Prieš 1 metus
88
25 metų ukrainietė Julija Kabanets Kyjive gyvena greta namo ir darželio, į kuriuos prieš dvi savaites atskriejo rusų paleistos raketos. Moters teigimu, sostinės gyventojai mėgina gyventi įprastą gyvenimą, bet dėl karo ji jaučiasi taip, lyg nebeturėtų teisės jaustis laiminga. Nors jau kartą dėl karo neteko namų, o į Kyjivą vis dar gali būti paleistos raketos, pašnekovė čia jaučiasi geriau. Iš rusakalbio Donecko kilusi Julija viliasi vieną dieną sugrįžti ten: bene kasdien prisimindama miestą, ji svajoja ten atverti knygyną ir prekiauti knygomis tik ukrainiečių kalba.
Oro sirenos skamba nuolatos, bet žmonės nebeina į slėptuves
Julija dirba „Cedos“ moksliniame institute, ten nagrinėja socialines problemas, o Kyjive gyvena prie pat daugiabučio ir darželio, kur birželio 26 d. smogė paleistos rusų raketos. Tą sekmadienį moterį pažadino sprogimas, o būnant namo koridoriuje nugriaudėjo dar du. Kaip teigė moteris, Ukrainos sostinėje oro pavojaus sirenos skamba kone nuolatos, bet beveik niekas neina į slėptuves, nes normalių nelabai ir yra čia.
„Negaliu kaltinti tų, kurie nepaisė sirenų. Įprastai tam yra rūsys, bet nežinau, ar tai gerai, nes gali būti palaidotas po namo griuvėsiais. Aš pati neinu į slėptuvę ir daugiausia, ką galiu padaryti, – nueiti į koridorių. Tą ir darydavau, net savotišką lovą pasidariau: jogos kilimėlis su miegmaišiu. Taip praleisdavau tą laiką. Bet pastaruoju metu nustojau: gyvenimas toliau tęsiasi, nežinai, kada smūgiai pasikartos, o ir žmonės šiek tiek atsipalaidavo. Aš taip pat“, – pasakojo Julija.
„Kas dėjosi mano galvoje: aš galvojau, kad būtų gerai nemirti šiandien nuo rusų raketos. Tai būtų kvaila ir nieko negali padaryti. Ir nežinai, kur geriau būti. Keistas jausmas, kai kažkur pataikė, ir nors tai ne į tavo namą, bet tai vis tiek kažkieno namas. Tikrai nemalonus pojūtis“, – sakė Julija.
Komentuodama, kaip atrodo sprogimo vietos, Julija minėjo, kad gyvenamojo namo teritorija užtverta, o šalia, kaip ji sarkastiškai sakė, „denacifikuoto darželio“ žioji krateris. Tačiau moteris nemano, kad pastarieji sprogimai pakeitė Kyjivo gyvenimą, – žmonės įpranta.
„Po pastarųjų sprogimų, aišku, labiau nerimauju, o po nesenų įvykių Kremenčuke girdėjau, kad žmonės dabar bijo eiti į prekybos centrus. Kai sirenos suveikia ten, žmonės iškart bėga. Negaliu sakyti, kad anksčiau bijojau oro pavojaus sirenų, o dabar jaučiu, kad esu kiek įsitempusi, bet neplanuoju išvykti“, – aiškino ukrainietė.
Taip pat skaitykite
„Aišku, sprogimai Kyjive gauna daugiau dėmesio nei kituose miestuose. Pavyzdžiui, Charkivas kasdien apšaudomas, o tai nebe taip nušviečiama kaip sprogimai Kyjive“, – pridūrė ji.
Gyvenimas toliau tęsiasi, nežinai, kada smūgiai pasikartos, o ir žmonės kiek atsipalaidavo. Aš taip pat.
J. Kabanets
Namų jausmas
Paklausta, ar nesvarsto išvykti iš Kyjivo galbūt į kiek saugesnę vietą, pašnekovė atsakė neigiamai. Netrukus ji ketina išvykti studijuoti į Jungtinę Karalystę, nes gavo stipendiją. Iš Ukrainos sostinės ji buvo išvykusi antrą karo dieną, tačiau grįžo balandžio pradžioje, kai buvo išlaisvinti Kyjivo priemiesčiai.
„Tuo metu atmosfera buvo labai kitokia: miestas buvo tuščias, atrodė, lyg būtų nedraugiška ir tamsi vieta. Nebuvo jauku. Dabar to nebematau. Nuo gegužės viskas grįžo tarsi į normalų gyvenimą ir žmonės stengiasi gyventi įprastą gyvenimą, kiek tai yra įmanoma. Po šių smūgių tą patį rytą aš ketinau eiti savanoriauti medikų batalione ir nuėjome į kavinę priešais mano namą. Ten žmonės aptarinėjo, kas įvyko, gėrė kavą, buvo didelė eilė kavinėje. Tai neprivertė žmonių eiti namo, išsigąsti, tai paskatino juos daugiau bendrauti ir suvokti, kad mes nesame vieni šioje situacijoje ir toliau gyvename savo gyvenimą“, – pasakojo Julija.
Jos teigimu, butas Kyjive suteikia namų jausmą, nes į savo gimtąjį miestą – Donecką – ji nebegali grįžti nuo 2014 m.
„Kadangi negaliu grįžti į savo gimtąjį miestą, į savo gimtuosius namus, tai šis butas galbūt reiškia man šį tą daugiau. Jei antrą kartą netekčiau namų – būtų daug sunkiau, todėl labai ilgėjausi jų, nors nuomojuosi šį butą. Man tai buvo labai svarbu ir jaučiausi daug geriau, kai grįžau čia“, – teigė Julija.
Ukrainietė iš Donecko išvyko 2014 m. birželį, spėjusi į vieną iš paskutinių traukinių. Tada tik abituriente buvusi mergina ketino laikyti stojamuosius testus į universitetą, bet to nebebuvo įmanoma padaryti Donecke.
„Nebuvo galima užtikrinti, kad testai pasieks saugiai šį miestą, todėl mes turėjome laikyti kitur. Ir su tėvais mes kažkodėl nuvykome į Lvivą, nežinau net, kodėl būtent ten. Kadangi ruošiausi stoti į universitetą, aš labai nerimavau ir gal negalėjau deramai įvertinti situacijos“, – kalbėjo pašnekovė.
Kadangi negaliu grįžti į savo gimtąjį miestą, į savo gimtuosius namus, tai šis butas galbūt reiškia man šį tą daugiau.
J. Kabanets
Julija teigė, kad tada į Donecką dar nebuvo įžengę kariai, bet mieste jau buvo neaiškių žmonių, kūrėsi vadinamieji patikros punktai ir sunku buvo suprasti, kas vyksta. Ir netrukus, liepą, kariai užėjo į Donecką ir nebuvo galima grįžti.
„Kai įstojau į universitetą ir gavau vietą bendrabutyje, neturėjau net lėkščių, puodelių ar žieminių rūbų: mes nebegalėjome grįžti, nors nemanėme, kad tai bus neįmanoma. Tai labai kėlė įtampą“, – pridūrė moteris.
Visgi Julija norėtų grįžti į savo gimtąjį miestą, jei jis bus išvaduotas: galbūt persikeltų ne visam laikui, bet tikrai bent keleriems metams.
„Tai būtų mano planas. Kas nors turi atstatyti miestą. Aš esu pasakiusi: jei kada turėčiau savo verslą, tai būtų knygynas Donecke – aš labai mėgstu skaityti ir prekiaučiau tik knygomis ukrainiečių kalba. Aš manau, kad čia pilietinė visuomenė labai sustiprėjo nuo Maidano laikų ir turi svarbų vaidmenį, todėl tikiu, kad to labai reikėtų ir Donecke“, – pasakojo ukrainietė.
Kaip karas pakeitė asmenybę
Paklausta, kokių kasdienių dalykų ji nebegali patirti dėl karo, Julija atsakė, kad labai suvaržytos kelionės. Pavyzdžiui, ji neseniai lankė savo mamą, kuri dabar yra Vokietijoje: anksčiau būtų pakakę skrydžio iš Boryspilio tarptautinio oro uosto į Vokietiją, o dabar teko keliauti dviem traukiniais ir dviem autobusais. Ji taip pat pridūrė, kad nebegali mėgautis įprastu gyvenimu.
„Visą laiką, pavyzdžiui, net kai geri kavą, tu pagalvoji, kad kažkas šiandien mirė, kad kažkas Mykolajive neturi vandens beveik 3 mėnesius ar apie panašius dalykus. Tu jauti, kad neturi teisės būti laimingas. Taip pat jaučiu, kad nėra to saugumo jausmo. Aš nematau, kaip šis jausmas gali grįžti, kol egzistuoja Rusija“, – pasakojo Julija.
Ji teigė, kad dėl karo kiekvienas žmogus išsiugdė savotiškus savisaugos mechanizmus. Julija stengiasi neimti visko giliai į širdį.
„Kai kiekvieną dieną matai žinias apie mirtis ir reflektuoji, tai gali išprotėti. Aš stengiuosi kartais palaikyti emocinį atstumą nuo to. Todėl aš suvokiau, kad tapau emociškai uždaresnė ir nesu tokia džiugi asmenybė, kokia buvau“, – pridūrė ukrainietė. Ji pabrėžė, kad dabar labai svarbus yra kitų žmonių palaikymas, rūpestis.
Kalbėdama, ką karas paliks jos viduje visam gyvenimui, Julija sako, kad vienaip ar kitaip ją paveiks Donecko ir namų jausmo ilgesys.
Aš suvokiau, kad tapau emociškai uždaresnė ir nesu tokia džiugi asmenybė, kokia buvau.
J. Kabanets
„Jaučiu, kad turiu traumą, nes negalėjau grįžti, ir pastebėjau, kad iki šiol kiekvieną dieną prisimenu Donecko vaizdus. Greičiausiai kas nors dėl to man gali būti ateityje, bet dar neįsivaizduoju, kaip tai paveiks mane“, – teigė pašnekovė.
Ukrainietė dar atsiminė, kaip anksčiau juokdavosi, kai matydavo, kad jos močiutė saugodavo, pavyzdžiui, visus rūbus.
„Ji gyveno anksčiau tokiu metu, kai nieko neturėjo, ir jaudinosi, sakydavo „o kas, jei kils karas?“. Man tai buvo keista – kaip galima neatsigauti? Bet dabar aš visą laiką nešiojuosi aplanką su visais savo dokumentais. Kai atvykau į Vokietiją, mama paklausė, kam man to reikia. Tai ir atsakiau: o kas, jei mus bombarduos? Aišku, mūsų nebombarduos Vokietijoje, bet jaučiuosi kaip senolė, kuriai reikalingas universiteto diplomas, ir jo niekas iš manęs neatims“, – apie pokyčius kalbėjo Julija.
Nebeturi vilčių dėl rusų
Moteris sakė, kad ji neturi giminių Rusijoje, todėl nesusidūrė su situacijomis, kai šeimos nariai skirtingai žvelgia į karą, tačiau pasidalijo mintimis apie pažįstamus rusus.
„Turėjau vilties, kad galbūt jie yra normalūs ir paskelbs žinutę socialiniuose tinkluose, kad nepritaria karui. Bet to nepadarė. Karo pradžioje aš dar stebėjau juos. Mačiau, kaip viena mergina iš Rusijos pasidalijo nuotrauka su kruasanu ir kava ir kaip ji lankėsi sporto salėje. Vėliau ji pasidalijo nuotrauka, kur ji yra Suomijoje, parašiusi, kad rusai nori taikos su „broliška Ukraina“. Tada aš nustojau ją sekti ir tą padariau su visais rusais, nes jie arba tylėjo, arba kalbėjo kažką kvailo. Nusprendžiau, kad nenoriu jokių sąsajų su jais“, – pasakojo ukrainietė.
Ji pridūrė, kad į praėjusią savaitę Varšuvoje vykusį „Kyjivo Pride“ atėjo rusai, nešini baltos, mėlynos, baltos spalvų vėliavomis, nors organizatoriai pabrėžė, kad nebūtų nešami jokie rusiški simboliai.
„Ir jie nenorėjo suvokti, kodėl mes to nenorime matyti“, – teigė Julija.
„Aš manau, kad praradau viltį dėl Rusijos žmonių. Jei jie protestuos ar kovos viduje – tebūnie. Bet man jau neberūpi – niekada nebus pakankamai veiksmų“, – pridūrė ji.
Tėvai – paskutiniai žmonės, su kuriais kalbėjo rusiškai
Julija pasidalijo mintimis ir apie rusų kalbą: jos gimtajame Donecke, anot jos, ukrainiečių kalba kone niekam nebuvo gimtoji kalba. Jos pačios pirmoji kalba buvo rusų, bet dabar moteris nebenori šnekėti šia kalba.
„Nuo tada, kai persikėliau į Kyjivą, aš viešose vietose kalbėdavau ukrainietiškai, rusiškai šnekėdavau tik su keliais draugais, kurie žinojo, kad esu rusakalbė. Bet pamažu maždaug nuo 2018 m. ėmiau keistis ir su vis daugiau žmonių kalbėtis ukrainietiškai. Paskutiniai žmonės, su kurias kalbėjau rusiškai, buvo mano tėvai ir su jais kalbu ukrainietiškai nuo karo pradžios. Jie palaiko mane. Psichologiškai tai yra labai sunku, nes aš nesu įpratus su jais kalbėtis ukrainietiškai. Bet kai buvau Vokietijoje, ėmiau taip kalbėti ir antrą dieną jau buvo lengva. Pamaniau – gerai, tai įmanoma“, – pasakojo Julija.
Vis dėlto ji girdi, kad daug žmonių kalba rusiškai Kyjive ir nemano, kad dabar pat visi turi staigiai keisti savo kalbą, nes, pavyzdžiui, žmonėms, kurie išsigelbėjo iš Mariupolio, tai dabar tikrai nėra prioritetas. Visgi ji tikisi, kad ateityje pokyčiai įvyks.
„Norėčiau, kad mes pakeistume savo kalbą į ukrainiečių. Istoriškai mes buvome rusifikuoti, negalima kaltinti žmonių, bet norėčiau, kad ateityje kalbėtume ukrainietiškai su savo vaikais, tai rodytų, ką mes turime. Nemanau, kad turėtume kaltinti žmones, kurie šneka priešo kalba, tai ne jų kaltė.
Paklausta, ką norėtų tarti lietuviams, Julija teigė mananti, kad Lietuva puikiai žino, kas vyksta.
„Mano draugai iš Lietuvos gerai supranta, kas dedasi Ukrainoje, ir jaučiu jų palaikymą. Ir ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Estijos, Latvijos, Lenkijos. Kai jūs ėmėte rinkti pinigus „Bayraktarui“, norėjosi verkti. Mano pagrindinė žinutė būtų ši: nepamirškite, kas vyksta, ir kalbėkite apie karą kiek galima daugiau“, – sakė ukrainietė Julija.
English (US) ·