Į Ukrainos pafrontę vėl išvykusi lietuvė medikė: atrodo, esu šaltas žmogus, bet išvydusi pirmą pacientą ašarų nesulaikiau

Į pafrontę Ukrainoje penktadienį išvažiavę Lietuvos medikai žino, kokia bus jų kasdienybė Charkivo apylinkėse. Trijulė į kariaujančią šalį vyksta ne pirmą kartą – jie jau gydė ir karių, ir civilių žaizdas skerdynes patyrusioje Bučoje, Čerkasuose. Tos žaizdos buvo tiek kūno, tiek sielos – paženklintos begalinio nerimo, netekčių, seksualinės prievartos.  

Organizacijos „Mėlyna/Geltona“ („Blue/Yellow“) iniciatyva išvykusios slaugytojos Onė Bartkienė, Vaiva Jankienė ir šeimos gydytojas rezidentas Skirmantas Krunkaitis Ukrainoje dirbs mėnesį.

„Į Ukrainą vykstame ramūs, žinodami, ko ten tikėtis, kokia ten gali būti situacija. Ir tikimės, kad mūsų darbo rezultatas bus lygiai toks pat geras, kaip ir ankstesnius kartus, kai dirbome kariaujančioje Ukrainoje“, – sakė slaugytoja V. Jankienė.

Jai, kaip ir kolegoms, jau anksčiau teko rūpintis ir netekusiais kojų ir rankų, ir tais, kurių psichologinė sveikata sueižėjo nuo patiriamo streso, kai į šalį įsiveržė Rusijos karinė agresija, o gimtuosius namus užvaldė okupantai.

„Mes dažnai juos vadiname orkais, nežmonėmis, antžmogiais. Bet tai tarsi nuasmenina jų atsakomybę, paverčia juos mistinėmis būtybėmis. O išties tai yra tokie pat žmonės. Ir be galo skaudu, kad žmonės, kaip rūšis, geba tai daryti“, – sakė gydytojas S. Krunkaitis.

LRT.lt su medikais kalbėjosi jiems jau kraunantis kuprines ir kitus daiktus į automobilį, kuriuo riedės į Ukrainą.

Slaugytojams tenka išklausyti upes skausmo

Santaros klinikų intensyviosios terapijos slaugytoja Onė Bartkienė pirmą kartą į Ukrainą vyko pernai balandį. Planas dirbti ligoninėje Kyjive netrukus buvo pakeistas – paaiškėjo, kad lietuviai medikai būtų kur kas naudingesni arčiau fronto. Komanda, kurioje buvo Onė, išvyko į Čerkasus. Į to miesto ligoninės Traumatologijos skyrių atveždavo fronte sužalotus žmones.

„Čerkasai buvo menkai karo paliestas miestas, atrodė lyg virtų normalus gyvenimas. Bet ligoninėje išvydome labai daug karo žaizdų, daug smarkiai sužeistų karių, daug prarastų galūnių ir prarastų gyvenimų. Savo akimis mačiau šviežias karo žaizdas“, – pasakojo lietuvė medikė.

Ji turi ir atsakymą į šį klausimą – O. Bartkienė yra savanorė, šaulė, jai savanorystė – neatsiejama gyvenimo dalis.

„Man smagu daryti gera, juolab kai matai rezultatą. Tarkim, matai, kad personalas riba degančiomis akimis. O ir kariai... Jie patyrę siaubą, neretai nenorėdavo bendrauti, būdavo šiurkštūs. Bet ilgainiui atsiverdavo. Su kai kuriais bendraujame iki šiol, žinome, kaip jiems sekasi, kurie jau grįžo į frontą, kas jau nebegali kariauti, kas vis dar gydosi“, – išlikusius ryšius apibūdino Onė.

Medikė neslėpė, kad kartais Ukrainoje būna labai sunku, ypač kai girdi skausmo kupinas patirtis. Tarkime, O. Bartkienė gydė sužeistą moterį iš Sjevjerodonecko. Ją, lauko virtuvėje ruošiančią valgį, sužalojo atskridęs sprogmuo.

„Ji buvo sunkiai sužeista, kentė fizinį skausmą. Bet kur kas labiau ji išgyveno dėl savo sūnaus, kuris tarnavo „Azovo“ pulke ir buvo „Azovstalyje“. Ta moteris nežinojo nieko, ar jos vaikas gyvas, ar sveikas. Labai gailiuosi, kad nepaprašiau tos moters kontaktų, nieko nežinau apie ją ir koks jos sūnaus likimas. Ji verkdavo kasdien, supratau, kad negaliu net įsivaizduoti, koks didelis jos skausmas“, – pasakojo Onė.

Slaugytoja kasdien girdėdavo ir karių išgyvenimus, išsakomą kaltės jausmą, kad nesugebėjo ištempti iš karo lauko sužeistų draugų ir jie žuvo.

„Daug, labai daug skaudžių istorijų. Bet darbas mane užgrūdino. Daug metų dirbu reanimacijos skyriuje su kritiniais pacientais, kasdien matau ir skausmą, ir mirtį“, – sakė slaugytoja O. Bartkienė.

Sunkiausia prakalbinti seksualinės prievartos aukas

Slaugytojai V. Jankienei teko išvysti visus siaubingo karo veidus – ir tvarstyti kraujuojančias žaizdas, ir pasirūpinti žmonėmis nutrauktomis galūnėmis, ir klausytis skausmingų pasakojimų apie prarastus artimuosius ar pamėginti prakalbinti suluošintas moteris, patyrusias seksualinę prievartą.

Ji, kaip ir O. Bartkienė, pirmą kartą Ukrainoje dirbo Čerkasų ligoninės Traumatologijos skyriuje.

„Slaugėme karius, kuriuos mums vežė kas antrą dieną ešelonais“, – pirmąjį savo darbą Ukrainoje apibūdino V. Jankienė.

Kitus kartus V. Jankienė su kolegomis dirbo Bučoje ir jos apylinkėse – ten lietuviai vyko vos išlaisvinus šias vietoves.

„Išvydome kraupius vaizdus. Buvo akivaizdu, kad prieš tai Buča buvo labai gražus miestas, bet jis tiesiog buvo sugriautas. Manau, tai buvo sąmoningas žmonių gąsdinimas.

Ten sutikome labai sudėtingą laiką išgyvenusius žmones, patyrusius didžiulį stresą, praradusius namus, artimuosius, sveikatą. To, ką jie pasakojo, emociškai buvo be galo sunku klausytis. Jie kiekvienas turėjo savo istoriją.

Žaizdų buvo ne tiek daug. Didžiausia bėda buvo nerimas, nemiga, paaštrėjusios psichinės problemos, kraujospūdis, diabetas. Lėtinės ligos, kurios įsisenėjo, nes žmonės ilgą laiką negavo gydymo, nebeturėjo vaistų“, – pasakojo V. Jankienė.

Tarp jos pacientų buvo ir karo metu seksualinę prievartą patyrusių moterų.

„Tuos žmones labai sunku prakalbinti, bet iš jų elgesio matai, iš pasakojimų, iš savijautos, kad žmogus patyręs prievartą. Niekas apie tai atvirai nekalba, bet mes esame medikai, daug visko matę, tad suprantame. Stengdavomės daryti viską, kad tas žmogus jaustųsi kiek įmanoma geriau, bet akivaizdu, kad jiems reikia ypač didelės pagalbos“, – kalbėjo medikė.

Ji pasidžiaugė, kad daugelį fizinių problemų pavyko išspręsti – rezultatas dažnu atveju būdavo matyti jau po savaitės, kelių arba po pusantro mėnesio nuvykus antrą kartą.

„Jie mus, atvykusius antrą kartą pas juos, aplankė, pasidžiaugė, kad tuomet padėjome. Mums tai ir buvo tikrasis rezultatas, kurio laukėme“, – sakė Vaiva.

Tiesa, V. Jankienė neslėpė, kad buvo momentų, kai buvo labai sunku. Tokia jai buvo pirmoji savaitė Bučoje.

„Atrodytų, lyg esu gana šaltas ir stiprus žmogus, bent jau taip man atrodė. Bet nesulaikiau ašarų, kai išvydau pirmą pacientą. Po to žadėjau, kad viskas, šiandien verkiau, o nuo rytdienos nebeverksiu. Bet nepavyko.

Visi atėję pacientai pradėdavo ne nuo to, kad „man skauda galvą, koją, širdį“, visi sakydavo: „nežmonės man padarė tai ir tai“, „aš išgyvenau tai ir tai“. Girdėdamas visa tai negali likti abejingas“, – asmeniniais išgyvenimais pasidalijo slaugytoja Vaiva.

Išvykdama į kariaujančią šalį jau ketvirtą kartą ji turi savo taisykles.

„Pirmiausia reikia išsaugoti vidinę ramybę ir vadovautis šaltu protu visose situacijose. Kiekvieną akimirką turi blaiviai ir šaltu protu galvoti, ką ir kodėl darai.

O pagrindinis kriterijus, kurį keliu tiek sau, tiek savo kolegoms, ir yra priežastis, kodėl į Ukrainą vykstu būtent su šiais žmonėmis. Tai yra pasitikėjimas. Ramybė ir pasitikėjimas. O tuomet nuoširdžiai daryti tai, ką moki geriausiai“, – apibrėžė V. Jankienė.

Gydytojas į Ukrainą vyks tiek, kiek reikės

Šeimos gydytojas rezidentas Skirmantas Krunkaitis taip pat jau dirbo Bučoje – neilgtrukus po to, kai ji buvo išvaduota iš okupantų nasrų. Gydytojas sakė, kad teko gydyti daug tų, kuriems pasunkėjo apleistos lėtinės ligos, be to, po ilgo gyvenimo rūsyje neretą kamavo odos ligos.

„Kita problemų dalis daug sunkesnė – psichologinės ir psichiatrinės bėdos, kurias lėmė tie žiaurūs įvykiai. Fizines problemas buvo gana lengva suvaldyti, o psichologines sunku, tam reikia tęstinio, ilgalaikio gydymo“, – su kuo teko grumtis Bučoje, pasakojo S. Krunkaitis.

Santaros klinikose ir Zarasų ligoninės priėmimo skyriuje dirbantis medikas pasakojo, kad dažniausiai žmogus ateina pas medikus dėl fizinių problemų, bet pakalbintas pasakoja apie patirtą siaubą.

„Aš net nesuprantu, kiek tie pokalbiai mane patį yra paveikę. Bet prisilietimas prie žmogaus begalinio skausmo palieka pėdsaką. Ukrainoje aš supratau, kiek mes, žmonės, galime sukelti skausmo kitam. Nesupranti, kodėl tai vyksta, bet matai, kad tai vyksta. Ir tai daro žmonės, kurie turi ir kūną, ir sielą, atėję iš tos valstybės, kurios mes visi nemėgstame.

Mes dažnai juos vadiname orkais, nežmonėmis, antžmogiais. Bet tai tarsi nuasmenina jų atsakomybę, paverčia juos mistinėmis būtybėmis. O išties tai yra tokie pat žmonės. Ir be galo skaudu, kad žmonės, kaip rūšis, geba tai daryti.

Kita vertus, Ukrainoje susidūriau su begaliniu heroizmu. Dirbau su žmonėmis, kurie Bučoje išgyveno visą okupaciją, stengėsi, dirbo, padėjo, rūpinosi kitais. Visa tai, tas jų herojiškumas, palieka viltį žmonijai“, – pasakojo S. Krunkaitis.

Į Ukrainos pafrontę jis išvyko trečią kartą. Gydytojas pasiryžęs tai daryti tol, kol baigsis karas.