Prieš 11 mėnesius
84
„Pirmiausia tai buvo ideologinė šventė, siekta parodyti, kaip visi Sovietų Sąjungos darbininkai džiaugiasi savo darbo diena“, – apie gegužės 1-osios demonstracijas pasakojo istorikas Algirdas Jakubčionis, pabrėžęs, kad realybė nuo propagandos piešiamo vaizdo gerokai skyrėsi. Apie tai, kodėl lietuviams tarptautinė darbo diena siejasi su sovietmečiu, bei kuo iš tiesų ji svarbi, LRT.lt taip pat kalbėjosi su Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininke Inga Ruginiene, kuri vylėsi, kad jaunoji karta, nepatyrusi režimo priespaudos, sugebės šią dieną įvertinti kitomis akimis.
Šventės ištakos siekia 19 amžių, kai darbininkai išdrįso reikalauti geresnių sąlygų
LRT.lt kalbintas istorikas atkreipė dėmesį, kad tarptautinės darbo dienos šventės ištakos siekia 19 a. pabaigą. Ji atsirado Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), o priežastys, kodėl būtent šioje šalyje – paprastos.
A. Jakubčionis paaiškino, kad anuomet JAV pramonėje darbo santykiai iš esmės nereguliuoti, sąlygos buvo sudėtingos, tad nepatenkinti darbininkai pareikalavo jas keisti, visų pirma – užtikrinti ne ilgesnę kaip 8 valandų darbo dieną. Įdomu tai, pastebėjo jis, kad keliamus reikalavimus aktyviai palaikė ir moterys, dirbusios, pavyzdžiui, audimo fabrikuose.
„Nuspręsta buvo 1886 metais Čikagoje, būtent gegužės 1 dieną, sustreikuoti. Su protestuotojais susidorota, buvo ir žuvusių“, – pasakojo istorikas.
Pasak jo, 1889 metais Paryžiuje susirinkęs Antrasis internacionalas – socialistų ir socialdemokratų partijų tarptautinis susivienijimas – nusprendė, kad gegužės 1-ąją reikia paminėti darbininkus, su kuriais susidorota, o taip pat kelti naujus reikalavimas dėl darbo sąlygų gerinimo. Istoriko teigimu, 1891 metais minėta organizacija gegužės 1-ąją paskelbė kasmetine švente, o po kurio laiko, 1904 metais, sutarta rengti demonstracijas, o šią dieną paskelbti nedarbo diena.
„19 a. pačioje pabaigoje gegužės 1-oji pradėta minėti pagrindinėse Europos sostinėse. Priežastis – darbininkų padėtis, nes kapitalizmo pradžia iš tikro buvo sudėtinga“, – LRT.lt teigė A. Jakubčionis.
Rusijoje, Sankt Peterburge, pirmąkart tarptautinė darbo diena paminėta 1891 metais, Sovietinėje Rusijoje pradėta švęsti 1918 metais, o jau 1923-aisiais paskelbta nedarbo diena.
Švęsta ir tarpukariu
Kalbėdamas apie Lietuvą istorikas pastebėjo, kad vilniečiai šią dieną pradėjo minėti 1892 metais, o į pirmąją demonstraciją rinktasi 1902-aisiais. Beje, 1892 metų gegužės 1-ąją, pasakojo istorikas, įkurta Lietuvos socialdemokratų partija.
Paklaustas, ar nuo pat pradžių gegužės 1-oji buvo su socializmu sietina šventė, istorikas atsakė teigiamai, tačiau paaiškino, kad svarbu tai atskirti nuo sovietinio komunizmo. Pasak jo, panašiai yra ir kalbant apie kovo 8-ąją.
„Visada sakau, kad kai Europos moterys – socialdemokratės, socialistės – pradėjo diskutuoti apie savo padėtį, taip išsirutuliojo moterų politinis aktyvumas. Pirmosios moterys, patekusios į Parlamentą, buvo Suomijos socialdemokratės. Tas judėjimas paskatino ir moteris ne tik kovoti už savo teises, bet ir eiti į politiką ir tokiu būdu siekti įgyvendinti savo teises“, – pavyzdį pateikė istorikas.
Tarpukario Lietuvoje, nuo 1919 iki 1929 metų, šią dieną, vadintą Darbo žmonių ir tautų solidarumo diena, dirbti nereikėjo.
„Tuo metu buvo įvairių koalicijų Vyriausybės, todėl buvo taikomasi su įvairiomis nuomonėmis. Kitas dalykas – krikščionys demokratai turėjo Šv. Juozapo dieną, kuris buvo darbininkų globėju paskelbtas. Matyt, šie niuansai susipindavo ir tiesiog nebuvo manoma, kad reikia šitos dienos nešvęsti. Smetonos režimas iš esmės nusprendžia, kad to nereikia ir viskas – šventės neliko“, – LRT.lt pasakojo istorikas.
Priverstinės demonstracijos sovietmečiu: už dalyvavimą 10 rublių, nedalyvavimą – spaudimas
Pasak A. Jakubčionio, gegužės 1-oji, kaip ir kitos sovietinės šventės, į kalendorių prievarta įtraukta 1940-aisiais, Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą. „Niekas lietuvių neklausė, ar nori švęst. Tiesiog tai buvo įvesta“, – pridūrė jis.
Taigi, okupacijos metu gegužės 1-oji būdavo minima daugeliui iki šiol nemalonius jausmus keliančiomis priverstinėmis demonstracijomis su komunizmą šlovinančiais plakatais ir pro sukąstus dantis besišypsančiais sovietinių darbininkų veidais.
„Iš tiesų to pompastiškumo užteko, bet tas džiaugsmingumas buvo apsimestinis. Lietuviai stengdavosi išvengti, o priežastis paprasta – gegužės pradžioje prasidėdavo bulviasodis“, – toliau pasakojo jis.
To meto sąlygomis tai buvo gana stipri poveikio priemonė.
A. Jakubčionis
Be to, atkreipė dėmesį A. Jakubčionis, kai kurie šaltiniai liudija, jog už dalyvavimą demonstracijose ir plakatų, vėliavų nešimą kai kuriems dalyviams būdavo sumokama 10 rublių.
„Pavertus to meto populiariausią darbininkų preke – tai „Ekstra“ degtinė kainavo 4 rublius ir 12 kapeikų. Tai irgi galėjo prisidėti prie tam tikro suinteresuotumo“, – ironiškai kalbėjo istorikas.
LRT.lt paklaustas, kokiais būdais lietuviai būdavo verčiami dalyvauti demonstracijose, pašnekovas pastebėjo, kad nors rimtų represijų nebuvo, okupacinė valdžia turėjo kitų veiksmingų spaudimo priemonių. Pavyzdžiui, kalbėjo jis, žmogui galėjo būti nubraukiama premija, dėl nepaklusnumo taip buvo galima „eilėje prie buto“ netikėtai nukristi žemyn arba nebūdavo išduodami kelialapiai į poilsio namus ar panašiai.
„To meto sąlygomis tai buvo gana stipri poveikio priemonė“, – paaiškino A. Jakubčionis.
Su realybe prasilenkianti propaganda
„Pirmiausia tai buvo ideologinė šventė, siekta parodyti, kaip visi Sovietų Sąjungos darbininkai džiaugiasi savo darbo diena“, – kalbėjo istorikas, čia pat pabrėžęs, graži buvo tik propagandinė pusė, o realybė nuo jos iš esmės skyrėsi.
A. Jakubčionis pateikė ir kelis konkrečius „gero“ sovietinių darbininkų gyvenimo pavyzdžius. Galima prisiminti 1933-iuosius, kai išduodamos kortelės maistui, o darbininkai, išėję į gatves, džiaugiasi dėl neva laimingo gyvenimo. „Kažkoks absurdas“, – pridūrė pašnekovas.
„Mano vienas iš pačių mylimiausių pavyzdžių. Tarkim, demonstracija 1983-iaisiais metais. Visi neša plakatus su šūkiais „Dėkui partijai!“, „Mes laimingi“ ir panašiai, tačiau 1982 metais priimta vadinamoji maisto programa, kurios pirmas punktas skambėjo taip: „aprūpinti visos šalies gyventojus duonos, pyragų ir makaronų gaminiais iki 1990 metų“, – pasakojo A. Jakubčionis.
Kalbant apie tariamą sovietų valdžios meilę ir rūpestį darbininkams verta prisiminti ir 1986 metų balandžio 26 dieną įvykusią Černobylio katastrofą. Nepaisant pavojaus sveikatai, darbininkai gegužės 1 dieną lyg niekur nieko žygiavo Sovietų Sąjungos gatvėmis.
„Buvo net ir pasakymas, kad Sovietų Sąjungoj niekados nebūna traukinių katastrofų, niekados nekrenta lėktuvai, nebūna miškų gaisrų, neskęsta laivai – jokių nėra problemų. Kadangi tai [Černobylio avarija] buvo nuslėpta, į demonstraciją visi išvaryti, nors radiacija pasklidusi ir švedai tuo metu tai jau buvo pastebėję“, – priminė istorikas.
1990 metais, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, gegužės 1-oji nunyko, tačiau 1996-aisiais – į valdžią atėjus Lietuvos demokratinei darbo partijai – vėl pradėta švęsti, nors jau po metų paskelbta tik atmintina diena. Taip buvo iki 2001 metų, kai Tarptautinė darbo diena vėl paskelbta valstybine švente.
LRT.lt kalbintas A. Jakubčionis nesistebi, kad ši diena Lietuvoje siejama ne su kova už savo teises, o su sovietine priespauda. Jo nuomone, vyresnės kartos atmintyje gegužės 1-oji taip ir liks kaip „anų laikų“ šventė, kuri mums visiškai nereikalinga.
Gegužės 1-osios nuvertinimas nestebina, tačiau tai – ne sovietinė šventė
Apie tai, kodėl lietuviams gegužės 1-oji asocijuojasi su sovietmečiu, LRT.lt taip pat kalbėjosi su Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininke Inga Ruginiene. Toks požiūris pašnekovės nė kiek nestebina, nors ir liūdina. Ji viliasi, kad jaunioji karta šią dieną vertins visai kitaip, o ir už savo teises darbe gebės aktyviau kovoti.
„Tarptautinė diena sovietinės santvarkos buvo pasirinkta organizuoti priverstines demonstracijas. Mums visiems ir susidaro asociacijos, kad tai sovietinė šventė, tačiau tai didelė klaida. Aš tikiu, kad mūsų vaikai jau neprisimins tų laikų ir turės kitokią nuomonę. Mano kartos žmonės prisimena, kad priverstinai, susiraukę turėjo nešti raudonas vėliavas. Demokratijos tuo metu visiškai nebuvo ir santvarka buvo kitokia, bet pati diena neša visiškai kitokią reikšmę“, – kalbėjo ji.
Pasak I. Ruginienės, tarptautinė darbo diena daugelyje kitų pasaulio šalių minima visai kitaip, tai proga prisiminti ir kalbėti apie tai, kaip gyvena dirbantieji bei su kokiomis problemomis susiduria.
„Kaip tik kalbėjausi su kolegomis iš Norvegijos, Prancūzijos, Belgijos, Vokietijos ir man labai gražu girdėti, kad jie turi gilias tradicijas, tą dieną organizuoja įvairius renginius – nuo koncertų iki šeimos piknikų ar tų pačių išėjimų į gatvę“, – pasakojo ji.
Kodėl mes esame ta tauta, kuri linkusi kentėti.
I. Ruginienė
LRT.lt pašnekovės teigimu, šiandien verta prisiminti, kad tik dėl aktyvaus ir drąsaus ryžto buvo iškovotos tokios sąlygos, kuriomis mes šiandien dirbame, nors visa tai priimame kaip savaime suprantamą dalyką. I. Ruginienės nuomone, kiekvienas dirbantis žmogus turi būti aktyvus, kovoti už savo teises, geresnes darbo sąlygas ir geresnį atlygį.
Ji taip pat svarstė, kad lietuviai šioje srityje yra gana pasyvūs, o tai lemia ir skaudi sovietinės priespaudos patirtis, ir baimė prarasti darbą.
„Kodėl mes esame ta tauta, kuri linkusi kentėti. Lyginant su ta pačia Prancūzija ar Norvegija, kur kaip tik buvo streikas, Belgija ar kitomis šalimis, kur matome, kad net ir mažiausi darbo sąlygų pakeitimai iššaukia darbuotojų reakciją ir solidarumą, kai vienas sektorius kovoja už kitą“, – LRT.lt teigė Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė.
Kalbas, kad šią dieną reikėtų dirbti, vertina neigiamai
Karts nuo karto pasigirstančias kalbas, kad gegužės 1-oji turėtų tapti darbo diena, pašnekovė vertina griežtai neigiamai.
„Kai kam galbūt pikta, kad darbuotojai turi savo dieną ir nenorėtų, kad taip būtų. Kai kas sako, kad per brangiai kainuoja darbdaviams. Jeigu darbdaviai norėtų, jie panaikintų visas nedarbo dienas ir dar sutrumpintų atostogas iki dviejų dienų“, – ironiškai kalbėjo ji bei pridūrė, panaikinus vieną nedarbo dieną, ateitų eilė kitai – pavyzdžiui, Joninėms, Žolinei ir panašiai.
Neįtikina I. Ruginienės ir argumentai, esą gegužės 1-osios darbuotojai nešvenčia, o tądien „kapsto daržus“. „O kodėl tai yra blogai? Jeigu tai yra mano diena, kaip darbuotojo, kodėl yra blogai man pasirinkti, kaip ją leisti?“ – svarstė ji.
LRT.lt kalbinta I. Ruginienė taip pat kvietė šiandien prisiminti ir apmąstyti tai, kokia kaina buvo iškovotos darbuotojų teisės bei skatino aktyviai prisidėti prie jų išsaugojimo bei plėtojimo. Aktyvi pozicija, sakė ji, prisideda prie darbo sąlygų gerėjimo, o pasyvumas – priešingai. Pašnekovė taip pat ragino prisijungti prie šiandien 12 val. prie Kauno soboro prasidėsiančia teigė Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos organizuojama demonstracija, kurioje šiemet bus siekiama atkreipti dėmesį į didėjantį darbo krūvį.
English (US) ·