Prieš 1 metus
53
Išskirtinė menininkė, atkakliai siekusi mokslų, nebijojusi eksperimentuoti ir fotografiją mačiusi kaip savo gyvenimo palydovę. Taip dailininkę ir fotografę Veroniką (Vėrą) Šleivytę pristato menotyrininkė, Nacionalinėje dailės galerijoje eksponuotos parodos „Kartais Vėra taip atrodo“ kuratorė Agnė Narušytė. Vėra buvo pirmoji, fotografavusi homoseksualią moterų meilę, o savo gyvenimą ji pavertė nuolatiniu pasirodymu prieš kamerą.
„Didmoterės“ – LRT.lt portalo projektas, skirtas moterų veiklai Lietuvos istorijoje įprasminti. Žinote išskirtinę Lietuvos moterį? Atsiųskite pasiūlymą redakcijai pasidalink@lrt.lt.
Taip pat skaitykite
Kaip pasakoja menotyrininkė, V. Šleivytė (1906–1998) gimė 14 vaikų šeimoje, o savo rašytoje biografijoje pabrėžė vaikystės ir jaunystės vargus. Jos tėvai buvo bežemiai valstiečiai, tad tiek Vėra, tiek jos broliai ir seserys turėjo tarnauti ūkininkams, kad šeima išsilaikytų. Jau nuo jaunystės Vėra buvo meniška, turėjo tikslą tapti dailės mokytoja.
„Ganydama karves, ji matė gamtos grožį, namuose matydavo, kaip siuvinėja jos vyriausioji sesuo Ona, kaip gražiai dainuodavo mama. Gamtos grožis ir šeimos narių menas lėmė, kad dėl šių estetinių patirčių labai anksti gimė noras, kaip ji pasakoja, tapti dailės mokytoja“, – sako A. Narušytė.
Vėros tėtis nenorėjo jai leisti tęsti mokslų – reikėjo, kad vaikai padėtų ir dirbtų pas ūkininkus, tačiau merginai padėjo jos mama ir sesuo. Neturėdama pakankamai lėšų nusipirkti dailės priemonių, teptuką Vėra pasidarė iš medinės šakelės.
Taip Vėra pabaigė mokyklą, o vėliau, kaip pasakojo pati, kaime su kolegomis buvo įsteigusi mokyklą, kurioje vaikai galėjo mokytis piešti.
„Turėjo būti labai atkaklus ėjimas į mokslus“, – pažymi A. Narušytė.
Baigusi mokslus, Vėra įstojo į Kauno meno mokyklą, dirbo braižytoja Žemės ūkio ministerijoje. Pasak menotyrininkės, kaip sakė V. Šleivytė, sunkus gyvenimas dirbant ir besimokant ją privedė prie ligų. Šis motyvas atsispindi ir Vėros kūryboje, kai ji fotografuodavo ligoninės vaizdus.
Nepaisant to, kad V. Šleivytė buvo iš visiškai tolimo užkampio, neturtinga, ji pasiekė savo. Tokia istorija įkvepia ir dabar, ir visais laikais.
Vis dėlto ir tokiomis sąlygomis Vėra išpildė savo svajonę – baigė mokyklą ir dirbo dailės mokytoja.
„Nepaisant to, kad V. Šleivytė buvo iš visiškai tolimo užkampio, neturtinga, ji pasiekė savo. Tokia istorija įkvepia ir dabar, ir visais laikais. (...) Ir dabar turime naratyvą, kad yra skurstanti antroji Lietuva, (...) kad yra didžiulis skirtumas ne tik tarp miestų ir kaimų, bet tarp sostinės ir kitų vietų“, – svarsto A. Narušytė.
Išskirtinė asmenybė
Skaitant V. Šleivytės autobiografiją, laiškus ir užrašus ant fotografijų, galima kalbėti apie jos išskirtinę asmenybę. Kaip atkreipia dėmesį A. Narušytė, daugelyje nuotraukų Vėra pati įbėga į kadrą.
„Matyti, kad ji žmones sustatė, surežisavo, kad vadovauja vaizdui ir jį kuria, o kartu nustato automatinį laikmatį, kad ir pati galėtų įsikomponuoti iš anksto numačiusi sau vietą. Tai moteris, kuri yra abiejose nuotraukos pusėse, žiūri pro fotoaparato akutę, viską nustato ir kartu yra aktorė. Tai sukuria labai energingos, žvalios, daug idėjų turinčios moters įspūdį – ji viską gali, yra šauni“, – kalba menotyrininkė.
A. Narušytė taip pat pastebi, kad Vėros rūbai yra ypatingi ir visą laiką keičiasi, todėl ir nuotraukos datą galima patikslinti pagal tai, kokius drabužius dėvi fotografė.
Visą gyvenimą V. Šleivytė mėgo daryti autoportretus, neretai šmaikščius, o nuotraukas ji apibūdindavo ir trumpais aprašais kitoje fotografijos pusėje.
„Sukuriama tokia distancija nuo savęs, kurią ji mato fotoaparate. Pavyzdžiui, kitoje fotografijos pusėje parašyta: „Kartais Vėra taip atrodo.“ Kurdamas autoportretą, menininkas tarsi turėtų išreikšti savo esmę, asmenybę, bet kai ji parašo, kad „kartais Vėra taip atrodo“, tai iš karto parodo to atvaizdo reliatyvumą, kad ji tarsi pati save ne per daug atpažįsta, kad tai momentinis pralekiantis įvaizdis, kurį sugavo fotografija“, – dalijasi A. Narušytė.
„Už moteris ir su moterimis“
Anot menotyrininkės, Vėros veikla rodo, kad ji domėjosi lyčių lygybės temomis. Ji buvo viena iš pirmosios Moterų dailininkių bendrijos įkūrėjų, tapo jos pirmininke. Ir ne bet kokia, o labai veiklia pirmininke: „Galima tapti tokia popierine pirmininke, formalia figūra (...), o ji labai veikė, organizavo parodas, kuravo jas.“
„Tai, kad ji mylėjo moteris, matyt, jai padėjo būti už moteris ir su moterimis“, – sako A. Narušytė.
Menotyrininkė svarsto, kad tarpukario Lietuvą esame linkę įsivaizduoti kaip patriarchalinių idėjų nešėją, o „tradicinės“ Lietuvos mitą esame atsinešę ir iš istorijos ar literatūros pamokų, tačiau, pabrėžia A. Narušytė, nuo pat tautinio atgimimo 19 a. pabaigoje moterys jame aktyviai dalyvavo.
„Moterys ne tik dalyvavo atkuriant Lietuvą visuose etapuose, bet ir rūpinosi, kad į įvairias deklaracijas moterims būtų įrašyta balsavimo teisė. (...) Kai vyrai išsisuko ir nepakvietė moterų į Lietuvos tarybą, kuri vėliau priėmė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, 1918 metų vasario 17 dieną moterys susirinko į protesto mitingą Kaune, nepasidavė, išsireikalavo ir jau 1918 metais Konstitucijoje moterims buvo įrašyta balsavimo teisė“, – pasakoja A. Narušytė.
Tai, kad ji mylėjo moteris, matyt, jai padėjo būti už moteris ir su moterimis.
Pasak jos, tokios idėjos veikė ir V. Šleivytę, kuri dalyvavo dailininkių kovoje už galimybes eksponuoti savo darbus. Pavyzdžiui, nors fotografijos mėgėjų pirmojoje parodoje 1933 metais dalyvavo tik kelios moterys, tarp jų buvo ir Vėra, sako menotyrininkė.
Taip pat skaitykite
Sala tradicinės visuomenės jūroje
V. Šleivytė kalbėjo apie patriarchalinio mąstymo kodus ir moters savistabą to laiko visuomenėje. A. Narušytė svarsto, kad, nors dabar šiais klausimais kalbėti jau lengviau, dar neretai prikabinamos tam tikros etiketės, o žodis „feminizmas“ suvokiamas neigiama prasme.
„Tuo metu visuomenė buvo tradiciškesnė, būrelis moterų, kurios vis dėlto nepasidavė, buvo mažesnis. Manau, jos buvo tokia labiau sala tradicinės visuomenės jūroje. (...) Tokių moterų buvo, bet apie tai kalbėdamos jos susidurdavo su pasipriešinimu“, – pasakoja parodos kuratorė.
Pasak jos, Vėra bandydavo pasimatuoti tradicinius moters įvaizdžius, tačiau tai sukurdavo tam tikrą distanciją. Pavyzdžiui, besileidžiant saulei, Vėra kartu su draugėmis daro šešėlių teatrą, savo kūnais kuria siluetines figūras – atrodytų, tradicinis mergelės ilgais plaukais įvaizdis, tačiau ir čia Vėra ir jos draugės apsirengusios moderniai, menininkė dėvi kelnes, yra trumpais plaukais.
Ji yra visur, ji tokia savo gyvenimo kūrėja, tuometinio modernaus gyvenimo dalyvė.
Fotografijose Vėra žaidžia, persirengia vyriškais drabužiais, rodo savo gyvenimą: „Žiūrėdami į V. Šleivytės fotografijas, kuriose yra ji pati, matome ne tradicinę, tipišką moterį, ne mergelę, bet matome moterį, kuri gyvena savo gyvenimą, turi savo interesų.“
Vienose nuotraukose Vėra skaito laikraščius, kitose rūpinasi savo grožiu, pavyzdžiui, užsiaugina nagus, juos nusikerpa, pasidaro šukuoseną, vardija A. Narušytė.
„Jai rūpi, kaip ji atrodo, bet kartu ji piešia, keliauja, serga... Ji ir tas situacijas fotografuoja. Tai yra V. Šleivytės fotografijos jūra, yra didžiulė jos objektyvą ir akį patraukianti objektų bei situacijų įvairovė. (...) Ji yra visur, ji tokia savo gyvenimo kūrėja, tuometinio modernaus gyvenimo dalyvė (...). Tai įvairiapusė asmenybė, kurios nesutalpinsi į kažkokį įvaizdį“, – akcentuoja menotyrininkė.
Fotografija – nuolatinė gyvenimo palydovė
Pasak menotyrininkės, V. Šleivytė – unikali fotografė, fotografiją pavertusi nuolatine savo gyvenimo dalyve, o savo gyvenimą – nuolatiniu pasirodymu prieš kamerą.
„Nebegalvojama apie tai, kad reikia kažkam įtikti – ji gyvena, fotografuoja, atlieka performansą“, – teigia A. Narušytė.
Ji šypsosi, kad Vėros fotografija šiuo klausimu galėtų būti paaiškinta tuo, kas vyksta dabar, kai naudojamės socialiniais tinklais.
„Tada reikėjo mokėti fotografuoti, pirkti juosteles, žinoti, kaip veikia fotoaparatas. Reikėjo žinių, tai buvo sudėtingesnis dalykas, kuriuo turėjai užsiimti specialiai. Dabar mes tai darome negalvodami, žmonės fotografiją pavertė savo gyvenimo dalyve – tai, ką aš pastebėjau įdomaus, turi būti nufotografuota ir dar visiems parodyta“, – sako A. Narušytė.
Menotyrininkė taip pat atkreipia dėmesį į Vėros komunikaciją per fotografijas, kai kitoje nuotraukos pusėje būdavo užrašoma kokia nors žinutė: „Mes feisbuke tai darome nuolat, o V. Šleivytė šia prasme yra mūsų komunikacijos per fotografiją pirmtakė. Savo gyvenimą vaizdu ji pavertė žymiai anksčiau, nei visi puolė tai daryti, turėdami jau labai paprastas galimybes.“
Bene pirmoji įamžinusi homoseksualią moterų meilę
V. Šleivytė neretai įvardijama kaip LGBT istorijos Lietuvoje pradininkė. Menininkės fotografijose – jos ir mylimųjų portretai. A. Narušytė sako nežinanti kitų tokių atvejų, kai Lietuvoje taip būtų fiksuojama homoseksuali moterų meilė.
„Nuotraukose yra susiglaudimai, tokie komentarai, liūdesys, kad draugė išvyko ir liko tik nuotrauka. Visa tai parodoma ir vaizdu, ir komentaru, žodžiais. Matosi, kad vienu metu yra viena tokia draugė, vėliau gyvenimas su ja išskiria, pavyzdžiui, Čiurlionytė numiršta, Pupuliukas išvyksta, Felicija taip pat išvyksta“, – pasakoja A. Narušytė.
Nors yra laiškų, kuriuose meilė deklaruojama atvirai, fotografijose ši tema nebuvo rodoma taip laisvai – Vėra savo fotografijose apie tai kalbėjo užšifruotai, priduria menotyrininkė. A. Narušytė pateikia tokį pavyzdį – Vėra dažnai piešdavo gėles, pati taip pat fotografuodavosi su gėlėmis.
Nuotraukose yra susiglaudimai, tokie komentarai, liūdesys, kad draugė išvyko ir liko tik nuotrauka.
Nors tai gali pasirodyti kaip banalybė, sako A. Narušytė, Vėros gėlių fotografija yra labai raiški, o gėlių žiedai – atviri, ryškūs. Tai pastebėjusi, menotyrininkė prisiminė vieno homoseksualaus fotografo darbus, kuris fotografavo nuogus vyrus, tačiau taip pat sukūrė gėlių žiedų ciklą.
„Vėliau kilo mintis, kad gal gėlių fotografavimas yra truputį kaip slaptas kodas. Homoseksuali meilė buvo uždrausta iki visai neseniai. (...) O augalo žiedas yra augalo seksualinis organas. Man sakė, kad taip galėjo būti“, – svarsto A. Narušytė.
Pasak jos, savo drauges Vėra atsiveždavo į tėvų namus – atrodo, šeima jas priėmė, o Vėra su draugėmis galėjo laisvai būti ir nesislapstyti. A. Narušytės teigimu, V. Šleivytė tikriausiai yra pirmoji Lietuvoje fotografijose taip įamžinusi homoseksualią moterų meilę.
„Jos fotografijos tikrai labai praturtina istoriją. (...) Ir dabar girdime, kad žmonės sako, jog „jūs išsigalvojate, gydyti reikia“ ir panašiai. Kai parodai, kad ir anksčiau taip buvo, tai reiškia, dabar neišsigalvojome. Istorija atlieka tokią funkciją, tai yra argumentas“, – pabrėžia A. Narušytė.
English (US) ·