereikėtų vargti derinant, renkant parašus, kas sutinka, kas nesutinka.

Atlikti didelio masto būsto renovavimą – milžiniškas ir beveik neįmanomas darbas nei valstybės, nei Vilniaus mastu. Savivaldybės veiksmai, koordinuojant ir finansuojant šį procesą, kaip aš minėjau, yra kertiniai.

– Tai viena iš didžiausių jūsų matomų problemų? Pritartumėte, kad renovacija stringa?

– Be abejo. Dabar energetikos kainos šiek tiek sumažėjo, bet nežinau, kiek tęsis tas karas mūsų aptartas, tie šokai, kainų svyravimai labai tikėtini ir ateityje. (...) Renovavimas – vienas iš kelių ir sutaupyti.

– Be renovacijos – kas dar galėtų sumažinti išaugusias komunalines išlaidas?

– Manau, reikia galvoti apie bendresnius sprendimus. Pavyzdžiui, jūs paminėjote viešąjį transportą, nustebau sužinojęs, kad Vilniuje yra trys įmonės, komercinės įmonės, teikiančios viešojo transporto paslaugas.

Netgi pagrindinė įmonė „Vilniaus viešasis transportas“ (...) yra uždaroji akcinė bendrovė. Vairuotojai ką tik streikavo. Visos šios įmonės turi būti sujungtos į vieną arba turi likti viena, ji turi būti jokia ne uždaroji akcinė bendrovė – turi būti savivaldybės įmonė su tiesiogine atsakomybe (...).

Vilniaus savivaldybė taip pat kofinansuoja ir privačias ugdymo įstaigas. Viskas čia galėtų būti gerai, jei tai yra lokalios iniciatyvos, kai kur nors kaimynystėje šeima sugalvoja, kad gali padėti prižiūrėti kieno nors vaikus. Viskas gerai, bet, jei tai tampa verslu, – tai yra tapę verslu, Landsbergių šeimos verslu, – tai yra korupcijos apraiškos. (...)

Visi tie pinigai galėtų būti nukreipti – aš nekalbu apie nemokamą viešąjį transportą, nes tai bus labai populiaru, visi turbūt tą patį siūlys. (...)

– Kadangi prakalbote apie viešąjį transportą, jis iš vilniečių taip pat sulaukia nemažai kritikos – autobusai nepatogūs, daug kritikos sulaukia ir troleibusai, sakoma, iki stotelės reikia toli eiti, nuo stogo varva. Kai kurie kandidatai į merus siūlo metro ar tramvajaus idėjas. Kokia būtų jūsų viešojo transporto vizija?

– (...) Metro finansiškai Vilniui yra beveik neįveikiama. Nebent tai būtų su didele Europos Sąjungos parama – kiek žinau, tai yra neįmanoma, tai nėra kažkokie tarpregioniniai projektai ir panašiai, todėl tai turbūt finansiškai nerealu.

Metro finansiškai Vilniui yra beveik neįveikiama.

Manau, reikėtų pradėti nuo mažesnių ir paprastesnių žingsnių ir tada žiūrėti, ar ko nors reikia tokio svarbaus, kaip, pavyzdžiui, tramvajaus. Autobusai ir troleibusai, be abejo, turėtų būti atnaujinti, tam reikia finansavimo šaltinio. (...)

Jį būtų galima finansuoti skolintomis lėšomis, išleidžiant, sakykim, savivaldos obligacijas, ta praktika taikoma kitose valstybėse, (...) galėtų būti sostinės plėtros bankas, čia jau padėtų tikriausiai ir Europos Komisija.

– Kaip suprantu, jūsų vizija tokia, kad turėtų būti atnaujinama tai, kas yra dabar – autobusai ir troleibusai, o ateityje, jei prireiktų, galėtume kalbėti apie tramvajų?

– Aš manau, nereikėtų. Šiais laikais tie troleibusai gali būti modernūs, autobusai gali būti elektriniais akumuliatoriais varomi, tai nebūtų taršos. Jei sudvejintume ir padarytume efektyvias [viešajam transportui] skirtas juostas, nes dabar jos užsikemša (...).

Sakykim, šviesoforų veikimą reikėtų sinchronizuoti su viešojo transporto eismu, kad niekas nestrigtų. Jei sudvejiname elektrinius autobusus ir troleibusus, klausimas, ar mums mieste su 600 tūkst. gyventojų dar ko nors reikia. Yra 10–20 kartų didesnių miestų, aišku, ten yra metro, taip, bet yra ir kitų efektyvių sprendimų.

Sutvarkykime tai, ką galime sutvarkyti, atnaujinkime parką, jei tada reikės, jei miestas išaugs, pavyzdžiui, iki milijono, galima galvoti apie kokią nors, pavyzdžiui, tramvajaus sistemą, ir tada, jei pritrauktume naujų gyventojų, turėtume finansavimo šaltinį.

Pavyzdžiui, Talinas tai panaudojo, kad nauji gyventojai, kurie deklaruoja savo gyvenamąją vietą Taline, moka gyventojų pajamų mokesčius. Panaši sistema yra ir Lietuvoje, ir iš to jie finansuoja nemokamą viešąjį transportą. (...)

Stadiono niekaip nesugebame pastatyti per 20 ar kiek metų, o viešojo transporto sistema sudėtingesnė.

Sutvarkykime paprastus dalykus, tada žiūrėsime, ar reikės. Žinote, inicijuoti stambius projektus, ypač retoriniu lygiu, yra labai paprasta. Įgyvendinti ir tai pagrįsti finansiškai yra daug sunkiau. Stadiono niekaip nesugebame pastatyti per 20 ar kiek metų, o viešojo transporto sistema sudėtingesnė.

– Kalbėjome apie viešąjį transportą, tai pateikiamas pavyzdys kaip alternatyva automobiliams. Vilniečiai neslepia ir sako, kad Vilnius darosi nepatogus važinėti automobiliu. Kokia jūsų vizija šiuo klausimu? Ar visas dėmesys turėtų būti skiriamas viešajam transportui, ar vis dėlto reikėtų palengvinti susisiekimą automobiliais?

– Modernūs miestai vis dėlto remiasi viešuoju transportu. (...) Gyvenau ne vienoje šalyje, žinau, kur prekybos centrai kuriasi – lyg taisyklė, jie kuriasi užmiestyje.

Čia sukoncentruota – čia statybų verslo interesai, korupcija ar ne korupcija, panašiai, matyt, tam tikru laiku taip jau susiformavo tokios tradicijos, mano manymu, negeros tradicijos, kad (...) dviejų, trijų, kelių kvadratinių kilometrų ribose yra keli Vilniaus mastu didžiuliai prekybos centrai. Tai taip pat veikia transporto srautus.

Jei jie būtų iškelti, suprantama, tai dabar sudėtinga, bet, nustačius jiems atitinkamus mokesčius, įrengus aplinkui infrastruktūrą, galbūt dviejų lygių sankryžas... (...) Mokyklos ir ugdymo įstaigos, darželiai turi būti lokalizuoti – ten, kur gyvena žmonės ir šeimos, ten turėtų būti ir ugdymo, ir švietimo įstaigos. (...)

Tai veikia ir transporto sistemas – tiek viešojo, tiek privataus transporto. Jei žmonėms reikia vežioti vaikus iš vieno miesto galo į kitą galą, kaip tai apkrauna transportą – tiek viešąjį, ypač privatų transportą.

– Kaip siektumėte to išskirto prioriteto dėl draugiškos aplinkos šeimai kūrimo? Paminėjote, kad žmonėms tenka važiuoti į kitą miesto galą ir vežti vaiką į mokyklą ar į darželį. Kokie čia būtų jūsų sprendimai?

– Normaliose valstybėse, ypač Skandinavijos valstybėse, kurios yra laisvos ir liberalios, mano žiniomis, nėra tokių dalykų, kad vienoje teritorijoje gyvenantis vaikas keliautų kažkur į kitą miesto galą į mokyklą.

Čia turėtų būti lokalizuoti sprendimai, pirmiausia, šeimos, gyvenančios tose vietose, kur yra mokyklos arba ikimokyklinio ugdymo įstaigos, turėtų ne tik prioriteto tvarka, bet [būtų] būtinybė ten ir vesti savo vaikus.

– Daugiau mokyklų ir darželių steigtumėte ar mažiau pasirinkimo būtų?

– Ten, kur reikia, reikia steigti daugiau. Suprantama, viešojo sektoriaus. Čia taip pat apsileista, lyg yra šioks toks postūmis bent jau kalbų lygiu. Be abejo, reikia statyti mokyklas, jei reikia, ikimokyklinio ugdymo įstaigas savivaldybės, o kai kur ir valstybės pinigais. (...) Tada iš dalies spręstųsi ir laiko sąnaudos, ir kamščių sumažėtų.

– Pagrindinis sprendimo būdas būtų naujų įstaigų steigimas?

– Ten, kur jų reikia. Arba perskirstymas vaikų, jei jie dabar gyvena viename miesto gale ir važinėja kitur. Ne iš karto, pamažu, per dvejus, trejus metus lokalizuoti ir koncentruoti ten, kur gyvena šeimos.

– Nebūtų galimybės rinktis?

– Jei mikrorajone yra dvi, trys mokyklos arba ikimokyklinio ugdymo įstaigos tam tikroje kelių kilometrų aprėptyje (...), ten jie gali rinktis. Bet rinktis iš Karoliniškių kur nors į kitą miesto galą...

– O jei tėvai ten dirba?

– Jei dirba ir jiems patogu, jei jie vežioja, jei pagrindžia, kad dirba kelerius metus, o ne šiaip laikinai, galimi tokie atskiri sprendimai, bet lyg taisyklė vaikai, ypač paaugę vaikai, patys gali judėti. Daug patogiau – ne penkerių metų vaikas, bet 15 metų mokinys gali pats keliauti namo, nereikia tėvams vežioti.

Sutvarkius tą pseudoliberalų pasirinkimą ir išsprendus privataus verslo finansavimo viešaisiais pinigais klausimus, mes sutaupytume lėšų, sumažintume kamščius ir sutaupytume šeimoms laiko ir nerimo.

Dėl ikimokyklinio ugdymo įstaigos gali būti atskiri sprendimai. Sutvarkius tą pseudoliberalų pasirinkimą ir išsprendus privataus verslo finansavimo viešaisiais pinigais klausimus, mes sutaupytume lėšų, sumažintume kamščius ir sutaupytume šeimoms laiko ir nerimo.

– Iš karto kyla klausimas dėl gimnazijų – neretai ji pasirenkama pagal gimnazijos gerumą. Neslėpkime – yra geresnių gimnazijų ir tų, kurias galbūt ne visi nori rinktis.

– Kuo pasižymi Suomija, tai ten švietimo kokybė yra beveik visur vienoda, visose mokyklose – ne tik mokyklose, bet ir miestuose lyginant juos su periferija. Tai yra kita problema. Jei mes užtikrintume kiek įmanoma tolygų švietimo kokybės standartų vykdymą... Nes kitaip vyksta konkurencija – ten, kur susitelkia geresni vaikai, ten atitinkamai traukia ir geresni mokytojai.

Nespręsdami problemos iš esmės, mes ją labiau giliname. Prioritetas yra paslaugų lokalizavimas, tada kokybės problema, be abejo, taip pat yra spręstina. (...) Privačios [ugdymo įstaigos] turi teisę egzistuoti – vienareikšmiškai taip pat, bet finansavimas turi būti tik iš privačių lėšų.

Jei šeima nusprendžia, kad nori naudotis privačia švietimo paslauga, viskas gerai, bet viešų pinigų, lygiai taip pat kaip sveikatos paslaugos, medicinos paslaugos, tik iš privačių lėšų turi būti, jokių ten krepšelių nereikia. Čia yra sprendžiami dalykai – aišku, ir nacionaliniu mastu, bet ir Vilnius gali turėti įtakos šiems sprendimams, bent jau savo galimybių ribose sutvarkyti šią problemą.

– Norėčiau pereiti prie Vilniaus viešųjų vietų. Esate sakęs, kad priešais buvusį KGB pastatą pastatytumėte Vyčio skulptūrą. Dabar diskusijos verda ir dėl paminklo Antanui Smetonai – rastumėte ir jam vietą ar visgi pirmenybė būtų Vyčio skulptūrai?

– Nemanau, kad čia reikia kažkokį konkurencinį aspektą įžvelgti. Mano prioritetas vis tik būtų Vyčio skulptūrai. (...) Prezidentas Smetona, be abejo, prisidėjo prie valstybingumo stiprinimo Lietuvoje, tačiau vargu ar jį galima pavadinti demokratiniu prezidentu, skirtingai nuo Kazio Griniaus, kuriam vienareikšmiškai demokratija buvo ne mažiau svarbi nei valstybingumas.

Jei jau kalbėtume apie kokius nors asmeninius paminklus ar panašiai, mano kriterijai būtų du – jei tai žmogus, stiprinęs valstybingumą, bet pasižymėjęs ir demokratija, suprantama, to laiko kontekste intencijomis, veiksmais ir sprendimais, be abejo, tokių žmonių atminimas turėtų būti taip pat įamžintas.

Konkrečiai dėl Smetonos aš turėčiau tam tikrų abejonių, ypač jei konkuruosime su Vyčiu arba kažkokiais kitais monumentais. Bet turi būti stiprinimas tų dalykų atminimas, nes tai, kas yra dabar, yra nepakankama, o dabartinė Vilniaus valdžia su tais paplūdimiais iš tikrųjų pasityčiojo iš to atminimo.

Aš suprantu jų intencijas, bet yra Neris, Baltasis tiltas – kas yra ten, tai puiku, sutvarkyta, ir pramogų, poilsio, sporto vieta, viskas gerai, bet kam to reikia Lukiškių aikštėje, aš visiškai neįsivaizduoju. Ypač su mano šeimos praeitimi ir kitų žmonių tragiška istorija man buvo gana nejauku žiūrėti ir nemalonu matyti tokius dalykus.

– Esate užsiminęs apie nacionalines oro linijas. Jei taptumėte Vilniaus meru, imtumėtės tokios iniciatyvos kaip miesto vadovas turėti Vilniuje įsisteigusias nacionalines oro linijas?

– (...) Vilnius nėra pajėgus užtikrinti kokių nors nacionalinių oro linijų, nes tai pavadinimas – nacionalinės, – reikia, be abejo, valstybės pastangų.

– Bet turiu omenyje iniciatyvas.

– Iniciatyvą – taip. Kadangi pačiam tenka daug skraidyti, tai, kas yra dabar, yra tikrai nepatogu – ir susisiekimas, ir patrauklumas investicinis ir visoks kitoks, Vilnius kenčia dėl to. „AirBaltic“ yra seniai nukonkuravę ir Vilnių, ir Lietuvą su savo linijomis, jie teikia tas paslaugas mums.

Idealiu atveju, aš manau, turėtų būti visų trijų Baltijos valstybių oro linijos, nežinau, ar tai įmanoma, nes latviai, matyt, jau įsitvirtinę, gal net nenorės įsileisti, bet prioritetas būtų Baltijos šalių oro linijos. (...)

Jei ne, Lietuva yra (...) pusantro karto didesnė už Latviją, vien gyventojų skaičius lemia, kad turėtume turėti tam tikrą konkurencinį pranašumą. (...) Lietuva ir galėjo, ir, aš tikiuosi, ateityje taps tranzito šalimi [tarp Rytų ir Vakarų].

Tikiuosi, kad išsispręs Ukrainos karo problemos, atsikurs santykiai ir su Rusija – neįmanoma, kad neatsikurtų. Gal praeis dešimtmečiai, bet reikia žiūrėti į priekį. Vilnius turėtų rodyti iniciatyvą, bet svarbiausi dalykai turėtų būti, suprantama, valstybės arba Vyriausybės rankose. (...)

– Šiuo metu nesate įvardijamas kaip vienas iš favoritų laimėti rinkimus – kaip jūs pats vertinate tokias prognozes? Kas, jūsų manymu, pagrindinis jūsų konkurentas rinkimuose?

– Jei būtų objektyviai vertinamos žinios, patirtis, įdirbis ir ankstesnių darbų rezultatai, manau, aš būčiau vienas iš pagrindinių konkurentų. Tačiau dėl vienokių ar kitokių priežasčių įvardijami, atrodo, keturi kandidatai.

Aš nežinau, kokiomis apklausomis remiamasi, kai kurios apklausos yra privačiai inicijuotos ir finansuotos. Jos yra eksponuojamos, tai vėlgi yra propaganda, kuri nepažymima kaip politinė reklama. Jei privačių apklausų rezultatai yra pateikiami kaip sociologinių apklausų rezultatai, tai yra rinkėjų klaidinimas.

To rezultatas gali būti tai, kad susiformuoja tokia opinija ir tarp kitų žiniasklaidos priemonių, ir tarp gyventojų, kad štai yra keli favoritai. (...) Tai yra sudėtinga problema, bet, aš manau, jei būčiau objektyviai pateikiamas ir pristatomas, turėčiau ne mažesnius šansus nei bet kas kitas.

O kas pagrindinis konkurentas, aš nenoriu minėti konkrečių žmonių. Jei būčiau antrajame ture, galėtume kalbėti. Tikiuosi, kad į jį pateksiu.

– O kokį Vilnių matote po 10 ar 20 metų?

– Ir dabar jis yra daugiatautis miestas. Suprantama, dabar tie karo reikalai užgožia, deja, mes dažnai girdime rusų kalbą – ne ukrainiečių, ne baltarusių kalbą. Jokių problemų aš dėl rusų kalbos neturiu, bet tai, suprantama, turi būti daugiatautis miestas, bet, be abejo, dauguma lietuvių, aš už tai, kad tai būtų tautinė valstybė ir tautinis miestas, bet tolerantiškas miestas ir tolerantiška valstybė kitų tautų ir kalbų atžvilgiu.

Yra paprasta formulė – patogus ir saugus miestas visiems. (...) Tikiuosi, kad gyventojų Vilniuje daugės, bet ne tiek, kad užgožtų tą patogų gyvenimą. Mums nereikia daugiamilijoninio miesto, mums galbūt iki milijono dydžio miesto būtų puiku gyventi. (...)

Tai žalias miestas, Nerį [reikėtų] labiau panaudoti rekreacijai, poilsiui, sportui, galbūt ir pramoginiam transportui. (...) Žalias, patogus, saugus miestas, atviras pasauliui ir visai Lietuvai.