HIMARS, oro gynybos priemonių NASAMS, o gal bepiločių dronų: kokios ginkluotės reikia Lietuvos kariuomenei?

Naujos ginkluotės sistemos susilaukė ypatingo dėmesio Ukrainos kovoje už laisvę. Modernūs ginklai iš esmės keičia karo strategiją ir gynybos planus. Lietuvos požiūris į savo turimą ginkluotę taip pat kinta. Kokių pirkinių mums labiausiai reiktų įsigyti, o ką galėtume pasigaminti patys?

Šios savaitės „Locked N‘ Loaded“ „Patrulio bazės“ tinklalaidėje karybos apžvalgininkas, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) dėstytojas dr. Egidijus Papečkys ir Baltijos pažangių technologijų instituto (BPTI) mokslo darbuotojas Donatas Palavenis diskutuoja apie svarbiausius pastarųjų metų Lietuvos kariuomenės gynybos įsigijimus bei gynybos pramonės situaciją Lietuvoje.

Pasak laidos svečių, požiūris į krašto gynybą iš esmės pasikeitė tik po 2014-ųjų metų Krymo aneksijos, todėl šiuo metu kariuomenė vis dar vykdo pirkimus, skirtus ištaisyti ankstesnių metų finansavimo spragas. Didžiausias dėmesys skiriamas sausumos pajėgų ugnies galios ir manevringumo didinimui, taip pat oro gynybai bei oro erdvės stebėjimo įrangai. Neabejojama, kad bepiločiai orlaiviai, kaip ir gynyba nuo jų, taps netolimos ateities gynybos įsigijimų prioritetų viršuje. Kalbėdami apie Lietuvos gynybos pramonės padėtį, ekspertai pasigenda didesnio valstybės institucijų dėmesio ir paramos pramonininkams bei verslininkams, tačiau viliasi, kad šis požiūris greitu metu pradės keistis.

Lietuvos gynybos įsigijimuose – prioritetas manevringumui ir ugnies galiai

Lietuva, iki 2014-ųjų metų į krašto gynybą žiūrėjusi gana atsainiai, po kardinaliai pasikeitusios saugumo situacijos regione pradėjo rimtai investuoti į kariuomenės pajėgumų stiprinimą bei modernizavimą. Kaip teigia D. Palavenis, šis modernizavimas daugiausiai remiasi sausumos pajėgų manevringumo ir ugnies galios didinimu bei oro gynybos ir oro erdvės stebėjimu.

„Žemiausiame taške [gynybos finansavimas] buvo 0,7 proc. nuo BVP, dabar yra apie 2,5 proc., artėjame link 2 mlrd. eurų – tai yra pakankamai didelė ir solidi suma. Kalbant apie paskutinius pirkimus, reikėtų atkreipti dėmesį į pirkimus, kurie [vykdomi] nuo 2014 metų, nes tai buvo sąlygota suvokimo, kad grėsmės lygis kyla ir mes privalome stiprinti savo saugumą. Iš pačių žinomiausių turėtų būti pėstininkų kovos mašinos „Vilkas“, iš viso 88 vienetai, taip pat oro gynybos priemonės „GROM“, „NASAMS“, nupirktas papildomas kiekis raketų, tinkamų RBS-70. Sustiprinti prieštankiniai pajėgumai, mes matėme iš karo Ukrainoje, kad tai yra daug ką keičiantis dalykas, Lietuvos kariuomenė įsigijo prieštankinių raketų „SPIKE“ ir „Javelin“. Vertėtų pakalbėti apie dar vieną pirkimą – netiesioginės ugnies pajėgumų vystymą, čia reikėtų paminėti savaeiges haubicas PzH 2000, visos 18 haubicų pristatytos į Lietuvą“, – teigė D. Palavenis.

Minėti pajėgumai, anot ekspertų yra nuolatos stiprinami bei modernizuojami. Naujausias ir vienas didžiausių Lietuvos kariuomenės pirkimų yra savo efektyvumą Ukrainoje įrodžiusi salvinė raketų sistema HIMARS, kuri Lietuvai turėtų būti pristatyta iki 2026-ųjų metų.

„Kalbant apie pačius naujausius pirkimus, yra sutarta su JAV atstovais dėl HIMARS, šiuo metu daug kalbama apie tai. Yra svarstoma apie prancūziškų „CAESAR“ haubicų įsigijimą, susitarimų nėra, bet, pasak kariuomenės vado pranešimo, buvo įvardinta kaip viena iš opcijų“, – kalbėjo BPTI atstovas.

Pašnekovas taip pat atkreipė dėmesį, kad gynybos įsigijimus valstybės gali vykdyti ne tik individualiai, bet ir koordinuoti tarpusavyje. Bendras įsigijimų vykdymas leidžia susitarti dėl palankesnės kainos ir suteikia daugiau naudos, nei valstybei su gamintojais kalbantis individualiai.

„Yra būdai, kuomet valstybė gali įsigyti [ginkluotę] nebūtinai su geografiniais partneriais, o NATO partneriais. Yra NATO pirkimų agentūros siūlomos platformos, kuomet kiekviena šalis pasako, ko nori, ir yra įdedama į bendrą sistemą. Kadangi yra daug pirkimų, tokiu būdu gaunamas geresnis pasiūlymas ir optimalesnė kaina. Tiek JAV, tiek kitos valstybės sudaro sąlygas arba finansuoja tam tikrą įsigijimų dalį, taip skatindama įsigyti jų techniką. Yra Europos gynybos agentūra, kuri skatina bendradarbiavimą ir vykdo bendrus projektus, kurie leidžia tikėtis, kad valstybė, pasijungusi į bendrą projektą, gautų daugiau naudos, negu ji kalbėtųsi su gamintoju individualiai“, – akcentavo D. Palavenis.

Karo Ukrainoje pamokos įsigijimų srityje

Dr. E. Papečkys akcentuoja, kad karas Ukrainoje parodė mechanizuoto kariuomenės komponento svarbą – netiesioginės ugnies galią, oro gynybos, prieštankinės ginkluotės pranašumus. Šalia to vis didesnis dėmesys skiriamas bepiločiams orlaiviams, mūšio valdymo bei įvairioms mokymo sistemoms, leidžiančioms vykdyti efektyvesnes treniruotes.

„Nereikėtų skubėti daryti išvadų žiūrint į karą Ukrainoje, nes jame kariauja daug praėjusio amžiaus ginklų. Šiuo metu pasaulis juda pirmyn, Vakarai nestovi vietoje ir po karo Ukrainoje bus visiškai kitos ginkluotės sistemos Vakaruose, ir mes pataikėme į dešimtuką. Kadangi turime stiprų konvencinį mechanizuotą komponentą, mes judame pirmyn mechanizacijos procese, didiname ugnies galią (HIMARS ir savaeigė artilerija), didiname oro gynybos, prieštankines galimybes ir, be abejo, atsiranda bepiločiai. Vienas nekovinis dalykas, kurį pamirštame, yra mūšio valdymo sistemos, ryšio priemonės, mokymo procese naudojamos lazerinės ir kitos mokymo sistemos, simuliatoriai. Visur judame į priekį, bet negali per vieną dieną to paimti ir įsigyti. Manau, kad mūsų prikimai labai racionalūs, gal kartais ir vėluojame ir nėra lengva išsirinkti, nes turime atsakingai pirkti, tam panaudojamos didelės lėšos. Ir pas mus skaidrūs pirkimai – darydami tokius pirkimus, mes neturėjome, skirtingai nei kai kuriuos kitos valstybės, nei vieno skandalo“, – pažymėjo ekspertas.

Pasak pašnekovo, atskiras dėmesys turėtų būti kreipiamas bepiločių orlaivių pajėgumų stiprinimui. Stebint tiek karą Ukrainoje, tiek sąjungininkų karinių struktūrų pokyčius, vis svarbesnę vietą karyboje pradeda užimti bepiločiai orlaiviai, kurių valdymui kariuomenėse kuriamos atskiros specialybės.

„Bepiločių reikės tiek daug, kiek mes šiandien sunkiai įsivaizduojame, nes Ukrainoje jie tikrai naudojami, būrys turi po savo droną. JAV jūrų pėstininkų korpuse yra pakeista skyriaus struktūra ir ten į skyrių įvestas bepiločių operatorius, kuris naudos tiek smogiamuosius, tiek žvalgybinius dronus. Skyrius įgauna savo naują pajėgumą, kur pėstininkų skyrius atitrūksta nuo žemės, pakyla į orą“, – pridūrė VDU dėstytojas.

D. Palavenis, stebėdamas gynybos technologijų vystymąsi, atkreipia dėmesį į pagreitį įgaunantį kosmoso technologijų naudojimą karyboje. Pasak jo, kosmoso technologijos galėtų būti ta sritis, kurioje Lietuvoje veikiančios įmonės galėtų realizuoti savo potencialą ir kurti šiuos pajėgumus karinėms reikmėms ne tik Lietuvos, bet ir užsienio kariuomenėms.

„Mes pamatėme, kad dauguma žvalgybinių indikacijų yra gaunamos iš kosmoso. Čia būtų ta sritis, kur mūsų valstybei reikėtų pagalvoti. Norėtųsi priminti, kad Ekonomikos ir inovacijų ministerija prognozuoja didžiulį kosmoso technologijų Lietuvoje augimą ir iki 2025-2027 metų planuoja, kad pasieks net 1 proc. nuo BVP. Čia būtų ta sritis, kur būtų galimybė panaudoti Lietuvoje veikiančias, toje srityje besispecializuojančias įmones tam, kad gauti tą pajėgumą, kuris būtų arba valdomas ar kariuomenės, ar kažkokios ministerijos. Mes pamatėme, kad įspėjimas laiku apie tam tikrų pajėgų išsidėstymą yra svarbus sprendžiant tolimesnius veiksmus“, – teigė D. Palavenis.

Gynybos pramonės vystymosi potencialas Lietuvoje

Gynybos pramonės sektorius Lietuvoje iki šiol nebuvo reikšmingai vystomas ir, kaip teigia ekspertai, didžiąja dalimi tokią situaciją nulėmė per mažas valstybės dėmesys gynybos pramonės įmonėms. Vis garsiau pradedama kalbėti apie didesnio bendradarbiavimo skatinimą tarp valstybės ir verslo, kadangi Lietuvoje veikiančių gynybos įmonių potencialias yra pakankamai nemažas.

„NATO viršūnių susitikime Velse nutarta, kad 2 proc. nuo gynybos biudžeto turi būti skirti moksliniams tyrimams arba inovacijoms. Žiūrint į Lietuvos biudžetą, tai turėtų būti apie 30 mln. Tuo tarpu ministerijos pozicija yra logiška, nes yra daug dabartinių galimybių, trūkumų, todėl orientuojamasi nupirkti tą, kas yra ant lentynos. Turėtume kažkuriuo momentu sustoti ir labai gerai pagalvoti, ar tikrai verta įsigyti tas sistemas, kurių išvystymui hipotetiškai reikėtų 5 metų. Mūsų šaunūs mokslininkai, tyrėjai, pramonininkai, investuotojai, susibūrę į grupę ar pavieniui, galėtų tą patį dalyką išvystyti. Ateis laikas, kai mes apie tai pradėsime kalbėti, geriau pradėti kalbėti dabar, nei vėliau. Lietuvos kariuomenė ir BPTI gegužę turėjo puikų seminarą, diskutavome apie virsmo technologijas, kurios yra pačios perspektyviausios Lietuvos kariuomenėje, ir kartu su kariais išsigryninome, kad yra 6 technologijos, kurios yra pačios potencialiausios. Šiuo metu tos technologijos yra žinomos Gynybos resursų agentūrai ir, tikėkimės, greitu laiku bus patvirtintos ir galėsime nuosekliau judėti į priekį. Klausimas yra sprendimus priimančių žmonių nenoras arba baimė pasitikėti nacionaliniais gamintojais, tyrėjais arba kas pagamintų tas sistemas. Galbūt reikėtų daryti šviečiamąją veiklą“, – svarstė D. Palavenis.

Dr. E. Papečkys priduria, kad pramonininkai ir verslininkai savo veikloje susiduria su nemažomis kliūtimis dėl griežtos teisinės bazės, neskatinančios nei kurti, nei prekiauti. Šių spragų sutvarkymas, pasak pašnekovo, galėtų duoti didesnį impulsą bei motyvaciją pramonininkams aktyviau veikti.

„Mes neturime tokių stiprių įmonių su didelėmis rinkomis. Turime galvoti ne apie tai, kas įprasta, o kosmoso, nano įrangas. Mes labai daug pasiekę, mes turime sėkmingai veikiančių įmonių, kurių dalis yra pritaikoma karo pramonei. Negalima atnešti ir padėti pinigus tai įmonei, pirmiausiai joms reikėtų sudaryti sąlygas. Jos skundžiasi ne tuo, kad joms neduoda milijonų, bet tuo, kad kažko neleidžia, ką leidžia daryti kitiems. Net ne apie gamybą kalbame, o apie paprastus pardavimus. Šiai dienai yra asmenų, kurie gali įsigyti termovizinius taikiklius, duslintuvus, bet juos važiuoja pirkti į Latviją ir Lenkiją. Mes niekaip nesugebame suteikti savo verslininkams tos pačios teisės. Galbūt jie neparduos nei vieno duslintuvo, galbūt jie bus nekonkurencingi kaina, bet jie neturi tos teisės, kurią turi gyvenantys Lenkijoje ir Latvijoje. Kodėl mes sudarome tokias sąlygas? Yra dalykų, kuriuos mes galėtume sutvarkyti be milijonų, reikėtų drąsos, pasitikėjimo, tuo labiau, kad valstybė turi įrankių bet kada sustabdyti tą veiklą, kontroliuoti. Tik reikėtų kalbėti ne apie kontrolės sugriežtinimą, o laisvinimą. Tai taip normalu, kad mes turėtume vieną kartą suvokti, kad mes turime tai padaryti ir nustoti bijoti verslo“, – kalbėjo ekspertas.

Nepaisant egzistuojančių sunkumų ir suvaržymų pačioje Lietuvoje, kaip teigia D. Palavenis, Lietuva tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu yra pakankamai aktyviai įsitraukusi į įvairius projektus bei iniciatyvas, skirtas gynybos inovacijoms bei technologijoms kurti. Šis įsitraukimas yra svarbus, nes ilguoju laikotarpiu pasisemtos žinios bei patirtis gali būti svarbi kuriant naująsias karines technologijas ir prisidedant prie nacionalinės gynybos pramonės vystymo.

„Gynybos pramonės įmonės remia tarptautinį atstovavimą, finansuoja dalyvavimą parodose. Krašto apsaugos ministerija nusimačiusi lėšų krepšelį tam, kad finansuotų tuos projektus, kurie yra vystymo fazėje. Iš Lietuvos yra deleguojami atstovai į NATO ir ES darbo grupes, kur nagrinėja pokyčius karinėse technologijose, taip pat vystomi nacionaliniai projektai. Reikėtų paminėti, kad yra įkurtas Gynybos investicijų fondas, kuris dabar yra Ekonomikos ir inovacijų ministerijoje, tai bus priemonė [finansuoti] „MILInvest“. Vyksta „hakatonai“, kur entuziastai, išradėjai, ekspertai išmąsto produktą. Lietuva prisijungė prie NATO investicijų fondo, dar prisijungta prie NATO DIANA, vėlgi, mūsų tyrimų centrai ten bus, manyčiau, puikus rezultatas“, – įsitikinęs D. Palavenis.